Vilniaus rajono kultūros paveldo problemos

Ši publikacija – Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbuotojo Algimanto Gražulio straipsnio, išspausdinto 2011 metų „Kultūros barų“ Nr. 7/8, tęsinys. Jame aptariamos kultūros paveldo problemos Vilniaus regione. Pradžią apie Širvintų rajoną publikavime čia.

Vilniaus rajonas pasižymi dvarų bei sakralinio paveldo gausa. Daugumos sakralinio kultūros paveldo objektų būklė gera ar bent patenkinama. Valstybės saugomas Šumsko Šv. arkangelo Mykolo bazilikinės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statinių kompleksas yra patenkinamos būklės, tačiau būtina restauruoti fasadus, ypač pagrindinio frontono. Remiantis tyrimais, būtina tęsti vertingo tapyto centrinio altoriaus restauravimą bei konservavimą.

Rajone yra net 43 Kultūros vertybių registre esančios dvarų sodybos, iš kurių daugiau kaip pusė - blogos būklės ir neprižiūrimos (pvz., Nemenčinės Raudondvario centriniai rūmai, Glitiškių dvaro svirnas, kiti ūkiniai pastatai). Be to, dauguma istorinių sodybų yra skaidomos ar jau suskaidytos. Vertingi centriniai Nemenčinės Raudondvario dvaro rūmai ne tik apleisti, bet buvo ir padegti. Pati blogiausia būklė - tų dvarų sodybų ar jų pastatų, kurie priklauso ūkinėms bendrovėms.

Šumsko centriniai dvaro rūmai neužsandarinti, neprižiūrimi, plėšiami, langai iškulti, pirmajame aukšte ir mansardoje jau plėšiamos grindlentės, dauguma ūkinių pastatų likę visai be stogų arba jie įlūžę, malūno pastate sunaikinta perdanga, frontonas, jis neužsandarintas. Seniausias kadaise gražaus akmenų mūro su dekoro elementais ūkinis pastatas – arklidė stovi įlūžusiu stogu. Prižiūrimi tik du pastatai: privatus svirnas, kuris užsandarintas ir išlaikęs beveik visas vertingąsias savybes (tiesa, dar anksčiau ir čia buvo išgrobstyti kai kurie autentiški mediniai vidaus elementai), bei netoli jo esantis akmenų mūro, tačiau jau paaukštintas raudonų plytų mūru ir iš dalies jau pakeistu stogu tvartas.   

Važiuojant Vilniaus – Utenos plentu žvilgsnis nejučiomis nukrypsta į Bernotų piliakalnį, kadaise vandenų apsuptą kapinyną ant gretimos kalvelės, originalios grafo Tiškevičiaus palivarko vandenų sistemos elementus (upelių, jungusių 17 tvenkinių, likimas gana liūdnas, nes dauguma jų prieš kelerius metus sunaikinti) ir dar išlikusius, nors jau pažeistus, archajiškos gamtinės aplinkos fragmentus. Liūdina ir tai, kad Valstybės saugomas Bernotų piliakalnis yra privatizuotas ir parduodamas. Piliakalnio dalis fiziškai pažeista sovietmečiu, o jo vizualinei aplinkai, vertingam istoriškai susiformavusiam kultūriniam kraštovaizdžiui pakenkta pastaraisiais metais, kai ant Girijos ežero kranto, leidus valstybės institucijų pareigūnams ir Vilniaus rajono savivaldybei, buvo pastatyti privatūs kraštovaizdį žalojantys šiuolaikinės architektūros pastatai. Kitoje piliakalnio pusėje, „sukultūrinus“ užpelkėjusią upelio vagą, įrengti privatūs golfo laukai. Kapinyno (senovės gyvenvietės) teritorijoje, kitoje kalvos pusėje, įrengtas takas į Europos centro vietovės informacinį centrą. Taip archeologinio komplekso aplinka jau mūsų laikais neteko kai kurių per amžius išlikusių archajinių bruožų. Vis dėlto net ir dabar suniokotoje gamtinėje ežero aplinkoje dar įmanoma įžvelgti ir archajinių ypatybių.

Nepaisant kai kurių sprendimų, itin abejotinų paveldosauginiu požiūriu, lankytojams neseniai buvo atverta Medininkų pilis, tvarkoma pagal projektą „Medininkų pilies pritaikymas turizmo reikmėms“ (užsakovas – Trakų istorijos muziejus, bendra projekto vertė – 8 237 100 Lt, iš jų ES skiria 8 000 000 Lt). Mums lankantis 2010–2011 metais, šis kultūros paminklas jau buvo sparčiai tvarkomas: restauruojamas ir atkuriamas didysis bokštas (planuota atkurti visą jo tūrį ir kai kuriuos elementus), pilies sienos, suremontuoti bei pakeisti apsauginiai pilies sienų stogeliai, nugriautos pilies aptvare buvusio medinio pastato liekanos (numatytas atstatymas), nugenėti medžiai prie pilies sienų. Darbai vykdyti pagal techninį projektą „Medininkų pilies 1030 (S157P) rekonstravimas pritaikant turizmo reikmėms“,  parengtą UAB „Senojo miesto architektai“ (projekto vadovas Robertas Zilinskas), rangovas - UAB „Ekstra statyba“. 

Šiuo metu didžiojo bokšto (donžono) viršutinė dalis jau atstatyta, bet jos architektūra kelia ypač daug abejonių ir labiau įkūnija rekonstrukcijos principus, apibrėžtus Statybos įstatyme, bet ne restauravimą, kaip apibrėžta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme. 

Deja, terminas „rekonstrukcija“ yra nurodytas net ir šio objekto techninio projekto pavadinime. Čia tenka su apgailestavimu nurodyti vieną iškalbingą „smulkmenėlę“ – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas neleidžia rekonstruoti Lietuvos Respublikos kultūros paminklų... 

Daug kur Vilniaus rajone nėra saugomas vertingas istoriškai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis, jo būdingi bruožai ne atskleidžiami, bet sumenkinami. Pvz., pastaraisiais metais, nenustačius kraštovaizdžio vertės ir neparengus specialiojo kraštovaizdžio tvarkymo plano, prie Vilniaus – Utenos kelio buvo užstatyta vaizdinga, kraštovaizdį prasmingai praturtinusi Raudondvario (Gulbinų) dvaro sodybos (UK 917) panorama bei siluetai. Be to, naujieji statiniai išdygo šios kultūros vertybės – dvaro sodybos – teritorijoje bei apsaugos zonoje, nenustačius šio dvaro komplekso ir jo aplinkos vertingųjų savybių, ypač saugotinų dalių bei elementų (žr. Kultūros vertybių registrą). Deja, Vilniaus apskrityje tokių atvejų yra gausu. Tapo įprasta taip žaloti kultūros paveldą, istoriškai susiformavusias vertingas erdvines struktūras bei jų aplinką. Vilniaus rajone įžūliai naikinama autentiška ir vertinga dar išlikusių dvarų sodybų planinė ir erdvinė struktūra, statant sodybų teritorijoje ar apsaugos zonoje (aplinkoje) šiuolaikinius naujadarus-svetimkūnius ar net ištisus jų kompleksus. Taip dažniausiai pažeidžiamas ir sodybų vizualinis vientisumas.

Tai - sisteminė ne tik Vilniaus regiono, bet ir visos Lietuvos problema. Išanalizavusi situaciją, Valstybinės kultūros paveldo komisija konstatavo:

„Kraštovaizdžio apsauga yra ne itin veiksminga, o šio paveldo būklė yra blogiausia. Nepakankamai užtikrinama sisteminė kraštovaizdžio apsauga, tvarkymas ir planavimas, kyla teisinių konfliktų. Gamtinių kraštovaizdžių apsauga šiuo požiūriu yra daug nuoseklesnė. Nėra specialaus, šią Konvenciją (Europos kraštovaizdžio konvenciją – aut. past.) įteisinančio bei kraštovaizdžių apsaugą reglamentuojančio įstatymo. Neįteisintos kraštovaizdžio paveldo įvertinimu bei apskaita pagrįstos teritorinės-erdvinės apsaugos sistemos. Dėl to yra skaudžių pasekmių: būtent istoriškai susiformavę kultūriniai kraštovaizdžiai, kurie turėtų būti saugomi ir puoselėjami kaip vertingas kraštovaizdžio paveldas, dažniausiai yra nesuvokiami, neįvertinami, netinkamai keičiami, žalojami arba naikinami. Ypač svarbu yra identifikuoti istorinį kultūrinį karkasą, istorines ir tradicines kraštovaizdžio sistemas, atskleisti, išryškinti ir puoselėti vertingiausias savybes, sustabdyti nykimo bei niokojimo procesą, atkurti bei atgaivinti sužalotas dalis."         

Deja, kai kurios valstybės institucijos inicijuoja priešingus procesus.

Ypač skandalingas - Maišiagalos dvaro sodybos žalojimas. Nenustačius vertingųjų savybių (žr. Kultūros vertybių registrą) buvo atlikti autentiško, vertingo medinio dvaro svirno pritaikymo kavinei darbai. Iš esmės pakeistos kai kurios jo vertingosios savybės, sužaloti ar sunaikinti autentiški elementai, padidintas tūris. Sienose įrengta daug naujų langų tose vietose, kur jų nebuvo, pakeista pagrindinio fasado kompozicija, kai kurie konstrukciniai ir/ar dekoro elementai. Pvz., autentiškose sienose išpjautos angos ir įrengti langai, durys, stoge atsirado svirnams apskritai nebūdingi tūriniai stoglangiai. Ypač grubus paveldo apsaugos reikalavimų ir nuostatų pažeidimas - tai, kad 2011 metais dvaro sodyboje (jos paminklinėje teritorijoje) pastatyti nauji, dideli, šiuolaikinės (modernios?) architektūros mokyklos korpusai. Taip buvo pažeistas planinis ir erdvinis, t. y. vizualinis, sodybos ir jos aplinkos vientisumas. Pastatyta nenustačius dvaro sodybos vertingųjų savybių, ypač saugotinų planinių ir erdvinių struktūrų, dalių bei elementų. Ši veikla atspindi ir Švietimo ir mokslo ministerijos požiūrį bei mentalitetą. Be to, istoriškai susiformavusiame kraštovaizdyje neatskleistas bemaž dvaro sodybos viduryje esantis kultūros paminklas – Maišiagalos piliakalnis. Tankūs želdiniai šį piliakalnį užgožė taip, kad aplinkoje ir kraštovaizdyje jo visiškai nesimato. Šiame dvaro sodybos komplekse padaryti patys grubiausi paveldosauginiai pažeidimai. Labai liūdina tai, kad jis buvo sužalotas su Valstybės institucijų žinia, neracionaliai panaudojant dideles valstybės ir ES lėšas. Kultūros paveldo departamento vadovybė turėtų imtis adekvačių priemonių, kad sumažintų padarytą žalą ir pagerintų šio komplekso paveldosauginę būklę. Būtina nustatyti vertingąsias savybes, sutvarkyti šios reikšmingos vertybės apskaitą, spręsti dėl padarytos žalos ir atsakingų tarnautojų bei kitų asmenų atsakomybės.

Bernotų piliakalnio ir aplinkinės žemės išpirkimas iš privataus asmens bei pažeistos piliakalnio formos atkūrimas, manyčiau, yra valstybės prestižo ir garbės reikalas. Taip pat siūlyčiau nedelsiant pakeisti projekto „Medininkų pilies 1030 (S157P) rekonstravimas pritaikant turizmo reikmėms“ pavadinimą pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus, nes Statybos įstatymo terminas „rekonstrukcija“ iš esmės reiškia vertingo, autentiško kultūros paminklo sunaikinimą ar bent jau sužalojimą (žr. Statybos įstatyme nustatytą termino „rekonstrukcija“ apibrėžimą). Reikėtų spręsti dėl vertingo tapyto Šumsko bažnyčios centrinio altoriaus restauravimo bei autentiškos apsidės išvaizdos atkūrimo (panaikinti joje iškirstas langų angas).

Vilniaus rajono savivaldybė kartu su Kultūros vertybių departamentu turėtų surašyti privalomus nurodymus ir nedelsiant pradėti jau ne vienerius metus neūkiškai laikomų pastatų (Nemenčinės Raudondvario (UK 918), Šumsko dvaro centrinių  rūmų, malūno, kai kurių tvartų; vertingo mūrinio Glitiškių dvaro svirno prie centrinio parterio ir kt.) nusavinimo procesą; imtis priemonių dvarų sodybų bei jų liekanų priežiūrai pagerinti, vientisumui užtikrinti, savaiminiams želdiniams nuo stogų, sienų bei iš pastatų liekanų pašalinti; imtis priemonių kultūros paveldo objektų ir kompleksų fizinei būklei pagerinti; imtis priemonių naujai namų valdai Glitiškių dvaro sodyboje panaikinti bei šios sodybos vientisumui atkurti (minėta valda buvo suformuota itin įžūliai: nugriauta Glitiškių dvaro karvidė ir jos vietoje pastatytas gyvenamasis namas centrinėje dvaro sodybos dalyje, prie centrinio parterio); išsiaiškinti dėl naujų pastatų iš ES paramos lėšų Glitiškių dvaro sodybos apsaugos zonoje statybos darbų teisėtumo.               

Neries regioniniame parke, Neries upės slėnyje tarp Šilėnų miškų pasislėpęs Šilėnų gatvinis kaimas (gyvenvietė). Šis itin palankioje ir gražioje gamtinėje aplinkoje skendintis kaimas beveik iki pastarojo dešimtmečio buvo išlaikęs savitumą, medžiagiškumą ir nemažai etninių kaimo gyvenvietės bruožų. Deja, pastaraisiais metais „moderninimo“ banga pasiekė ir šią istorinę gyvenvietę... Vieninteliame Neries regioninio parko etnokultūriniame draustinyje jau yra nugriautų ar sužalotų autentiškų pastatų, įrengta naujų pastatų betoninių pamatų, kai kur nesibodėta taikyti ir šiuolaikines statybines medžiagas ar dirbinius.

[gallery link="file" order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]

Tęsinį apie paveldą kituose rajonuose skelbsime vėliau