Vienas lauke – ne karys

Po sėkmingo lietuviškos kolekcijos pristatymo lapkričio 20 d. jau gruodžio 23-iąją gavau gerbiamo Ramūno Karbauskio pasiūlymą sukurti ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtą stilizuotą tautinį kostiumą.

Tai buvo puiki, kilni, perspektyvi idėja įprasminti Lietuvos šimtmetį ir paminėti Tautinio kostiumo metus! Atkreipti dėmesį į nuvertintą tautinį kostiumą, padaryti jį šiuolaikišku, geidžiamu, nešiojamu įvairiomis progomis. Tai būtų nuostabu.

Projektas turėjo būti finansuojamas iš asmeninių pono R. Karbauskio ir kitų rėmėjų lėšų. Aišku, tai - didelės apimties ir masto projektas. Prieš imdamasis darbo, laukiau sutarties, kad galėčiau oficialiai pradėti kurti eskizus, o vėliau akylai prižiūrėti darbo procesą be jokio finansinio atlygio. Kaip visi prisimename, pradinis projekto tikslas buvo pagaminti 150 000 trijų dalių vaikiškų rūbų ansamblių.

Liūdna, tačiau šiandienai šis projektas visiškai neteko gražios pirminės prasmės, nes visiškai pasikeitė jo apimtis, o idėja sunyko. Šiandien planuojamų gaminių kiekis sumažėjo iki 25 000 vienetų. Išaiškėjo, kad kostiumai nebūtų skirti visiems vaikams, be to, atsirado papildomų sąlygų, sprendžiant, kam ir kaip jie būtų dalinami. Visi suprantame, kad, mažėjant kiekiui, gamybos ir medžiagų kaina savaime didėja, tad brangsta ir kostiumai.

Šį plačiai nuskambėjusį projektą rengiausi daryti be jokio finansinio atlygio, tačiau turėjau jam savo sąlygas - norėjau, kad šis projektas būtų itin skaidrus ir profesionaliai valdomas. Būtent todėl prašiau įkurti fondą, struktūrą iš autoritetingų žmonių. Esu tikras, kad darbą organizuoti ir procesą prižiūrėti turėtų savo sričių profesionalai, nes suvaldyti tokį projektą nėra paprasta. Darbo, pradedant finansavimu ir baigiant susitikimais su vaikais, yra marios, net ir didelei komandai.

Šiandien nieko neturime, o laikas eina projekto nenaudai. Aš jaučiuosi kaip vienišas karys didžiuliame projekto lauke. Per savo 28-erius darbo metus niekada, kartoju - niekada nepavedžiau nė vieno žmogaus. Esu profesionalas ir visapusiškai išmanau savo darbo specifiką, jeigu ko nors imuosi, visuomet atlieku darbus nepaprastai kruopščiai iki pat mažiausių smulkmenų ir laiku! Tikrai nebijau juodo darbo ir didžiulės atsakomybės, tačiau, pasikeitus šio projekto esmei ir terminams, turiu jo atsisakyti. Nuo gruodžio 23-iosios iki šiandien projektas nepajudėjo iš pradinio taško. Aš negaliu jokio darbo daryti atmestinai, vyliausi, kad tai bus nevienadienis drabužėlis, o šeimos vertybė, kurią norėtųsi išsaugoti ir perduoti savo vaikams. Lieka tikėtis, kad graži idėja neprapuls ir bus įgyvendinta ateityje, kai mes visi subręsime patriotiškumui ne žodžiais, o darbais.