Vatikanas ketina atverti archyvus

Romos popiežiaus Pranciškaus vizito į Šventąją Žemę 2014 metų gegužę išvakarėse Vatikanas, kaip tikimasi, išslaptins Antrojo pasaulinio karo laikotarpio archyvus. Viena tokio sprendimo priežasčių yra prieštaringa popiežiaus Pijaus XII figūra.

Jad Vašemo memorialiniame komplekse, įamžinusiame šešių milijonų žydų, kuriuos naciai sunaikino Antrojo pasaulinio karo metais, atmintį, Pijus XII pristatomas kaip žmogus, nieko nepadaręs dėl jų išgelbėjimo. Tačiau Romos katalikų bažnyčia nusiteikusi artimiausiu metu priskirti šį pontifiką palaimintųjų luomui. Kitados popiežius Jonas Paulius II, teisindamas Pijaus XII veiklą ir, beje, pasakodamas apie jo pastangas slepiant žydų vaikus fašistinės Italijos katalikų vienuolynuose, pareiškė: „Ateis laikas, ir visi akivaizdžiai pamatys, koks jis buvo iš tikrųjų, kai bus galima atidaryti Vatikano archyvus.“

Valstybinė Italijos televizija išleido seriją programų ir dviejų dalių televizijos filmą „Po Romos dangumi“, palankiai nušviečiančius popiežiaus Pijaus XII veiklą, pabrėžiančius jo artumą paprastiems Amžinojo miesto gyventojams po sąjungininkų aviacijos bombardavimo. Turėdamas omenyje, kaip nevienareikšmiškai yra vertinamas pontifikas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, ypač žydų bendruomenės, popiežius Pranciškus ir ketina atidaryti archyvus, liečiančius šį istorinį periodą.

Abrahamas Skorka, rabinų seminarijos Buenos Airėse rektorius, senas popiežiaus Pranciškaus draugas, tvirtai pareiškė, kad pontifikas greitai atidarys archyvus. Popiežius Pranciškus dar 2010 metais pasakė, kad norėtų išsiaiškinti tiesą ir kad Bažnyčiai nėra jokių priežasčių jos baimintis. Gerai informuoto italų žurnalistinių tyrimų portalo Dagospia nuomone, Vatikanui Izraelis pontifiko kelionės į Šventąją Žemę išvakarėse (gegužės 24–26 dienomis) šiuo atžvilgiu daro didelį diplomatinį spaudimą.

Daugelį istorikų, tiek italų, tiek ir užsienio, ypač domina popiežiaus Pijaus XII tylėjimas dėl 1943 metų spalio 16 dieną vykusios Romos žydų deportacijos į mirties lagerius. Šventojo Sosto spaudos atstovas Federico Lombardi patvirtino, kad Vatikanas seniai dirba su Antrojo pasaulinio karo laikotarpio archyvų išslaptinimu, tačiau vis dėlto pridūrė: „Man regis, į dienos šviesą nieko ypač naujo nepasirodys.“ Vatikano spaudos tarnybos vadovo žodžiais, archyvų išslaptinimo vėlavimas susijęs su techninėmis priežastimis: iš pradžių būtina smulkiai aprašyti esamus dokumentus ir sudaryti katalogą, kad galima būtų palengvinti dokumentų peržiūrą. Kalbama apie milijonus puslapių, kuriuos būtina sunumeruoti ir užprotokoluoti.

Tapęs popiežiumi, Pranciškus ne kartą teigiamai vertino Pijaus XII veiklą Antrojo pasaulinio karo metais. 2013 metų liepą, sąjungininkų aviacijos bombardavimo Romos San Lorenco kvartalo 70-ųjų metinių proga, atvykęs į subombarduotą rajoną, pontifikas pavadino savo pirmtaką „rūpestingu ganytoju, pageidavusiu būti tarp savo avelių sunkią išbandymų valandą“. Praėjusių metų spalį susitikime su žydų bendruomenių delegacijomis Romos žydų deportacijos metinėse popiežius Pranciškus priminė pagalbą, kurią suteikė žydams krikščionys su popiežiaus Pijaus XII palaiminimu. Popiežius Pranciškus interpretavo savo pirmtako valią kaip „ranką, ištiestą broliams, esantiems sunkioje padėtyje“.

Apie Pijaus XII asmenybę ir Vatikano poziciją Antrojo pasaulinio karo metais Laisvės radijui pasakoja Romos žurnalistas, Vatikano tyrinėtojas Aleksejus Bukalovas:

– Popiežius Pranciškus ne kartą kalbėjo apie atsinaujinimą, taip pat kaip ir apie ketinimą paviešinti informaciją apie įvairius Romos katalikų bažnyčios veiklos aspektus. Tema, susijusi su Pijumi XII, visuomet tampa aktualesnė Holokausto aukų atminimo dienos, minimos sausio 27 dieną, išvakarėse. Susidomėjimą ta tema šį kartą pakurstė geras popiežiaus Pranciškaus draugas, Buenos Airių rabinas. Jis keletą kartų buvo atvykęs į Romą, ir aš turėjaus garbę su juo pasikalbėti. Jis pasakojo apie savo santykius su popiežiumi. Kai Abrahamas Skorka pietavo Šventosios Mortos namuose, kur ir gyvena pontifikas, popiežius Pranciškus rūpinosi, kad jam būtų pagamintas košerinis maistas. Aš tai pasakoju, kad suprastumėte, jog popiežius Pranciškus atviras jautrioms temoms, ypač kai paskelbta kelionė į Šventąją Žemę, vyksianti gegužės pabaigoje.

Izraelis seniai kelia Šventajam Sostui klausimą dėl archyvų atidarymo. Palengva toks darbas vyksta, tačiau pagrindiniai dokumentai iki šiol visuomenei neprieinami. Jei kas nors iš mūsų klausytojų lankėsi Vatikane, tai gali įsivaizduoti vidinį Vatikano kiemelį (buvusį Seminarijos kiemą), po kurio grindiniu ir yra archyvas.

Popiežius Benediktas XVI taip pat ne kartą yra pasisakęs ta tema, atskirdamas nuo Bažnyčios šventikus, neigusius Holokaustą. Prisimenu jo apvykimą į Osvencimą – jis reikalavo, kad memorialinio komplekso apsilankymas būtų įtrauktas į oficialaus vizito programą Lenkijoje. Popiežius vokietis meldėsi prie kiekvieno akmens, simbolizavusio įvairių šalių aukų skaičių toje baisioje vietoje. Mes stovėjome po pastoge, lijo lietus, ir kai Benediktas priėjo prie paskutinio akmens, tėvas Georgas, jo sekretorius, suskleidė skėtį, ir mes supratome, kad lietus baigėsi. Popiežius ir vėl sukalbėjo maldą, o paskui pakėlė galvą ir griausmingai paklausė: „O kur Tu buvai, Dieve?“ Nuostabiausia, kad popiežius sulaukė atsakymo, ir aš to niekada nepamiršiu: tą akimirką, tikriausiai dėl kažkokių meteorologinių priežasčių, nušvito vaivorykštė nuo vieno horizonto krašto iki kito. Vaivorykštė – tai labai rimtas Senojo Testamento simbolis. (Senajame Testamente pasakojama, kad vaivorykštė – tai Dievo pažadas po pasaulinio tvano. Nojui jis pasakė: „Aš pažadu, kad niekada daugiau visi žmonės ir gyvūnai nebus sunaikinti tvanu. Aš įdedu į debesis vaivorykštę. Kai ji pasirodo, aš matysiu ją ir prisiminsiu šį savo pažadą“, – vert. past.) Keletas senių, gal trys dešimtys buvusių kalinių, numeriais paženklintomis rankomis pasitikusių popiežių, ir viena ponia, pamatę šią sceną, neteko sąmonės. Todėl, kad joks Davidas Copperfieldas nebūtų galėjęs atlikti tokio fokuso.

Popiežius Benediktas, atsakinėdamas į dažnus klausimus, kalba apie tai, kad Bažnyčia padėdavo žydams, suteikdavo jiems prieglobstį, ir tai, be abejonės, turėtų būti paviešinta išspausdinus dokumentus, ir tuomet, gali būti, pasaulis sužinos konkrečią tiesą. Vėliau šią temą užgožė kita problema – pasiruošimas popiežiaus Pijaus XII beatifikacijai (palaimintojo statuso suteikimas – vert. past.). Vatikanas planavo beatifikaciją, dirbo speciali komisija, tačiau tarptautinė visuomenė į šį darbą žiūrėjo itin kritiškai: kol nebus atidaryti archyvai, apie jokį šio popiežiaus paskelbimą palaimintuoju negali būti nė kalbos.

– Suprantama, kad kalbame apie milijonų žmonių žūtį, ir šis klausimas ypač delikatus. Tačiau Pijui XII tikriausiai buvo nelengva ginti žydų bendruomenę, kai iš visų pusių Vatikano kaimynė buvo fašistinė Italija...

– B. Mussolini pirmasis iš Italijos vadovų per šimtą metų sugebėjo sureguliuoti santykius su Vatikanu. Būtent jis, kaip Italijos ministras pirmininkas, 1929 metais pasirašė konkordatą dėl Italijos ir Šventojo Sosto santykių sureguliavimo. Santykiai buvo, tačiau labai nepatiklūs ir, be abejonės, iš abiejų pusių kupini įtarumo.

– Kalbama, kad Vatikanas privalo paviešinti visus archyvinius dokumentus, susijusius su popiežiaus Pijaus XII veikla, liečiančia Holokausto klausimą, o gal bus kokių nors išimčių?

– Neabejoju, kad bus išimčių, tačiau reikalavimai skamba būtent taip: paviešinti visus dokumentus. Kalbant apie pačius subtiliausius dokumentus, tai sunku padaryti, tačiau kai kurios prieš tai slėptos žinios jau prasiskverbia. Na, pavyzdžiui, dramatiška istorija: kai Romą okupavę naciai pareikalavo išpirkos už žydus, kuriuos laikė uždarytus gete, tuos pinigus sumokėjo Vatikanas. Tai nepagelbėjo: sulaužydama duotą žodį, okupacinė kariuomenė išvežė į Osvencimą tūkstančius žydų. Tačiau vis dėlto buvo pamėginta, ir tai patvirtina dokumentai.

– Susipažinau ir su popiežiaus Pranciškaus, ir su kitų Vatikano tarnautojų šia tema padarytais pareiškimais, ir visi jų pasisakymai skamba gana užtikrintai. Esmė sutelkiama į tai, kad popiežius Pijus XII nusipelno beatifikacijos, nes jis buvo puikus pontifikas: „Štai mes paviešinsime dokumentus, ir jūs viską sužinosite.“ Ko tuomet laukė, jei nėra dėl ko nuogąstauti?

– Vatikanas visuomet siekė išlaikyti paslaptyje savo vidines įtampas ir savo veiksmų logiką. Popiežių Pijų vadino „didžiuoju tyleniu“, ir vienas pagrindinių jam metamų kaltinimų (taip pat ir žydų valstybės) yra ne tas, kad jis kažką padarė ne taip, o tas, kad jis kai ko nepadarė. Kitais žodžiais tariant, kad jis nepakėlė savo balso, kad apgintų žydus. Popiežiaus Pijaus šalininkai ir daugelis Vatikano istorikų sako: jis padėjo ant svarstyklių galimybę Bažnyčiai laisvai veikti Antrojo pasaulinio karo metais ir Holokausto problemą. Gali būti, kad neįsiutintų fiurerio, popiežius ir nepadarė kai kurių pareiškimų, iš to ir kyla įtarumas dėl jo elgesio. O kad Vatikanas iki šiol neatskleidžia dokumentų, peršasi natūralus atsakymas: yra ką slėpti.

– Ar aš teisingai suprantu teologinį ir politinį šios istorijos motyvą: jei ne popiežiaus Pijaus XII beatifikacijos būtinumas, tai Vatikanas veikiau būtų linkęs tuos archyvus po savo vidinio kiemelio grindiniu taip ir palikti?

– Manau, kad čia yra kažkoks ryšys, tačiau jis nėra lemiantis. Beatifikacijos klausimas – tai didelis politinis žaidimas. Balandžio pabaigoje numatytas dviejų popiežių – Jono XXIII ir Jono Pauliaus II – kanonizavimas. Tai rimtas Pranciškaus poelgis – iš esmės jis pradeda savo pontifikatą, paskelbdamas šventaisiais du savo pirmtakus. Vatikanui tai svarbus didžiosios politikos klausimas. Tačiau tai neatšaukia diskusijos apie Vatikano poziciją dėl Holokausto ir nacių nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais. Manau, kad dokumentai vis tiek turi būti išspausdinti dar ir todėl, kad be to neįmanomi normalūs Izraelio ir Vatikano santykiai. Tie santykiai užmegzti, jie egzistuoja, tačiau yra, pavyzdžiui, problema dėl Vatikano galimybės patekti į šventas vietas Izraelio teritorijoje, yra ir klausimas, susijęs su istorine Romos katalikų bažnyčios pozicija nacių viešpatavimo metais, – papasakojo Laisvės radijui žurnalistas iš Romos A. Bukalovas.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: svoboda.org