Vardan tos Lietuvos vienybė težydi

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse per „Labo ryto“ laidą tik vienas iš 10 – 12 apklaustų prisipažino neesąs Lietuvos patriotu. Labai retas lietuvis net sau pačiam prisipažins, kad yra ne patriotas. Šventei skirti šimtai jeigu ne tūkstančiai renginių. Matome vieningą, laimingą, savo valstybę mylinčią tautą ir aktyvius jos piliečius. Puiku!

Tačiau neskubėkime. Mes tokią šventinę laimę ir vienybę, pagal jos išorės formą jau matėme. O kaip pagal vidinį turinį?

Prisimenu vieną renginį. Jis įvyko 1970 m. ir buvo skirtas Lenino 100-osioms gimimo metinėms. Grupė jaunų aviatorių - sportininkų su slidėmis šliuožė iš Vilniaus į Rygą, estai - iš Talino į Rygą. Po kelių dienų abi grupės Rygoje susitiko su komjaunimo ir partijos bosais bei latvių šauliais – 1917 m. Spalio revoliucijos „riteriais“. Pastarieji padėjo V. Leninui nuversti Kerenskio vyriausybę, vėliau saugojo jį. Daug žiniasklaidos „pompos“ buvo skirta šiam renginiui – „žygiui“! Aš jame dalyvavau ir nesigailiu. Ne, ne dėl dėmesio ir vaišių viename geriausių Rygos restoranų. Didžiausią įspūdį man paliko senukas latvių šaulys. Mudu maloniai bendravome. Jis man tyliai pasakė, kad tas „žygis“ yra tik propaganda, tik išorinė graži forma be gero turinio. O jis - latvių šaulys jaučiasi labai kaltas dėl dalyvavimo „revoliucijoje“ ir labai apgailestauja. Nežinau kodėl šis senas žmogus atviravo su manimi, kodėl papasakojo, kad tai nebuvo jokia revoliucija, o tik ginkluotas maištas ir t.t. Nuo tada aš po truputį pradėjau suvokti skirtumą tarp įvykio formos ir turinio. Apsaugok Viešpatie, tikrai nenoriu sutapatinti konkrečių mūsų šventės renginių su minėtu „žygiu“, bet....Po mūsų šventinių renginių ir pakilaus himno giedojimo vėl atėjo kasdienybė. Vis gilinuosi į nuostabius mūsų himno žodžius. Mąstau ar iš tikrai didvyriškos praeities mes stiprybę semiame? O gal klystame, gal ne tą didvyrišką praeitį pasirinkome garbinti? Gal einame ne vien keliais dorybės? Gal dirbame ne tavo, Tėvyne, naudai ir žmonių gėrybei? Gal norint, kad saulė Lietuvoj tamsumas prašalintų ir tiesa ir šviesa mus kelius lydėtų, reikia daug ką permąstyti, daug ką pakeisti? Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus be minimalios istorijos apžvalgos neįmanoma. Tad žiupsnelis istorijos.

Karaliaus Mindaugo valstybė.

Manoma, kad iki 1246 m. Lietuva jau buvo suvienyta, o Mindaugas nuo 1238 m. vadinamas aukščiausiuoju karaliumi .

1236 m. popiežius paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius, to pasėkoje įvyko Saulės mūšis. Jį laimėjo žemaičiai. Mindaugas Saulės mūšyje nedalyvavo.

1248 m. Mindaugo sūnėnai Tautvilas ir Gedvydas, žemaičių kunigaikštis Vykintas, Šiaulių kunigaikštis Vismantas tapo Mindaugo priešininkais.

Palenkęs į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą, per jį 1251 m. Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o 1253 m. liepos 6 d. ir karaliaus karūną.

1251 m. Mindaugas apgynė Vorutą, 1252 m. atlaikė kelis Danieliaus žygius

Priminsiu du Mindaugo pasirašytus dokumentus: 1253 m. aktą ir 1255 m. raštą, kuriais, atitinkamai, Žemaitijos ir Sėlių žemes dovanojamos Livonijos ordinui.

Mindaugas turėjo 3 žmonas. Pirmoji - žinoma tik tiek, kad ji pagimdė sūnų Vaišvilką (Vaišelgą). Antroji - Šiaulių kunigaikščio Vismanto, kurį nužudė Mindaugas, našlė Morta. Ji pagimdė Ruklį ir Rupeikį. Trečioji – Nalšios kunigaikščio Daumanto žmona, Mortos jaunesnioji sesuo, kurią Mindaugas pagrobė iš Daumanto.

1260 m. liepos 13 d. dabartinėje Latvijos teritorijoje įvyko Durbės mūšis. Žemaičių kariuomenė ir iš Livonijos ordino į žemaičių pusę perėję kuršiai, latviai o gal ir estai sumušė Livonijos ordino kariuomenę.

1260 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo Didysis prūsų sukilimas trukęs 14 m. Mindaugo sūnėnas gabus karvedys Treniota – Mindaugo dešinioji ranka skatino Mindaugą atsisakyti krikščionybės, atnaujinti karą su ordinu ir padėti Herkui Mantui. Nors Mindaugas ir atsisakė krikščionybės, bet prūsams beveik nepadėjo.

1263 m. rudenį Daumantas, tyliai pritariant Treniotai, nužudė Mindaugą, jo sūnus Ruklį ir Rupeikį.

Kodėl? Pacituosiu XIII a. Hipatijaus metraščio nuomonę:“1263 m. buvo nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, buvęs valdovu visoje Lietuvos žemėje. Apie jo nužudymą taip pasakysim: jis kunigaikštavo Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolėnus, o kitus išvijo iš žemės ir ėmė valdyti vienas Lietuvos žemėje. Ir pradėjo labai puikuotis, ir mėgavosi šlove bei dideliu išdidumu, ir neapkentė priešingo sau nieko“.

Po Mindaugo nužudymo Vaišvilkas pabėgo į Pinską. Treniota tapo didžiuoju kunigaikščiu.

1264 m. Vaišvilkas su Voluinės kariais grižo į Lietuvą, nužudė Treniotą, valdė Lietuvą kaip Lietuvos karalius. Daumantas pabėgo į Pskovą, po metų tapo jo valdovu, valdė jį 30 m. Po mirties rusai paskelbė jį šventuoju.

1267 m. Vaišvilkas – atsisakė sosto, perdavė jį Švarnui ir išvyko į Ugrovsko vienuolyną ir tapo vienuoliu. Švarno brolis Levas, supykęs už sosto perdavimą Švarnui nužudė Vaišvilką. Mindaugo dinastija baigėsi vos prasidėjusi. Kovos dėl valdžios tęsėsi.

Trumpai apie tarpukario Lietuvos nepriklausomą valstybę.

1914 -07- 28 d. prasidėjo I pirmasis pasaulinis karias. Pradžioje kariavo Vokietija ir Austrija – Vengrija su Antantės valstybėmis – D. Britanija, Prancūzija, Rusija, Serbija. Vėliau į karą įsitraukė 25 valstybės.

Svarbiausieji 1917 metų įvykiai:

• Sausio mėn. Vokietija pasiūlė Meksikai tapti Vokietijos sąjungininke ir užpulti JAV. Vokiečių povandeniniai laivai paskandino 3 JAV prekybinius laivus.

• Balandžio 6 d. JAV įsijungė į karą Antantės pusėje. JAV Prezidentas V. Vilsonas paskelbė tautų apsisprendimo teisę.

• Rugsėjo 18 – 22 d. įvyko Vilniaus konferencija (lietuvių delegatų suvažiavimas). Buvo kviečiama po 3 – 5 delegatus iš 33 apskričių. Atvyko 214 delegatų, kurie atstovavo visus Lietuvos luomus, sroves ir partijas. Konferencija dirbo už uždarų durų t.y. nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovams. Delegatai vienbalsiai nutarė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, išrinko Tautos Tarybą (toliau Taryba) iš 20 asmenų. Jos nariais tapo 8 krikščionys demokratai, 7 nepartiniai, 2 socialdemokratai, 2 tautininkai, ir 1 liaudininkas.

• Gruodžio 11 d. Taryba dauguma balsų priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės deklaraciją. Pacituosiu trumpą ištrauką iš šios deklaracijos, kuri atspindi esmę. „Lietuvos Taryba skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą... Lietuvos Taryba stoja už amžiną, tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe...“ Keturi Tarybos nariai, reikalavę visiško Lietuvos savarankiškumo laikinai paliko Tarybą. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II ją tuoj pat pripažino. Lietuvos visuomenė buvo labai nepatenkinta minėtu Tarybos sprendimu. Sausio pabaigoje Taryboje buvo 2 srovės. Vieni ryžtingai reikalavo skelbti nepriklausomybę be jokių ryšių su Vokietija, kiti norėjo gerų santykių su ja ir laukė okupantų nuolaidų ir malonės.

Svarbiausieji 1918 m. įvykiai:

• Vasario 16 d. Taryba priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Įvardinsiu šio akto signatarus: S. Banaitis, J. Basanavičius, M. Biržiška, K. Bizauskas. P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius. A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitsi, A. Stulginskis, J. Šaulys, K.S. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis.

• gegužės mėn. laikinai pagerėjus Vokietijos padėčiai fronte Lietuvai iškilo grėsmė tapti Vokietijos provincija pagal personalią uniją su Saksonijos karalyste.

• Birželio 4 d. Taryba nutarė kurti konstitucinę monarchiją.

• Liepos 1 d. speciali Lietuvos delegacija nuvyko vesti slaptas derybas pas Viurtenburgo hercogą Wilhelmą fon Urachą ir pakvietė jį tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Pastarasis sutiko su jam siūlomomis sąlygomis.

• Liepos 11 d Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija.

• Liepos 25 d. tuometinis Vokietijos kancleris Georgas fon Hartlingas atsisakė pripažinti Lietuvos karalystę, todėl karaliaus Mindaugo II Lietuva taip ir nepamatė.

• Spalio 20 d. visiškai pralaiminti karą Vokietija (kapituliavo lapkričio 9 d.) suteikė veiksmų laisvę Lietuvai ir perdavė jos valdymą Tarybai.

• Lapkričio 2d. Taryba atšaukė savo sprendimą dėl konstitucinės monarchijos paskelbimo. Taigi, „ ant popieriaus“ 113 dienų Lietuva buvo konstitucine monarchija su karaliumi Mindaugu II.

• Gruodžio pradžioje Vilnių užėmė Rusijos Raudonoji armija. Gruodžio 16 d. bolševiko V. Kapsuko sudaryta Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė paskelbė Tarybų Lietuvos įkūrimo manifestą. Šią vyriausybę išvaikė lenkai 1920 m užėmę Vilnių.

1919 sausio 8 d. prasidėjo Paryžiaus taikos konferencija. Lietuvos delegacija dalyvavo joje, tačiau nebuvo pripažinta valstybine delegacija. JAV ir Antantės valstybės laikėsi „nedalomos“ Rusijos politikos, vėliau buvo norima pasinaudoti Lenkijos – Lietuvos unija, kad Lenkija ir Lietuva taptų buferine zona prieš galimą Rusijos ekspansiją į vakarus.

1919 balandžio 4 d. Taryba įsteigė Prezidento instituciją, Prezidentu išrinko A. Smetoną.

1919 m. lapkričio 17 d. Tautų Sąjunga neleido Lietuvai susigrąžinti Vilniaus.

1920 gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą demokratine Respublika , o birželio 10 d. ir Laikinąją Konstituciją. Prezidento pareigas ėjo A. Stulginskis.

1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Rusija, kuria pripažintas Lietuvos suverenitetas ir nustatyta valstybės siena.

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva, Latvija ir Estija tapo Tautų Sąjungos narėmis.

1922 m. rugpjūčio 1 d. paskelbti rinkimai į I Seimą ir priimta Konstitucija.

1923 m. Lietuva atgavo Klaipėdą.

1923 m. įvyko rinkimai į II Seimą. Prezidentu vėl išrinktas A. Stulginskis.

1926 m. birželio 7 d. išrinktas III Seimas. Prezidentu tapo K. Grinius. M. Šleževičiaus vadovaujama vyriausybė vykdė liberalias demokratines reformas. Buvo priimtas Amnestijos įstatymas, numatyta mažinti kariuomenės karininkų skaičių ir t.t.

1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Lietuvos nepuolimo sutartis su SSSR.

1926 m. gruodžio 17 d. A. Voldemaras, ne be A. Smetonos pritarimo, su karininkais, nepatenkintais numatomu karininkų skaičiaus mažinimu, įvykdė karinį pučą.

1926 m. gruodžio 19 d. vietoj priversto atsistatydinti teisėto Prezidento, Prezidentu, o vėliau ir „tautos vadu“ paskelbtas A. Smetona. Premjeru tapo A. Voldemaras.

1926 m. gruodžio 24 d. Karo lauko teismo (bet karo juk nebuvo aut. pastaba) sprendimu sušaudyti 4 komunarai.

I927 m. socialdemokratų kairiojo sparno vadovai bandė organizuoti pučą ir jį pralaimėjo.

1929 m. balandžio 19 d. A. Voldemaras atleistas iš premjero pareigų; gegužės 6 d. į jį pasikėsinta (žuvo jį pridengęs adjutantas A. Gudynas).

1929 m. gegužės 5 d. uždrausta seniausia Lietuvoje socialdemokratų partija.

1930 metais rugsėjo 8 diena buvo paskelbta tautos švente ir pavadinta Vytauto Didžiojo karūnavimo ir padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena.

1932 m. Hagos tribunolas patvirtino Klaipėdos krašto priklausymą Lietuvai.

1934 m. birželio 6 – 7 d. įvyko taip vadinamas voldemarininkų sukilimas . Sukilimo delegatai (generolas ir pulkininkas) 2 kartus bandė įtikinti A. Smetoną sutikti su sukilėlių reikalavimais. A. Smetona nesutiko, bet pažadėjo sukilėlių nebausti. Dalis maištininkų patikėjo šiuo pažadu, vadovai pasimetė, nerado sprendimų, maištas pralaimėjo.

Trys maištininkai buvo nubausti mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimu kaip ir A. Voldemarui. Sunku įvardinti visus nubaustuosius. Dalis jų kaip ir A. Voldemaras emigravo. Neaišku už ką Varnių kalėjime kalėjo signataras buvęs premjeras P. Dovydaitis, universiteto profesoriai J. Eretas, A. Damušis ir daugelis kitų.

1936 m. vasario 6 d. partijų veikla Lietuvoje buvo uždrausta, išskyrus Lietuvos tautininkų.

1936 m. išrinktas IV Seimas, su absoliučia tautininkų partijos dauguma.

1939 m. kovo 22 d. Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą.

1939 m. spalio 11 d. A. Smetona savo viešoje kalboje Tarybų Sąjungą pavadino drauginga Lietuvai valstybe.

1940 m. birželį nepriklausoma Lietuvos valstybė iš pasaulio politinio žemėlapio.

Išvados.

• Viduramžiais norint tapti galingu reikėjo būti fiziškai stipriu, drąsiu, karingu, žiauriu protingu, aistringu, klastingu ir garbėtroška. Mindaugas su kaupu viršijo šias savybes. Nekaltinsime jo – viduramžiai ir tiek. Tačiau karūną iškeisti į Lietuvos žemes - tai jau išdavystė. Mindaugui trūko išminties. Apakintas karaliaus valdžios jis nesugebėjo įvertinti situacijos susidariusios po Skuodo ir Durbės mūšių. Jį taip apakino kar Be to didžiulė kaltė už prūsų tautos tragediją krenta ant Mindaugo. Todėl bene didžiausia kaltė dėl Didžiojo prūsų sukilimo krenta ant Mindaugo. Kalbėti apie jo moralę, gal neverta, nors.... ?

• Dalis istorikų Daumantą laiko išdaviku. Tai daugiau negu abejotina, nes jis, valdydamas Pskovą, nekariavo su Lietuva. Juk tai didžiulė pagalba Lietuvai.

• Išrinkus III Seimą Lietuvos valstybė buvo atkurta. Artimiausiu metu Lietuvai negrėsė jokie realūs pavojai. A.Smetona ir A. Voldemaras suprato tai ir pradėjo viduramžiškai žiaurią kovą dėl valdžios. Šią nuomonę akivaizdžiai patvirtino voldemarininkų pučas.

• Tikras demokratas Prezidentas K.Grinius, A. Stulginskis, P. Dovydaitis ir kiti tikri Lietuvos patriotai, būtų sugebėję geriau ir kūrybingiau valdyti valstybę. Net po pučo jie nekeršijo, o tyliai dirbo konkretų darbą Lietuvos labui. Kas išdrįs paneigti, kad be pučo Lietuva būtų pasiekusi daug didesnių laimėjimų?

• Tik „tautos“ vadas viešoje kalboje SSSR, valdomą „tautų vado“ galėjo pavadinti drauginga Lietuvai valstybe? Kaip po to turėjo elgtis tauta?

• Neteisinu A. Sniečkaus ir kitų komunistų, bet kyla klausimas: O ką jie turėjo daryti po 4 komunarų sušaudymo? Žinoma, pasielgti taip pat, kaip pasielgė garsusis V. Mesingas – rasti prieglobstį Tarybų Sąjungoje. Jie, nebūdami „V. Mesingo kalibro,“1940 m. pagal viduramžių logiką su kaupu atkeršijo. Ir ne tik Smetonos pagalbininkams...

• Tikėtina, kad A. Smetonos autoritarizmas pastūmėjo mūsų inteligentus L. Girą, V. Krėvę (pirmasis Tautininkų Sąjungos Centro valdybos pirmininkas, dviejų kadencijų Šaulių Sąjungos pirmininkas), J. Paleckį, L.Girą, S.Nerį P. Cvirką, A. Staškevičiūtę, A. Venclovą ir daugelį kitų bendradarbiauti su komunistais 1940 m.

• Tą patį galima pasakyti apie Nepriklausomybės kovų Klaipėdos sukilimo dalyvį, Lietuvos kariuomenės vadą generolą V. Vitkauską, vedusį mūsų karius į Lietuvai grąžintą Vilnių, ir kai kuriuos kitus karininkus.

• Atėjo laikas sakyti tiesą. Lietuvos žmonės supras tiesą kokia ji bebūtų. Nes, būtent, paprasti Lietuvos žmonės iškovojo Nepriklausomybę ir išsaugojo lietuvybę. Visais amžiais jie norėjo turėti savo realiai nepriklausomą valstybę ir tą daug kartų įrodė. Nustokime „runkelinti‘ žmones ir „runkelių“ neliks.

• Pradėti reikėtų nuo simbolių, nes jie turi ne tik išorinę, bet ir ezoterinę galią įtakoti žmones, nukreipti juos į Šviesą ar Tamsą.

• Sunku suprasti kodėl 1990 metų spalį Seimas Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną paskelbė valstybės diena. Net A. Smetona buvo pasirinkęs Vytautą. Tai kodėl mūsų iškilūs politikai, dėdami nepriklausomos valstybės pamatus pakeitė jį į Mindaugą, kodėl ne į Gediminą? Juk Gediminas buvo narsus karys, nepralaimėjęs nei vieno mūšio, gynęs Žemaitiją. Jo valdymo metais LDK teritorija padidėjo trečdaliu. Ir tai pasiekta ne tiek kalaviju, kiek protu ir išmintimi. Jis buvo pirmasis Lietuvos reformatorius. Gediminas įkūrė europietišką sostinę Vilnių, rūpinosi amatais, prekyba. Jis 11 vaikų tėvas, Gediminaičių dinastijos, kuri 250 m. valdė Lietuvą pradininkas. Gediminas sugebėjo apseiti be Vokiečių ordino – amžino Lietuvos priešo paslaugų. Tik jo mirtis sutrukdė Čekų misionierių pagalba sąžiningai apsikrikštyti jį, tuo atimant pretekstą ordinui puldinėti Lietuvą.

• 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai, įvertinę Durbės mūšio reikšmę, šio mūšio datą - rugsėjo 22 d. paskelbė Baltų vienybės diena. Kodėl šios dienos abiejų valstybių Seimai negalėtų paskelbti valstybės diena vietoj šiandien turimos?

Laikas atvirai ir plačiai diskutuoti apie istoriškai susiklosčiusius Rytus ir Vakarus ir jų vertybes, apie dainuojančią revoliuciją, privatizaciją, tapusią, prichvatizacija, nūdienos Lietuvos nepriklausomybės turinį ir situaciją, susiklosčiusią po Brexito. Valdžios žmonės ir jiems tarnaujantys „iškilieji“ apie tai jau daug kalbėjo. Kai kurie net sakydami „istorines kalbas“ . Tačiau jie „žaidžia į vienus vartus“.

Reikia pagaliau tapti pačiais savimi, tikėti savo tautos kūrybinėmis galiomis ir patirtimi, aklai nesekti nei Rytais, nei Vakarais. Koks skirtumas kur ištirpsime, Rytuose ar Vakaruose? Juolab, kad istoriniai Vakarai su antikinėmis vertybėmis tapo Rytais. 395 m. Romos imperija padalinta į dvi dalis – Rytų ir Vakarų. Romos imperatorius Konstantinas Didysis III a. pabaigoje – IV a. pradžioje perkėlė sostinę į Konstantinopolį. 476 m. barbarų ( barbaras – tas kas ne romėnas) jungtinės pajėgos, vadovaujamos Odaokro užėmė Romą. Kitą Romos imperijos dalį 1453 m. nukariavo Mechmedas III ir ji tapo Osmanų imperijos dalimi. Šiandien Konstantinopolis vadinamas Stambulu. Tai kur Rytai, kur Vakarai? Išvada peršasi savaime. Jei norime išlikti, tai privalome turėti savo valstybę, su jos įstatymų viršenybe, nepriklausomai nuo bet to kokiose sąjungose ar blokuose esame.