2019 m. lapkričio 22 d.

 

Valdui Gedgaudui pavėjui

10
Paskelbta: 2013-04-02 19:10 Autorius: Liudvikas Jakimavičius

Sužinojęs liūdną žinią apie Valdo mirtį paskambinau vienam iš „Svetimų“ Alvydui Šlepikui, kad pažadintų iš staigaus ir netikėto sukrėtimo. Prieš kelias savaites Pilies gatvėje buvau sutikęs Valdą. Vaikštinėjome, šnekučiavomės, pokštavome. Atrodė sveikas kaip eržilas, tad netikėta žinia apie jo mirtį ir sunkią ligą man buvo tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Vadinasi, buvom gerokai toli vienas kito, nors retsykiais likimas lėmė pabūti visai šalia ir pajusti nesumeluotą draugystę, kurią retai aptiksi narcizų rašytojų bendruomenėje.

Mes, šiek tiek vyrėlesni Marcelijaus Martinaičio Vilniaus universitete suburto literatų būrelio „pameistriai“, gana akylai stebėjome po mūsų susibūrusios „Literatų kalvės“ darbus. M. Martinaitis tas pats, literatų būrelis tas pats, bet jie kaip kokie keturvėjininkai deklaravo, kad yra kitokie – „Svetimi“, kai tuo pat metu „Sietynas“ stengėsi kultūroje ir atgimstančioje visuomenėje ieškoti bendrystės ir savumo saitų. Vyrai jie buvo puikūs ir talentingi, o ir labai saviti, tą liudija labai skirtingos jų gyvenimų trajektorijos. Beje, ne kartą susiėjusios su mūsiškėmis.

1995 metais gruodžio mėnesį išvažiavau padirbėti į Visbį, į rašytojų ir vertėjų kūrybos namus. Kartu su manim važiavo ir keltais plaukė a. a. Arūnas Tomas Rudokas. Jis beveik nemokėjo angliškai, jautėsi ne savo rogėse, tad turėjau būti jam už vertėją vakarais, kai marga rašytojų publika susėsdavo pabendrauti ir vieną kitą butelį vyno išgerti. Po trijų savaičių man gerokai šis vaidmuo nusibodo ir pradėjo galvoje kirbėti mintis, kad reikėtų tylutėliai susikrauti lagaminą ir iš tų Visbio kūrybos namų bėgti atgal į savo namus, nes kūrybos darbai siaubingai nesisekė. Ir kai beveik buvau apsisprendęs, atsitiko visai nenumatytas nuotykis. Rytą beldžiasi kažkas į mano celės duris. Atidarau ir netikiu savo akimis. Prieš mane su lagaminu stovi Valdas Gedgaudas. Buvimas apsiverčia aukštyn kojom, nes su juo iš tikro turėjom apie ką pašnekėti. Pradedam „tvarkyti“ lietuviškas lauktuves, aišku, prisijungia ir A. T. Rudokas, tai bendromis pastangomis lauktuves įsisavinam. Kitą dieną į Visbį suguža gausybė svečių iš Rodo salos, Atėnų, Albanijos, kultūros funkcionierių iš Stokholmo ir Danijos dalytis centro patirtimi, mat ketina panašų vertėjų ir rašytojų centrą steigti Rodo saloje. Vakarėlis. Užstalėj susėda gal 30 ar 40 žmonių. Paeiliui kiekvienas prisistato, kas formaliai, kas kokiu eilėraščiu ar trumpai papasakodamas apie save. Matau, kad jiems labai įdomus jaunas estų rašytojas Emilis Tode, o mano draugas Otto Ardersas, puikus poetas, - neįdomus. Neįdomūs ir mes su T. A. Rudoku, ir tą skandinavišką atsainumą pajunta Valdas. Jis atsistoja, prieina prie pianino salės gale, atvožia dangtį ir pradeda skambinti Bethoveno "Likimo simfonijos" gabalą. Puikiai. Biurgeriai nuščiūva, ir apima toks graudžiai geras jausmas, kad mes nesame šioje puotoje tik tretieji broliai, ir pasidaro tiesiog smagu sieloje, kai matai, jog tiems funkcionieriams sudaužyta turtingojo gero dėdės puikybė ir ima rausti ausys. Provokacija pavyko.

Valdas labai gerai jautė kasdienybės dramaturgiją, tą liudija jo poezija, kalbėjimai apie literatūrą, paskutiniai rašiniai bei konfliktai dėl kontroversiškos kultūrinės raiškos mūsų teatre. Pavymui galiu pasakyti, man jis buvo savas, o susitaikiusiems ir prisitaikiusiems nepritapęs ir svetimas.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
10. Audronė G.
(2013-09-27 20:49:40)
(78.60.247.65) Parašė:

Valdui atminti reikėtų suruošti vakarą. Bet – kur? Kur yra laisva erdvė natgūraliam, atviram pokalbiui? Gal galima būtų ir Rašytojų sąjungoje gerai išvėdinus salę ir išvalius ją nuo kičinių paveikslų ?



9. Valdui Gedgaudui atminti
(2013-04-04 18:13:03)
(84.15.189.15) Parašė:

Antai grynai manipuliaciniu būdu Valdas buvo pašalintas iš Lietuvos radijo, ir jo puiki laida „Kviečia teatras" taip ir neatsigavo. Dabar tų jo laidų netgi neįmanoma pasiekti ir per LRT laidų archyvą. Ten tėra keletas paskutinių „Literatūros akiračių", kurias jis kūrė taip pat išmaniai ir muzikaliai, ir ten galima išgirsti jo nepakartojamą balsą. Labai gaila, kad senokai nutrūko jo internetinės kultūros savaitraščių „Polonijaus apžvalgos". Šiaip technologijų prasme būdamas simpatiškas konservatorius, jis į technikos naujoves nuolat stiebdavosi. Jo internetinių apžvalgų praktika išties buvo labai progresyvi įžvalga. Dabar, kai jau senokai Valdo „Polonijaus" nebėra, ir jau nebėra paties Valdo, informacinės apžvalgos yra labai paplitusios ir itin brangiai vertinamos. Ir kas išlošė nuo to, mūsų teritorijoje nebėra nei Valdo „kvietimų į teatrą", nei jo „poloniškų" apžvalgų? Teritorija visa tai prarijo, kaip bala, kurioje nebelieka net ratilų... Valdo poezija - tai atskira tema, ir tegu ją gvildena tie, kas ją daugiau išmano. Poetinis „susimetimas" į almacenzūraą „Svetimi" ir iškart po to pirmoji knyga „Kapsulė" (1994). „Vakaras be žiburio" (1998) atsirado ne be Sigito Gedos inspiracijos, taip jie ir stovi mano knygų lentynoje drauge, dedikuotieji Geda ir Gedgaudas; po to - ypatingai intymus „Kario šešėlis" gedulingais viršeliais (2010), „Olando Kepurė" (2011). Kiek žinau, netrukus pasirodys dar viena, jau pomirtinė jo eilių knyga. Kažkodėl labai gerai įsivaizduoju Valdą pajūry, visu savuoju stotu išsitiesusį priešais gūsingą žvarbų vakarį ant Olando Kepurės viršūnės, ir balsu skaitantį, pavyzdžiui, Maironį - „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...". Nei Maironis, nei Valdas man neatrodytų nei archajiškai, nei juolab ironiškai. Ir teatleidžia man Valdo poetiniai kolegos, bet manau, kad ko jau ko, bet Gedgaudo auksinė antikinė ševeliūra tiesiog prašyte prašėsi laureato ąžuolų lapų vainiko, jo pastangos ir rezultatai buvo akivaizdūs. Bet klampios teritorijos dėsniai ir čia nusprendė ne jo naudai... Ir jo straipsniai apie teatrą... Dažnai sulaukdavau iš jo elektroninių laiškų su „sąvaržėle" - „štai, parašiau, paskaityk" - ir žinodavau, kad ką beatrašyčiau, tai neturės nė mažiausios įtakos jo tekstui, prasmei, taip ir eis į spaudą su visomis jo neva „erezijomis". Bet taip pat žinojau, kad tie mano neteisingi ir teisingi žodžiai jam buvo labai svarbūs - kaip ir man jo žodžiai, kai prieš publikuodamas siųsdavau jau savuosius „su sąvaržėle". Toks savanaudiškas aspektas egzistavo. Dabar teatras toliau gyvuos be Valdo ir be jo straipsnių. Kažkam nuo to bus geriau, kažkam blogiau, kažkam „dzin", bet faktas kaip blynas: poezijos nuo to mūsų teatre tikrai ženkliai sumažės. Poezijos plačiąja prasme mūsų teatre apskritai beveik nebeliko - netgi poetiniuose spektakliuose verčiamasi per galvą, kad ta konkrečioji poezija - ar Shakespeare´o, ar Moliere´o, ar Marcinkevičiaus - apsaugok, Dangau, kad tik nenuskambėtų kaip „banalios eilės"; reikia kuo žemiškiau, kasdieniškiau, kuo proziškiau... kuo „žemiau", galų gale... Ligi šiol netelpa galvoj, kodėl Valdas taip akivaizdžiai rėmė vieną iš jaunesniosios kartos teatro režisierių, kuris, mano galva, nepaisant akivaizdžių gabumų, tragiškai stokoja elementaraus, režisieriaus profesijoje privalomo išprusimo. O Valdas sakė tiesiai šviesiai: „matau tame, ką jis daro teatre, talento krislą, ir tai man yra svarbiausia!" Taigi, apie mūsų teritoriją (teatrinę ir kultūrinę), kurioje tragiškai trūksta poezijos, o išėjus Valdui, šie reikalai tapo dar prastesni. Niekaip negaliu susitaikyti su tuo mūsuose paplitusiu kaimietišku požiūriu, kai, išėjus Anapus kažkam iš artimų žmonių, ciniškai fatališkai atsidūstama: „na, ką čia bepadarysi - žmogus buvo, žmogaus nebėra, bet gyventi reikia toliau... Taip buvo, taip bus, ir toks yra gyvenimas". Taip sakant, „kur besdėsi..."." Taip, tokia yra ta mūsų klampi, kaip bala, tarpusavio konkurencijų ir paniekų teritorija. Bet siela su tuo niekaip nesutinka. Nes kiekvienas žmogus, jeigu jis yra kažkuo ypatingas (o Valdas tikrai buvo ypatingas) - yra NE-PA-KAR-TO-JA-MAS!. Ir, jam išėjus, jo vietoje lieka kiaurymė, kurios niekas niekada neužpildys - bent jau man ir dar keletui žmonių, kuriuos pažįstu. Nuo to asmenybės „nepakartojamumo" suvokimo norėčiau pradėti naują dieną ir naują gyvenimą. Bent jau - savo... ...Dar Didžiojo ketvirtadienio vakare rašius laišką Valdui gyvam, jau Didįjį šeštadienį tenka lėkti pajūrio link atsisveikinti su jo, išėjusio Didžiojo penktadienio rytą, pelenais. Laidojamas per patį Velykų Prisikėlimą... Kolega režisierius Algis, irgi Valdo bičiulis, įsitvėręs vairo, tarsi riteris, varantis žirgą šuoliais be rūpesčio, kad tas neištvėręs gali nugaišti. Infernalinė 2013 m. Velykų pūga, regis, tyčia nepaiso dangaus ir žemės priešpriešos. Pro šalį nuslenka pilkoje migloje riogsantys vėjo jėgainių parko trikampiai tarsi milžinų kapinių kryžiai... Gargždų Arkangelo Mykolo bažnyčios bokštas sopiai smeigia pūgos chaosą kaip didžiulis Likimo akėtvirbalis. Galvojasi: štai žmonių, tokių kaip Valdas, likimai „akėja" mūsų gyvenimus ir palieka juose savo vagas, kad mūsų patirčių derlius būtų gausesnis; o jau mūsų, likusių gyvų, rūpestis - ką tose vagose pasėsime, ką auginsime, kaip puoselėsime ar paleisime vėjais. Ar tai bus banguojantis javų laukas su mėlynuojančiais rugiagėlių pakraščiais ir vyturiu padangėje, ar tai bus runkelių cukraus eldoradas, ar bulvinis kolorado vabalų placdarmas; o gal mes apskritai visa tai užasfaltuosime ir išnuomosime automobilių stovėjimo aikštelėms, o javų ir bulvių, taipogi ir bananų parsivešime iš kokių lenkijų ar venesuelų... Apskritai, visų šitų žodžių galima buvo ir nerašyti. Pagrindinė mintis, susijusi su Valdu Gedgaudu - poetu, muziku, kritiku, gražuoliu vyru, kritusiu pačiame savojo amžiaus žydėjime tarsi Karys Kurosawos filme - ji išsakyta antraštėje, ir belieka ją tik pakartot



8. Liudvikas
(2013-04-04 15:40:04)
(78.60.3.165) Parašė:

Yra tokia graži krikščioniška tradicija - tylos minutė, kurioje telpa daug daugiau negu valandą rėkiant.



7. labai gaila
(2013-04-04 13:17:35)
(84.15.189.15) Parašė:

bet po Valdo Gedgaudo netikėtos mirties nebeturime nei vieno sveiko mąstymo teatro ir literatūros kritiko. Nebeturime ir "Literatūros ir meno" laikrasčio, nes jį į savo gniaužtus pasigrobė neokairieji, netoleruojantys jokios kitos nuomonės. Beje, pirmaja jų auka tapo Bernardinai.lt, po to lrt.lt atsijungę nuo savo skaitytojų. Sakau nuo skaitytojų todėl, kad skaitytojai neskaito tų portalų, kurie negerbia laisvo žodžio, negerbia skaitytojų nuomonės, todėl skaitytoji nepasitiki ir tokiom svetainėm kaip tiesa.lt, kad ir kaip ji reklamuotųsi kaip tiesos ieškotoja.



6. Matas
(2013-04-04 12:51:27)
(88.119.13.88) Parašė:

Šito VYRO išėjimas yra didesnis praradimas Lietuvai nei 1000 emigrantų išvykimas.Užuojauta artimiesiems.



5. rupūs miltai
(2013-04-04 12:25:14)
(84.15.189.15) Parašė:

"literatūra ir menas" nesiteikė net nekrologo patalpinti "in memorian" kaip kad buvo iki šiol įpratę. O juk jų patalpintas Gedgaudo straipsnis, kurį laikė nuo lapkričio iki pat kovo, siekdami sau dėmesio(?) sukėlė tokią neokairiųjų pasipiktinimo audrą. Fui, kaip negražu. Ir kokiuo velnio tylėti mums Jakimavičius siūlo? Rėkti reikia visu garsu. Terorizmas siautėjalaisvai. Devynias aukas nusinešė pedofilijos byla, bet teisiama tik Eglė Kusaitė. Negi ji čia visus iš eilės dobia? :)



4. et
(2013-04-04 12:10:25)
(84.15.189.15) Parašė:

ar tiria kas nors šio žmogaus mirties aplinkybes? nejau jis neturėjo nei vieno artimo žmogaus, draugo, kuris neleistų kaip kad drąsiai daro Pociūnienė dėl savo vyro, tyliai užmiršti šio didvyrio? Nejau vient tik bailūs prisitaikėliai konformistai aplink? Ar negalima kokios nors poetų ar kritikų draugijos vardu pateikti instancijoms užklausimą tyrimui?



3. Marta, neklusniai
(2013-04-04 11:55:08)
(84.15.189.15) Parašė:

rašysiu ir visiems siūlau rašyti ir neleisti niekam pamiršti šio žmogaus "tarsi berniuko nė nebuvo". Tai kovotojas, žuvęs už laisvę, už laisvą žodį, už laisvą mąstymą. Apie jo "sunkią ligą" skelbė tik Valatkos "15 min". "Visuomenių dekonstruotojams" šio žmogaus aštri plunkasna pasirodė ypač pavojinga. Jie neišdrįso su juo galinėtis. Tiesiog pašalino. Tuo net neabejoju. Už teritorijos okupaciją yra kur kas baisesnė okupacija, tai mūsų protų okupacija, vykdoma per tiesioginę ir užslėptą propagandą... netgi meno kūriniuose.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras