Vaisiai nuo usnių ir erškėčių

Artėjant rinkimams – daug receptų vienytis. Saulius Stoma ragina sukelti “vieningą bangą” iš antisisteminių partijų ir judėjimų, o štai Mečislovas Laurinkus dėsto, kad “valstybei padėtų subręsti dvipartinė sistema”.

Abu siūlymai, žvelgiant iš šiek tiek atokesnės nuo gyvenimo tikrovės perspektyvos, atrodo patrauklūs ir perspektyvūs. Tačiau tuo pat metu jie yra geri pavyzdžiai, iliustruojantys mūsų politinės tikrovės dramą – nepajėgumą natūralius visuomeninių požiūrių skirtumus paversti konstruktyviu politiniu procesu, kuris duotų naudos visai šaliai, ne atskiroms interesų grupėms ar pavieniams asmenims.

S. Stomą ir M. Laurinkų paminėjau ne atsitiktinai. Abiejų politinės veiklos ištakos tos pačios – Sąjūdis. Vadinasi, abu 1988-aisiais buvo bendražygiai, matė priespaudą ir neteisybę, solidariai kilo už laisvę, veržėsi į tiesą.

Prisimenu S. Stomą dar sovietų laikais “Literatūroje ir mene”. Rašydavau ten straipsnius. Jau tada galėjai justi, kad tas skyriaus redaktorius lietuviškai, ne sovietiškai galvojantis žmogus, nors daug ką sprendžia ne jis. Tačiau buvo geranoriškas, stengėsi plėsti laisvo kalbėjimo ribas to meto konjuntūrinėje aplinkoje.

M. Laurinkų įsidėmėjau vieno Sąjūdžio mitingo metu. Jis įkvėptai citavo šventą Pranciškų ir žadėjo “Nešti meilę, kur siaučia neapykanta
/ Santaiką, kur vyrauja barniai / Vienybę, kur yra skilimas / Tikėjimą, kur kankina abejonės
/ Tiesą, kur viešpatauja klaida / Viltį, kur braunasi nusiminimas
/ Džiaugsmą, kur slegia liūdesys / Šviesą, kur užgulusios tamsybės”.

Aiman, sakytų Vaižgantas, kaip šiandien toli S. Stoma nuo M. Laurinkaus politinio spektro graduotėje! Tiesiog prieškinguose poliuose! Vienas – politinių barikadų už socialinį teisingumą ir viešąjį interesą statytojas, amžinai nerimstantis ir nesitaikstantis maištininkas, kitas – jau nusiraminęs, savimi ir savo kūryba labai patenkintas valstybininkas, tikras mūrininkas režimo, kurį prezidentė Dalia Grybauskaitė įvardijo kaip “oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valsybe”.

Atitinkami ir įvertinimai už nuopelnus. S. Stomos prizai nepriklausomoje Lietuvoje – bilietas ant Lukiškių narų. “Žaliaakės pasiuntinybė” ir krytis į jos tinklus. Politinio disidento dalia tarp “sisteminiais” save laikančių politikų. Tuo metu M. Laurinkui – generolo antpečiai. Jo ekselencijos ambasadoriaus titulas. Signataro renta. Respektabilus statusas vadinamojo politinio elito aplinkoje. Aukštos žiniasklaidos tribūnos skelbti savo politinį mokymą...

Tarp kitko - apie generolus. Šveicarijoje, pavyzdžiui, karo veiksmuose tiesiogiai nedalyvavę kariškiai aukštesnio nei pulkininko laipsnio gauti negali. Nekalbant apie tai, kad karinius laipsnius jie dalytų kariuomenėje netarnavusiems asmenims. Pas mus – generolų prisnigta. Net filologui užtenka gauti politinį paskyrimą – ir jau generolas! Į Afganistaną tokie generolai, paprastai, nesiveržia. Tinka Ispanija. Kiti gero klimato, išvystytos infrastruktūros kraštai. O tai, kas susiję su savęs apribojimu, - ne generolams. Varguoliams. Megztoms beretėms. Na, gal dar tokiems S. Stomos tipo ramybės drumstėjams.

Todėl generolų svajonė – dvi generolų partijos. Taip, kaip buvo komunistų laikais Rytų Europos satelitinėse “liaudies demokratijų” valstybėse. Ten greta pagrindinės komunistų partijos buvo leista turėti ir “socialistinių valstiečių” ar panašius kompartijos kontroliuojamus junginius, kurie turėjo sudarti politinio pliuralizmo regimybę. Mes, žinoma, neturėjome nė to. Tačiau politinės sistemos esmė tiek Sovietų Sąjungoje, tiek jos dominuojamoje Rytų Europoje buvo ta pati – į savo rankas valdžią sugriebusi grupė stengėsi totaliai kontroliuoti visuomenę, eksploatuoti jos resursus ir žemės turtus.

Ką daro šiandieniniai Lietuvos “politikos generolai”? Tą patį. Vadinamasis politikos elitas de facto  kontroliuoja politinį procesą. Jis stengiasi žūtbūt išlaikyti susiklosčiusią padėtį, neteisingą socialinių santykių struktūrą, kuri žlugdo visuomenę ir jos perspektyvą. Kadangi sprendimus priimantys politikai ir sisteminės partijos tapo visiškai priklausomos nuo stiprių verslo struktūrų finansinės įtakos, socialinės bei ekonominės tikrovės jos nepaiso, neatstovauja jokiems visuomenės interesams. Todėl stabdo politinį procesą, kuriame galėtų konkuruoti idėjos ir skirtingi valstybės raidos modeliai. Todėl jiems reikia “dviejų partijų”. Abiejų kontroliuojamų.

Jie puikiai supranta, kad jų atstovaujamas socialinės raidos modelis - stambaus kapitalo interesų beatodairiškas aptarnavimas – platesnio visuomenės palaikymo nesusilauktų ir atviros bei sąžiningos konkurencijos neatlaikytų. Emigracija, nedarbas, korpucija, protekcionizmas, socialinė diferenciacija, kitos depresiją visuomenei varančios problemos yra per didelės žavėtis liberalizmo apologetų idėjomis. Todėl procesai Lietuvoje kreipiami ne kaip socialinių visuomenės konfliktų politinė išraiška, o priešingai – kaip jų depolitizacija. Politikos procesas palaipsniu perkeliamas į teismų sistemą. Svarbiausi politiniai sprendimai tampa ne demokratinių politinių derybų išdava, o nagrinėjami nerinktų institucijų kaip teisinės bylos. Taip “politikos generolai” turimą galios resursą naudoja savo oponentams palaužti, o teismų sistema paverčiama arena, kur intensyviausiai deramasi dėl politinių reikalų.

Bet grįžkime prie S. Stomos ir M. Laurinkaus „vienybės“ reikalų. Kalba du politikai. Du kandidatai į būsimąjį Seimą. Abu tikisi rinkėjų palankumo. Bet nematyti nė vieno bendro sąlyčio taško, kuriuo jie, atrodytų, galėtų susitarti. Kurčiojo byla su nebyliu. Ir tai du buvę bendražygiai. Ką jau kalbėti apie kitus. Vienas apie tai, kaip sistemą iš esmės perkeisti, kitas – kaip ją žūtbūt išlaikyti nepakeistą.
Kadangi tariasi atlikęs misiją, į kurią kitados leidosi su šv. Pranciškaus mokslu.

Vienas apaštalas įspėjo sergėtis netikrų pranašų, mokė pažinti juos iš vaisių ir apdairiai klausė: „Ar gali kas pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių? Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų.“

Politikų darbai - nelyginant vaisiai. Juos ragauja rinkėjai. Ir kodėl rinkėjai turėtų remti politikus, piktnaudžiaujančius demokratiniais įgaliojimais? Tuos įgaliojimus jiems suteikia elektoratas, ne „politikos generolai“.

www.lzinios.lt