Ukraina ir Bandera

Kaip šiuolaikinė Ukraina vertina Stepano Banderos asmenybę? Priminsime, kad pastaruosius aštuonerius metus kiekvieną pirmą naujų metų dieną tūkstančiai ukrainiečių renkasi Kijevo centre, kad pažymėtų S. Banderos gimtadienį.

Įvairių informacinių agentūrų duomenimis, 2014-ųjų sausio 1 dieną nešini fakelais ir S. Banderos portretais centrinėmis Ukrainos sostinės gatvėmis pražygiavo nuo penkių iki penkiolikos tūkstančių žmonių.

Socialiniuose tinklalapiuose šis reiškinys vertinamas labai nevienareikšmiškai.

„Kas dėl sausio 1-os, aš nusprendžiau, kad, jei visuomet pritariu taikių susibūrimų teisei, įskaitant LGBT, komunistus ir kitas liaudyje nepopuliarias grupes, tai negaliu neigti „Svobodos“ teisės realizuoti savąją. Net jei nei forma, nei turinys man nepatinka", – sausio 3 dieną „Facebooko“ puslapyje parašė Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto direktorius Aleksandras Suško.

A. Suško pabrėžia, kad „politikos technologai tai panaudos prieš „Euromaidaną“ apskritai. Ir net jei daugelis mano, kad tai apgalvota Bankovajos gatvės (arba Kremliaus) technologija“, – daro išvadą A. Suško.

Proprezidentinės Regionų partijos atstovai fakelų eiseną S. Banderos garbei pavadino „iššūkiu visai Ukrainos visuomenei ir kiekvienam piliečiui".

„Po europietiškos ateities priedanga Ukrainos nacionalistai tempia į mūsų šalį praeities vaiduoklius ir košmarus. Eisenos su fakelais, vado kultas, smogikų būriai, paminklų griovimas, valstybinių ir visuomeninių įstaigų niokojimas, savavališki teismai gatvėse – visa tai jau buvo Europos istorijoje praėjusio amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje. Tačiau, kaip paaiškėjo, būtent tokie istoriniai pavyzdžiai įkvepia savadarbę opoziciją“, – sakoma viešame Regionų partijos pranešime, sausio 2 dieną paskelbtame oficialiame partijos tinklalapyje.

„Amerikos balso“ rusų redakcija minėtos temos aptarti pakvietė du Ukrainos ekspertus: žmogaus teisių gynėją ir disidentą, Ukrainos katalikų universiteto
vicerektorių Miroslavą Marinovičių ir politologą, nepriklausomo kultūros žurnalo „Ї“ redakorių Tarasą Vozniaką.

Tarasas Burnosas: Ką simbolizuoja kasmetinės eitynės su fakelais Kijevo centre vieno iš Ukrainos nacionalistų lyderių S. Banderos gimimo dieną? Ar iš tiesų Ukrainos visuomenė yra pasirengusi priimti šį istorinį veikėją kaip vieną iš kovotojų už Ukrainos nepriklausomybę?

Miroslavas Marinovičius: Aš manau, kad dabartinė eisena su fakelais visai netinka šiam laikmečiui. Man labai nepatinka, kad partija „Svoboda“ kuria S. Banderos kultą. Vaizduoja, kad nėra kito, labiau nusipelniusio herojaus. Tai netiesa. Pastebėsiu, kad kulto kūrimas man nemalonus bet kuriame pasireiškime: ar tai būtų tarybinis atlikimas, ar „Svobodos“ atvejis nepriklausomoje Ukrainoje.

Pati S. Banderos asmenybė Ukrainos istorijoje susijusi su nacionalinio išsivadavimo keliu.

Tačiau S. Bandera, dar gyvas būdamas, nebuvo vienareikšmiškai vertinamas; nebuvo jo veiklos, kuri būtų buvusi verta pripažinimo ir pašlovinimo, suvokimo. O dabar – tuo labiau.

Tarasas Vozniakas: S. Bandera nėra paprasta asmenybė todėl, kad jo šiuolaikinis suvokimas yra reakcija į istorinius įvykius. Jo įvaizdį sunku pavadinti konstruktyviu. Ukrainietiškas nacionalizmas ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – tai kietas jaunos lenkų valstybės, nesusidorojusios su nacionalinio klausimo sprendimu, spaudimas.

S. Bandera nebuvo svarbiausias Ukrainos nacionaliniame išsivadavimo
judėjime ketvirtame ir penktame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Tik šiandieną jis iškeliamas kaip viso nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderis plačiąja prasme. Matyt, tuo užsiima labai riboti žmonės, jei jie sąmoningai siaurina ukrainietiškumą iki vienos prieštaringos asmenybės rėmų. Arba galbūt jie paprasčiausi provokatoriai?

Tarasas Burnosas: Tačiau paprasti ukrainiečiai metai iš metų jungiasi prie fakelų eisenos ir rašo, kad ėjo sausio 1 dieną paminėti S. Banderos eilinio gimtadienio ne tiek kartu su nacionalistinės partijos „Soboda“ šalininkais, kiek su tokiais pat paprastais kaip ir jie patys piliečiais... Aš nenorėčiau apsisiausti teisėjo mantija ir vertinti, ką S. Bandera darė gerai, o ką ne.

Tačiau man svarbu skirti dvi šios asmenybės puses: buvusius pasiekimus nacionalinio išsivadavimo kovoje ir, antra vertus, jo rekomendacijas šiuolaikiniam Ukrainos vystymuisi.

Ukrainiečių reikalas, nori jie vaikščioti su fakelais S. Banderos garbei ar ne. Jei yra norinčių, prašom! Tačiau tuo pat metu aš į juos kreipiuosi: Nepasiduokite iliuzijai, kad jūs galite pakeisti visą pasaulį pagal savo norą. Reikia žvelgti į pasekmes: arba esi Ukrainos patriotas, arba tik save įsimylėjęs pilietis.

Reikia prisiminti, kad tas žmogus veikė pagal savo epochos dvasią, o
šiandien reikalingi kiti kovos modeliai bei metodai. Jo laikais visa Europa buvo apsėsta totalitarinių idėjų, jėgos kulto idėjos. Dabartinė epocha visiškai kitokia.

Tad mano nepasitenkinimas „Svobodos“ veiksmais remiasi tuo, kad politikai anachroniškai iš praeities į ateitį perkelia įvaizdį, neatsiejamai susietą su
totalitarine praeitimi, totalitariniais politinių klausimų sprendimo metodais.

T.B.: Ar galėtumėte pripažinti šios istorinės asmenybės teigiamus
charakterio bruožus? Poelgių simbolika ir S. Banderos herojiško įvaizdžio poveikis daliai Ukrainos gyventojų juk nėra nacionalistų išgalvojimas?

M.M.: Teisybė, iš Banderos galima pasimokyti meilės tėvynei, jo troškimo pasiaukoti dėl šalies. Galų gale, jis – nacistinių konclagerių kalinys. Aš negaliu jo negerbti už jo meilę Ukrainos nepriklausomybei. Tuos jo charakterio bruožus būtina ugdyti mūsų bendraamžiams, tačiau ne jo kovos būdus.

T.B.: Ukrainos šimto metų išsivadavimo judėjime buvo daugybė žmonių, ne mažiau vertų nei S. Bandera, kurie galėjo išgarsinti bet kurią nacionalinę istoriją. Tad susiaurinti ir sutelkti nusipelniusio įvaizdį į vieną asmenybę - juokinga ir pernelyg provokatyvu.

T.B.: Galbūt, S. Banderos įvaizdis būtinas kaip priešprieša tokiam
Ukrainos istorijos suvokimui, kuris sklinda iš Rusijos? Ukrainai reikalingas herojus, kovojęs ir prieš fašizmą, ir prieš komunistinę okupaciją?

T.B.: Mano giliu įsitikinimu, S. Bandera paverstas ikona jau po karo, be to, ne be Maskvos propagandininkų. Net pats žodis „banderovcai“, kaip neigiamas savo prasme, penkto ir šešto dešimtmečio komunistinių propagandininkų terminologijoje lengvai ir puikiai asocijavosi su žodžiu „banda“.

Beje, man atrodo, S. Bandera buvo veikiau ideologas ar publicistas; kodėl iš jo daro neįtikėtiną supermeną, sunku suprasti. Lenkams valdant Vakarų Ukrainą S. Bandera daugiausia kalėjo konclageryje „Berioza Kartuzka“; truputį pabuvęs laisvėje, iš esmės visą Antrąjį pasaulinį karą praleido vokiečių konclageryje „Sachsenhausen“, vėliau pasitraukė į Vakarus.

M.M.: Aš esu prieš bet kokio kulto kūrimą. Net Tarasas Ševčenka man brangus kaip labai daug pasiekusi, tačiau tuo pat metu paprastų charakterio bruožų ir taip pat turinti žmogiškų silpnybių asmenybė. Tuomet, kai genijus pasirodo kaip paprastas žmogus, jis tampa iš tiesų artimas daugeliui ukrainiečių.

Tas pat pasakytina ir apie S. Banderą, ir kitus veikėjus. Būtina pripažinti, kad jie – Ukrainos tautos dalis, tačiau jokiu būdu negalima iš jų daryti asmenybės kulto, dievinamųjų su šlovės aureole.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://www.golos-ameriki.ru/content/ukraine-eu/1823038.html