Nebijau plaukti prieš srovę

Kaip teigiama JAV išeivijos spaudoje, Laurynas MISEVIČIUS – 23 metus Amerikoje gyvenantis finansų analitikas, anksčiau dirbęs Jungtinio Šveicarijos Banko Connecticut ir New Jersey valstijų investicijų skyriuose, o taip pat finansų patarėju viename stambiausių Šiaurės Amerikoje „Wells Fargo Advisors“ investiciniame banke. Šiuo metu Laurynas – vienos didžiausių Šiaurės Amerikoje „Farmers Insurance“ draudimo bendrovės agentūros, teikiančios ir finansines paslaugas, savininkas. Ir nors šis jaunas bankininkas – labai veiklus, kaip „pinigų“ žmogų JAV lietuvių bendruomenėje jį pažįsta ne daug kas. Daugumai lietuvių Laurynas – lietuviškuose renginiuose dalyvaujanti ir entuziastingai už lietuvybės reikalus serganti siela. Nepaisant senojoje išeivijoje įsigalėjusios nuomonės, kad jaunajai emigrantų kartai nei patriotizmas, nei Lietuva jau seniai neberūpi, L.R. Misevičius sugebėjo tapti išimtimi. Su juo tariasi ir draugiškai ranką spaudžia net didžiausią autoritetą turintys ir į savo veiklą jaunimą sunkiai įsileidžiantys lietuvybės patriarchai. O lietuviška veikla L. Misevičius užsiima išties daug. Ilgus metus jis bendradarbiavo laikraščiuose „Amerikos lietuvis“, buvo jo priedo „Rytų Pakrantėje“ redaktorius, iki šiol bendradarbiauja laikraščiuose „Draugas“, „Tėviškės žiburiai“, „Čikagos aidas“, žurnale „Pasaulio lietuvis“. Ingrida ir Laurynas Misevičiai puikiai pažįstami lietuviškai veiklai neabejingiems Amerikos lietuviams. Laurynas jau daugiau nei 20 metų užsiima visuomenine veikla įvairiose lietuviškose organizacijose, dešimtus metus vadovauja stambiausiai lietuvių išeivijos Sporto mėgėjų sąjungai ŠALFASS. Pusantro dešimtmečio Amerikoje gyvenanti Ingrida aktyvumu nenusileidžia vyrui – pirmininkauja JAV lietuvių bendruomenės (JAV LB) Portlando apylinkei ir Vakarų apygardai. Prieš trejus metus būtent per visuomeninę veiklą suradę vienas kitą, dabar juodu, suvieniję jėgas, dar entuziastingiau siekia bendro tikslo – stiprinti lietuvybę JAV ir Amerikos lietuvių ryšius su Lietuva, kuri, L. Misevičiaus manymu, vis dar mažai žino, kiek išeivija nuveikė savo gimtojo krašto labui. Nepaisant visko, L. Misevičius neslepia, kad turi svajonę – norėtų visam laikui sugrįžti į Lietuvą. O jei susiklostys tinkamos aplinkybės, būtinai tą ir padarys.

Prieš prasidedant jubiliejinėms – dešimtosioms Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms Kaune, birželio 27-tąją Laurynas Misevičius buvo atvykęs į Vilniaus centre esančią Europos Parlamento nario būstinę, kur susitiko su Prezidentu Rolandu PAKSU, norėdamas asmeniškai susipažinti bei aptarti galimo bendradarbiavimo perspektyvas.

- Kokį įspūdį jums paliko pirmasis susitikimas, daugiau nei valandą trukęs pokalbis su Prezidentu Rolandu Paksu? Ar pateisino lūkesčius? Regis, pirminis kontaktas buvo išties konstruktyvus?

- Aš sakyčiau, šį klausimą reikėtų kiek kitaip formuluoti, tai yra, ar patenkino ne mano lūkesčius, bet ar mes patenkinome Prezidento lūkesčius, kad jis mums skyrė tiek daug savo brangaus laiko? Juk jam, kaip Europos Parlamento nariui, tenka nuolatos skraidyti į Briuselį ar į Strasbūrą ir ten atstovauti Lietuvai, sprendžiant svarbius valstybinės reikšmės klausimus. Mūsų darbo įvertinimas yra jau vien tai, kad Prezidentas R. Paksas apskritai mus priėmė. Kalbant apie galimo bendradarbiavimo perspektyvą, man paliko labai teigiamą įspūdį žmogus, turintis didelę politinę patirtį, daug padaręs Lietuvos labui ir, tikėkimės, kad dar daugiau Prezidentas Rolandas Paksas padarys. Ką dar noriu pasakyti, malonu pabendrauti su tokio lygio žmogumi, atrasti bendrų minčių ir, galbūt, ateity mums pavyks kažkas daugiau. O kaip viskas bus iš tikrųjų, bus matyti. Geriausias teisėjas yra laikas!..

- Pokalbio su Prezidentu R. Paksu metu užsiminėte, jog nebijote plaukti prieš srovę. Juolab steigiant Lietuvoje naują visuomeninę, pilietinę, politinę asociaciją, sąlyginai pavadinkime tai „Tautos sąjūdžiu“, neišvengiamai teks plaukti prieš srovę?

- Matote, kiekvieno žmogaus gyvenimišką situaciją padiktuoja tam tikros aplinkybes. Dauguma žmonių į politiką eina dėl kažkokių asmeninių tikslų, visuomeninių ar verslo interesų, tačiau daugumai trukdo nematomi povandeniniai rifai, jie rimtai trukdo plaukti prieš srovę, nes į juos atsitrenkus labai greitai gali nuskęsti. ..Galbūt man pasisekė gyvenime dėl to, kad aš neturiu jokių konkrečių politinių ar visuomeninių įsipareigojimų, niekam nesu skolingas, niekas man negali aiškinti, ką turiu daryti ir ko siekti. Tikiuosi, ir toliau darbuotis Tėvynės labui. Žinau, tai skamba labai banaliai, tačiau, kartoju, mano asmeniniai interesai nėra susaistyti jokių politinių partijų ar įtakos sferų, todėl aš galiu atvirai daryti tai, ką diktuoja mano įsitikinimai ir sąžinė. Esu linkęs manyti, kaip sako mano bičiulis, garsus lietuvių dainininkas Virgis Stakėnas, net jei gali pasitaikyti prastesni dainos žodžiai, kurie tiesiog neskamba, jinai turi būti parašyta iš širdies. Aš stengiuosi daryti tai, ką man diktuoja širdis.

- Berods, esate ne tiek filosofuojantis, kiek veiklos žmogus, ne vienerius metus besidarbuojantis bankininkystės sektoriuje, todėl jums svarbi motyvacija ir prioritetai? Kas jums atrodo svarbiausia, pagrindžiant išties visapusišką veiklą – bankininkystėje, sporte ir lietuvybės puoselėjime?

- Visą laiką mano gyvenime tikslas būdavo siejamas su rezultatais. Gal dėl to man patiko ir sportas (šiai veiklai daugiau ar mažiau paskyriau pastaruosius dešimtį metų). Finansų - bankininkystės sritis man patiko dėl to, kad ten yra konkretumas ir tenka darbuotis su skaičiais. Mano gyvenimo filosofija labai paprasta. Niekada nemėgau kitų kritikuoti. Turbūt lengviausia apkalbinėti kitus žmones. Bet aš manau, kur kas vertingiau orientuotis į tai, ką mes patys darome. O jeigu kažkas kažką padarė ne taip, pasiūlyk, kaip galima būtų padaryti geriau. Mūsų atlikti darbai pasako žymiai daugiau nei patys gražiausi žodžiai!..

- Nemėgstate kritikuoti kitų, pasisakote už tautiečių vienijimą, o ne skaldymą, tačiau, deja, mums visiems gerai žinomas posakis: „Du lietuviai, trys partijos“, kaip tada?..

- Lietuviai jau ir taip yra labai nedidelė tauta. Lietuvoje beliko mažiau nei Marijono Mikutavičiaus dainoje minimi trys milijonai gyventojų. Šiemet paskelbtas ambicingas projektas - Mindaugo karūnavimo dienos proga liepos šeštą, devintą valandą vakaro Lietuvos laiku, visiems drauge vieningai bet kuriame pasaulio krašte sugiedoti Tautos giesmę – ir bent tokiu būdu pasiekti keturis milijonus. Labai norisi tikėti, jog šis uždavinys yra įgyvendinamas.

Imant apibendrintai, mano paties veiklą, tautiškumas, lietuvybė man visuomet buvo pagrindinė varomoji jėga. Nors štai jau 23 metus gyvenu ne teritorinėje – apibrėžtoje Lietuvos Respublikoje, tačiau tikra Lietuva niekur iš manęs, iš mano širdies nepasitraukė. Po tiek daug metų, praleistų išeivijoje gimtasis kraštas man pasidarė dar brangesnis. Būtent tada kur kas geriau pajauti ir supranti, ko netekai, negu vertini tai, ką gavai ar įgijai gyvendamas svetur.

- Norite pasakyti, lietuvybės išlaikymas išeivijoje, tautiškumas, patriotiškumas – Laurynui Misevičiui nėra nei tuščia, nei butaforinė ar vien tiktai fasadinė sąvoka?

- Tokie dalykai natūraliai kyla iš mūsų vidaus. Juk mes čia esame viskuo aprūpinti. Daugumos emigrantų materialinė padėtis ne tik JAV, bet ir kitose Europos šalyse, yra daug geresnė nei tų, kurie šiuo metu gyvena Lietuvoje. Ir vis tiktai, mes nesame abejingi tam, kas vyksta mūsų gimtinėje. Gyvendami išeivijoje savo laisvalaikį aukojame lietuviškai veiklai ne dėl kažkokių tai materialinių paskatų ir ne dėl garbės, bet dėl to, kad mums labai norisi, kad mūsų karta nebūtų vadinama veltui prarastoji. Net ir gyvendami toli nuo Lietuvos, aš tikiu, mes galime palikti pėdsaką mūsų Tėvynės bei tautos istorijoje, sukaupti garbingą palikimą sekančioms kartoms.

- Kalbant apie tautiečių vienijimąsi „Vardan tos Lietuvos“, būtent šia tema mes ir kalbėjome pirmojo susitikimo su Prezidentu Rolandu Paksu metu, aptariant naujos asociacijos steigimo galimybes. Ar ši idėja jums atrodo priimtina? Jūsų nuomone, ar yra tame kažkas konstruktyvaus, racionalaus?

- Matote, kaip čia yra su tais visais sąjūdžiais ir visuomeniniais judėjimais, kai pasireiškia skirtingos žmonių pozicijos, kuomet kiekvienas save gerbiantis lietuvis turi savo nuomonę panašiais klausimais, galbūt šiuo momentu yra sudėtinga žmonėms pristatyti tokį dalyką iš teigiamos pusės. Nes tiek daug politinių partijų, tiek daug visokių judėjimų Lietuvoje jau buvo, kurie pasirodydavo kaip meteoras ir pradingdavo nežinioje. Iš tikrųjų dažniausiai pasitelkiami labai gražūs žodžiai ir skambūs lozungai, tačiau neatliekama jokio konkretaus darbo. Todėl ir kalbant apie naująjį Tautos sąjūdį, sakyčiau, čia pagrindinis dalykas bus – kaip pavyks Prezidentui Rolandui Paksui suburti patikimą komandą, ir ar tikrai bus įvykdyti tie pažadai, gražiai aprašyti naujos asociacijos steigimo programoje. Apie Tautos sąjūdį šiandien ką nors ypatingo pasakyti yra gerokai anksti, visgi, aš labai tikiuosi, kad Prezidento R. Pakso buriamas judėjimas netrukus atkreips į save dėmesį – ne kalbomis, o konkrečiais darbais. Vardan tos Lietuvos!..

- Be abejo, Lietuvoje buvo daug momentinių politinių partijų (prisiminkime, A. Valinsko „Tautos prisikėlimo“, N. Venckienės „Drąsos kelią“ ir kt.) bei įvairių visuomeninių judėjimų. Man pačiam teko dalyvauti šviesios atminties teisininko Kęstučio Čilinsko suburto „Jungtinio demokratinio judėjimo“ veikloje. Tačiau ar nemanote, kad mūsų aptariamu atveju išskirtinumas yra tame, kad dirigento lazdelė yra SISTEMOS nuversto Prezidento Rolando Pakso rankose?.. Todėl žmonės turėtų būti konsoliduojami išskirtinai vertybiniu, tiesos ir teisingumo pagrindu, o tai yra garantas, kad šiuo atveju iš tikrųjų bus kažkas tikro?

- Žinoma, kad autoritetas Prezidento Rolando Pakso yra didžiulis. Bet aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad čia viskas tikrai bus daug geriau arba blogiau vien dėl to, kad mes turime tokį patyrusį vadovą. Mums puikiai žinomas senovės išminčių posakis: „Geriau avinų banda liūto vadovaujama, negu liūtų banda, avino vadovaujama“. Apie tai nėra net kalbos. Vis tiktai labai daug kas priklausys nuo to, kokią komandą pasirinks Prezidentas R. Paksas, kokius asociacijos steigimo kandidatus suburs, kokius žmones jam pavyks pritraukti į savo naujai steigiamą sąjūdį.

Juk dabar visi aiškiai pamatėme, kas atsitiko su R. Karbauskio „Valstiečių partija“, turinčią Seime daugumą, o prieš tai ir su kitomis valdžioje buvusioms politinėms jėgoms. Daug buvo žadančių žmonių, daug buvo paskelbta puikių programų, tačiau, deja, jiems labai mažai ką pavyko įgyvendinti Lietuvoje. Be abejo, kaip teigė Prezidentas R. Paksas, penkios dešimtys asociacijos steigėjų – labai svarbus faktorius, tai viena sudedamųjų dalių didelio proceso. Kitas ne mažiau svarbus dalykas, ar tie žmonės iš tikrųjų bus pasišventę tokiam kilniam reikalui. Kiek naujos asociacijos steigėjų tarpe bus tokių, kurie iš tikrųjų nori ir gali padėti Lietuvai?.. O kiek bus tokių, kurie atėjo vien tiktai dėl žinomumo, dėl kažkokių tai publikacijų spaudoje ar dėl savo asmeninių interesų?

- Turbūt sutiksite, vienam Prezidentui Rolandui Paksui, šiuo metu besidarbuojančiam Europos Parlamente, tai būtų per didelė našta? Todėl ir jo inicijuotos asociacijos steigėjai turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę?.. Tarkim, vienas iš tokių - jums gerai pažįstamas, JAV gyvenantis disidentas Valdas Anelauskas jau seniai remia Prezidentą. Tai gal ir Laurynas Misevičius, tapęs Prezidento suburtos komandos nariu, pasitelkęs savo patirtį bei intuiciją, galėtų pasitarnauti Lietuvai?

- Kaip jau minėjau, komanda yra vienas svarbiausių dalykų. Tačiau šiuo konkrečiu atveju noriu pabrėžti, šiai dienai aš dar negaliu tvirtai pasakyti, kad tikrai jau esu apsisprendęs prisidėti prie naujai steigiamo visuomeninio judėjimo. Kita vertus, lygiai taip pat aš negaliu pasakyti, kad tikrai neprisididėsiu. Aš labai atsakingai žiūriu į tokius dalykus. Man iš tikrųjų visa tai yra labai įdomu, bet, kol kas, dar nesu pakankamai susipažinęs nei su programa, nei su paties Prezidento R. Pakso pasiūlymais. Mes šiandien susitikę kalbėjome apie tokią perspektyvą. Yra neatliktų namų darbų iš mano pusės. Lygiai taip ir iš Prezidento R. Pakso. Norėtųsi kur kas daugiau, plačiau ir išsamiau apie tai pakalbėti, padiskutuoti. Ir aš tikiuosi, netolimoj ateity įvyks sekantis susitikimas su Prezidentu, tada bus galima labiau konkretizuoti sekančius žingsnius mūsų pasirinktame kelyje. Nuo to priklausys konkretesnės veiklos etapas artimiausiu metu.

- Regis, jums priimtinas atsakingas požiūris į komandinį darbą? Jums svarbu, kad tai nebūtų tuščias šaudymas, nebūtų nei lengvabūdiškas apsigavimas, nei kitų žmonių klaidinimas? Tad ir šiuo konkrečiu atveju galioja taisyklė, septynis kartus pamatuok, tik tada kirpk?..

- Pirmiausia ką noriu pasakyti, kad aš jau esu tokioje gyvenimo situacijoje, kuomet privalau rinktis. Neturiu labai didelių galimybių laiko atžvilgiu tiek savo šeimos, tiek ir kitų įsipareigojimų vykdymui. Todėl aš negaliu prisiimti dar vienos atsakomybės, nepasvėręs visų galimų sudedamųjų dalių. Turiu tas pačias 24 valandas, kaip ir kiekvienas mūsų planetos gyventojas. Mums patiems tenka pasirinkti bei sudėlioti savo prioritetus, atliekant tam tikrus darbus. Ir jeigu dabar į šią tėkmę aš įterpsiu naują įsipareigojimą, tai reiškia, kad kažko, kas buvo daroma iki šiol, man teks atsisakyti. Štai kodėl aš turiu labai atsakingai į tai pasižiūrėti, pasverti savo galimybes.

- Kaip puikiai žinote, kiekviename darbe svarbūs du dalykai – sukaupta patirtis ir laikas. Matyt, pasiekus gyvenimo brandą ar vidurkelį (jums jau sukako 45 metai), nesinori tuščiai švaistyti nei sukauptos patirties, nei energijos?

- Šiandien man tikrai buvo labai įdomu susipažinti, išgirsti tokio garbingo žmogaus, kaip Prezidentas Rolandas Paksas nuomonę. Ir todėl aš apie visa tai labai rimtai pagalvosiu. Ateitis parodys, ar ir toliau galėsime atrasti bendrų minčių, žengiant tuo keliu „Vardan tos Lietuvos“, dėl kurios šiandieną mes ir buvome susitikę.

- Sakykite, ar jūs tikite atsitiktinumais mūsų gyvenime? Juk atvykote į Lietuvą būtent tada, kai visai neseniai Prezidentas Rolandas Paksas paskelbė iniciatyvą – tebūnie naujas Tautos sąjūdis?..

- Matote, aš tikiu į Aukštesnę jėgą ir palaikymą mūsų darbuose, kurį mums siunčia Aukščiausiasis. Yra labai geras rusiškas posakis: „Čieloviek priedpologajet, a Bog raspologajet“, tai yra, kiekvieno žmogaus ketinimus galiausiai apsprendžia Dievas. Todėl ir šis mūsų susitikimas gal nebuvo iš anksto planuotas, gal apie tai mes net nepagalvojome, tačiau kažkas iš viršaus visa tai suplanavo.

- Esate tikintis, religingas žmogus?

- Taip, esu tikintis. Užaugau katalikų šeimoje. Tai pagrindinė tiek mano šeimos, tiek ir mūsų Tautos religija. Aš esu įsitikinęs, kad mūsų gyvenimą numato bei lemia Aukštesnės jėgos. Dievas mums skiria ne tik darbus, bet ir įvertinimus. Tikrai ne viskas šioje Žemėje prasideda ir ne viskas šioje Žemėje baigiasi.

- Ko gero, šiais „vartotojiško realizmo“, globalaus susinaikinimo bedugnėn garmančiais laikais turėtumėte jaustis tarytum balta varna juodųjų būryje? Man ir pačiam ne vienerius metus teko gyventi, darbuotis JAV. Kadangi didžioji dalis amerikiečių vadovaujasi posakiu „Time is money“, aš jiems atsakydavau - „Money is my time“!.. Išties džiugu sutikti bendramintį, kuriam iš tikrųjų ne vien tiktai pinigai, ne vien tik materialinė gerovė ir komfortas rūpi...

- Kai klausėte manęs apie tikėjimą, kaip aš įsivaizduoju savo gyvenimo prasmę, mes puikiai žinome, kad ateiname į šį pasaulį visiškai nuogi, be nieko. Lygiai taip mes ir apleisime šitą pasaulį kiekvienam skirtu laiku. Tad kokia prasmė yra kaupti pasakiškus turtus ir būti prie jų prisirišus, jeigu vis tiek vienu lemtingu momentu mums teks absoliučiai visko atsisakyti?!.. Aš nesakau, kad žmogui nereikia nieko materialaus. Kiekvienas nori apsirengti, pavalgyti, nuvykti kaip galima greičiau iš taško A į tašką B. Tam mums reikalingi automobiliai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės. Pagrindinius žemiškus žmogaus poreikius būtina patenkinti, o tada mąstanti būtybė turėtų kilti aukščiau žmogiškosios civilizacijos piramide. Galbūt ne visi žmonės pasiekia tokį aukščiausią lygį, kuomet jau gali daryti kažką daugiau, o ne vien tiktai dėl savęs, be jokių išskaičiavimų. Aš tikiuosi, kad man bus duota Dievo kažką daugiau nuveikti žmonių, visuomenės, o taip pat ir Lietuvos labui.

- Akivaizdu, jog gyvenimo išmintis bei įgyta patirtis išmoko veiklius, mąstančius žmones tarnauti ne vien tik bazinių poreikių tenkinimui, bet ir siekti kur kas aukštesnių tikslų, pasitarnaujant kultūrai, menui, žmogaus vidinės kultūros bei dvasingumo raidai?..

- Esu dėkingas likimui, kad man teko garbė užaugti šeimoje, kur nebuvo akcentuojamas materialusis pasaulis. Mano seneliai Valerija ir Stasys Ratkevičiai Kaune įkūrė Lėlių teatrą ir visą savo gyvenimą pašventė vaikų menui. Abu tėvai yra dėstytojai. Kadangi visa mano vaikystė nebuvo užgožta materialinio kulto, galbūt tai ženkliai įtakojo ir dabartinę mano pasaulėžiūrą. Senelis Stasys Ratkevičius nuo mažens pirmiausiai man akcentuodavo būtent dvasinius dalykus. Jis mėgdavo lotynišką posakį - „Vita brevis, art longa“, išvertus tai reiškia - „Gyvenimas yra trumpas, o menas – ilgaamžis“. Šis trumpas, lakoniškas posakis, sakyčiau, atspindi pačią žmogiškosios būties esmę. Tikiu, jog kiekvienam iš mūsų Dievas suteikia galimybę pačiam nuspręsti, kaip pragyventi savo gyvenimą. Todėl aš ir nebijau plaukti prieš srovę!.. Tikrai nesu toks žmogus, kuris nuolankiai sutinka su viskuo, kas vyksta aplinkui. Nebūtinai protestuoju, nebūtinai kiekvieną dieną keliu skandalą, kad kažkas yra ne taip, nesakau, kad turi būti balta, o yra juoda, nesipiktinu nuolat, kai kažką ne taip daro kiti žmonės arba jų išrinktoji valdžia. Tačiau aš visada galvoju apie tai, kad pirmiausia pasižiūrėkime į veidrodį ir pradėkime nuo savęs. O jeigu mes iš tikrųjų norime kažką keisti Lietuvoje, tai, visų pirma, keiskime save ir mus supančią aplinką. Galbūt tada atrasime bendraminčių, su kuriais drauge bus galima kažką daugiau padaryti mūsų Tėvynės labui. Jeigu mes rimtai galvojame apie ateitį, tada viską reikėtų daryti taip, kaip priklauso, civilizuotai. Mes dažnai matome, kad politikai, liaudiškai tariant, per kitų galvas veržiasi prie lovio. Mažai kas vadovaujasi išimtinai idealistinėmis paskatomis ir vertybėmis. Kažkas ateina į politiką skatinamas verslo interesų, kiti nori prastumti kažkokį tai projektą. Kaip labai teisingai pastebėjo Prezidentas R. Paksas, „lietuviai labai puikiai moka įsisavinti europinę paramą“. Čia jau tikrai jokios problemos nėra! Formalius popierius visi moka skubiai paruošti ir prastumti gražias idėjas, kurios netrukus labai sėkmingai būna užmirštamos. Bet šiuo atveju pagrindinis dalykas – efektyvumas, deja, yra nulinis. Aš asmeniškai dar nepriėmiau jokių sprendimų, tačiau jau esu gavęs pasiūlymų iš taip vadinamų tradicinių politinių partijų Lietuvoje, tarkim, Tėvynės sąjungos ar Liberalų sąjūdžio.

- Turbūt ne veltui sakoma, gerais noras ir pragaras grįstas. Kadangi jau esate pasiekęs brandos amžių, galiu tik palinkėti jums išsaugoti vidinį nuoseklumą bei išmintį ypač esminiuose dalykuose, kuomet tenka priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Tad ir šiuo atveju, labai tikėtina, jog pirmasis jūsų susitikimas su Prezidentu Rolandu Paksu galėtų būti – didelio ir prasmingo kelio pradžia?

- Žinoma, galima taip sakyti. Mes visą laiką turime būti pasiruošę naujoms galimybėms, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms. Man tenka daug laiko praleisti verslo pasaulyje, kur yra populiarus daug ko savo gyvenime pasiekusių amerikiečių tarpe naudojamas posakis apie SĖKMĘ: „Sėkmė tai yra būti pasiruošusiam aplinkybėms, kurias priėmęs gali pradėti naują, svarbų etapą ir padaryti didžiulį darbą“. Aš visada prisimenu, jog susiklosčiusios naujos aplinkybės lemia konkretų požiūrį. O ar būsi pasiruošęs ateiti sėkmei ar ne, tai čia jau daug kas priklausys nuo tavęs paties, nuo tavo priimto vienokio ar kitokio sprendimo.

- Ką gi? Kaip tokiais atvejais sakoma, Dieve padėk!.. Dėkoju už pokalbį.

- Ačiū, Juozai. Geriausi linkėjimai skaitytojams iš Portlando, (Oregono valstija)!