Tiesa apie slaptą Izraelio branduolinį arsenalą

Toli dykumoje po giliu smėlio sluoksniu iš visų pusių apgulta Artimųjų Rytų šalis iš technologijų ir medžiagų, kurias perdavė šalys sąjungininkės arba pavogė slapti agentai, paslapčia sukonstravo atominę bombą. Panašiai taip žemo lygio romanuose aprašoma Irano branduolinė programa. Tačiau egzotiška pasaka apie paslėptą dykumoje bombą – tikra tiesa, tik veiksmas vyksta visai kitoje šalyje – Izraelyje, tvirtina „The Guardian“ žurnalistas Julianas Borgeris.

Demonstruodamas apsukrumo stebuklus, Izraelis sugebėjo užsiauginti branduolinį potencialą, sudarytą iš apytikriai 80 branduolinių galvučių, kas prilygsta Indijos ir Pakistano atsargoms, ir net atliko branduolinius bandymus, rašoma straipsnyje.

Nors žydų valstybės branduolinė programa Polichinellės paslaptimi buvo iki tol, kol nusivylęs branduolinių technologijų inžinierius Mordehajus Vanunu apie ją prasitarė 1986 metais, oficiali Izraelio pozicija ir toliau išlieka ta pati: nei patvirtinti, nei paneigti, rašoma straipsnyje.

Kai 2013 metų gruodžio mėnesį buvęs Kneseto parlamento pirmininkas Abraomas Burgas sulaužė tabu, pasisakydamas apie cheminio ir branduolinio ginklo Izraelyje buvimą ir pavadindamas tylėjimą „pasenusiu ir vaikišku“, dešinės pakraipos organizacijos pareikalavo pradėti tyrimą dėl valstybės išdavimo.

Tačiau iš po branduolinę programą gaubiančios uždangos pasirodo vis daugiau detalių apie tai, kaip Izraeliui pavyko pasistatyti branduolinį reaktorių. Į sąrašą šalių, kurios slapta padėjo žydų valstybei branduolinių galvučių gamyboje medžiagomis bei mokslinėmis žiniomis ar tiesiog nekreipė į tai dėmesio, patenka pačios aršiausios neplatinimo šalininkės: JAV, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir net Norvegija.

Taigi, Izraelio branduolinis projektas nebūtų buvęs įmanomas be didžiulio Prancūzijos indėlio, praneša autorius. Patys prancūzai nutarė gaminti atominį ginklą 1954 metais. Po pirmojo vizito Vašingtone Ministras Pirmininkas Pierre’as Mendesas France’as prasitarė savo padėjėjui: „Tai tikras gangsterių susirinkimas. Kiekvienas deda savo ginklą ant stalo, ir, jei tu tokio neturi, tu niekas. Mums tiesiog būtina atominė programa.“ Didindamas savąjį arsenalą, Paryžius tuo pačiu metu padėjo ne tik Izraeliui, bet ir daugeliui kitų valstybių, norinčių įstoti į branduolį klubą.

1968 metais CŽV direktorius Richardas Helmsas informavo prezidentą Lyndoną Johnsoną, kad Izraelis sukūrė branduolinį ginklą, o jo karinės oro pajėgos treniruojasi mėtyti atomines bombas. Baltieji Rūmai nutarė į tai nereaguoti. Vėliau ši pozicija buvo oficialiai įtvirtinta 1969 metais Richardo Nixono ir Goldos Meir susitikimo metu, kuriame JAV prezidentas sutiko neversti Izraelį pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Dviejų knygų apie branduolinę Izraelio programą autorius Avneris Kohenas mano, kad Vašingtonas ir Tel Avivas iš inercijos tęs neskaidrumo politiką: „Niekas nenori su tuo turėti reikalų politiniu lygmeniu, nes bijo atidaryti Pandoros skrynią. Tai jau daugeliu atvejų tapo našta JAV, tačiau Vašingtono žmonės, net ir pats Obama, neketina tuo užsiimti, nes bijoma pakenkti Amerikos ir Izraelio tarpusavio supratimo pagrindams.“

„Arabų pasaulyje ir už jo ribų auga nepasitenkinimas branduolinės padėties asimetrijai, – konstatuoja Borgeris. – Pavyzdžiui, Egiptas pagrasino nutrauksiąs Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, jei Artimųjų Rytų nebranduolinės zonos kūrimo srityje nebus pasiektas progresas.“

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: inopressa.ru