Teatriniuose ieškojimuose – Oskaro Koršunovo ir Juozo Budraičio tandemas

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo ir aktoriaus Juozo Budraičio susitikimas. Gruodžio 27 dieną parodytas pirmasis spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“, kuriamo laboratorinių ieškojimų principu, etapas. Tuo menininkai neapsiribos – jie ir toliau skendi naujos teatro kalbos paieškose, kurių rezultatas jau ateinančių metų pradžioje bus parodytas plačiajai publikai bei taps teatro repertuaro dalimi.

Menininkų pasirinkta airių dramaturgo Samuelio Becketto pjesė „Paskutinė Krepo juosta“ – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą. Kaip pjesėje teigia pagrindinis ir vienintelis jos veikėjas Krepas, tai yra retrospektyvi kelionė į praeitį. Krepas, ilgą gyvenimą jau nugyvenęs vyras, sėdi savo kambaryje, paskendęs tarp daugybės juostų su savo paties balso įrašais iš praeities. Pats Samuelis Beckettas taip pat buvo linkęs į depresiją ir vienatvę, tad sąsajų su rašytojo autobiografija čia – apstu.

J. Budraitis – kino, televizijos ir teatro aktorius, sukūręs beveik šimtą įvairių vaidmenų Lietuvos bei užsienio kine ir televizijoje. Su jo vardu siejami žymiausi lietuviško kino pastatymai: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Maža išpažintis“, „Sodybų tuštėjimo metas“.

„Gal jau praėjo geriausi mano metai“, - spektaklyje mąsto Krepas – J. Budraitis, pasileidžiantis trisdešimt metų atgal į praeitį ir vėl sugrįžtantis dabartin. Įrašai garso juostose teikia jam galimybę pasinerti praeitin ar dokumentuoti dabartį. Samuelis Beckettas, pjesę rašęs šeštajame dešimtmetyje, Krepo kasdienybei fiksuoti pasirinko magnetofoną ir juostas. Kokį principą pasirinks režisierius O. Koršunovas, mėgstantis į klasiką žvelgti pro modernią prizmę? Atsakymas – jau greitai, kai menininkai pristatys antrojo laboratorijos tyrimų etapo rezultatus.

Aktorius ir režisierius pasirinko ne pačią lengviausią užduotį – pastatyti sunkiai įprastame teatre pastatomą absurdo dramą, pasižyminčią subtilia beprasmybės prasmės paieškų ir egzistencializmo klausimų sinteze. Kita vertus, tuo ir žavus absurdo žanras. Teatras taip pat neįprastas – OKT Studija, po kurios stogu jau gimė tokios netradicinės klasikos interpretacijos, kaip „Dugne“ ar „Julijus Cezaris“. Dažno vėliau į didžiąją sceną persikėlusio spektaklio ieškojimai ir repeticijos prasidėjo būtent čia.

„Darbas su J. Budraičiu – svarbi šio spektaklio kūrimo dalis. Šis aktorius buvo nepelnytai pamirštas Lietuvos teatro scenoje ir daugiau dirbo kine. Dabar vėl atėjo laikas jam imtis didelio jo talento verto vaidmens“, - kūrybine bendryste su aktoriumi džiaugiasi režisierius O. Koršunovas.

Antrasis kūrybinės laboratorijos etapas – jau šių metų pradžioje. Bilietai netrukus pasieks prekybos vietas. Nuotraukų galerijoje – akimirkos iš pirmojo etapo pristatymo.

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro inf.