Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį (II d.)

Straipsnio pradžia ČIA

Patriarchas Vytautas Landsbergis. Nuotr. facebook.com

11. „Genocidas ir rezistencija“, 2006, Nr. 2(20) (http://genocid.lt/centras/lt/448/a/). A. Bubnys

Lietuvių policijos 1 (13)-asis batalionas ir žydų žudynės 1941 m.

Straipsnio tikslas – atskleisti Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono vaidmenį Lietuvos žydų žudynėse 1941 m. 1-ojo policijos bataliono 3-ioji kuopa (arba J. Hamanno „skrajojančio“ būrio branduolys) buvo labai veiksmingas nacių organizuotos holokausto politikos instrumentas. Pagal nužudytų žydų skaičių su juo galėtų lygintis tik vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Vilniuje arba lietuvių policijos 2(12)-asis batalionas.

Lietuvių policijos 1-asis batalionas 1941 m. kartu su vokiečių gestapininkais ir pagalbiniais policininkais (baltaraiščiais) nužudė ne mažiau kaip 36 tūkst. Lietuvos ir užsienio šalių (Austrijos, Baltarusijos, Čekoslovakijos,Vokietijos) žydų. Apie 23 tūkst. buvo nužudyta Kaune, apie 11 600 – kitose Lietuvos vietovėse ir apie 1400 – Baltarusijoje. Jei paaiškėtų, kad 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa žudė beveik visose K. Jägerio raporte išvardytose vietovėse (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas), tai nužudytų žydų skaičius gerokai padidėtų.

Tiesiogiai žudynes vykdė 3-ioji bataliono kuopa ir iš dalies – 1-oji kuopa (pastaroji įvykdė pirmąjį šaudymą Kauno VII forte 1941-07-04 d.). Autoriaus skaičiavimais žydus šaudė 104 3-iosios kuopos karininkai, puskarininkiai ir kareiviai. Tačiau vienaip ar kitaip (įskaitant ne tik šaudymą bei žudynių vietos apsaugą, bet ir konvojavimą į žudynių vietą, geto ir fortų saugojimą) į holokaustą buvo įtraukta didžioji bataliono dalis (1-oji, 2-oji ir 3-ioji kuopos).

12. „Genocidas ir rezistencija“, 2000, Nr. 2(8) (http://genocid.lt/Leidyba/10/henrikas.htm).

A. Bubnys, Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941–1944). Atsakymas p. H. Kudreikiui (ištrauka):

Masinės žydų žudynės Paneriuose prasidėjo jau 1941-08-12 d. Tiesiogiai žydus dažniausiai šaudė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys, tačiau į žudynes buvo įtraukti ir kai kurie Vilniuje tuo metų buvę lietuvių policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas. Net keliolika nuteistų buvusių šio bataliono kariškių patvirtina faktą, kad batalionas dalyvavo konvojuojant žydus iš Lukiškių kalėjimo į Panerius. Dalies nuteistųjų liudijimu, tarp bataliono kareivių atsirado savanorių, padėjusių ypatingojo būrio budeliams šaudyti mirčiai pasmerktus žydų vyrus, moteris ir vaikus. Buvęs bataliono kareivis Stasys Gricius apklausos metu paliudijo, kad 1941 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. beveik visas batalionas buvo nuvestas prie Lukiškių kalėjimo. Iš kalėjimo buvo išvaryta apie 1000 žydų vyrų ir moterų. 2-ojo bataliono kareiviai konvojavo žydus į Panerius. Miške buvo iškastos dvi didelės duobės. Atvarytiems žydams buvo įsakyta sugulti vienoje duobėje. Duobę apsupo bataliono kareiviai. Kuopos vadas ltn. I. Račkus paklausė kareivių, ar yra norinčių šaudyti žydus. Iš kuopos atsirado keletas savanorių. Jie buvo nuvesti prie kitos duobės, kurioje turėjo vykti šaudymas. Prieš šaudymą kareiviams buvo duota išgerti degtinės. Savanoriai bataliono kariai padėjo ypatingojo būrio nariams šaudyti žydus. Žudynės truko kelias valandas. Visi iš Lukiškių kalėjimo atvaryti žydai buvo sušaudyti (žr.: S. Griciaus 1969 m. gruodžio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1847, l. 83–86).

2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Paneriuose patvirtina ir šio bataliono kuopos vadas kpt. Antanas Mėšlius. A. Mėšliaus liudijimu, 1941 m. spalio pabaigoje iš savisaugos dalinių vadovybės buvo gautas įsakymas skirti grupę kareivių ypatingam uždaviniui vykdyti. Šiam reikalui buvo skirta 2-ojo bataliono 3-ioji kuopa ir dalis kareivių iš kitų dviejų kuopų, iš viso apie 200 kareivių. Jie buvo nuvesti prie Lukiškių kalėjimo ir sustatyti dviem eilėmis prie kalėjimo vartų. Iš kalėjimo buvo išvaryta apie 2000 žydų: vyrų, moterų, vaikų ir senelių. Batalionas konvojavo žydus į Panerius. Kareiviai suvarė pasmerktuosius į didelę duobę ir juos saugojo. Į Panerius atvažiavo apie 20 ypatingojo būrio vyrų, kuriems vadovavo A. Mėšliaus pažįstamas j. ltn. Balys Norvaiša. Ten pat buvo ir keli vokiečiai. Žydai grupėmis po keliolika žmonių buvo vedami į kitą duobę, ten nurengiami, iškratomi ir sušaudomi. Šaudė ypatingojo būrio nariai. Po pietų A. Mėšliui nepažįstamas asmuo pasiūlė kuopos kareiviams dalyvauti šaudant žydus. Iš A. Mėšliaus kuopos atsirado apie 10 savanorių. Jie šaudė žydus kartu su ypatingojo būrio nariais. Žudynėms pasibaigus, batalionas sunkvežimiais sugrįžo į kareivines (žr.: ibid., l. 194–196). Panašių liudijimų apstu.

2-ojo bataliono dalyvavimą žydų žudynėse Vilniuje liudijo ne tik KGB, bet ir autentiški to laikotarpio vokiečių dokumentai. Štai apsaugos policijos (Schutzpolizei) majoras ir tvarkos policijos vadas Vilniuje Maximilianas Stötzelis 1941 m. spalio 24 d. informavo savo viršininką SS ir policijos vadą Vilniuje apie čia esamas vokiečių ir lietuvių policijos pajėgas. M. Stötzelis rašo, kad Vilniuje šiuo metu yra penki policijos batalionai, tarp jų ir 2-asis batalionas, kuriame tarnauja 18 karininkų ir 450 kareivių. Šalia įvairių sargybų visi šie batalionai yra naudojami beveik kasdien vykstančioms ypatingoms akcijoms (für die fast täglich stattfindenden Sonderaktionen (Juden)). Žr.: LCVA, f. R-658, ap. 1, b. 1, l. 15–18.

Taigi autoriaus nuomonė šiuo klausimu lieka tokia pat kaip ir anksčiau. 2-asis lietuvių policijos batalionas 1941 m. buvo įtrauktas į masines Vilniaus žydų žudynes ir padėjo naciams vykdyti genocido nusikaltimus. Ateityje autorius pataria p. H. Kudreikiui kuo mažiau protestuoti, bet daugiau argumentuoti.

13. „Genocidas ir rezistencija“ 2017 m. Nr. 2 (42) (http://genocid.lt/centras/lt/2878/a/).

A. Rukšėnas. Nacių okupacijos laikotarpio (1941–1944 m.) Lietuvoje Kauno apskrities valsčių žydų turto istorijos bruožai: nekilnojamojo turto konfiskavimas ir valdymas.

Šiuo laikotarpiu nacių okupacinė valdžia vykdė žydų turto reformą. Žydų turto reformos idėjos raiška buvo pastebima ir Berlyne veikusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF, vadas K. Škirpa) veikloje, jis kvietė krašto gyventojus ruoštis ir atėjus laikui imtis žydų turto reformos, t. y. perimti jį į savo rankas, o pačius žydus išvaryti iš Lietuvos.

Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymo projektus rengė Berlyno LAF’o štabas. LLV parengtuose denacionalizacijos įstatymuose žydai savininkai vertinami kaip asmenys, kuriems nebus grąžintas sovietmečiu nacionalizuotas jų turtas, leidžia daryti prielaidą, kad LLV ėjo žydų turto reformos keliu. Tai, kad Berlyno LAF’as ir LLV ketino imtis šios reformos, neigia aplinkybę, jog jų veiklai turėjo įtakos nacių valdžia. Faktas, jog prezidento A. Smetonos valdymo laikotarpiu (1927–1940 m.) buvo miestų, t.y. žydų turto, reformos šalininkų ir priešininkų, kuriems nedarė įtakos svetimos valdžios veiksnys, taip pat priešiškas A. Smetonos požiūris į žydų turto reformą leidžia daryti prielaidą, kad tarp Berlyno LAF’o ir LLV narių galėjo būti žydų turto reformai pritariančių ir nepritariančių asmenų.

Holokaustą naciai panaudojo kaip priemonę žydų turto reformai vykdyti. Kauno apskrities valsčių žydų nekilnojamojo turto konfiskavimas yra tiesiogiai sietinas su apskrities valsčiuose vykusiu getizacijos procesu, prasidėjusiu 1941-08-07 d. Vadovaujant Kauno apygardos komisarui A. Lentzenui, kuris pasitelkė lietuvių savivaldos ir policijos nuovadų pareigūnus, 1941 m. rugpjūtį ir rugsėjo pradžioje Kauno apskrities valsčiuose buvo konfiskuotas daugiau nei 445 žydams savininkams ir žydų bendruomenėms priklausęs nekilnojamasis turtas: 620 gyvenamųjų namų, 209 tvartai, 79 sandėliai, 75 negyvenamieji namai, 58 gyvenamieji ir negyvenamieji namai, 45 kluonai, 30 malkinių, 17 daržinių, 16 priestatų, 15 sinagogų, 11 klėčių, 10 svirnų, 4 pašiūrės, 3 šopos, 3 pirtys, 3 vandens malūnai, 2 namukai, 2 rūsiai, 2 mokyklos, 2 įmonės, 1 pastogė, 1 lauko virtuvė ir 1 skerdykla. Konfiskuotų žemės sklypų bendras plotas – 1020,9926 ha. Konfiskuoti 82 daržai. Nustatyta, kad dalies šio turto vertė – 4 599 115 rb.

Po šio konfiskavimo Kauno apskrities valsčių žydų nekilnojamojo turto istorija pakrypsta su žydų genocidu, jo sudedamosiomis dalimis nesusijusia linkme. Nustatyta, kad dalis konfiskuoto nekilnojamojo turto 1941–1942 m. buvo atiduota valdyti 254 Kauno apskrities gyventojams ir 5 įstaigoms (Altoniškio girininkijai, Plentų valdybai, Kauno maisto prekybai, Pažaislio kooperatyvui ir Valstybiniams ūkiui). Šis turtas anksčiau priklausė 207 žydams savininkams, žydų bendruomenėms ir žydų draugijai „Chevra kadiša“. Valdomą turtą sudarė 132,5 gyvenamojo namo, 92 tvartai, 33 sandėliai, 29 kluonai, 9 daržinės, 5 svirnai, 4 priestatai, 4 pašiūrės, 4 malkinės, 3 pirtys, 3 klėtys, 3 šopos, 2 namukai, 1 lauko virtuvė, 1 sinagogos kambarys, taip pat 1 sodas, 50,5 daržo (49 daržų bendras plotas 11,65 ha) ir 145 žemės sklypai (141 sklypo bendras plotas 895,3595 ha, dar 4 sklypų dydis nežinomas).

14. „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39) (http://genocid.lt/centras/lt/2655/a/). M. Šikšnianas. Tarp masės ir individo. Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1945 m.

Vilniaus ypatingasis būrys, viena iš pagrindinių formuočių, daugiausia Vilniuje ir Vilniaus krašte nacių okupacijos laikotarpiu vykdžiusių masinį žmonių naikinimą. Atskleidžiama būrio formavimosi eiga, aptariama jo narių motyvacija (stojimą į būrį daugiausia lėmė materialiniai motyvai). Iš atskirų epizodų sudėliotas galimas jų kasdienės gyvensenos modelis: aptariama sargyba „bazėje“, pirmasis šūvis, naktinis budėjimas Paneriuose ir kiti momentai. Atskleidžiama, kaip į ypatingojo būrio narius žiūrėjo aplinkiniai žmonės. Pabaigoje aptariamas ypatingojo būrio pasitraukimas iš Lietuvos, jo narių likimai po karo. Iš Lietuvos būrys pasitraukė 1944 m., bet dar ir 1945 m. Lenkijoje jis išliko kaip vientisas junginys. Artinantis Tarybinei armijai visi išsibėgiojo. Po karo mirties ar laisvės atėmimo bausmėmis nuteista apie 20 ypatingojo būrio narių, kiti pabėgo daugiausia į Didžiąją Britaniją, JAV ir Australiją.

15. A. Bubnys. Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944 m.),

www.genocid.lt/Leidyba/17/bubnys.htm.

Getų policijos tema pasaulinėje ir Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir subjektyvios moralinio-psichologinio pobūdžio priežastys (žydų policijos kolaboravimo su naciais problema, būtinybė diferencijuotai vertinti atskirų geto gyventojų sluoksnių padėtį ir elgesį).

Lietuvoje, kaip ir kitose nacių okupuotose Europos valstybėse, buvo įsteigti žydų getai su vidaus reikalus tvarkančia administracija (savivalda). Vienas svarbiausių geto administracijos komponentų buvo žydų policija. Ji buvo suformuota visuose dideliuose Lietuvos getuose (Vilniaus, Kauno ir Šiaulių) ir veikė visą getų egzistavimo laikotarpį.

Getų policija buvo naujas ir neturintis analogo žydų istorijos reiškinys. Lietuvos getuose buvo sukurta unikali teisinė sistema: svarbiausia jos sudedamoji dalis buvo žydų policija, be to, svarbias funkcijas vykdė geto teismai, prokuratūra ir kalėjimas. Geto policija turėjo palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamumu ir darbo prievolės sabotažu, vykdyti okupacinės valdžios ir žydų tarybų įsakymus. Dažniausiai getų policija buvo steigiama okupacinės valdžios nurodymu, tačiau jos steigimą spartino ir ekstremalios žydų gyvenimo sąlygos (būtinybė palaikyti viešąją tvarką, garantuoti bent minimalų geto gyventojų poreikių patenkinimą, organizuoti nacių valdžios įsakymų vykdymą ir t.t.). Žydų policija Kaune ir Vilniuje buvo steigiama getų formavimo laikotarpiu. Ji buvo suorganizuota netrukus po Žydų tarybų įsteigimo. Žydų policijos gausumą lėmė geto gyventojų skaičius, nacių valdžios keliamų užduočių mastai ir geto vidaus poreikiai. Geto policijos struktūra ir policininkų skaičius Vilniaus ir Kauno getuose buvo panašus. Svarbiausi policijos elementai buvo vadovybė, nuovados (komisariatai), kriminalinė policija ir vartų sargyba.

Vilniaus ir Kauno getų policijoje vyravo dešiniųjų sionistinių žydų partijų ir organizacijų aktyvistai. Santykiai tarp Žydų tarybų ir geto policijos Vilniaus ir Kauno getuose buvo skirtingi. Formaliai getų policija buvo pavaldi Žydų taryboms ir privalėjo vykdyti jų įsakymus bei nurodymus. Kauno gete minėta žydų policijos juridinė ir faktinė subordinacija iš esmės buvo išlaikyta per visą geto egzistavimo laikotarpį. Vilniaus gete Žydų tarybos ir geto policijos kova dėl valdžios 1942 m. liepos mėnesį baigėsi geto policijos viršininko J. Genso pergale.

Žydų policiją kaip baudžiamąjį okupacinės valdžios įsakymus vykdantį organą dauguma geto gyventojų vertino neigiamai. Geto policijos nepopuliarumą dar labiau didino išsikerojusi korupcija, kyšininkavimas, protekcionizmas, žiaurus ir amoralus elgesys su geto gyventojais. Geto policija iš esmės buvo privilegijuotas geto gyventojų sluoksnis. Policininkų šeimos turėjo didesnes galimybes užsitikrinti geresnes materialines gyvenimo sąlygas ir laikinai išvengti masinių žudynių akcijų.

Geto gyventojų požiūris į geto teismus buvo palankesnis. Ypač tai pasakytina apie Kauno geto teismą, kuriame dirbo autoritetingi teisės žinovai, be to, Kauno geto teismas buvo mažiau priklausomas nuo geto administracijos, negu Vilniaus geto teismai.

Dėl savo veiklos funkcijų geto policija neišvengiamai turėjo kolaboruoti su nacių valdžia. Tačiau kolaboravimo mastas bei formos Vilniaus bei Kauno getuose skyrėsi. Vilniaus geto policija su naciais bendradarbiavio intensyviau. Iš dalies tai lėmė policijos viršininko J. Genso taktika – paaukoti dalį geto gyventojų naciams (ypač senelius, ligonius, nedarbingus žydus), siekiant išsaugoti likusiuosius. Vilniaus geto policija dažniau dalyvaudavo geto gyventojų gaudymo ir išdavimo naciams akcijose (ypač 1941 m. rudenį masinių žudynių laikotarpiu ir geto likvidavimo bei deportavimo į Estiją laikotarpiu 1943 m. rudenį). Panašių akcijų neišvengė ir Kauno geto policija. Tarp geto policininkų gestapas turėjo savo agentų, kurie informuodavo apie geto gyventojų nuotaikas ir antifašistinio pogrindžio veiklą.

Tačiau geto policijos negalima laikyti vien tik nacių nusikalstamos politikos įrankiu. Nemaža dalis žydų policininkų kiek galėdami stengėsi įvairiais būdais padėti kenčiantiems tautiečiams, o kai kurie netgi tapo aktyviais antifašistinio pogrindžio nariais ir partizanais. Kelios dešimtys Kauno geto policininkų kartu su vadais 1944 m. kovo mėnesį buvo sušaudyti IX forte.

Dalis geto policijos funkcijų (kova su kriminaliniais nusikaltėliais, viešosios tvarkos ir švaros palaikymas, kultūrinių ir sportinių renginių organizavimas) atitiko geto gyventojų poreikius ir interesus.

16. LLV įkūrėjas LAF, vadovaujamas iš Berlyno K. Škirpos, atšaukė Vytauto Didžiojo žydams suteiktas teises Lietuvoje, įspėjo žydus tuoj pat palikti Lietuvos žemę (http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/holokaustas.pdf) E.Meilus „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941–1944)“, p. 30).

Panašu, kad K. Škirpa, nepritaręs 1926 m. perversmui Lietuvoje, būdamas Lietuvos atstovu nacistinėje Vokietijoje, pakeitė pažiūras dėl autoritarizmo. Prezidentas A. Smetona liudija tokią K. Škirpos jam perteiktą nuomonę: „Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais (…). Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, – tąsa. Taigi, jau dabar Respublikos Prezidentas turėtų paskirti ministrą pirmininką, kad šis, kai tik iškils tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karinis konfliktas, sudarytų ministrų tarybą ir su savo deklaracija, su kuria sutiktų Reicho vadas,pasireikštų Lietuvos žemėje.“ (A.Smetona (1999). Antano Smetonos korespondencija 1940-1944. VDU leidykla).

17. V. Sakaitė. Žydų gelbėjimas (http://genocid.lt/Leidyba/4/viktorij.htm).

Pateikta informacija apie lietuvius, išgelbėjusius apie 3000 žydų nacių okupacijos metais. Per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje sunaikinta 94% iš 240000 Lietuvoje gyvenusių žydų.

Žydų padavimuose kalbama apie „lamed vov – teisiuosius“, paprastus, kuklius žmones; jau vien būti šalia jų – laimė. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve saugomi dokumentai, nuotraukos, prisiminimai apie lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių šeimas, gyvenusias Lietuvos teritorijoje ir karo metais gelbėjusias žmones. Gelbėtojų skyriaus archyve kaupiama Lietuvos ir užsienio spaudos informacija apie žydų gelbėjimo atvejus, susirašinėjimas su gelbėtojais ir išgelbėtaisiais ar jų giminėmis, kaimynais. Labai vertinami išgelbėtų žydų liudijimai, laiškai, nuotraukos, visos bylos, kuriose sukaupta informacija apie gelbėtojų šeimas.

1953 m. Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas Jad Vašemo Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas. Jis siekia trijų tikslų: įamžinti, tirti ir auklėti. Institute peržiūrimi išlikusių gyvų žydų pristatyti dokumentai ir gelbėtojams suteikiamas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, jie apdovanojami atminimo medaliu ir garbės raštu, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodinamas medis. 1992-09-23 d. pirmą kartą grupę gelbėtojų Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Šio apdovanojimo iniciatoriai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris.

18.1 „Genocidas ir rezistencija“ 2004 m. Nr. 1(15), Nr. 2(16). R. Zizas. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m. (http://genocid.lt/Leidyba/16/zizas.htm 8/9).

Daržininkų, Dargužių, Grinkavos ir Babrauninkų puolimai buvo didžiausios raudonųjų partizanų baudžiamosios operacijos 1943 m. kovojant su išplitusia kaimų savisauga Pietryčių Lietuvoje.

18.2 „Genocidas ir rezistencija“, www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm, R. Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais.

Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugininkų ginkluotame konflikte 1943–1944 m. išskirtinė vieta tenka Kaniūkų kaimo (Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč.) užpuolimui 1944-01-29 d. Kaniūkų puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais yra žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas). Matyt, Kaniūkų kaimo savisaugininkų „kaltė“, lėmusi negailestingą kaimo sunaikinimo akciją, buvo ta, kad per vieną ar kitą susirėmimą su sovietiniais partizanais jie gynė 1943 m. derlių ir kitą savo turtą, nenorėjo nusiginkluoti ir paklusti jų valiai.

Tai, kas įvyko Kaniūkų kaime 1944-01-29 d. (šeštadienio) ankstų rytą, geriausiai matyti iš 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Baltininkų atsparos punkto vado 1944-01-31 d. raporto Nr. 58: „1.A. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, puolė Koniuchy (pol. kv. 1605, ž[emai], dešinėje) kaimą. Kaimą sudegino, žmones ir gyvulius išžudė (žmonių nukauta 35, sužeista 15). Atvyko iš Dawčiuny (pol. kv. 1605, viduryje) ir WLK Salki [Didžiųjų Sėlų. – R. Z.] (pol. kv. 1605, viršuje dešinėje) krypčių. Apie 1 val. užtrukę kaime, pasitraukė ta pačia kryptimi“.

Saugumo policijos papildomomis žiniomis, kaime nužudyti 36 asmenys, 14 žmonių sužeisti, 13 iš jų – sunkiai. Sudegė 50 karvių, 36 gyvenamieji namai ir visi negyvenamieji (ūkiniai) pastatai. Nesudegę liko 6 gyvenamieji namai. Partizanai kaime išbuvo 1,5 valandos, 150 kaimo žmonių spėjo pabėgti. Saugumo policijos galutinėmis žiniomis, raudonieji partizanai į kaimą šaudė padegamosiomis kulkomis iš 4 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų; nuo kulkų ir užsidegė trobesiai. Kaime buvę lietuvių policininkai atsišaudė apie 45 minutes, policininkas Juozas Bobinas buvo nušautas, kitas policininkas – Juozas Varonis – sunkiai sužeistas. Visi kiti policininkai kaimui užsidegus pasitraukė. Saugumo policijos žiniomis, 3 partizanai buvo sunkiai sužeisti, 1 nukautas. Tarp vietos gyventojų buvo nukauti 35, sužeista 13, 10 iš jų – sunkiai. Gaisro metu sudegė 36 gyvenamieji namai, 40 kluonų, 39 tvartai, pirtis. Sudegė 50 karvių, 16 arklių, apie 50 kiaulių, apie 100 avių, 400 vištų, inventorius, pašarai, viskas, kas buvo trobesiuose. „Banditai“ buvo įvairių tautybių – rusai, žydai ir vietiniai lenkai.

G. Zimanas LPJŠ viršininką A. Sniečkų apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą informavo 1944-01-31 d. tokio turinio radiograma: „Sausio 29 d. Vilniaus būrių, „Mirtis okupantams“ būrio, Margirio būrio ir Gen[eralinio] štabo specialiosios grupės jungtinė grupė visiškai sudegino patį aršiausią Eišiškių apskrities savisaugos kaimą Kaniūkus. Kaniūkai ne tik neįsileisdavo partizanų pas save į kaimą, bet ir rengdavo jiems pasalas keliuose, puldinėjo partizanams draugiškus kaimus, priversdavo ginkluotis neutralius kaimus. Savisaugininkams padaryti sunkūs nuostoliai. Iš mūsų pusės aukų nėra “.

19.1 „Genocidas ir rezistencija“ 2017 m. Nr. 1 (41) (http://genocid.lt/centras/lt/2810/a/).

R. Zagreckas. Lietuvos partizanų baudžiamosios operacijos Alytaus apskrityje 1944–1952 m.

Palyginti su XX a. Europoje vykusiais partizaniniais karais, Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kilusio partizaninio judėjimo dalyviai ypač daug dėmesio skyrė kovai su naują okupacinę valdžią pradėjusiais remti bendrapiliečiais.

Kova su kolaboravimu iš pradžių nebuvo svarbiausia partizaninės veiklos dalis, bet, SSRS represinėms struktūroms (pirmiausia NKVD ir MGB) į kovą su partizanais vis labiau įtraukiant vietos gyventojus, partizanų atsakomųjų baudžiamųjų operacijų padaugėjo. Ypač smarki tokio pobūdžio kova įsiplieskė Pietų Lietuvoje, pirmiausia Dzūkijoje, nes čia susikūrė stiprūs ir palyginti ilgai gyvavę viso regiono partizanų junginiai – Dainavos ir Tauro apygardos.

Iki susikuriant šiems junginiams, spontaniškai susiorganizavusių pirmųjų partizanų grupių vadai greičiausiai vadovavosi vien savu etikos supratimu, nors dalį jų turėjo pasiekti formaliai visoje Lietuvoje veikusios Lietuvos laisvės armijos vyriausiojo štabo 1944-11-10 d. įsakymas dėl elgesio su kolaborantais. Vėliau minėtų partizanų apygardų vadai parengė karo meto sąlygoms daugiau ar mažiau pritaikytą ir labiau išplėtotą teisinę bazę, reglamentuojančią partizanų kovos su kolaboravimu taktiką ir metodus.

Surinkta statistika rodo, kad didžiausioje Dzūkijos regione Alytaus apskrityje 1944–1952 m. Lietuvos partizanų aukomis tapo per 1 450 žmonių (į šį skaičių įeina ir susirėmimų su NKVD ir MGB padaliniais aukos). Apie 300 (21 proc.) iš jų žuvo per masinius vieno ar kelių kaimų antpuolius, vėliau pavadintus Baltramiejaus naktimis. Didžioji aukų dalis yra žmonės, daugiau ar mažiau prisidėję prie TSRS valdžios įtvirtinimo Lietuvoje, nors tiksliau nustatyti tokių žmonių skaičių yra problemiška, nes tyrinėjant konkrečius atvejus dažnai nepakanka duomenų atkurti visas įvykio aplinkybes. Atvejai, kai buvo išžudomos ištisos šeimos su mažamečiais vaikais vienareikšmiškai laikytini kriminaliniais veiksmais – rašytiniame partizanų palikime nėra tokius veiksmus pateisinančių dokumentų (kai kurie konkretūs įvykiai rodo, kad partizanų vadai visiškai atsakingu už savo veiksmus laikė 14 metų sulaukusį asmenį).

19.2 „Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33) (http://genocid.lt/centras/lt/1838/a/).

L. Mikelevičius. Partizanų baudžiamoji praktika Varėnos krašte (1944–1952 m.).

Vienas mažiausiai nagrinėtų 1944–1953 m. Lietuvoje vykusio partizaninio karo aspektų – partizanų baudžiamoji praktika. LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vykdomos programos „Bendri negrįžtamieji žmonių nuostoliai Lietuvoje 1944–1953 m.“ tikslas – kuo detaliau ištirti partizanų ir gyventojų santykius karo metu, atskleisti nužudymo atvejų įvairovę, išaiškinti partizanų organizacijų taikytą sprendimų gyventojų atžvilgiu priėmimo tvarką. Iškelti uždaviniai atlikti kompleksinį istorinį statistinį tyrimą, parengti žūties atvejų klasifikaciją ir statistinių duomenų rinkinį; surinkti duomenis apie partizanų organizacijų santykius su gyventojais, karo lauko teismų (KLT) ir kitų partizanų institucijų veiklą; atlikti šių duomenų istorinę ir teisinę analizę, įvertinti partizanų sprendimų gyventojų atžvilgiu teisėtumą, pagrįstumą ir padarinius. Būtina patikslinti, papildyti ir ištaisyti klaidas sovietinių laikų kartotekoje, kuri saugoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre kaip partizanų nužudytų ir sužeistų asmenų duomenų bazė.

Tyrimo pagrindu parengtas šis straipsnis apie 1944–1952 m. Varėnos krašte, kuris apėmė buvusios Varėnos apskrities teritoriją, partizanų įvykdytas mirties bausmes, nužudymus ir kautynėse žuvusius asmenis. Atliktas archyvinis-istoriografinis tyrimas, kurio metu nuodugniai išnagrinėti nužudymo atvejai, aiškinantis įvykio aplinkybes, motyvus ir kitą informaciją. Svarbi tyrimo dalis buvo partizanų dokumentų – KLT protokolų, įvairių atsišaukimų ir įspėjimų – analizė. Taip pat aptartos opiausios partizanų baudžiamosios praktikos kryptys – šeimų ar nepilnamečių nužudymai, kaltumo ir nekaltumo klausimai bei vykusio partizanų karo aplinkybės.

1944–1952 m. Varėnos krašte buvo nužudyti 688 žmonės, o iš viso tirti 858 užfiksuoti nužudymo ar galimo nužudymo atvejai. Nustatyta 497 asmenų socialinė padėtis, 443 asmenų gimimo datos. Nužudytųjų amžiaus vidurkis – 35,6 metų. Išskirtos 3 pagrindinės nužudytųjų kategorijos: karinių ir saugumo struktūrų darbuotojai ir pareigūnai (29,6 proc.); sovietinės administracijos darbuotojai ir tarnautojai (20,9 proc.); ūkininkai ir darbininkai (iš viso 30,6 proc.; atitinkamai 22,1 ir 8,5 proc.). Kitos pagal asmens pareigas, užsiėmimą ar kt. išskirtos kategorijos: karinių ir saugumo struktūrų narių šeimos nariai (2 proc.), administracijos darbuotojų ir tarnautojų šeimos nariai (4,8 proc.), naujakuriai (3 proc.), informatoriai ir agentai (3,2 proc.), aktyvistai (2,8 proc.), aktyvistų šeimos nariai (0,2 proc.), komjaunuoliai (0,8 proc.), moksleivis (0,2 proc.), buvę partizanai ir jų aplinkos žmonės (1,8 proc.). Nustatyta 80 partizanų KLT nuosprendžių, taip pat 23 kiti partizanų dokumentai (įspėjimai, atsišaukimai), palikti nužudymo vietoje. Tai sudaro 14,9 proc. visų nužudymo atvejų. Dauguma karinių ir saugumo struktūrų karių, darbuotojų ir pareigūnų žūčių yra nužudymai surengiant pasalą. Sovietinės administracijos tarnautojų, darbuotojų ir kitas pareigas einančių asmenų nužudymo atvejai dažniausiai motyvuoti sovietų valdžios nurodymų vykdymu. Vyrauja nužudymo atvejai, įvykdyti namuose ar iš jų išvedus, partizanams pateikus įspėjimą ir kaltinimą. Daugiausia klausimų kelia ūkininkams ir darbininkams įvykdytos mirties bausmės, jų nužudymo atvejai. Didžiąją jų dalį sudaro nužudymai kaltinant kolaboravimu ir kenkimu partizaniniam judėjimui ir jo aplinkai. Remiantis surinkta informacija, dažniausiai sunku galutinai įvertinti tokių nužudymų pagrįstumą.

20. „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39) (http://genocid.lt/centras/lt/2658/a/)

A. Rukšėno straipsnis „Jono Noreikos-Generolo Vėtros biografijos kontraversijos“, taip pat http://genocid.lt/tuskulenai/lt/1163/a/ , manau, skirti ne Jono Noreikos, kurio nuopelnai Lietuvai, mano nuomone, ženkliai mažesni lyginant su Kazio Škirpos (užbaigusio savo bendradarbiavimą su vokiečiais Bad Godesbergo koncentracijos stovykloje, į kurią pateko 1944 m. įteikęs Vokietijos Vyriausybei memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo nuopelnais) biografijos faktams išsiaiškinti, bet pagrąžinti, pateisinti. Keletas mano pastebėjimų dėl šiose medžiagose pateiktų teiginių, kurie ne tik nepatvirtina norimus matyti faktus, bet ir neįtikina skaitytojo:

20.1 Teiginys, kad J. Noreika po Vokietijos kariuomenės atėjimo į Lietuvą iškart įsijungė į antinacinę kovą, yra akivaizdžiai žinomai netikras. Lietuvos žmonės sutiko vokiečių kariuomenę džiugiai, kaip išvaduotojus, sveikino juos. Atsitokėta tik pamačius masines žydų žudynes. Be įrodymų nepatikėsiu, kad J. Noreika, būdamas LAF-o Telšių apskrities skyriaus vadu (LAF vadovas K. Škirpa Berlyne derino su Reicho vadovybe būsimą veiklą Lietuvoje), nuo pirmos vokiečių kariuomenės atėjimo dienos būtų kovojęs su ja.

20.2 Sunku patikėti, kad LAF Telšių skyriaus vadas Jonas Noreika nežinojo, kad jo pavaduotojas Bronius Juodikis surengė visų Telšių žydų vyrų išžudymą 1941 m. liepos 15-17 d. 

20.3 J. Noreikos kolaboravimas su naciais neigiamas argumentu, kad Šiaulių apskrities viršininku 1941-08-02 d. J. Noreiką pakyrė LLV, bet ne naciai. Tačiau nutylima, kad 1941-08-05 d. vokiečiai paleido LLV, o J. Noreiką paliko šiose pareigose. Kaip Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika pasirašinėjo dokumentus dėl žydų perkelimų, turto ir pan. Nutylima, kad holokaustu laikomas ne tik žydų tautybės žmonių žudymas, bet ir jų suvarymas į getus, turto atėmimas.

20.4 Nenustatyta, dėl ko J. Noreika buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Teiginio be įrodymų, kad jis drauge su dar keliais Lietuvių savivaldos viršininkais vykdė pogindinę antinacistinę veiklą, nepakanka.

20.5 Akivaizdžiai dirbtinai sureikšminta J. Noreikos antitarybinė veikla pokario metais (žr. ir www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-7-t-1993-m/3411-lietuviu-tautine-taryba-ir-jos-veikejai). Po demobilizacijos iš Tarybinės armijos (rezervinės kariuomenės) J. Noreika 1945 m. lapkričio pabaigoje atvyko į Vilnių, 1945-12-10 d. įsidarbino juriskonsultu Lietuvos TSR Mokslų akademijoje. 1946 m. sausyje drauge su Stasiu Gorodeckiu, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu įkūrė Lietuvių Tautinę Tarybą ir jos vardu nusprendė vadovauti ginkluotai kovai prieš tarybinius okupantus, o J. Noreiką paskirti Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios Vadovybės vadu, kuris ir pasirinko slapyvardį Generolas Vėtra. 1946-03-16 d. dėl konspiracijos problemų jie jau buvo suimti (Z. Šerkšnas-Laukaitis – anksčiau). Tad per kelis mėnesius spėta išleisti direktyvas ir J. Noreikos įsakymus, sukontaktuoti tik su nedaugeliu asmenų, kuriems J. Noreika nusprendė vadovauti, nutarta sukurti jaunimo mirtininkų grupę, užgrobti lėktuvą ir nuskristi į Švediją atsivežti skelbimų. J. Noreika nuteistas myriop, tačiau bausmės įvykdymo vieta (ir faktas) nenustatyti, palaikai nerasti. Kapas – ne tik Tuskulėnų memoriale, bet ir Antakalnio kapinėse Vilniuje. Bent aš nebuvau susidūręs su faktu, kad žmogus būtų palaidotas dvejose vietose.

----------------

21. S. Jegelevičius. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais (www.genocid.lt/Leidyba/13/sigitas.htm).

„Okupacija iš esmės niekuo nesiskiria, skiriasi tik okupacijos režimai. Ta pati valstybė okupantė, jeigu ji nesilaiko tarptautinių teisės normų, viename okupuotame krašte gali įvesti vienokį, o kitame – kiek kitokį okupacinį režimą. Neatkreipę į šį momentą reikiamo dėmesio, pernelyg supaprastinsime viename ar kitame okupuotame krašte vykusių procesų suvokimą. Tad okupacijos problemas svarstyti reikia remiantis ne priešpriešinimais, o palyginimais, atsižvelgiant į specifines ypatybes ir jas lėmusias priežastis. Aiškinantis kolaboravimo problemą okupuotame krašte derėtų išsiaiškinti politines okupavimo ypatybes. Antrajame pasauliniame kare ir naciai, ir bolševikai dangstėsi ideologinėmis doktrinomis. Šitai sietina su okupuoto krašto gyventojų pasipriešinimo pobūdžio bei formų nagrinėjimu.

Lygindami Lietuvos ir Lenkijos okupaciją pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį į okupantų skirtingumą, kuris nulėmė daugelį procesų, vykstančių okupuotuose kraštuose. Prieš Lenkijos valstybę karą pradėjo ir jos nepriklausomybę sunaikino nacistinė Vokietija, tam tikru momentu prie to prisidėjus bolševikinei Sovietų Sąjungai. Ir nacistinė Vokietija, ir Sovietų Sąjunga buvo Lenkijos priešininkės. Vis dėlto lenkų sąmonėje ir praktinėje veikloje pirmasis ir svarbesnis priešas buvo nacistinė Vokietija, užpuolusi Lenkiją ir pažeidusi jos nepriklausomybę.

Lietuvos padėtis buvo diametraliai priešinga. Ją užpuolė, okupavo ir nepriklausomybę sunaikino bolševikinė Sovietų Sąjunga. Lietuvai tai buvo pirmas ir svarbiausias priešas, toks pats, koks lenkams tuo metu buvo Vokietija. Daugelio lietuvių sąmonėje toks anų laikų pirmojo priešo įvaizdis išliko iki šiol. Vokietija Lietuvos teritoriją okupavo po SSRS. Natūralu, kad ji tapo antruoju Lietuvos priešu, nes neleido atkurti nepriklausomybės ir įvedė savo okupacinį režimą. [...]

Sovietinė okupacija, valstybės griovimas, aneksija, represijos nulėmė Lietuvos žmonių antisovietinį pasipriešinimą. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje susiformavo labai išsišakojęs antisovietinis tautinis pogrindis, rengęs tautą ginkluotai kovai. Krašte tvyrojo kone visuotinis karo laukimas. Su artėjančio karo pradžia buvo siejama galimybė atsipalaiduoti nuo priklausomybės Maskvai, atkurti nepriklausomybę.

Šiais laikais, turėdami dabartinę istorinę patirtį, žinodami slaptą Maskvos ir Berlyno sąmokslą, galime stebėtis to meto žmonių naivumu. 1941 m. žmonės nežinojo savo ateities, bet tikėjo ja. Per karo pradžios triukšmą ir suirutę tikėtasi išsivaduoti nuo bolševizmo, bet ne naujos okupacijos.[...]

Vermachto daliniai buvo sutinkami pabrėžtinai mandagiai, netgi entuziastingai. Negailėta gėlių. Kai kas prieš metus jų negailėjo ir sovietų tankams bei kavaleristų žirgams puošti. Taigi skirtumas tik tas, kad prieš metus gėlėmis puošė išvaduotojus nuo manomo kruvino fašistinio Smetonos režimo, o dabar – nuo tikrai kruvino fašistinio bolševikinio Stalino režimo.

Stepono Batoro universiteto profesorius, buvęs rektorius Witoldas Staniewiczius teigia, kad Vilniuje netgi žydai sveikinę įžengiančius vokiečių karius: „Lietuvės kiekviename žingsnyje rodė dėkingumą savo išlaisvintojams, netgi žydai, veikiau žydės, sveikino įžygiuojančius vokiečius su gėlėmis. Entuziazmas Lietuvoje iš tikrųjų buvo neregėtas“.

Lietuvoje tuomet kalbėta apie kovą su bendru priešu – bolševizmu, bet ne apie bendrą kovą. Niekas nė manyti nemanė, kad po kelių mėnesių prasidės masinės žydų skerdynės, nors ir buvo girdėję apie žydų izoliavimą bei jų gyvenimo suvaržymus Vokietijoje ir okupuotuose kraštuose.“

-----------------

Surinkau LGGRTC paskelbtą medžiagą, kurią gali panaudoti ir viena, ir kita ginčo pusė. Tačiau labai kviečiu abi šio ginčo puses ramiai perskaityti ir vienus, ir kitus argumentus. Sustoti ir pradėti diskutuoti. Taip atsiras bendra kalba, bendras suvokimas to, kas vyko Lietuvoje 1940-1944 m. Ir nepamatuotai beatodairiškai nei smerkti, nei išaukštinti istorines asmenybes. Jei K.Škirpą aš drįsčiau vadinti istorine asmenybe, tai J. Noreiką neskubėčiau. Jo iškėlimo 1997 m. istorija man atrodo padaryta dirbtinai. Kaip ir jo atminimo lentos sudaužymas ir nuėmimas 2019 m.

Abi puses kviečiu nustoti svaidytis kaltinimais ir dirbtinai matyti vienus faktus, bet nutylėti kitus. Šiame straipsnyje surinkau tik dalį LGGRTC paskelbtų faktų ir vertinimų. Jų daug daugiau.

Kalti už masinį žmonių žudymą ir kolaboravimą turi atsakyti. Tam yra įstatymai, tai ir daryta, nors gal ir nepakankamai. Tačiau ne tik dėl to, kad, ko gero, visi galimi kaltininkai jau mirę, bet ir dėl to, kad būtina sąžiningai diskutuoti ir veikti šia išskirtinai sunkia ir jautria tema, jei tikrai mes, Lietuvos lietuviai, žydai, lenkai, rusai ir kitų tautybių žmonės, siekiame gero mūsų valstybei, norime joje gyventi.

Tokio pobūdžio pamoką apturėjau ir 1992 m. vasaros pradžioje, dirbdamas Ministro Pirminko Gedimino Vagnoriaus pavaduotoju. Man pateikė Lietuvos Respublikos vardu buvusios Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės ir Niujorko Žydų istorijos centro sudarytą sutartį, pagal kurią už simbolinę kainą žydų kultūros Lietuvoje dokumentų ieškojimo pretekstu buvo kopijuojamas ir mikrofilmuojamas visas Lietuvos archyvas. Man pateikė ir įrodymus, kad šiuo pretekstu kopijuojamos ir 1944 m. Panevėžio Lietuvių kriminalinės policijos bylos. Pasikviečiau svečių komandai vadovavusį asmenį iš Niujorko. Jis atėjo su Emanueliu Zingeriu, kuris pokalbio metu labai nejaukiai jautėsi. Planuotas pusvalandžio pokalbis truko beveik dvi valandas. Į mano klausimus, kodėl dėl kriminalinių klausimų nesikreipiama į Lietuvos prokuratūrą ir kodėl tai daro ne teisėsauga, bet žydų kultūros įstaiga, atsakymo neišgirdau. Į mano klausimą, ar svečias supranta, kad kopijuoja ne vieną kitą jį dominantį dokumentą, o daro Lietuvos valstybės archyvo dublikatą, atsakymo taip pat neišgirdau. Tuomet paklausiau svečio paprastenį klausimą, kiek man lankantis Niujorko Žydų istorijos centre kainuotų vieno puslapio kopija. Svečias tik po pusvalandžio diskusijų pasakė kainą (25 JAV dolerio centai), kuri buvo ar ne penkis kartus didesnė, nei K. D. Prunskienės pasirašytoje sutartyje. Šią sutartį nutraukiau, mūsų Vyriausybės vardu atsisakęs ir abejotinos vertės dauginimo aparato po tiekos padaugintų puslapių dovanos, numatytos sutartyje. Pasiūliau tiems, kuriems būtina medžiaga dėl baudžiamųjų bylų, nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos prokuratūrą. Netrukus sužinojau, kad „New Yorks Times“ turi pasirodyti neigiamas straipsnis apie Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotoją Zigmą Vaišvilą ir Generalinį prokurorą Artūrą Paulauską, neleidžiančius domėtis žydų istorija. Straipsnis buvo paskelbtas, tačiau jame liko tik A. Paulauskas, nes Z. Vaišvila tuo metu jau nebebuvo Lietuvos Vyriausybėje.

2000 m. spalio mėn. Vilniuje vyko tarptautinis forumas dėl žydų kultūros vertybių, pagrobtų holokausto metu. 2000-10-18 d. Lietuvos Seimas, vadovaujamas V. Landsbegio, priėmė pareiškimą, kviečiantį Europos Tarybos vadovybę ir forume dalyvavusias šalis šio forumo nutarimų įgyvendinimą patikėti jį rengusiam Europos išskaidytų tautinių mažumų institutui. Dar iki forumo, 2000-10-19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus istorinio geto būdingų fragmentų atkūrimo“, o 2000-10-03 d. – Įstatymą dėl religinių rankraštinių tekstų (torų), perrašinėtų išimtinai apeigų paskirčiai, perdavimo žydų religinėms bendruomenėms ar bendrijoms.

Šiuo pretekstu paskubomis, t.y. šiam Lietuvos Seimui baigiant savo kadenciją, ilgus dešimtmečius Lietuvos restauratorių kruopščiai restauruotos Toros buvo išvežtos iš Lietuvos. Kaip Lietuvos pilietis, aš to nesuprantu. Toros yra didžiulės vertės Lietuvos turtas, nes Lietuvos žydai – tai Lietuvos valstybės ir istorijos dalis. Tad kodėl dalis šios istorijos įrodymų turėjo būti išvežta iš Lietuvos? Deja, buvau susidūręs ir su šio įvykio užkulisiais. Tuo skaudžiau buvo po kurio laiko skaityti naujieną, kad šios Toros ar dalis jų užsienyje buvo sunaikintos. To mat reikalauja tikėjimas.

-----------

Kol batodairiškai dirbtinai, net deramai nesusipažinę su mūsų istorija ar konjunktūriškai nematysime nacių okupacijos tikrojo vaizdo; kol garbinsime mūsų didvyrius, nevertindami visapusiškai jų veiklos; kol dirbtinai dėl žydų genocido Lietuvoje kaltinsime tik lietuvius ir nematysime, kad getuose su naciais bendradarbiavo ir žydai; kol V. Landsbergio įkurtos partijos nariai ir kiti patriotai smerks 1944 m. Kaniūkų žudynes ir piktinsis, kad buvusi Kauno žydų geto kalinė Faina Jocheles-Brancovskaja (drauge su jos vyru Michoeliu Brancovskiu 1944 m. liepą po Kaniūkų žudynių apdovanoti „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliais) 2017 m. vasario 16-ąją buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Riterio Kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“, bet „nematys“, kad tai padarė Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, ir šie besipiktinantys neklaus Vytauto Landsbergio Lietuvai pasiūlytos Dalios Grybauskaitės, kodėl ji tai padarė; kol šie patriotai neklaus, kodėl Lietuva pripažino D. Grybauskaitės daktaro disertaciją, apgintą TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje Maskvoje, kurioje visi pokario partizanai suskaičiuoti ir vadinami banditais, tol mes ir toliau gyvensime didžiule veidmainyste ir priešprieša. Tai – kelias į niekur.

Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, 2017 m. vasario 16-ąją apdovanodama F. Jocheles-Brancovskają ir kitus asmenis, pasakė ir šiuos žodžius: „Mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke. [...] Į šią dieną mūsų valstybė ėjo partizanų, disidentų, tremtinių takais, Sausio 13-osios gynėjų gatvėmis ir aikštėmis.“

2009 m. spalio mėn. Vokietijos ambasadoje Lietuvoje buvusiai tarybinei partizanei F. Brancovskajai buvo įteiktas Vokietijos ordino „Už nuopelnus“ kryžius. Ir ką gi turime daryti, jei būrys, kurio nare buvo F. Brancovskaja, Lietuvoje kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui – vokišku ordinu apdovanotosios moters bendražygiai Šalčininkų rajone išžudė paskutinį maistą atsisakančius atiduoti 46 civilius (iš jų – 22 vaikai) ir sudegino kaimą, o Vokietija mums nesiteikia tai paaiškinti? Turime suvokti, kad ne vieni gyvename šiame pasaulyje ir nesame pasaulio centras.

Lietuva – tai mūsų visų, lietuvių, žydų, lenkų, rusų ir kitų čia gyvenančių tautybių žmonių, bendra ateitis. Jei leisimės taip valdomi, tai taip mumis žais, kaip kas panorės, ir mus valdys.

Ir tai bus daroma, naudojant, visų pirma, įvairius veidmainius, kurie besikeičiant valdžioms kaskart vis keis savo nuomonę.

Susiję:

Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį (I d.)