Apie Armėniją, senus laikus ir gerą humorą

Su Klaipėdos žurnalistu, knygų leidėju, fotografu Antanu Stanevičiumi kalbasi Sondra Simanaitienė.

Sondra S.: Gerbiamas Antanai, baigiasi 2012 metai. Kokie buvo Jūsų metai, kas labiausiai įsiminė, pralinksmino ar nustebino?

Antanas Stanevičius: Visus metus bandžiau nustatyti, kas moka didesnius mokesčius: „Stumbro“ degtinės fabrikas ar dirbantis autorius? Išmokant pagal autorinę sutartį tūkstantį litų, leidyklos sąskaita sumažėja 1723,42 litų (Google, autorinės.lt). Koks kultūrininkas, tuo labiau leidėjas, gali atlaikyti tokius mokesčius dabartinėje Lietuvoje, kai lietuviškai skaitančių žmonių teliko keli tūkstančiai, o ir tie, skaičiuodami centus duonai ir varškei, knygų neįperka? Iš leidyklų bibliotekos knygų nebeperka, o knygynai užsideda antra tiek, tad vargšas skaityti dar norintis žmogus knygą paskaito pačiame knygyne. Todėl raginimai aukoti Knygų Kalėdoms skamba kaip siūlymas pasidalyti ubago lazda, o kvietimas paversti Lietuvą labiausiai skaitančia šalimi Europoje - kaip rafinuotas pasityčiojimas. Valinskininkai per savo žioplumą ir neatsakingumą padėjo pervažiuoti Kubiliaus mokesčių buldozeriui per kultūrą. Tačiau ką galvojo lietuvių literatūros kritiko sūnus? Labai pavojinga pasidėti savo smegenis apskaitininko Šemetos galvelėje! Ar Butkevičiui užteks supratingumo panaikinti tą nesąmonę, nes uspaskininkai turi savo egzistencinių rūpesčių? Liūdna gyventi lietuvių kultūros laidotuvėse. Dar liūdniau, kai susivoki, jog tai vyksta Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, o ne svetimšalių okupacijos sąlygomis.

Sondra S.: Ačiū už tokią tragiškai linksmą praėjusių metų apžvalgą - politinių trilerių žanras Lietuvoje, regis, ir toliau populiarės, tad lietuviams dar bus galimybių lavinti neprigimtinį humoro jausmą. Mūsų pokalbį nuo literatūrinių hyperrūpesčių suku prie fotografijos. Ar galėtume sakyti, kad Klaipėdoje formuojate tradiciją –  kalbėti apie kitų tautų kultūrą Jums įdomiu būdu – fotografijomis? Praėjusiais metais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponavote fotografijų parodą apie Šventąją Žemę „Jeigu tave užmirščiau, Jeruzale“, šiais metais – apie Armėniją. Juk dažnai tenka pačiam būti savo idėjų rėmėju, o žinodama, kiek kainuoja fotografijos menas, galiu numanyti, kad fotografuoti svetimas šalis ir rengti apie jas parodas gimtinėje Jums yra ne tik pramoga, bet ir gyvenimo įprasminimas.

A. Stanevičius: Turiu idėjų ateičiai, todėl jau galėčiau pagalvoti ir apie tradiciją. Pavyzdžiui, šiais laikais labai aktuali tema - sugyvenimas tarp krikščionių ir musulmonų, tarp judėjų ir krikščionių, tarp krikščionių ir atgimstančių gamtameldžių, kurie labai kritiškai vertina krikščionybės istoriją, smerkia agresyvius kryžiuočių karus prieš Lietuvą. Stebint nesibaigiantį Arabų pavasarį, kuris, regis, niekados nesubrandins reikšmingų vaisių, būtų įdomu išplėsti anksčiau mano rengtą parodą „Maktub“, kurioje pasakoju apie musulmoniškus kraštus. Korano žodis „Maktub“ buitiškai reikštų „Taip yra, ir viskas“.

Sondra S.: Šiemet Jūsų paroda vadinosi „Armėnija – Ararato akyse“. Poetiškas, vaizdingas ir drauge tragiškas apibūdinimas, žinant, kad Ararato kalnas - Armėnijos simbolis - priklauso Turkijai.

A. Stanevičius: Žmogus tiki, kad pasaulyje, gyvenime egzistuoja sąžinė, dora, teisybė, garbė, bet, kad ir kaip būtų skaudu, tikrovė kitokia. Armėnijos šaknys - Urartu karalystėje. Tuos armėnus, kurių plaukai rusvi, o akys mėlynos, vadina urartiečiais. Armėnija – senos civilizacijos šalis, pirmoji pasaulyje 301 metais priėmusi krikščionybę kaip valstybinę religiją. Ten gyvena talentingi žmonės. Yra daugybė armėnų, padariusių įtaką pasaulio kultūrai. Ir kaip tokią stiprią tautą suniokoti! Viduramžiais armėnų žemėse, kaip ir daugelyje kitų teritorijų, viešpatavo Osmanų imperija.

XX a. pradžioje turkai įvykdė žiaurų armėnų genocidą, buvo išžudyta apie pusantro milijono armėnų. Kartą skridau lėktuvu, šalia sėdėjo turkas. Patyriau, kad lėktuve musulmonai gali gerti stiprius gėrimus, nes kaimynas mane vis ragino, ir kai jau gerai įkaušome, sakau jam: „Sakyk teisybę, kodėl 1915 metais žudėte armėnus? Jei nesakysi teisybės, tai geriau visai nieko nesakyk“. Jis man atsakė: „Klausyk, turkų valstybė, o bankai, fabrikai, teatrai, paveikslų galerijos, operos – viskas buvo armėnų rankose. Tuomet nacionalistai jaunaturkiai ėmėsi skerdynių. Taip jau yra - pranašesnius, turtingesnius visada naikina“.

Per Pirmąjį pasaulinį karą armėnai patyrė ne vien genocidą, bet ir didžiausio masto išdavystę. Rusų kariuomenė iš Turkijos jau buvo atkovojusi daug armėnų etninių žemių. Kai Leninas su Trockiu paėmė valdžią, buvo pasirašyta garsioji Bresto sutartis, pagal kurią pralaiminti Vokietija palikta ramybėje, o didelę Armėnijos teritorijos dalį bolševikai atidavė Turkijai.

Armėnai pasklido po pasaulį. Iki šiol juos palaiko tikėjimas. Be armėnų bažnyčios jie tiesiog ištirptų. Bažnyčia – kolona, prie kurios stovi tauta. Jei ne ji, visi išsiskirstytų kaip tos Grigo bitės. 301 metais susikūrė armėnų Grigaliaus Apaštališkoji bažnyčia ir jie iki šiol laikosi senųjų bažnytinių dogmų bei apeigų. Armėnai nepriklauso nei Romos katalikams, nei stačiatikiams, jie turi savo popiežių, vadinamą katalikosu. Jis reziduoja Ečmiadzine ir yra labai įtakingas žmogus. Net tarybiniais laikais komunistų pirmasis partijos sekretorius į oficialius renginius kviesdavo armėnų bažnyčios vadovą. Ten apie ateizmą niekas nekalbėjo, ne taip, kaip pas mus. Armėnų drąsa, dvasinis savarankiškumas tuomet mane labai žavėjo. Galvojau - ir mums nereikia taip bijoti!

Įdomus faktas, kad Matenadaranas - senųjų rankraščių tyrimo institutas - Jerevane išsaugojo senuosius Antikos autorių vertimus iš graikų į armėnų kalbą. Graikiški originalai neišliko, o vertimai, iš kurių pasaulis sužinojo apie pamirštus senuosius graikų autorius, saugomi šiame institute. Institutas veikia nuo tarybinių laikų. Mane visada žavėjo armėnų minties laisvumas. Sakydavau jiems: „Nėra Armėnijoje tarybų valdžios, nėra“. Mes, lietuviai, tuomet buvome labiau susikaustę, kaip rašoma K. Sajos pjesėje „Devynbėdžiai“ – „nedainuokit, jaučiui gali nepatikt.“ Ne tiek okupantas reikalavo, kiek mes patys savo apynasrį saugojome. Kita vertus, armėnai jau buvo taip nukentėję nuo genocido, kad bijoti kokio nors Maskvos komunistėlio jiems atrodė neverta.

Visame pasaulyje galima sutikti armėnų, tačiau širdyje jie nešiojasi Pažadėtosios žemės – Armėnijos - paveikslą. (Aišku, nenorėčiau, kad daugeliui lietuvių Lietuva liktų kaip gražus paveikslėlis.)

1989 metais šalis nukentėjo nuo stipraus žemės drebėjimo. Tuo metu armėnai ryžosi iš Azerbaidžiano atsiimti savo etnines žemes Kalnų Karabache (panašiai kaip mūsų Punskas ir Suvalkai Lenkijoje). Armėnai pasiekė savo – Kalnų Karabachas pasiskelbė nepriklausoma respublika, kuri iš esmės tapo Armėnijos dalimi, bet grėsmė iš Azerbaidžiano pusės iki šiol egzistuoja.

Dauguma armėnų – labai atkaklūs žmonės, niekada nepasiduoda. Šiais laikais daugelis armėnų yra ekonominiai emigrantai, bet jie nuolat grįžta į gimtinę, veikia gyvas žmonių tiltas.

Sondra S.: O kada Jūs paskutinį kartą buvote Armėnijoje?

A. Stanevičius: Senokai, 2005-asiais. Norėčiau ten nuvykti kiekvienais metais. Noriu išleisti didelę iliustruotą knygą apie šią šalį, artimą savo dvasia.

Jaunystėje dirbau laikraštyje „Tiesa“ ir tvarkiau įdomybių skiltį „Nuo Nemuno iki Amūro“. Kartą keliavau po Gruziją ir Armėniją ir buvau beįdedąs į laikraštį nuotraukas, kurioje nufotografuoti paminklai Tbilisio miesto įkūrėjui Vakhtangui Gorgasaliui, armėnų karžygiams. Vienas laikraščio redakcinės kolegijos narys pamatė korektūros puslapius ir kad užriks: „Ką tu sau galvoji, draugas Stanevičiau? Negalima! Tai provokacija! Juk pamatys lietuvis ir pagalvos - o kodėl Vilniuje nėra paminklo miesto įkūrėjui?“. Aš buvau jaunas, todėl apsimečiau naiviu ir sakau: „O tikrai, kodėl Vilniuje nėra paminklo Gediminui? Armėnija ir Gruzija yra tokios pat tarybinės respublikos, o tokius paminklus turi!“. Nuotraukas iš ruošiamo laikraščio numerio išmetė, o aš vis prisimindavau Armėnijos ir Gruzijos istorinius nacionalinius paminklus, kurie pastatyti tarybiniais laikais.

„Tiesa“ išspausdino penkis reportažus apie Armėniją. Mano kolegė Teresė Pažūsienė paklausė - kodėl tu taip gražiai neparašai apie Lietuvą? Bet aš apie Lietuvą ir rašau, atsakiau jai. Tokia Ezopo kalba. Jei armėnai gali - ir mes galime. Buvau tuo įsitikinęs.

Sondra S.: Jūsų stiprybė – gebėjimas atvirai žvelgti į kitas tautas, vertinti jų istorines pergales ir pralaimėjimus, lyginti su savos šalies istorija, nepaleidžiant gimtosios šaknies.

A. Stanevičius: Išties esu įsikibęs į mūsų žemės šaknį. Pasižiūriu į Jeruzalę, Armėniją - jie juk taip nebėga iš savo namų, kaip lietuviai. Norėčiau, kad tautos kraujas išliktų. Liberalizmas, kai nesvarbu, kokia tautybė, lytinė orientacija - blogai. Lietuviai turi ugdytis nacionalizmą gerąja prasme. Kitaip mūsų nebeliks nė kvapo...

Sondra S.: Išvykę lietuviai sako, kad pamilsta ir įvertina Tėvynę tik gyvendami toli nuo jos.

A. Stanevičius: Man atrodo, kad šis jų artumo Tėvynei jausmas yra teorinis, bet ne praktinis. Panašu į žmogų, kuris paliko žmoną ir rašo jai, kad be galo myli. Kokia tai būtų meilė?

Sondra S.: Nežinau dėl vyro ir žmonos, gal ta meilė ir nebūtų nuoširdi, bet kad Tėvynę galima mylėti iš toli – tikiu. Jūsų parodoje „Armėnija Ararato akyse“ dvi didžiausios, man įspūdingiausios, fotografijos – moterų veidai. Ar egzistuoja motinos kultas Armėnijoje?

A. Stanevičius: Motina Armėnijoje – šventas žmogus. Nesakau, kad vyras yra it koks tranas, ne, bet moteris - išaukštinta. Armėnijoje iki šiol nėra vaikų namų. Tarybiniais metais Jerevane nebuvo blaivyklos, nors vyno tradicijos labai senos. Armėnai išgeria, puotauja, tačiau tokio valgymo kulto, kaip Gruzijoje, nėra. Gruzinai – kaip mūsų aukštaičiai, o armėnai – intelektualai, rafinuotesni, nors tai neslopina jų nuoširdumo. Tarybiniais laikais į Armėniją sugrįžo daug tautiečių iš Vakarų šalių, todėl jie tapo labiau civilizuoti, atviresni naujovėms.

Armėnų kultūros lygis – pasaulinis. Su jais bendraujant, laikas niekada nebūna sugaištas.

Kai pirmą kartą, 1979 metais, buvau Armėnijoje, kalnuose sutikau tris dailininkus. Su vienu užsimezgė pokalbis, jis pasisiūlė nuvežti mane į Ečmiadziną, ir mes susidraugavome. Jo vardas Serobas Darbinjanas. Tais laikais būtent Serobas, kalbėdamas apie savo patriotizmą, manyje sukurstė nacionalistines pažiūras. Lietuvai atgavus laisvę, mūsų ryšiai nutrūko. 2005 metais sugalvojau jam padaryti staigmeną ir po ilgo laiko jį susirasti. Jerevane beieškant Serobo, paaiškėjo, kad tas, kuris anksčiau mane įkvėpė lietuviškam nacionalizmui, maždaug 1995 metais pats pabėgo iš Armėnijos dėl politinių motyvų, jam grėsė susidorojimas, turbūt per daug atvirai kalbėjo... Dabar jis gyvena Olandijoje, yra docentas, dėsto dailę Meno mokykloje. Man Armėnija be Serobo – kita šalis. Tuomet sužinojęs apie jo išvykimą jaučiausi taip, tarsi pats būčiau palikęs Lietuvą. Gyvenimas pilnas paradoksų.

Jerevane suradau Serobo seserį, ji pasakė jo adresą Olandijoje. Grįžęs apie Serobą papasakojau Klaipėdoje gyvenančiam armėnui, skausmo gydytojui Albertui Albertianui, o jis, važiuodamas į Briuselį, sustojo Olandijoje ir susitiko su mano draugu. Jiedu išsikalbėjo ir net atrado giminystės ryšių. Po kelerių metų Klaipėdoje, P. Domšaičio galerijoje, buvo surengta įspūdinga dailininko Serobo Darbiniano paroda. Tuomet po daugelio metų ir susitikau su senu draugu.

Sondra S.: Graži vyriškos draugystės istorija. O kur vyrai, ten ir humoras. Norėčiau paklausti apie armėnų gebėjimą pasijuokti iš savęs. Jūs ir pats visada sugebate iš atminties ištraukti anekdotą ta tema, kuria tuo metu kalbama. Sakykite, koks armėnų humoras?

A. Stanevičius: Didžiulė armėnų diaspora įsikūrusi Maskvoje, todėl įtariu, kad tarybiniais metais plitę anekdotai „Armėnų radijo klausia“ būdavo kuriami Maskvoje gyvenančių armėnų.

Tarybinių laikų armėniškas anekdotas: „Amerikiečiai nutarė nusiųsti į Tarybų sąjungą šnipą. Parinko armėnų kilmės amerikietį, išmokė rusiškai. Sako: išmesime tave su parašiutu virš Turkijos, nusklęsi link Armėnijos, nusileisi, užkasi parašiutą, sėsi į traukinį, nuvažiuosi į Leninakaną, susirasi mėsos kombinatą, už jo stovi medinis namas, ten gyvena ryšininkas Onikas, kuris pasakys, ką turi daryti toliau. Amerikonas viską padarė kaip įsakyta. Leninakane išlipo iš traukinio ir svarsto, kur galėtų būti tas mėsos kombinatas. Nuošalesnėje gatvėje sutinka bobutę su runkelių lapų našta ant pečių. Klausia jos - „Bobute, bobute, o kur yra mėsos kombinatas?“. Ta akis išpučia, buroklapius ant žemės numeta ir sušunka: „Tai tu pas šnipą Oniką atvažiavai!?“.

Tarybiniais laikais Armėnijoje visi viską žinojo! Smalsumas neišpasakytas!

Sondra S.: Ačiū už pokalbį, kurį norėčiau pabaigti linkėjimais, tikėdama, kad per Šv. Kalėdas ne tik vanduo ir žvėrys kalba, bet ir karo pabūklai visame pasaulyje nutyla. Ko palinkėtumėte ateinančiais 2013-aisiais metais?

A. Stanevičius: Vienas linkėjimas praktiškas, kitas – teoriškas. Praktiškasis: gruodžio pabaigoje ir sausį suraskite laiko aplankyti parodą „Armėnija Ararato akyse“, veikiančią Klaipėdos miesto savivaldybės bibliotekos Meno skyriuje, Juliaus Janonio gatvė 9. Teoriškasis: reikia kreiptis į Jungtinės Karalystės karalienę, kad ji į Lietuvą deportuotų visus lietuvius, o jos pavyzdžiu pasektų ir kitos pasaulio valstybės. Tada Lietuvoje atsirastų ir knygų skaitytojų, ir parodų lankytojų!

Kulturpolis.lt