2020 m. sausio 17 d.

 

Bananų baliaus metinės. Palyginkime

13
Paskelbta: 2012-09-28 00:13 Autorius: Gintaras Šidlauskas

1988 metų rugsėjo 28 dieną milicijos, KGB, SSRS vidaus kariuomenės, raudonųjų draugovininkų pajėgos susidorojo su taikaus Lietuvos laisvės lygos mitingo Vilniuje dalyviais. Mitingas buvo sukviestas norint pasakyti tiesą apie 1939 metų rugsėjo 28 dieną pasirašytą antrąjį SSRS ir Vokietijos pakto slaptąjį protokolą, nubrėžusį naujas Lietuvos okupacijos ribas. Žinoma, kad smurtą prieš piliečius taip pat naudojo Vilniaus miesto vidaus reikalų valdybos viršininko žinioje esančios visos milicijos pajėgos bei SSRS vidaus kariuomenės specialus motorizuotas milicijos dalinys. Vidaus kariuomenė buvo ekipiruota skydais, lazdomis, dujų balionėliais, šalmais. MVD kieme sutelktos rezervinės pajėgos, stovėjo vidaus kariuomenės šarvuočiai. LSSR MVD ministras pasirašė potvarkį „Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo likviduojant grupinius visuomeninės tvarkos pažeidimus“. Įsakomojoje potvarkio dalyje rašoma: „1. Grupinių visuomenės tvarkos pažeidimų slopinimui panaudoti specialiąsias priemones (gumines lazdas RP-76). 2. Grupinių chuliganizmo pasireiškimų slopinimui panaudoti specialiąsias priemones „Čeriomucha“.

Po tuometės ištirtos prievartos neteisėto panaudojimo pasikeitė aukščiausioji LSSR politinė valdžia.

Smurtas prieš taikius piliečius pasikartojo 2012 metų gegužės 17 dieną.

Palyginkime valdžios fizinės prievartos prieš piliečius priežastis, pobūdį, pasekmes.

Liudijimus apie 2012 metų gegužės 17 dienos smurtą rasite čia.

TERORO AKCIJA GEDIMINO AIKŠTĖJE

Dokumentinė medžiaga iš Lietuvos Laisvės Lygos periodinio leidinio „Vytis“ 1988 m. rugsėjo-spalio Nr. 8, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio savaitraščio „Atgimimas“ 1988 m. spalio 15 d. Nr. 3(3), Lietuvos demokratų partijos laikraščio „Vasario 16“ 1989 m. rugsėjo Nr. 11, Lietuvos Laisvės Lygos archyvo.

Pasinaudodama LIETUVOS LAISVĖS LYGOS rugsėjo 28 dieną Gedimino aikštėje organizuotu mitingu, valdžia surengė drastišką provokaciją, siekdama įbauginti, užgniaužti vis labiau augantį lietuvių tautinį atgimimą bei išprovokuoti žmones atsakomiesiems veiksmams.

Apsišarvavę metaliniais šalmais, neperšaunamomis liemenėmis bei plastikiniais skydais, ginkluoti guminėmis lazdomis bei cheminiu ginklu, baudėjai pradėjo žiauriai mušti taikiai mitinguojančius žmones. Plūsdamiesi jie uoliai darbavosi lazdomis, nežiūrėdami, kam tenka smūgiai - moteriai ar vaikui, per nugarą ar į galvą. Kai neužtekdavo lazdos, daužė kumščiais, spardė kojomis, už plaukų tampė suimtuosius. Mušė ir suiminėjo net atsitiktinius praeivius.

Tarybinės masinės informacijos priemonės netruko įvertinti šį tragišką įvykį pagal standartinį metodą - grupelė ekstremistų surengė provokacinį antitarybinį mitingą, sutrikdė viešąją tvarką, išprovokavo riaušes ir, žinoma, baisiai papiktino tarybinę liaudį. Tuo tarpu vidaus reikalų organai tik teisėtomis priemonėmis atstatė viešąją tvarką. Vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Marijonas Misiukonis net leido sau pabrėžti, kad šaunamieji ginklai nebuvo panaudoti (yra ir tokia galimybė!).

Tačiau kruopščiai sudarytas scenarijus šį kartą nepateisino provokacijos organizatorių vilčių. Jie neįvertino vieno - šiandieninis Lietuvos gyventojas - tai ne ta bežadė ir nemąstanti būtybė, bet sąmoningai laisvės, tiesos ir teisingumo siekiantis žmogus. Kaip šią teroro akciją įvertino visuomenė, geriausiai atspindi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės pareiškimo citata: “Sąjūdis pareiškia, kad toks antihumaniškas, antiįstatymiškas ir antisocialistinis valdžios ir valdymo organų elgesys turi būti kvalifikuojamas kaip grubi stalinistų provokacija” (Atgimimas, 1988, spalio 15, Nr. 3).

Štai ką liudija apie Laisvės lygos mitingo nuslopinimą jo dalyviai:

J.P.KANIŠAUSKAS: Š. m. rugsėjo 28 d., po 18 val., buvau Puškino skverelyje. Mačiau, kad milicija buvo apsupusi Gedimino aikštę, o specdalinys - išsirikiavęs prieš Pilies gatvę, šalia kioskų. Tuo metu kažkas kalbėjo per ruporą. Aš atsisėdau ant žolės po medžiu. Maždaug po 10-15 min. pamačiau, kaip žmonės leidosi bėgti Gedimino pilies kalno link. Juos vijosi specdaliniai. Viskas vyko greitai. Uniformuotas žmogus trenkė rankomis man per galvą (aš tebesėdėjau), sudavė gumine lazda per nugarą ir nusivijo kitus. Pats nebėgau, nes nesuskubau. Šalia manęs sukniubo jaunas vyras, rankomis susiėmęs galvą. Mačiau nugriuvusią moterį, po savimi pasispaudusią mažą vaikiuką. Specdalinys, vydamasis bėgančius, daužė lazdomis visus, kas pasitaikė. Nusiviję žmones 20-25 m nuo gatvės, grįžo atgal į ankstesnę vietą. (…) Žmonių minia vėl susirinko. Jie skandavo: “Gėda! Gėda specdaliniams, saugumui!” Ir vėl specdalinys pradėjo vaikyti žmones, daužyti lazdomis kiekvieną, kas pasitaikė. Žiauriai daužė lazdomis, mušė rankomis, stumdė žmones (…).

Stanislovas STANILEVIČIUS: (…) Neprasidėjus mitingui, milicija mus ėmė vaikyti po aikštę. Po kurio laiko pasirodė mašinos su baudėjais, kurie išlipę iš mašinų užpuolė mus su guminėmis lazdomis. Greta manęs stovėjo moteris, šalia kurios buvo vežimėlis su mažamečiu vaiku. Vienas iš baudėjų norėjo suduoti šiai moteriai. Aš užtvėriau kelią, už tai jis sudavė man kelis kartus ir su greta atsiradusiu milicininku ėmė tempti mane į mašiną. (…) Po šio incidento ilgą laiką blogai jaučiausi, negalėjau giliai įkvėpti, o kai kosėdavau, - tai krauju. Nepasitikėdamas medicina, į ją nesikreipiau.

Antanas TIRYLIS: Š. m. rugsėjo 28 d., 18.00 val., Gedimino aikštės rajone, Puškino skverelio prieigose, klausiausi oratorių kalbų. Kad netrukdytume už nugaros stovintiesiems, jų prašymu, visi arčiau oratorių esantys, atsisėdom ant žemės. Šalia sėdėjo mano bendradarbiai Rimas Miškinis, Gintaras Rukšėnas, Ričardas Laurikėnas ir kt. Už kelių metrų buvo Gintas Jakimavičius, Juozas Andriukonis ir kt. Po 10 min. minioje kilo sąmyšis. Ant mano ištiestų kojų bėgdama užgriuvo kažkokia moteris. Nespėjau atsigręžti, kai kareivis sugriebė mane už plaukų ir kirto lazda per dešinį petį. Aš dar spėjau kaire ranka užsidengti galvą ir ištarti: “Už ką? Nemuškit tik per galvą!” (š.m. balandžio 29 d. buvau patyręs galvos smegenų sutrenkimą). Tučtuojau pajutau antrą tokį pat labai stiprų smūgį per dešinį petį. Turiu pastebėti, kad viskas vyko žaibo greitumu. Manęs ir šalia esančiųjų niekas iš baudėjų neįspėjo, o mes niekam negrasinom nei žodžiais, nei veiksmais (sėdėjom). Man užlaužė rankas už nugaros, išvilko iš minios ir perdavė atskubėjusiems milicijos puskarininkiams. Budelių veidai buvo iškreipti nuo pykčio ir paniekos. Jie dar pro dantis sušvokštė: “Zaberaite, b…, etogo!” Jei neklystu, viršila ir seržantas užlaužė man rankas ir nuvedė į milicijos “viliuką”, kuris stovėjo netoli spaudos kiosko ir paminklinio akmens. (…) Kadangi milicininkai, atvedę mane į poskyrį, budinčiam nepasakė mano sulaikymo priežasties ir dingo, todėl man buvo įsakyta jų laukti. Po 15-20 min. mane pasikvietė vyr. leitenantas, pasiūlė parašyti pasiaiškinimą Lenino rajono vidaus reikalų skyriaus I poskyrio viršininkui, ką ir padariau. Man čia esant buvo atgabenta iki 20 sulaikytų asmenų. Iš jų vieną, susiėmusį rankom už galvos ir šaukiantį nenusakomu balsu, du milicininkai už pažastų nuvilko į koridoriaus galą, į kažkurį kabinetą. Kitas jaunuolis (apie 20 metų amžiaus) buvo atvestas į priimamąjį taip pat labai nukankintas. Milicininkai vedė jį už pažastų, o jis vos sugebėjo statyti kojas. Jį kaltino, neva jis prie Mokslų Akademijos bibliotekos metęs į pareigūnus akmenis. Tuo tarpu jaunuolis teigė ėjęs iš treniruotės namo. Spūstyje nutrūkus rankenai, pametė savo krepšį, o kai pasilenkė jo paimti, jį patį sugriebę milicininkai smarkiai sumušė. Po valandos (19.30) išėjau į laisvę. (…) Dėl kūno sužalojimų ir grubių pareigūnų veiksmų kreipiausi rugsėjo 30 d. į Lenino rajono prokuratūrą. Gavau siuntimą į teismo medicinos ekspertizės biurą. Penktadienį ekspertas buvo išvykęs į įvykio vietą, todėl ekspertizę atliko spalio 1 d., 9.20 val. Ekspertizės rezultatus žadėjo išsiųsti prokurorui.

Antanas Vytautas URBONAS: (…) Pirmininkaujantis mitingui trumpai, bet emocingai pareiškė dėl Lietuvos valstybingumo praradimo ryšium su Molotovo-Ribentropo 1939 m. paktu ir jo atitinkamų protokolų sudarymu. Vėliau žodis buvo suteiktas pil. Terleckui, kuris daugiausia kalbėjo apie Lietuvos valstybės istorinę misiją Europos valstybių vystymosi raidoje. Sugedus megafonui, kalbos toliau nesigirdėjo. Susirinkusieji, kad vienas kitam neužstotų ir kad geriau girdėtųsi oratoriai, pirmosiose eilėse susėdo ant pievelės. Liko stovėti tik paskutinės eilės, nugara į Gedimino aikštę ir kitus vyriausybinius pastatus. Šiuo momentu, kadangi stovėjau ant paaukštinimo-terasos, pastebėjau iš Vidaus reikalų ministerijos pusės atskubant didelį skaičių milicijos pareigūnų su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis ir guminėmis lazdomis. Visa minia nutilo. Jokių mėtymų akmenimis ir buteliais į milicijos kardono pusę nebuvo. Vyko taiki, pusiau sėdima manifestacija. Prisiartinę prie minios, pareigūnai pradėjo mušti lazdomis taikius mitingo dalyvius, stovinčius ir sėdinčius ir tuos, kurie ant rankų laikė mažamečius vaikus, moteris, senius ir paauglius. Kilo didžiulis sąmyšis, riksmas, dejavimai. (…) Pastebėjau, kad milicijos pareigūnai iš minios nešte nešė sumuštus žmones prie automašinų, kurios stovėjo prie Vidaus reikalų ministerijos pastato. Tai buvo klaikus vaizdas, prilygstantis nekaltų žmonių išvežimo laikotarpiui. (…) Po milicijos darbuotojų grubaus teroro akto minia tik pasitraukė giliau į sodelį, parko link, bet neišsiskirstė (…). Pirmininkaujantis mitingui pareiškė visiems susirinkusiems padėką už dalyvavimą, tautinės sąmonės atgimimą ir paprašė visus gražiai ir tvarkingai išsiskirstyti. Tačiau įsiaudrinusi ir įžeista minia su vėliavomis pasuko Lenino prospekto link, kur įvyko milicijos darbuotojų neteisėtų veiksmų išprovokuota demonstracija (...).

Ona LATVIENĖ: (…) Sustojo mašinos ir ėmė lipti skydais ir “bananais” ginkluoti kareiviai. Pradėjo grupuotis. Staiga privažiavo mašina ir išlipo iki 15 metų vaikai, kuriems vadovavo praplikęs vyriškis. Vaikų buvo 32. Vyriškis aiškino - pulti minią, griebti kas papuolė - suaugusį, mažą, seną, o mes jus ginsim ir juos mušim. Netrukus vaikai praspruko pro skyduotus kareivius ir staiga pasigirdo baisus šauksmas. Kareiviai su skydais ir “bananais” puolė mušti minią. Pradėjo tampyti jaunuolius, užlaužę rankas ir kumščiais užspaudę gerkles. Aš bandžiau sakyti - ką darot, užsmaugsit vaikiną. Milicininkas spyrė man, net nežiūrėdamas, kad ant rankų laikiau trejų metų anūkėlę. Paskui brido per mus, užkabindami kojom. Anūkė labai išsigando. Dar dabar naktimis šokinėja iš patalo (…).

Olegas URBONAS: (…) Prieš šią “akciją”, dar būdamas aikštėje, girdėjau, kaip vienam iš vyresniųjų karininkų, atrodo, papulkininkiui, buvo duotas nurodymas per raciją: “Imkitės griežtų priemonių”. (…) Specdalinio milicininkai puolė minią mušdami lazdomis. Minioje buvo moterys, vaikai, daug jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Milicininkai daužė visus nesirinkdami, daužė kam papuola ir kur papuola. Bėgdamas nuo milicininkų, aš užkliuvau už žmogaus, gulinčio ant grindinio. Žmonės bėgo ir mindė jį. Aš jį pakėliau ir nusitempiau paskui save. Mus pavijo milicininkas ir sudavė tam vyriškiui per nugarą. Antru smūgiu jis pataikė man į dešinės rankos dilbį. Kai minia buvo taip žiauriai išsklaidyta, aikštėje liko tik milicininkai, ir demonstrantai apmėtė juos akmenimis, skandavo “fašistai!”. Tai tęsėsi neilgai, 3-5 min., nes milicininkai susėdo į savo mašinas ir pasišalino. Noriu pabrėžti, kad riaušes ir susirėmimą išprovokavo bei pradėjo specdalinys ir tik po to jie buvo demonstrantų apmėtyti akmenimis. Viskas vyko būtent taip, o ne atvirkščiai, kaip bando įrodyti VRM vadovybė.

Algirdas MARKŪNAS: Rugsėjo 28 d. aplink Gedimino aikštę susirinko dešimtys tūkstančių žmonių. Į aikštę įeiti neleido milicijos funkcionierių kordonas. Aš ir keli mano bičiuliai - Henrikas Matusevičius, Vytautas Levokas - patraukėme link Didžiosios gatvės, kuri remiasi į Gedimino aikštę. Prie telefono būdelių ir gazuoto vandens automatų bei paminklinio akmens Vilniaus miesto įkūrimo datai pažymėti būriavosi gausybė žmonių. Čia matėsi ir Lietuvos laisvės lygos iniciatyvinė grupė. Apie 18 val. čia susirinkę žmonės patraukė į parko pusę (…), nes milicijos funkcionieriai į Gedimino aikštę nepraleido. A.Terleckas pradėjo sakyti savo kalbą, nepasakytą rugpjūčio 23 dieną Vingio parke. Jam šios kalbos neleido net įpusėti. Minią be jokio perspėjimo užpuolė smogikų-baudėjų būriai, apsišarvavę neperšaunamomis striukėmis, kareiviškais šalmais ir apsiginklavę skydais bei guminėmis lazdomis. Mušė visus, kas pakliuvo po ranka, nežiūrėdami nei lyties, nei amžiaus. Smogikų akys buvo paklaikusios, susidarė įspūdis, kad jie buvo narkotizuoti, nors degtinės kvapo nesijautė. Mačiau, kaip griebė kun. Edmundą Paulionį, Daugėliškio kleboną. Talžė niekuo dėtus žmones, moteris ir vaikus, sėdinčius parke ant suoliukų, kurie, matyt, net nebuvo mitingo dalyviai (…). Mane patį smarkiai stumtelėjo į čia pat esantį medį, vos spėjau ištiesti rankas, kad nesusižaločiau galvos. Smogikų tikslas, matyt, buvo įbauginti ir išvaikyti žmones, bet mažai kas išsigando. Skandavo jiems į veidus: “Fašistai!”, “Okupantai, lauk!”, “Gėda!”. Žmonės kaip įmanydami gynėsi nuo sužvėrėjusių smogikų, priešinosi vilkimui į milicijos furgonus. Mušimas ir vaikymas tęsėsi maždaug 20-30 min. Po to žmonės vėl susirinko į didesnį būrį aplink LLL iniciatyvinę grupę. Giedojo religines ir tautines giesmes. Maždaug 18.50 val. V.Bogušis padėkojo visiems susirinkusiems ir pasakė, kad mitingas baigtas, visi susirinkusieji privalo tvarkingai išsiskirstyti. Minia patraukė link Aušros Vartų. Čia suklaupę žmonės sugiedojo “Marija, Marija”, buvo pasakytos trumpos kalbos apie 1939 m. rugsėjo 28 d. hitlerinės Vokietijos ir stalininės TSRS įtakos zonų pasidalinimą ir Lietuvos įjungimą į TSRS įtakos zoną. Mitingo iniciatoriai padėkojo visiems ir paprašė tvarkingai skirstytis. Dalis žmonių, tarp jų ir aš, patraukėme atgal į Gedimino aikštę. (…) Milicijos funkcionierių kordonas tebebuvo ir įeiti į aikštę neleido, nors aikštėje matėsi didelė žmonių minia. Pavyko prasprukti pro kordoną ir man. (…) Gedimino kalno pusėje girdėjosi žmonių riksmai, atrodė, kad vyksta žmonių vaikymas, girdėjosi skandavimai, plojimai, lakstymas, šurmulys. Po kiek laiko viskas nurimo. Maždaug 20.10 val. prie Šv. Kazimiero koplyčios prasidėjo dar vienas mitingas. (…) LLL atstovavo tik A.Andreika. Jis perskaitė LLL programą, po to pareiškė, kad tęs bado protesto akciją prieš neteisėtą sąžinės belaisvių įkalinimą bei šios dienos mušimus ir suėmimus. Kalbėjo kun. R.Grigas, kun. K.Krikščiukaitis, pasisakė dar keli tautiečiai. Mitingas baigėsi 21.15 val. Kun. R.Grigas paprašė susirinkusiųjų, kad sudarytų apsaugą badaujantiems. Aš ir Henrikas Matusevičius, kurį čia vėl sutikau, nutarėm vieną naktį pabudėti. Maždaug 23 val. iš viso bado protesto dalyvių buvo 9 asmenys. (…) Paryčiui, rugsėjo 29 d., 4.45 min. (…) pamatėme, kad prie aikštės privažiavo 3 ar 4 “zilo” tipo autobusai ir keli “voronokai”, iš kurių pasipylė ginkluoti guminėmis lazdomis ir skydais smogikai-baudėjai. Girdėjosi komanda “Begom marš!” (…).

Angelė LUKŠĖNIENĖ: Vos nekliuvo ir mano dešimtmetei dukrai. Mes išsigelbėjome šaukdamos pripuolę prie milicininkų. Vaizdas buvo kraupus: sumuštus žmones nešė į mašinas, stovėjusias prie Vidaus reikalų ministerijos. Vienas pilietis rusiškai šaukė: “Bitj ich, bitj! Etich litovcev ubitj malo…” (…). Mano dešimtmetė dukra labai persigando, rytais bijo eiti į mokyklą, liguistai įsitikinusi, kad ir ją gali mušti kareiviai… Naktimis puola iš miego, bėga šaukdama: “Mamyte, muša, muša, mus užmuš…” Vieną naktį, tokio priepuolio ištikta, vos neiššoko pro langą. (…)

Algis ENDZIUKAITIS: (…) Toliau esantieji pasitraukė, o tie, kurie atsidūrė akistaton su lazdotais ir šarvuotais “pinočetais”, krito kaip pašauti. Priešintis niekas ir nemėgino, nes nebuvo tam nusiteikę ir pasiruošę (…).

Raimondas RIMKEVIČIUS: (…) Rugsėjo 29 dienos rytą, apie 4-5 val. atvažiavo ginkluota milicija. (…) Aš sėdėjau ant suoliuko, kai maždaug devyni milicininkai griebė mane ir pradėjo mušti “bananais”, spardė kojomis, tampė už plaukų, sudaužė nugarą, sprandą, galvą, nuplėšė drabužius (…). Milicijoje tardytojai elgėsi labai grubiai. (…).

Venesa ŽILIONYTĖ: (…) Vienas uniformuotas milicijos pareigūnas čiupo laužyti stendą su tekstu - “Mes tęsiame badavimą už politinių kalinių išlaisvinimą”. Kadangi prie šio stendo buvo pritvirtinta trispalvė tautinė vėliava, puoliau ją gelbėti ir spėjau ištraukti iš milicininko rankų. Už tai jis mane apkeikė rusiškais keiksmažodžiais. Kitas, pamatęs, kad turiu vėliavą, norėjo ją atimti, (…) stūmė mane link akmeninio borto ir spyrė. (…) Šalia mūsų pradėjo purkšti ašarines dujas (…). (…) Keletas pabėgusių nuo milicijos žmonių palydėjo į traumatologijos punktą merginą, kuri nematė kelio, nes dujos jai buvo išpurkštos tiesiai į akis. (…)

Kęstutis KORSAKAS: (…) Milicininkai mane pagavo ir pradėjo mušti bei spardyti kojomis. Aš nugriuvau ir prašiau milicininkų, kad manęs nemuštų, nes sergu “Epi”. Bet jie toliau mane daužė ir spardė. Paskui pakėlė už pažastų ir nutempė link autobuso, toliau mušdami. Kai nutempė prie autobuso, durys buvo uždarytos. Tada vienas milicininkas pagriebė mane už plaukų ir pradėjo daužyti galvą į autobuso duris sakydamas: “Čego ty, svoloč, ne vlezaješ?” Atsidarė durys ir milicininkai įmetė mane į autobusą, kaip nustipusį šunį. (…) Nuvežė į milicijos skyrių Kosciuškos gatvėje. (…) Įvedus į kabinetą, mane pradėjo daužyti kapitonas Bernotas. Mušdamas kalbėjo: “Vot tebe, golodajuščaja svoloč, cepelinčiki”. (…) Po to įėjo civiliai apsirengęs tardytojas. Jie liepė parašyti pasiaiškinimą, bet kadangi mano ranka buvo sumušta, rašyti negalėjau. (…).

Algimantas ANDREIKA: (…) Kapitonas Bernotas mušė mane per veidą, kumščiu į paširdžius. Man parkritus ant grindų ir pradėjus šauktis pagalbos, minėtas kapitonas ir vienas jo draugų smaugė mane. Po to spardė kojomis. (…)

Liudvikas PIPIRAS: Rugsėjo 28-osios mitingui baigiantis Algimantas Andreika kreipėsi į susirinkusius aikštėje žmones. Jis skelbė, kad su draugais lieka aikštėje ir atnaujina bado streiką. Prašė, kad kas gali pasiliktų ir apsaugotų nuo galimų išpuolių. Tokių pirmosios akcijos metu būta.

Nusprendžiau pasilikti. Užsirišau budinčiojo raištį su Gedimino stulpais. Rugsėjo 29-osios naktį apie 4 valandą 30 minučių užgeso arčiausiai esantis elektros žibintas, o po kokių 10 minučių atvažiavo du autobusai ir dar kelios lengvosios mašinos. Dar po kelių minučių į mus ėmė artėti apsiginklavę skydais, guminėmis lazdomis milicininkai. Sunku pasakyti, kiek ten jų buvo, man regis, daugiau negu 50. Kai kurie žmonės, pamatę miliciją, leidosi bėgti. Milicininkai, priėję prie mūsų, neįspėjo dėl nieko, tik vienas pareiškė: “My vam pokažem novyj Karabach”. Tuo metu autobusas privažiavo visai arti. Milicininkai puolė ant suolų sėdėjusius žmones, plėšė tuos, kurie bandė laikytis. Užlaužę rankas, pačiupę už plaukų, tempė į autobusą. Prišokau prie besidarbuojančio milicininko, paėmiau už peties, paklausiau: “Ką darai?” Kitas milicininkas, stovėjęs už manęs, užlaužė rankas ir nutempė į autobusą. Tada keli mane laikė, o kitas mušė per pilvą, kepenis, inkstus ir tik po to įgrūdo į mašiną. Mašinoje jau buvo keli žmonės. Dar šį tą spėjau pamatyti per mašinos langą. Nuo pilies pusės tempė jauną vaikinuką. Privedę prie mašinos užlaužė rankas. Vaikinukas pasilenkė. Jo galvą trenkė į mašinos šoną, įmetė į mašiną. Pasodinome jį, labai išblyškusį.

Penktą valandą jau buvome milicijos skyriuje Kosciuškos gatvėje. Ten mūsų atvežė apie 15 žmonių. Kai kuriuos pradėjo kviesti į kabinetus, aš vis laukiau. Iš kabineto išėjo vaikinas. Puolėme klausti, kaip ten. Jis sako: - nieko, duoda pusryčių: cepelinų ir dešros. Nesupratome. Tada jis parodė į inkstus, į pilvą. Atsisėdo ir daugiau nieko nekalbėjo.

Atėjo ir mano eilė. Pakvietė aukštas stambus leitenantas. Apklausą pradėjo rusiškai. Paklausiau pavardės. Prisistatė: “Jasiūnas”. Apklausai baigiantis užėjo juodbruvis ūsuotas kapitonas. Kapitonas ir sako: “My tiebia obrabotajem i skažem, čto takovo našly”. Sakau: dirbkite. Bet manęs nemušė, išleido, liepė laukti.

Belaukdamas iš vieno kabineto išgirdau baisų riksmą. “Mane muša, mane muša…” Arčiausiai kabineto stovėjusi mergina, vardu Rasa, čiupo už durų rankenos ir atidarė duris. Štai ką pamačiau: šalia stalo ant grindų gulėjo Algimantas Andreika, prie jo pasilenkęs civilis, apvyniojęs aplink kaklą ilgą šaliką, mušė kumščiu. Pykčio iškreiptu veidu man jau matytas kapitonas buvo šalia. Kabinete buvo ir daugiau civilių. Kapitonas, mus pamatęs, greitai uždarė duris. Budintis, liepęs pasirašyti knygoje, mane paleido. Tada nuėjau į 10 kabinetą, pareikalavau, kad atiduotų tautines vėliavas. Vėliavų neatgavau…

Jonas KARENIAUSKAS, Rasa LINKEVIČIŪTĖ, Reda JAKIMAVIČIŪTĖ, K.A.KYBARTAS: (…) Rugsėjo 29 d. naktį buvome Gedimino aikštėje kartu su badaujančiais asmenimis. Aikštėje, prie Katedros buvo apie 50 žmonių, kurie sėdėjo ant suolo, kalbėjosi, vaikščiojo. Visi žmonės elgėsi kultūringai ir viešosios tvarkos nepažeidinėjo. Apie 4 val. 50 min. atvažiavo kolona tarnybinių mašinų: trys autobusai ir keletas UAZ tipo “viliukų”. Iš jų iššoko kareiviai su apsauginėmis liemenėmis, šalmais, skydais ir guminėmis lazdomis. Su kareiviais buvo per 20 milicijos karininkų ir keletas civilių asmenų. Pirmas prie badaujančių pripuolė civilis asmuo, o kareiviai su milicijos karininkais apsupo nesipriešinančius žmones. (…) Kareivis rusiškai sušuko: “My vam napomnim Karabach!” Civilis asmuo pastūmė ramiai stovinčius ir nesipriešinančius žmones. Kitas civilis asmuo priėjo prie pareigūnų ir, parodęs į vaikiną su akiniais, sėdintį ant akmeninės sienelės, pasakė: “Etovo v očkach nužno vziat”. Šį vaikiną sučiupo milicininkai ir nutempė į mašiną. Kitas karininkas puolė prie tautinės vėliavos, esančios šalia badaujančių, ir ją griebė. Tuo pat metu kitas karininkas pareikalavo skirstytis. Skirstytis nebuvo galimybės, nes apsuptus žmones kareiviai su skydais stūmė į vieną būrį. Aukšto laipsnio, per 50 metų, stambaus sudėjimo, pražilęs karininkas priėjo prie ramiai stovinčios Redos Jakimavičiūtės ir, nieko nesakęs, iš tamsaus aerozolinio balionėlio išpurškė skystį į akis ir burną. Nukentėjusioji liudija, kad šis karininkas buvo išgėręs. Jai perštėjo akis, burną, kvėpavimo takus. Ji klausė: “Ką man daryti?”, nes negalėjo atsimerkti. (…) Ant grindinio matėme parblokštus ir kareivių apsuptus žmones. Po to kareiviai mus ir dar keliolika žmonių išstūmė iš apsupimo link Katedros varpinės. (…) Su mumis buvusi juodai apsirengusi pensinio amžiaus moteris šaukiantiems ir ją stumdantiems kareiviams pasakė: “Mes nesuprantame”. Kareiviai dar brutaliau ėmė ją stumdyti, o V.Šiuparis moterį stumdantiems kareiviams sušuko: “Ką jūs darote!” Kariškiai suriko: “Kas nesuprato?!” ir puolė prie Vlado Šiupario, kuris pradėjo bėgti į Tilto gatvę. Vienas kareivis nusivijo bėgantį, o kiti kareiviai juokėsi. Karininkas sušuko besivejančiam: “Stoj!”, bet šis neklausė. Jam iš paskos leidosi vytis, mojuodami lazdomis, dar du kareiviai. Mes matėme sužvėrėjusius jų veidus. (…) Vėliau vienas kareivis užlaužė merginai, kurios vardas Aldutė, ranką ir už plaukų nutempė už Katedros kampo, milicijos mašinų link. Kiti kareiviai nusivedė moterį. (…) Vėliau kitas kareivis prišoko prie J.Kareniausko ir užsimojo lazda. J.Kareniauskas nesipriešino. Tada kareivis bandė nuo jo striukės nuplėšti ženkliuką - tautinę vėliavą. J.Kareniauskas uždengė viena ranka ženkliuką, o kita - galvą. Kareivis gumine lazda trenkė jam per nugarą, pečius ir keletą kartų - per strėnas. (…)

ČIŽAS: Vėliau milicininkai sudraskė plakatą ir kelias vėliavas, o juos laikiusius suėmė. Mus, nemažą grupę žmonių, apsupo liemenėmis, šalmais ir skydais šarvuotų milicininkų vora. Būrys milicininkų blaškėsi mosikuodamas guminėm lazdom ir daužė žmones, neaišku, ko iš jų norėdami, nes mitingas jau buvo nutrauktas (...). Iš Puškino skverelio mūsų neišleido, buvome apsupti. Beje, nemačiau, kad žmonės būtų priešinęsi smurtui. Tik paaugliai buvo pradėję mėtyti į milicininkus kriaušes ir kaštonus, bet suaugusieji juos sudraudė.

G.GUSTAS: Vienas milicijos pareigūnas staršina, rusų tautybės, pavardės neprisimenu, čiupo mane už plaukų ir pradėjo tempti į milicijos mašiną, trenkė galvą į duris, nudrėskė nepriklausomos Lietuvos ženklelį. Mašinoje jis man užlaužė rankas. Po kelių sekundžių įlipo į mašiną du seržantai, rusų tautybės (milicijos darbuotojai) ir pradėjo mane žiauriai mušti, jie buvo drąsūs, nes mašinoje manęs nematė žmonės. Man daužė galvą apie 5 kartus, po to trenkė į žandikaulį ir rėkė “Vot tebe Litva”, “Vot tebe svoboda”.

V.PRONSKUS: Kai mitingas baigėsi ir liepė išsiskirstyti, dalis žmonių nuėjo Pilies, Didžiąja gatve, o kita dalis pasuko Lenino prospektu. Gal prie Žvėryno tilto būtų išsivažinėję kas į Karoliniškes, kas kur. Tačiau prie Lenino aikštės milicijos kolonos privertė minią pasukti į Požėlos gatvę. Minia, apsukusi ratą. vėl atsidūrė kolonose Vrublevskio gatvėje. Bandant prasibrauti, smogikai puolė ir ėmė mušti, mušė visus, net moteris ir vaikus. Žmonės ėmė gintis. Ten buvo akmenų, žmonės ėmė akmenis ir iš tiesų jie buvo panaudoti, tačiau dėl to, kad milicija puolė. Negali gi žmogus neginti, kai muša net moteris su vaikais. Be to, mačiau, kaip nuo Puškino paminklo pusės smurto vietos link atvažiavo jaunuolis su dviračiu. Iš jo ramaus elgesio buvo matyti, kad jis visai nesusigaudo čia vykstančioje situacijoje. Tačiau jis tuoj pat buvo nublokštas nuo dviračio ir primuštas milicijos pareigūnų.

G.USAVIČIUS: Prie manęs pribėgo bent 10 milicininkų, komanduojamų kažin kokio viršininko. Aš ramiai sėdėjau. Po to sekė komanda “Vstat”, į kurią dar bandžiau kultūringai ir paklusniai atsakyti, tačiau įvykdyti jau nespėjau. Pačiupo ir pradėjo mušti. Prisidengiau rankomis galvą, pasilenkiau prie žemės. Keli žmonės čiupo už pažastų ir ėmė vilkti autobuso link. Pakeliui visą laiką mušė (jutau daug ir įvairaus pobūdžio smūgių). Vėliau įstūmė į autobusą, kuriame buvau jau antras - tokiu pačiu būdu jame atsirado ir visi kiti žmonės. Viskas įvyko labai greitai, kažkas sumetė pro duris mūsų paliktus daiktus, griaudėjo keiksmai. Autobusas pajudėjo, vėliau vėl sustojo. Iš tamsos atvilko dar vieną žmogų, įvertė į autobusą, prieš tai trenkę jo galvą į duris. Į milicijos skyrių nuvežė iš viso apie 20 žmonių. Palydėdami keiksmais visus suvarė į 2-ąjį aukštą. Prasidėjo tardymas - protokolų rašymas. Būdamas koridoriuje girdėjau, kaip kabinete kažką mušė. Vienas milicijos karininkas, įspėtas, kad apklausiamasis “parodymų” nepasirašys, į tai atsakė, jog jam visiškai ir nereikia jokio parašo, ir apskritai nesvarbu, ką jis čia parašys. Aiškiai buvo matyti, kad viskas iš anksto surežisuota ir nuspręsta be mūsų kalbų.

G.JURGELEVIČIUS: Žemutinės pilies archeologinių kasinėjimų sargas: Naktį, rugsėjo 29 d. 5.00 val. išgirdau, kaip į archeologinių kasinėjimų teritoriją įbėgo nemaža žmonių minia. Pro langą pamačiau, kad tai šalmais, skydais ir guminėm lazdom apsišarvavę milicininkai bei keli karininkai. Iš pradžių jie pradėjo daužyti guminėm lazdom archeologinių kasinėjimų tyrimams naudojamus įrenginius (konvejerius, bakus, transporterius). Vienas karininkas sušuko: “Vot on!” Visi milicininkai šoko ant kasinėjimuose pasislėpusio jaunuolio ir pradėjo jį mušti lazdom. Vaikinas pradėjo rėkti: “Nenado! Što vy dielajete. Ja ved nesoprotivlajus!” Jie mušt nenustojo, mušė su sužvėrėjusiu įkarščiu. Vaikinas ėmė garsiai rėkti. Jie jį stvėrė ir ėmė vestis. Vedė du milicininkai už parankių, kiti eidami už vaikino nugaros mušė jam per galvą, nugarą, sprandą. Jis garsiai rėkė. Prašė, kad nustotų mušti. Jie jį mušė toliau. Tada vaikinas ėmė jiems dėkot sakydamas “spasibo”. Vėl mušė. Jis vėl pasakė: “spasibo”. Karininkai ėjo šalia ir ramiai rūkė. Po žodžių “spasibo” vienas milicininkas surėkė: “Ty kričal včera na nas fašisty”. Po šitų žodžių vaikinui buvo tvota guminėm lazdom ir jis parkrito. Milicija, jį pastumdžiusi su batais, įsakmiai rėkė “Vstavaj!”, mušė net gulintį. Paskui pakėlė, nutempė į ką tik atvažiavusį didelį dengtą geležinį furgoną ir įmetė kaip bulvių maišą turguje.

Robertas VALIULIS: (…) Bandžiau palikti aikštę, bet skydais buvau partrenktas atgal. Kareiviai (išsprogusiom akim, išsiplėtusiais vyzdžiais) mojavo “bananais” ir šaukė “Ty kuda?!” Po kelių sekundžių pajutau aštrų karčių migdolų kvapą ir purslų lašelius ant veido. Pagalvojau, tikriausiai kokios nervus paralyžiuojančios dujos (…). Dar po akimirkos pajutau baisų skausmą akyse. Jos pradėjo lįsti į galvą, niekaip negalėjau jų atmerkti net rankomis. Iš pradžių akys buvo sausos, tik jaučiau spazmus. (…)

Aldona LAPĖNAITĖ: (…) Staiga pamačiau, kaip du smogikai čiumpa iš moteriškės rankų tautinę vėliavą, laužo kotą ir stengiasi ją suplėšyti. Pribėgau prie jų šaukdama: “Ką jūs darote, kam plėšote vėliavą?” Vienas smogikas užsimojo “bananu” ir smogė į galvą, tačiau spėjau prisidengti ranka. Tuomet iš už nugaros mane čiupo milicijos kapitonas (Bernotas), šaukdamas: “Ty čto protiv oborony idioš?!”, užlaužė rankas ir tempė už plaukų per visą aikštę mašinų link. Tempiant smogikai paeiliui vienas po kito vanojo mane lazdomis per nugarą ir kojas. Prie mašinos kapitonas dar labiau pradėjo draskyti man plaukus ir šaukti: “My tebe pokažem tvoju golodovku, my tebia tam ne tak nakormim”. (…)

Nesvarbu, kad po šios nakties galvoje atsirado žilų plaukų, nesvarbu, kad ant kūno mėlynės. Aš nesigailiu to, ką patyriau, ir nenorėčiau šitų valandų išbraukti iš savo gyvenimo. Galbūt, tam, kad žmogus nugyventų tikrą gyvenimą, reikalinga ir tokia naktis.

* * *

Vilniaus miesto Lenino rajono Prokurorui

ALGIMANTO ANDREIKOS, Antano,
gyv. Vilniuje, Pilies 4, bt. 3

P A R E I Š K I M A S

Š. m. rugsėjo 29 d. prie Katedros penktą valandą ryte mane ir kitus žmones mušdami suėmė milicijos darbuotojai ir nuvežė į Lenino raj. I milicijos poskyrį Kosčiuškos gatvėje.

Šio milicijos poskyrio darbuotojas milicijos leitenantas R. Lekavičius surašė protokolą, o po to nuvedė į kitą kabinetą. Ten kapitonas Bernotas mušė mane per veidą, kumščiu per paširdžius. Man parkritus ant grindų ir pradėjus šauktis pagalbos, minėtas kapitonas ir vienas jo draugų smaugė mane. Po to spardė kojomis. Tai gali paliudyti A.Širvinskas, Rasa Pakarnaitė, Jonas Gelažius ir kiti kartu su manimi suimti ir tuo metu buvę milicijos poskyryje žmonės.

Prašau milicijos darbuotojams, pavartojusiems prieš mane smurtą, iškelti baudžiamąją bylą.

ALGIMANTAS ANDREIKA

Vilnius,
1988 m. spalio 3 d.

Iš G. Šidlausko asmeninio archyvo.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
13. neobolševizmas
(2012-09-30 16:11:19)
(213.164.127.166) Parašė:

NEBALSUOSIME už sistemines partijas. Taškas.



12. Kryziuotis voras
(2012-09-30 10:19:51)
(46.251.62.25) Parašė:

viesai per TV sake jog i teisesauga priimami dirbti tik "savi" gerai patikrinti ir KGB "Huntai"atsidave teisinkai:) N.Venckiene pasipriesino KGB banditu "Huntai" ir buvo vieningai ...vsio po zakonam... sudorota!!KGB banditu "Hunta" nebaudziamai ...vsio po zakonam...Lietuvoje seiminkauja jau 22m. :)



11. Anglija
(2012-09-29 03:34:19)
(82.8.230.33) Parašė:

Paralele, pravesta straipsnio autoriaus ,vercia susimastyti,nes istikruju 1988.09.28 d.ir 2012.05.17 d. fizines prievartos pries piliecius: priezastys,pobudis ir pasekmes absoliuciai tos pacios.Vykdytojai tokie patys,,,policija''tokia pati,valdziazmogiai nomenklaturiniai komunistai ar neokomunistai tokie patys, ,,teisetvarka''tokia pati -tiesos paieskos bergzdzios.Tad kyla logiskas klausimas,o kas pasikeite ? Tuomet pagalvokime,ar norime sitaip gyventi,ar subrendome ir pasiryze pokyciams ! Jei atsakymas taip,tad balsuokime uz Drasos Kelio partija ir jos zmones,jeigu ne,tai bukime bailiais baudziauninkais,kuriuos susireiksmine ponai,pavaisins ,, bananais '', dujomis,elektrosokais ir su sunimis palydes i cypes.O gal mes to ir norime,o gal tikime,kad uz mus viska sutvarkys kiti ?



10. Gytis
(2012-09-28 23:22:32)
(78.60.224.121) Parašė:

labai idomu rasti savo komentarus cituojamus siame straipsnyje, ačiu autoriui...



9. Benas
(2012-09-28 22:52:30)
(78.62.185.144) Parašė:

O kuo skiriasi 1988 nuo 2012m? Sistema ta pati, mokytojei tie patys ir lazdos tos pacios. GARLIAVA!!!!!!!



8. vitas
(2012-09-28 21:48:04)
(77.87.13.251) Parašė:

Sekmes visiems balsuosiantiems uz DK.Anksciau ar veliau TIESA triumfuos.



7. vytas to 5. alfa Kindziulis
(2012-09-28 20:20:32)
(82.40.177.208) Parašė:

Pabusk:))) Kur tu matei komunistu demokratija??? Juk pacioje nepriklausomybes pradzioje, tikriausiai tokie kaip tu naivuoliai, valdzia perdave senajai nomenklaturai ir iki siol vis tiki, kad tai kazkas naujo?! Tie patys milicininkai, tie patys teismai. Tik beviltiski naivuoliai tiki, kad mesla pavadinus medumi, pasikeis skonis ir kvapas:))).



6. uzsienis
(2012-09-28 12:06:29)
(82.12.188.23) Parašė:

kaip baisu buvo ziureti mums uzsienyje gyvenantiems lietuviams per tv3 ta smurta Garliavoje....po sito ivykio net nera jokiu minciu begryzti i lietuva..labai gaila zmoniu nukentejusiu ta ryta,kaip juos mete ,purske dujas,gaila gerb.Kedienes kaip ja nese ,rodeme ir uzsienieciams cia tas filmuotas medziagas buvo pasiurpe....jie isvis nezinojo kur ta lietuva ..dabar jau zino.....PER RINKIMUS TIK UZ DRASOS KELIA...MES UZSIENYJE GYVENANTYS LIETUVIAI ,KURIE UZ MERGAITE ,UZ TAI ,KAD ISIVYRAUTU TEISINGUMAS BALSUOSIME UZ TA PARTIJA!



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras