Šiandien atidaroma Aušros Barzdukaitės – Vaitkūnienės tapybos paroda „Pastovūs vaizdai“

Šiandien, sausio 3 dieną, 17 val. Vilniuje, Vilniaus dailės akademijos Ekspozicijų salėse Titanikas (II aukšte) įvyks Aušros Barzdukaitės – Vaitkūnienės tapybos parodos „Pastovūs vaizdai“ atidarymas.

Per porą pastarųjų kūrybinių metų (2011-2012) Aušra Vaitkūnienė sukūrė nemažai tapybos darbų, kuriuos parodoje apibendrino pavadinimu „Pastovūs vaizdai“. Šie paveikslai, kuriuose pastebime iš menininkės kūrybos atpažįstamus veikėjus ir aplinką, atsiskleidžia pasikartojančių veiksmų, ypatybių, būdų sąsajomis, sudarydami daugialypį pasakojimo ciklą. Galima spėti, kad šis pasakojimas dar bus tęsiamas. Kaip prisipažino pati dailininkė, aplinka siūlo labai daug tapybinės medžiagos: tai ir buitinių švenčių nuobodulys, atviroje vietoje kepama mėsa, ir tvyrantys dūmai, ir numanomi pasilinksminimai žaliuosiuose miesto skveruose, ir įtartinos reputacijos alaus barai miegamuosiuose rajonuose, ir daugybė kitų dalykų.

Anot tapytojos, šių kasdienių reiškinių pastovumas yra dviprasmis. „Įamžinami“ kasdieniai ir nekintantys eilinių žmonių pramogavimo būdai, bet kartu šiuo „įamžinimu“ keliamas ir klausimas: ar tikrai tapybos darbas yra nekintantis vaizdas, jei žinome, kad jo paviršiuje, dažų sluoksnyje, pigmentuose nuolat vyksta cheminės reakcijos, ilgainiui keičiančios spalvas ir koloritą?

Klausimai, kuriuos šiuolaikinio meno kontekste kelia tradicinė tapyba, čia yra svarbiausi – kitaip Aušra imtųsi kitokių meninių išraiškos priemonių, nei drobė ir teptukas. Klasikinio paveikslo kūrimo akimirka tapytojai yra esmingai susijusi su spalvos apmąstymais: „Kokia yra šiuolaikinės spalvos samprata? Spalvos vis labiau įkūnija prarastos laimės ilgesį. Oficialusis gyvenimas šventes, meną ir kultūrą įvardina kaip spalvingų ekscesų pasaulį. Taigi, spalva yra ta priemonė, kuri gali būti naudojama kaip visuomeninis maištas prieš „oficialiosios kultūros“ atstovus“.

Ir vis dėlto ši autorė, taip rimtai - tarsi tikra dailės akademikė - kalbanti apie kūrinio atlikimo priemones, siužetus pasirenka labai šelmiškai ir su stebėtinu smalsumu, kaip šiuolaikinė antropologė. Buitis, kasdienybė, šventės šurmulys, spektras nuo karnavalo iki kriminogeninės suirutės – visa tai tapytoja įvardija kaip balansavimą "tarp rimtumo ir nerimtumo, ir šis derinys svarbus kaip jungtis tarp temos ir atlikimo priemonių“.

2013 metams A. Barzdukaitei – Vaitkūnienei paskirta The Pollock - Krasner Foundation, INC. stipendija (Niujorkas, JAV).

Paroda veiks iki sausio 26 dienos.

Darbo laikas: II-VI 12-18 val.; VII-I ir Valstybinių švenčių dienomis nedirba.