„Scanoramos“ premjeroje – piligriminė J. V. Tūro kelionė pėsčiomis iki Ispanijos

4500 kilometrų nuo savo buto durų Vilniuje iki Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos katedros. Pusė metų pėsčiomis, be transporto priemonių, lyg viduramžiais. Tik su kuprine ir vaizdo kamera. Tokia įkvepianti kelionė, nuolat keičiantis aplinkai, analizuojant save ir bendražmogiškas vertybes, sugulė į Jokūbo Viliaus Tūro filmą „Sapnuoju, kad einu“. Jo nacionalinė premjera įvyks lapkričio 13-ąją Europos šalių kino forume „Scanorama“.

Filmo režisieriaus kelionė driekėsi per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, o Prancūzijoje ir Ispanijoje įsiliejo į Šv. Jokūbo kelią. Tuo keliu nuo XIII amžiaus piligrimai traukdavo pagerbti Šv. Jokūbo palaikų, palaidotų Santjago de Kompostelos katedroje.

Unikali juosta sudomino tarptautinių kino festivalių organizatorius – šiandien, lapkričio 7-ąją, juosta „Sapnuoju, kad einu“ atidarys Kotbuso (Vokietija) kino festivalio programą „Focus“.

Filmo prodiuserė Rasa Miškinytė džiaugiasi, kad „Sapnuoju, kad einu“ pristatomas tarptautinei publikai. „Esame nedidelė tauta, kuri dažnai lieka nepastebėta ir neįvertinta, nors filmų kokybe ir menine išraiška nenusileidžiame didesnėms ar gilesnes kino tradicijas turinčioms šalims. Tikiu, kad publika įvertins J. V. Tūro kelionę“, - sako R. Miškinytė.

Kotbuso festivalio organizatoriams filmą rekomendavusi Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė, sako, kad filmas alsuoja drąsa ir tikėjimu. „Jame persipina ir asmeniniai išgyvenimai, ir religiniai aspektai, ir fizinių galimybių išbandymas. “, - sako G. Arlickaitė.

Filmo istorija prasideda 2010 metų sausio 5-ąją, kai J. V. Tūras užrakina savo buto duris ir iškeliauja. „2010-ieji buvo jubiliejiniai – Šventieji metai, nes liepos 25 diena, sekmadienis, sutapo su Jokūbinėmis. Kiti tokie metai bus tik 2021-aisiais. Neturėjau kito pasirinkimo – reikėjo įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Paskaičiavau, kad kelionė užtruks apie pusę metų, todėl metų pradžioje iškeliavau ir galutinį tašką pasiekiau laiku. Atgaila, kasdieniai pokalbiai su Dievu bei pačiu savimi – visa tai suteikė stiprybės“, – pasakoja J. V. Tūras.

Jis prisipažįsta, kad kelionės metu pamilo bet kokį orą, metų ar paros laiką. „Svarbiausia – kelionė sugrąžino mano pasitikėjimą žmonėmis. Nors iš esmės ši juosta – vieno žmogaus išgyvenimai ir patirtis, bet manau, kad nemaža dalis pamatys dalelę savęs. Tikiu, kad filmas žmonėms suteiks vilties, padrąsins ir padės suprasti, kad kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja“, – filmo pozityvia jėga neabejoja J. V. Tūras.

Dramos magistro laipsnį turintis vyras kelionei ruošėsi trejus metus, kasmet nueidamas maratonines distancijas – pavyzdžiui, 2008 metais per dvi savaites su žmona jis nuėjo 400 kilometrų. Iki kelionės pradžios likus 2 mėnesiams, kiekvieną naktį jis pėsčiomis sukdavo ratus aplink Vilnių, vidutiniškai po 30 kilometrų, su kuprine, pilna plastikinių vandens butelių.

Fizinės ištvermės ypač prireikė kelionės metu. Vieną dieną jis nespėjo šviesiu paros metu nukakti iki miestelio. Keliauti teko siaura šalikele, nes plentu be perstojo važiavo mašinos. Siekiant išvengti lekiančių automobilių, reikėjo šokti į pusnis. Sušlapęs ir suledėjusiomis kojomis jis pasiekė miestelį, tačiau ten nesurado prieglobsčio – visos bažnyčios buvo uždarytos. Teko grįžti atgal – į pagrindinį kelią. Leisgyvį ir vos kojas velkantį pakeleivį išgelbėjo tik motelio direktorius, išgirdęs apie jo kelionės tikslą.

Paklaustas, kodėl filmas vadinasi „Sapnuoju, kad einu“, jis prisiminė savo būseną kelionės metu: „Įmanoma ir sapnuojant eiti, ir einant sapnuoti. Pavadinimą ir inspiravo panaši būsena, kai nelabai suvoki, ar sapnuoji, ar eini, kur eini, kas esi.... Visa ši kelionė man buvo ir yra lyg sapnas. O mažytis šio milžiniško sapno modelis ir yra šis filmas.“