Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos trys parodos

Gruodžio 7 dieną 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos trys parodos, pristatančios individo ir visuomenės santykių atspindžius mene. Paroda „Minios“, aprėpianti Lietuvos meno kūrinius nuo XIX a. iki šių dienų, bei paroda „Maršas. Iljos Fišerio 1946–1953 metų fotografijos“ atkreipia dėmesį į skirtingus minios vaizdinius bei jų santykį su visuomeniniais procesais. Tarptautinėje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ pristatomos individualistinės menininkų intervencijos į visuomenės gyvenimą – 1970-1990 metais negalerinėse erdvėse vykę performansai.

Parodoje „Minios“ svarbus minios reiškinio paslaptingumas. Vieniems minia kelia siaubą, nes masėje pranyksta žmogaus individualumas, kitus ji įkvepia veiksmams, kuriuos atlikti vienam stigtų drąsos. Visi, kas priklauso miniai, gali išgyventi bendrumo ir lygybės jausmą. Tačiau ji gąsdina savo „prigimtiniu“ maištingumu – tai minia mėtė pomidorus į teatro sceną ir kovojo barikadose. Kad ir kaip žiūrėtum, kelių pastarųjų šimtmečių istorijos įvykiai neįsivaizduojami be masių dalyvavimo. O kaip šiandien? Ką gali šiuolaikinės minios, gaujos, sambūriai, bendruomenės?

Šioje Linaros Dovydaitytės ir Dovilės Tumpytės kuruotoje parodoje eksponuojami meno kūriniai, sukurti Lietuvoje per pastaruosius du šimtus metų. Maždaug tiek gyvuoja moderniųjų laikų reiškinys, vadinamas minia. Tačiau parodos centre – ne minia, o kolektyviniai jos vaizdiniai, gimę pavienių menininkų kūriniuose. Parodoje eksponuojami kūriniai iš įvairių Lietuvos muziejų, bibliotekų ir archyvų bei privačių kolekcijų.

Savitai į minios reiškinį pažvelgta parodoje „Maršas. Iljos Fišerio 1946–1953 metų fotografijos“. Pasitelkus žinomo fotožurnalisto Iljos Fišerio (1927–1983) stalinizmo metų fotografijas, akcentuojamas vienas tipiškų totalitarinės kultūros reiškinių – masinės demonstracijos. Nuo 1946 metų sovietinėje spaudoje dirbęs fotografas kasmet gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją išeidavo į Vilniaus gatves ir rengė fotoreportažus, kurie šiandien istoriškai liudija, kaip naujasis raudonas kalendorius Lietuvos visuomenę politiškai surišo su bendra Sovietų Sąjungos sakralizuota erdve ir mitiniu laiku. Pasak parodos kuratorės dr. Margaritos Matulytės, sovietinių demonstracijų provaizdis yra ta liaudies sukuriama menų sintezė, kurią kompozitorius Richardas Wagneris apibrėžė kaip universalų ypatingos galios kolektyvinį kūrinį.

Tarptautinėje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ rodomos praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais sukurtų performansų dokumentacijos. Jose regimi vaizdai iš pirmo žvilgsnio primena kasdienybės scenas: pamatyti realybėje, šie performansai galėtų likti nepastebėti ar nesuprasti kaip meno kūriniai. Parodoje pristatomi filmai, fotografijos, menininkų knygos bei juos lydintys tekstai atskleidžia, kad neišsiskiriantis praeivis gatvėje gali būti žmogus, nusprendęs metus neįeiti į jokią patalpą, o lovoje pasyviai gulintis – tai dirbantis menininkas, jog „nelaimingas atsitikimas“ gali būti sąmoningas aktas. Pasklidusi galerijos vestibiuliuose ir kitose netikėtose pastato erdvėse, paroda primena apie greta vykstančius gyvenimus, kurie praslenka pro mūsų akis, neatskleisdami viduje verdančių procesų.

Parodoje savo darbus pristato menininkai Bas Jan Ader, Marina Abramović & Ulay, Gino de Dominicis, Gilbert & George, Tehching Hsieh, Jiří Kovanda, Post Ars (Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas), Mladen Stilinović. Parodos kuratorė – Eglė Mikalajūnė.

Gruodžio 8 dieną 16 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje vyks parodos „Apie praeivius ir kaimynus“ dalyvio čekų menininko Jiří Kovandos paskaita, kurioje jis pristatys savo kūrybą viešose miesto erdvėse (čekų kalba su vertimu į liet. kalbą). Paskaita yra ciklo „3 Uses of the Knife“ dalis.

Parodos veiks iki 2013 metų vasario 17 dienos.