Rusija saulėlydžio prieblandoje

Paskutiniu metu Kremliaus retorikoje jaučiasi padidėjęs agresyvumas, kol kas tas agresyvumas yra daugiau agitaciniame propagandiniame lygmenyje, bet be agresyvios retorikos, jau matomi veiksmai, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir kelia rimtą pavojų. Per paskutinius 2 metus ženkliai padidėjo karinio konflikto galimybė tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio. Ir viena iš tų priežasčių yra ta, kad JAV negali pripažinti Krymo aneksijos, kaip negrįžtamai įvykusio precedento. Krymo aneksija buvo įvykdyta be JAV sutikimo, o tai kelia dideles abejones JAV, kaip supervalstybės, statusas.

Nereikia pamiršti, kad 1994 m. buvo pasirašytas Budapešto memorandumas, kuri pasirašė Ukraina, JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija, kurios garantavo Ukrainos vientisumą ir sienų neliečiamumą.

Būtent dėl Kremliaus nevykusios politikos, dėl Putino neadekvatumo, Rusija tapo atstumtoji valstybė, nors Putinas visais būdais stengėsi būti vakarams ir JAV „partneriu“. Putino kaip galimo „partnerio“ ignoravimas dar labiau siutina Putiną ir jis tampa dar labiau neprognozuojamas.

Putinas turėjo įvertinti, kokias pasekmes sukels Krymo aneksija, ir tolimesni veiksmai Donbase, jei jau pradėjo eskalaciją, tai tokiu atveju Putinui reikėjo eiti iki galo. Deja, atsisakymas nuo „Novorosijos“ projekto ir Minsko susitarimai parodė, kad Putinas nėra pasiruošęs eiti iki galo ir tai parodė pasauliui Putino silpnumą.

Putino žadėtas trumpalaikis pergalingas karas Sirijoje įklampino Rusiją į plataus masto karą. Pagrindinė Putino problema yra tame, kad jis visam pasauliui bando įrodyti savo svarbą prilygindamas dabartinę Rusiją sovietų sąjungai, bet dabartinė putinistinė Rusija yra tik blyškus sovietų sąjungos šešėlis. Gaila, kad to nesuvokia pats Putinas. Būtent nuo realybės nesuvokimo ir prasideda visos Putino nevykusios politikos bėdos.

Grėsmingai atrodantis Rusijos pasirengimai ir veiksmai niekaip nenuslepia to fakto, kad tikrovėje Rusija atviram kariniam konfliktui su vakarais nepasirengusi. Ir kariniu ir politiniu ir ekonominiu ir net psichologiniu požiūriu Rusija jau pralošė. Šiandieninė Rusija gali pulti tik silpnesnius, o tai nedidelės apimties lokalūs kariniai konfliktai. Didesniems ir rimtesniems konfliktams Rusija nepajėgi, prieš rimtus, stipresnius, arogantiškai agresyvius priešininkus Rusija nusižemina. Psichologiškai prieš vakarus Rusija pralošė dar 2014 m. atsisakydama „Novorosijos“ projekto ir pasirašydama Minsko susitarimus. Šiandieninė grėsminga Rusijos retorika ir veiksmai tėra tik bandymas išsaugoti veidą ir nedaugiau.

Kolkas Putino režimą gelbsti tik nuo sovietų laikų likęs branduolinis ginklas, būtent tai kažkiek sulaiko pačius vakarus nuo tiesioginio karinio susidūrimo. O jei tiksliau, tai tik branduolinis ginklas pristabdo abi puses nuo globalaus susidūrimo. Bet, tai neapsaugo nuo trumpalaikių greitų periferinių konfliktų. Būtent Sirija ir gali būti artimiausiu metu tokio konflikto vieta. Bet net ir tokiam konflikte Rusijos pralaimėjimas neišvengiamas. Paradoksas, bet būtent toks pralaimėjimas periferiniame kare suteikia galimybę valdžioje išlikti esamam Rusijos elitui. Suprantama, kad Putinui ir jo prisivogusiai aplinkai tai bus kaip smūgis žemiau bambos, bet geriau smūgis žemiau bambos, nei patirti visišką fiasko ir tapti pakaruokliais. Dar galimas tokio scenarijaus pratesimas – tai vidinis rūmų perversmas. Bet būtent tokiam galimam scenarijui Putinas ir sukūrė „Nacionalinę gvardiją“, kuri pavaldi tiesiogiai jam. Bent kokie bandymai veikti prieš Putiną iš vidaus bus paskandinti kraujuje.

Kol kas Putinas vakarus bando paveikti barškindamas branduoliniu ginklu, o jei tai nesuveiks, konfliktas greičiausiai bus pakeltas į lokalinį susidūrimą Sirijoje. Tokiu atveju nesvarbu, kokios apimties pajėgos Sirijoje turi Rusija, visas Rusijos karinis kontingentas esantis Sirijoje bus nurašytas ir paaukotas. Greičiausiai būtent dėl tokio scenarijaus galimybės, Rusija nedidina savo kontingento Sirijoje. Jei toks konfliktas įvyks, tai bus unikali situacija, kai prieš Rusiją Sirijoje veiks kitom aplinkybėms nesuderinama sąjungininkų koalicija turinti skirtingus interesus bet vieną pagrindinį priešą, o Rusija liks viena, jai nepadės nei Iranas, nei Kinija, nei Indija. 

Vakarai bent jau šiai dienai irgi nepasiruošė rimtam globaliam konfliktui. O pergalė lokaliam periferiniam kare prieš Rusiją, ar tai bus Rusijos Kontingento Sirijoje sunaikinimas, ar priverstinis Rusijos kontingento išvedimas iš Sirijos, ar Rusijos kontingento prisijungimas prie JAV vadovaujamos koalicijos, visi 3 scenarijai ir politine prasme ir psichologiškai bus Rusijos pralaimėjimas. Tokio Rusijos pralaimėjimo pakanka, kad vakarai iškeltu Rusijai ultimatumą, kuri Putinas kaip pralaimėtojas turės įvykdyti. Faktas tas, kad toks Rusijos pralaimėjimas privers Kremlių gražinti Krymą Ukrainai. Greičiausiai sumažės ir pačios Rusijos teritorija. Viena iš ultimatumo sąlygų greičiausiai bus karinių pajėgų sumažinimas iki galimybės atlikti tik policijos vaidmenį ir ne daugiau. 

Toks scenarijus Rusijai, jos dabartiniam elitui esamoje situacijoje būtų geriausias išsaugant savo statusą. Nors tokio scenarijaus atveju greičiausiai būtų paaukotas ir pats Putinas, kuris taptų eiliniu pakaruokliu, galimai būtų paaukotas dar kažkas iš artimos Putino aplinkos, bet tai vienas iš geriausių scenarijaus variantų dabartiniam prisivogusiam Rusijos elitui.

Visa tai, tik kažkokia prasme būrimas iš kavos tirščių. Galimi ir visai kitokie scenarijai, kai viskas žaibiškai pasisuks nenuspėjama kryptimi. Kaip nepaimk, bet Putinas yra neprognozuojamas avantiūristas. Nors galima drąsiai teigti, kad šiam momentui - šiandien, čia ir dabar Kremlius tikrai nepasiruošęs GLOBALIAM konfliktui. Kremlius iki paskutinio bandys įvairiais būdais derėtis, tapti „partnerių“, kad išvengtų pralaimėjimo ir bent minimaliai išsaugoti savo veidą bent jau vidinėje agitacijos ir propagandos plotmėje.