Rusija atsisakė išduoti R.Baranauską. Jam suteikė politinį prieglobstį

Uždaryto „Snoro“ banko prezidento Raimondo Baranausko Rusijos Federacija Lietuvai neišduos - jam suteiktas politinis prieglobstis. Oficialų atsakymą Generalinė prokuratūra gavo šį mėnesį. Valdžios koridoriuose rezgamas planas buvusius bankrutavusio banko akcininkus teisti už akių, tarsi karo nusikaltėlius.

R.Baranauskui - Rusijos politinis prieglobstis

Didžiausi bankrutavusio „Snoro“ banko akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas įtariami banko turto iššvaistymu, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu. Pirmasis teismo sprendimas suimti eksbankininkus priimtas dar 2011 m. lapkritį, kai tuometė konservatorių ir liberalų Vyriausybė nutarė nacionalizuoti „Snorą“ ir kelti bankroto bylą.

Iki 2015 m. vasaros Rusijos pilietybę turintis V.Antonovas ir R.Baranauskas gyveno Londone, kur bylinėjosi dėl ekstradicijos į Lietuvą. Londono teismams priėmus sprendimą perduoti juos Lietuvai, vyrai išvyko nežinoma kryptimi, vėliau paaiškėjo, kad jie slapstosi Rusijoje.

2016 m. buvo išsiųsti teisinės pagalbos prašymai Rusijos Federacijos kompetentingoms institucijoms, prašant išduoti V.Antonovą ir R.Baranauską Lietuvai. Kokie rezultatai?

„Gautas atsakymas iš Rusijos Federacijos, kad R.B. suteiktas politinis prieglobstis Rusijos teritorijoje, todėl Lietuvai jis neišduodamas, o dėl V.A. atsakymo nesame gavę“, - „Vakaro žinioms“ pranešė Generalinė prokuratūra.

Sieks teisti už akių

Nuo pat 2011 m. lapkričio mėn. ikiteisiminį tyrimą kontroliuojantis Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius teigė, kad, Rusijai suteikus R.Baranauskui politinį prieglobstį, byla aklavietėje tikrai neatsidūrė.

„Galvojame, dėliojame įvairius variantus, nes dėl antro asmens (V.Antonovo - red. past.) dar jokio atsakymo neturime. Veiksmų yra įvairių, ir svarstome, kuris yra priimtiniausias ir optimaliausias šiai bylai, kuri yra tikras galvos skausmas“, - pripažino prokuroras.

Jo teigimu, Europos arešto orderis lieka galioti, paskelbta tarptautinė paieška, ir, jeigu ieškomi asmenys kirstų kurios nors valstybės sieną, galiotų tokia pati tvarka, kaip ir ieškant aferomis įtariamo Sergejaus Rachinšteino, kuris buvo sulaikytas Vietname.

O jeigu eksbankininkai nepaliks saugaus kampelio Maskvoje, kur gali ir gyventi, ir dirbti?

„Stabdyti tyrimo tikrai nesirengiame. Yra daug įvairių kelių, vienas pagrindinių - teismas už akių, - sakė D.Stankevičius. - Bet čia yra problemų. Kol kas nėra pakeistas Baudžiamojo persekiojimo kodeksas, ir tai yra didžiausia kliūtis (teisti už akių - red. past.).

Dar prieš 5 metus, kai buvo sulaikyti Londone, V.Antonovas ir R.Baranauskas ieškojo ryšių su teisėsauga ir norėjo duoti parodymus būdami ne Lietuvoje. Dabar net ir teismai Lietuvoje jau vyksta nuotoliniu būdu - ar „Snoro“ bylos įtariamųjų nebūtų galima apklausti, pavyzdžiui, per videokonferenciją?

„O kaip ir kur aš galėčiau tai padaryti? Juk turi būti teisinis pagrindas, turi būti ryšys. Čia yra tarptautiniai dalykai, o, kaip matote, mūsų bendradarbiavimas su Rusijos tarnybomis nėra toks, kaip norėtume“, - apgailestavo prokuroras.

Parodymai kelia grėsmę

Žmogaus teisių ir antikorupcijos srityje veikiančios visuomeninės organizacijos „Skaidri politika“ steigėjo ir vadovo Gintaro Radvilos teigimu, jau pats terminas „politinis prieglobstis“ daug ką sako.

„Aišku, kad nei R.Baranauskas, nei V.Antonovas negali pasirodyti Lietuvoje, nes jie bus areštuoti bet kokiu pagrindu ir jiems neduota jokio žodžio, - sakė G.Radvila. - Nors jie ne sykį akcentavo, kad yra pasiruošę teikti savo parodymus, liudijimus nuotoliniu būdu, bet jų niekas neprašo.“

Jis neatmetė galimybės, kad kai kam buvusių „Snoro“ akcininkų parodymai būtų labai neparankūs.

„Visi supranta, tik oficialiai nedrįsta pripažinti, kad „Snoro“ bankas buvo nacionalizuotas mažų mažiausiai netyčia, - mano G.Radvila. - Pagal Finansų tvarumo įstatymą, kad ir kas būtų paimama visuomenės reikmėms, valstybė turėjo geruoju ar piktuoju susišnekėti su akcininkais ir jiems atlyginti. Šiuo atveju akcininkai nebuvo kviečiami į jokį teismą nei raštu, nei žodžiu, nei per skaipą...“

Daug abejonių dėl Lietuvos banko ir Vyriausybės veiksmų teisėtumo sukėlė ir parlamentinis tyrimas, kurį užbaigti sutrukdė valdančiųjų balsavimas „kojomis“ dėl tyrimo išvadų.

„Liko daug neatsakytų klausimų, bet tyrimas nebuvo pratęstas ir valdžioms pasikeitus. O priežastis greičiausiai ta, kad valstybės biudžete buvo didžiulė skylė ir buvo mažiausiai skausminga ją užlopyti sugriaunant šitą banką, - svarstė G.Radvila. - Kitas akivaizdus faktas - kaip vyksta bankroto procesas: pusvelčiui išparceliuojamas banko turtas, daugybė skandalų, machinacijų, apgavysčių... Galų gale, jeigu vagis paima kažkieno turtą, tai vis tiek stengiasi jį naudingai realizuoti, tiesa?“

Praėjusių metų rudenį, kai V.Antonovas Maskvos arbitražo teisme kėlė Lietuvai 557 mln. eurų ieškinį dėl sutryptos jo verslo reputacijos ir nacionalizavus „Snorą“ patirtų nuostolių, visuomeninė organizacija „Skaidri politika“ siekė dalyvauti procese kaip trečioji šalis. Paklaustas, kokiu tikslu buvo daromas toks žingsnis, G.Radvila aiškino, kad organizacija atstovauja daliai nuo „Snoro“ bankroto nukentėjusių indėlininkų, todėl teismo metu tikėjosi iš pirmų lūpų sužinoti faktus, argumentus, kuriuos Lietuvoje stengiamasi nutylėti.

Nukentėjusieji pilni baimės

„Man pirmiausia rūpėjo informacija, nes aš neblogai žinau, kaip buvo nutildyti nukentėję indėlininkai. Jie buvo suvaryti į asociaciją, o ta asociacija nuvairavo savais keliais, - sakė visuomenininkas. - Nusprendus bankui kelti bankroto bylą, pinigus prarado daugybė privataus verslo, valstybinių įmonių. Skambinau stambiausioms privačioms įmonėms, kurios palaidojo po 5-7-10 milijonų, tai jos elgėsi labai lietuviškai: „Mes turime savo verslą ir norime toliau jį plėtoti. Taip, praradome pinigų, bet niekada nestosime į jokią kovą. Neradau nė vienos teisininkų kontoros, kuri būtų pasiryžusi bent jau iš profesinio intereso pasiaiškinti tuos keistus „Snoro“ bankroto dalykus. Visi bijo pasekmių dėl savo verslo, dėl darbo, karjeros.“

Maskvos arbitražo teismas V.Antonovo ieškinį atmetė, tačiau ir R.Baranauskas viename interviu pernai rugsėjį yra sakęs, kad irgi ruošiasi bylinėtis su Lietuva.

„Nežinau, kokių veiksmų dabar imsis buvę „Snoro“ akcininkai, bet žinau tik viena - kad rankų jie nenuleis. O mūsų prezidentės vietoje aš irgi visą kaltę versčiau ne valstybei, o konkretiems vykdytojams - Lietuvos banko vadovui Vitui Vasiliauskui, finansų ministrei Ingridai Šimonytei, premjerui Andriui Kubiliui. Jie ir turėtų atsakyti. Bet ar mūsų Lietuvoje kas nors yra atsakęs už savo veiksmus? - mano G.Radvila. - Buvę „Snoro“ savininkai gali kreiptis į tarptautinį arbitražą Stokholme, Niujorke ar kitur, nes V.Antonovas tolesnei kovai paaukojo savo Panamos banką, ir toliau daro didelius verslus. Taip, „Snore“ jis daug prarado, bet tai tikrai ne paskutiniai jo pinigai“, - įsitikinęs
G.Radvila.

Rimas Andrikis, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys:

Visada sakiau, kad asmens nuteisimas už akių nelabai dera su teisinės valstybės ir demokratijos principais. Aišku, galima kokį nors krokodilą pripažinti dideliu slieku, bet jis vis tiek netaps slieku.

Tai yra labiau politinis, bet ne teisinis sprendimas, arba sprendžiant teisinį klausimą dominuoja politinė potekstė. Taip apibūdinčiau šią situaciją. Tiems, kurie tokias mintis laido ir stumia tokius projektus, siūlyčiau statistiškai įvertinti, kokiose išsivysčiusiose demokratinėse šalyse, turinčiose gilias tradicijas, yra nuteisimo už akių institutas. Tuomet jau patys žmonės nuspręstų, ko vertos tokios idėjos. Bet kadangi Lietuvoje yra ir kitų teisinių problemų, ypač vykdant istorinį teisingumą atsiveria skaudžios opos, tai šiuo metu visuomenė, ko gero, ir pateisina tokį institutą. Lygiai taip pat galima sakyti, kad mirties bausmė kaip institutas Lietuvoje panaikinta jau keli dešimtmečiai, bet vis tiek dar yra žmonių, kurie mielai norėtų ją sugrąžinti.

Kriminologinė statistika sako, kad baimė atgraso nuo nusikalstamų veikų trečdalį žmonių. Tai, ar mes viską darome dėl vieno trečdalio, palikdami du trečdalius, ar vis dėlto darome kažką visiems? Taip ir čia - kai kuriuos paliksime ramybėje, o kai kuriuos teisime už akių, ir bus išskirtinis teisingumo vykdymas. Kalbant apie nevisiškai teisinius argumentus, tai visi kiti papildo žmonių teisinio neraštingumo lygmenį.

Dar aš norėčiau sužinoti, pavyzdžiui, kiek vokiečių yra perduota Lietuvai teisti, kiek švedų, norvegų, danų ir t.t.? O tada, jeigu jau čia tokia tragedija, pasakyčiau, kad gal prijunkime ir kitas šalis. Čia tik Lietuva visiems perduoda savo piliečius pagal menkaverčius prašymus už menkavertes veikas. O valstybėse, kur Konstitucija draudžia perduoti jos pilietį į kitą šalį baudžiamajam persekiojimui, tvirtai laikomasi tos nuostatos. Lietuva yra, ko gero, baudžiamajam persekiojimui į kitas šalis perdavusi tiek savo piliečių, kad jų skaičius net kelis kartus viršija perduotų iš kitų šalių.

Kalbėdami apie bet kokias įstatymo taikymo išimtis neturėtume būti akli, neturėtume būti skatinami savo keršto, įgeidžių ar kitų konjunktūrinių interesų. Vertėtų plačiau pasižiūrėti į pasaulį ir pagalvoti, kodėl mes niekaip neišsiritame iš pirmaujančių vietų pagal represijas prieš savo piliečius, pagal kalinamų žmonių skaičių ir atrodome taip toli nutolę nuo savo Vakarų kaimynų.

Šaltinis: respublika.lt