2020 m. sausio 28 d.

 

Ruandos genocidas - su Europos pagalba

2
Paskelbta: 2012-09-23 11:59 Autorius: Mindaugas Peleckis

Vieną skaudžiausių praėjusio šimtmečio įvykių – retai žiniasklaidoje minimos šalies, prie pat ekvatoriaus įsikūrusios Afrikos valstybės - Ruandos tragedija. Prieš 18 metų joje žaibišku greičiu įvykdytas genocidas, nusinešęs beveik milijoną gyvybių, palikęs begalę našlaičių, skausmo, skurdo pėdsakus neįtikėtinai gražioje, nors ir neturtingoje agrarinėje šalyje, kurios plotas užima 40 procentų Lietuvos ploto.

Milijono kapų šalis

Pabandykime išsiaiškinti, kokios galėjo būti šio genocido priežastys. Pateikiame Ruandos sostinėje Kigalyje leidžiamo dienraščio „The New Times“ („Naujieji laikai“) versiją, kodėl šalyje įvyko tikriausia apokalipsė ir kodėl vos prieš 12 metų žalias Afrikos žemynas nusidažė krauju.

Šiuo metu Ruandoje gyvena apie 8 milijonus žmonių. Prieš dvylika metų čia gyveno keliais milijonais daugiau. Deja, toks ženklus gyventojų sumažėjimas – ne tik priverstinės emigracijos pasekmė. Daugelio šių žmonių jau nebėra gyvųjų tarpe.

Savarankiška valstybe Ruanda tapo palyginti neseniai – nuo Belgijos nepriklausomybę ji paskelbė 1962-aisiais. Iki tragiškojo 1994-ųjų pavasario įspūdingo grožio Ruandą buvo galima ramiai vadinti Tūkstančio kalvų šalimi, po jo – Milijono kapų šalimi.

Ruandos genocidas siejasi su dviejų tautų pavadinimais – hutais ir tutsiais. Hutai šalį valdė nuo 1962-ųjų iki 1990-ųjų, kai į valstybę iš kaimyninės Ugandos įsiveržė tusiai - jų įkurtas „Ruandos patriotinis frontas“. Prasidėję susirėmimai apogėjų pasiekė 1994-ųjų balandžio 6-ąją, kai tutsiai Ruandos sostinėje Kigalyje numušė lėktuvą, kuriuo į gimtąją šalį kartu su Burundžio prezidentu leidosi jos vadovas Juvenalis Habyarimana.

Tačiau prieš bandydami suvokti tolesnį tragedijos mastą trumpam pažvelkime į tai, kokie pagrindiniai Ruandoje gyvenančių tautų skirtumai, galėję iššaukti siaubingus įvykius.

Tutsiai ir hutai yra katalikai, atėjūnai iš Šiaurės Afrikos, įkūrę Ruandos ir gretimo Burundžio karalystes. Tutsiai – galvijų augintojai, tuo metu hutsiai, kurių Ruandoje yra dauguma – net 85 procentai – daugiausia žemdirbiai.

Prieš kelis dešimtmečius Ruandos kolonistų belgų sukurta legenda apie rasinius ir nacionalinius tutsių ir hutų skirtumus primena serbų ir bosnių tapatybės problemą. Skirtumas vienintelis – serbai ir bosniai kalba ta pačia kalba, tačiau išpažįsta skirtingas religijas. O tutsiai ir hutai išpažįsta tą patį tikėjimą ir kalba ta pačia kinjarvandos kalba.

Tai tyrinėtojus ir privertė susimąstyti, ar tutsių ir hutų skirtumai nebuvo sukurti dirbtinai. Iškėlę sau tokį klausimą, mokslininkai gavo teigiamą atsakymą. Manoma, jog kolonistai belgai specialiai sukūrė teoriją, kad tutsiai, būdami Ruandoje jau šimtus metų, nuo seno siekė valdyti, nes laikė save mažuma, todėl – aukštesnės kastos. Paaiškėjo, kad hutas gali tapti tutsiu pradėjęs auginti galvijus, o tutsis – hutu, jei taps žemdirbiu.

Tiesa, Ruandoje nuo seno dar gyvena mažaūgių pigmėjų tautelė tva, kurios atstovai savo išvaizda nuo tutsių ir hutų skiriasi ženkliai – tutsiai yra vidutiniškai dviejų metrų ūgio, hutai – šiek tiek mažesni. Nuo senovės tutsiai ir hutai tuokdavosi tarpusavyje, todėl realiai galime teigti, kad tai – viena tauta, suskaldyta bloga linkinčių europiečių kolonistų.

Bet pažvelkime į genocido ištakas ir kraupius skaičius. Po Ruandos prezidento nužudymo 1994 m. prasidėjusios žudynės vos per tris mėnesius nusinešė beveik milijoną tutsių gyvybių. Liepos 4-ąją žudynės pasibaigė į Kigalį įžengus tutsių Ruandos patriotinio fronto kariams. Bijodami keršto, maždaug 2 milijonai hutų pasitraukė iš šalies. Daugiau kaip 20 000 pabėgėlių mirė nuo choleros epidemijos. Šiuo metu maždaug 300 000 vaikų Ruandoje neturi nė vieno giminaičio, nemažai jų gyvena gatvėse. Apie 130 000 Ruandos gyventojų – kalėjimuose, laukiančių savo eilės būti nuteistiems dėl genocido vykdymo.

Kaip rašo Ruandos dienraštis „The New Times“, genocido buvo galima išvengti. Baisiausia, teigiama jame, kad tarptautinė bendruomenė ne tik viską žinojo, kas vyksta Afrikos viduryje, bet ir prisidėjo tiekdama ginklus žudikams ir savo specialiųjų tarnybų pagalba kurstydama tutsius ir hutus. „The New Times“ konstatuoja: „Žudynių galėjo nebūti, jei tarptautinė bendruomenė būtų turėjusi noro suvokti jų kainą“.

Laikraštis rašo, jog prancūzai, prisidėję prie genocido organizavimo, pasirodė kaip beširdės būtybės, kurios po tragedijos pareiškė, jog Prancūzija neprisiima jokios atsakomybės ir nejaučia kaltės dėl įvykių Ruandoje. Tačiau dabar jau aišku – ir tai įrodyta dokumentiškai, - kad buvęs Prancūzijos prezidentas François Mitterand‘as tiesiogiai susijęs su genocido organizavimu. Tačiau 1996 m. mirusio politiko nebeprikelsime - Dievas jam teisėjas.

Nebeprikelsime ir milijono tutsių. Tačiau buvusio JAV prezidento Billo Clintono norėtųsi paklausti, kodėl jo valdoma šalis, vadinanti save galingiausia pasaulyje, kruvinąjį 1994-ųjų pavasarį apsimetė, kad nieko nežino, kas vyksta kažkur vidury Afrikos žemyno.

Vakarietiškoji versija

Pažvelkime į vakarietiškos spaudos požiūrį į genocidą, per 100 dienų įvykdytą Ruandos Respublikoje.

Vakariečiai meistriškai sumodeliavo Ruandos tragediją dar devynioliktajame amžiuje. 1890 m. Briuselyje vykusios konferencijos metu Ruanda buvo „atiduota“ Vokietijai. Būtent jos strategai iš tutsių mažumos sukūrė dirbtinį elitą. Tutsiai gavo daugiau privilegijų, jie galėdavo gauti geresnius darbus ir išsilavinimą. Ši tendencija pastebima ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai Ruandą į savo rankas iki 1962-ųjų nepriklausomybės perėmė Belgija.

Tyrinėtojai pripažįsta, kad būtent vakariečiai sugalvojo teoriją, kad tutsiai – ateiviai iš Šiaurės Afrikos, priklausantys chamitų kalbų grupei, į kurią įtraukiami ir žydai. Tokiu būdu tutsiai tapo „aukštesnės rasės“ atstovais, nes hutai buvo priskirti „žemesniajai“ – bantų rasei. Tokiu būdu hutai buvo kurstomi žudyti tutsius kaip nevietinius gyventojus, svetimšalius.

Išslaptinti dokumentai, išlikę po genocido liudija, kad žudynės buvo gerai organizuotos. Vakarų valstybės gerai apginklavo būsimuosius žudikus kalašnikovais, granatomis ir mačetėmis.

Išliko liudijimų, kad būsimasis genocidas buvo nesislapstant aptarinėjimas Ruandos vyriausybės kabinetuose, kur nuspręsta atsikratyti tutsių. Tarp žudynių organizatorių – ne tik politikai, bet ir miestų merai, aukšti policijos pareigūnai, valdininkai.

Nustatyta, kad dar 1994-ųjų sausį iš Prancūzijos ir Belgijos į Ruandą buvo pradėti gabenti ginklai.

Liudininkų teigimu, vyriausybės remiamų radijų stočių bangomis buvo transliuojami raginimai žudyti. „Žudykite arba patys būsite nužudyti“ - tokios ir panašios frazės buvo 1994-ųjų pavasario ir vasaros Ruandos kasdienybė.

Nuo balandžio 6 d. iki 29 d. buvo nužudyta maždaug pusė milijono Ruandos gyventojų.

Dabar košmaras baigėsi. Tačiau pasekmės Ruandoje bus dar ilgai jaučiamos. Iš tikrųjų mes visi jas jausime – žudynės Afrikoje parodė, kad pačius žiauriausius dalykus nesunku surežisuoti. Vienintelis džiaugsmas – kad post factum, tačiau realiai funkcionuoja teisingumas: 1995-aisiais Arušoje - Jungtinėje Tanzanijos Respublikoje - buvo įkurtas tribunolas, kuris iki šiol turi daug darbo. Savo tinklalapį turintis Ruandos genocido tribunolas sudarytas iš 16 teisėjų, atstovaujančių įvairiausioms pasaulio šalims.

Vienintelis retorinis klausimas neduoda ramybės – kodėl vakariečiai teisingumo ginklo imasi per vėlai?

Ruandos Respublikos vėliava:

Žymus lietuvių muzikantas, keliautojas Hokshila sukūrė filmą apie Ruandą. 

 

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
2. Jurgis
(2012-09-25 00:13:47)
(78.57.208.170) Parašė:

„ kodėl vakariečiai teisingumo ginklo imasi per vėlai? “ Jeigu imasi anksčiau – tuomet kaltinami nepagrįsta normaliai gyvenusios šalies okupacija.



1. ZZZ
(2012-09-24 12:05:55)
(85.206.70.128) Parašė:

Rekomenduoju visiems paskaityti Perkinsono knyga "ekonomikos smogiko ispazintis". Ji atvers akis, isples akirati . Galu gale leis susivokti, kas pasaulyje vyksta. Sioje knygoje aprasomos "schemutes"labai tinka ir Lietuvai, tik mastelis kitas.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi