Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Prieš tris dienas rašiau keletą minčių dėl a.a. Algirdo Patacko ir išsitariau, kad bijau, jog šia netektimi šie metai nesibaigs... Metai įsibėgėja – šiandien iškeliavo signataras Romualdas Ozolas.
Romualdas, visų pirma, buvo ir liks vienas pagrindinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, Sąjūdžio simbolių. Jis ėjo į šį žingsnį visą savo sąmoningą gyvenimą.
Kruopščiai ir tikėdamas tuo, ką daro, suprasdamas visa tai ir sugebėdamas įvertinti, paaiškinti ir kitiems. Retos savybės, kurios drauge su jo erudicija buvo tokios būtinos Sąjūdžiui, Lietuvos žmonėms, patikėjusiems Sąjūdžio idėja, iniciatyvine grupe ir tapusiems viena visuma.
Visuma, kuri išlaisvinto Lietuvos žmogų, pilietį jame ir atvedė iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
R. Ozolas – vienas pagrindinių Sąjūdžio vadovų, vienas atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės Ministrės Pirmininkės K. D. Prunskienės pavaduotojų ir vyresniosios kartos Atgimimo žmonių, beatodairiškai atidavusių visą save ir šeimą šiam sekinančiam ir pasiaukojančiam triūsui.
Jis buvo vienas pagrindinių ne tik Sąjūdžio ideologų ir politikų, kokiais tuo metu niekas Sąjūdžio žmonių nevadino, bet ir juodadarbių. Neįprasta šiuo žodžiu vadinti mūsų vyresniuosius, tačiau Romualdas tai darė, ir tai atsiminti labai svarbu.
Jis nesibodėjo jokio juodo, alinančio darbo, visada rasdavo laiko padaryti tai, kas tuo metu buvo svarbiausia – pagrįsti ir paaiškinti Sąjūdžio sprendimą, pasiūlyti ir apginti jį. Mums, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariams, išliks nuolatinis sąžinės priekaištas, kad nesugebėjome įvykdyti mūsų sprendimą, remiantis kuriuo Romualdas Ozolas nuo 1989 metų gegužės mėnesio turėjo būti Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku antrajam pusmečiui po Vytauto Landsbergio.
Vis nebuvo kada?..
R. Ozolo kruopštumas viską dokumentuojant, įžvelgiant ir 1988 metų birželio 3-iąją Lietuvos Mokslų akademijoje vykusio renginio, kurio metu buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, svarbą ir padarant renginio garso įrašą, jo gausūs Atgimimo įvykių aprašymai ir dokumentavimai liks neįkainojami.
Tai, ką nuosekliai ir tvarkingai sukaupė, Romualdas teikė ne tik spaustuvėms ir redakcijoms, bet ir paruošė bei atidavė muziejui, valstybės archyvui. Jis buvo ne tik vienas „Kultūros barų“ žurnalo steigėjų, dėstė Vilniaus universitete, dirbo „Minties“ leidykloje, todėl suvokė rašytinio žodžio svarbą.
Sąjūdžio „Atgimimo“ savaitraštis – taip pat Romualdo Ozolo idėja ir kūdikis, kurio svarbą pervertinti sunku. Indrei Makaraitytei, vadovaujančiai šiam istoriniam savaitraščiui, nuoširdžiai linkiu atsakomybės neužmiršti šio leidinio prasmės ir garbės.
Paskutinysis Romualdo Ozolo kūdikis „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ taip pat orientuotas į istorinę, dokumentinę Atgimimo įvykių analizę, faktų ir dokumentų pateikimą, o ne subjektyvius vertinimus ar istorinės tiesos iškraipymą.
Ne tik tai daug kam, Atgimimo istoriją naudojantiems savanaudiškiems tikslams, nepatiko. Dar labiau šiems nepatiko Romualdo nuomonė.
Gal ne visi tuomet jį supratome, tačiau paskutinįjį dešimtmetį Romualdas atsiskleidė kaip vienas toliaregiškiausių savo įžvalgomis dėl Lietuvos ateities, Europos Sąjungos prasmės ir tikrųjų tikslų. Jis kaip niekada aiškiai ir suprantamai tai formulavo, demonstravo pavydėtiną erudicijos, sąžinės, politinių įžvalgų ir toliaregiškumo tvirtą nenuginčijamą lydinį.
Šį lydinį, tokį neįprastą girdėti iš vieno pagrindinių Sąjūdžio vadovų, paneigti dalykiškai niekas ir nebandė. R. Ozolą ir jo bendraminčius siekta užgožti tik finansais valdomos žiniasklaidos jėga, bandant net jį marginalizuoti. Žema ir niekinga, tačiau tai tik patvirtina Romualdo minčių ir žodžių svarbą ir šiandien, Lietuvai stovint neapsisprendimo kryžkelėje.
Būtina sutikti su šiandieniniu V. Landsbergio vertinimu, kad R. Ozolas buvo ryški asmenybė, tačiau negalima sutikti su nuomone, kad R. Ozolas buvo prieštaringa asmenybė.
Tai šališkas vertinimas, susišaukiantis su populistiniais ir išskirtinai konjunktūriniais šiandieniniais tarybinio laikmečio vertinimais. Tai – kelias į istorinę užmarštį ir savo šaknų nukirtimas.
Romualdą Ozolą, kaip Sąjūdžio kandidatą, ne tik 1990 m. vasario 24 d. išrinko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, skelbusios Kovo 11-osios Aktą, bet dar 1989 m. sausio 15 d. šiauliečiai jį išrinko vienu iš trijų Sąjūdžio atstovų XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1989 m. kovo 19 d. R. Ozolas išrinktas TSRS liaudies deputatu. Ši veikla – visas istorijos puslapis.
Romualdas buvo išskirtinai nuoseklus ir tuo požiūriu nesiblaškantis Lietuvos Nepriklausomybės siekėjas ir gynėjas, perspėjęs Tautą ir apie tai, kur Lietuvos valstybę veda Europos Sąjungos idėja. R. Ozolo nuomone, jam buvo nejauku girdėti bekalbančius apie Lietuvos Nepriklausomybę Europos Sąjungoje. Ši drąsi mintis ne vieną mūsų gąsdino savo nuogumu.
Reikėjo laiko, kad tai suvoktume ne vienetai, o kaskart vis daugiau. Vadinti tai R. Ozolo prieštaringumu – nesąžininga. Kaip ir nesąžininga šiandienines globalizmo tendencijas teisinti, naujajai kartai aiškinant, kad visas mūsų blogis – tai abstraktus‚ sovietinis“ mūsų palikimas.
Tokiu atveju reikia nurašyti ir pokario partizanų, rezistentų pasipriešinimą, Sąjūdžio veiklą ir visus mūsų žmones, sugebėjusius drauge atsistoti į Baltijos kelią, įveikti visus taikius žingsnius nuo Sąjūdžio gimimo iki Kovo 11-osios Akto ir šios Pergalės apgynimo Sausio 13-ąją, taikaus dainuojančios Lietuvos revoliucijos kelio esmės nurašymą, iškeitimą į kasdiene tampančia ir jokio intelekto nereikalaujančia pigia vasališka karo propaganda. Romualdas Ozolas nuosekliai švietė mus ir drąsino, suteikdavo viltį ir parodydavo kelią.
Dar 1991 m. kitas Sąjūdžio Seimo Tarybos narys poetas a.
a. Marceljus Martinaitis pranašiškai pastebėjo, jog tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „ Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai.
Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką.“
R. Ozolas šiems demagogams tai paaiškino labai paprastai: „ Niekada nesakiau, kad aš neapsimetinėjau, nemelavau, negyvenau dvigubo gyvenimo.
Dėl to kartais juokiausi, kartais kentėjau. Kada melavimas tampa įpročiu, o visa ta ydų puokštė – nuolankumu, susitaikėliškumu, yra atskiras klausimas, bet į jį atsakyti irgi galima – tam žmogus turi apsispręsti savo valia numarinti sąžinę.
Turi paskelbti nuosprendį sau: susitaikau ir prisitaikau. Tada jis ir tampa kolaborantu...
Tarnavimas prasidėdavo tada, kai susitaikiusysis iniciatyviai atsiduodavo sistemai, jos pagrindu ir jos rėmuose siekdamas savo karjeros. Apie sistemos tarnų, turinčių prisiimti tam tikrą sistemos jam nustatytą atsakomybę, galimybes nukrypti nuo reikalavimų arba juos sąmoningai ignoruoti – pernelyg specifinis klausimas, tačiau apie tai ir teoriškai, ir praktiškai kalbėti ir galima, ir būtina.“
Todėl daug kam, visų pirma, R. Ozolo pigiems oponentams reikėtų pažiūrėti į save veidrodyje ir pabandyti savyje rasti sąžinės likučius. O šiandien juos kviesčiau atsiprašyti Romualdo Ozolo dėl to, kad vedini savo karjeros konjunktūros, sugebėjote nuogą ir liberalią demagogiją nukreipti šio Sąjūdžio Žmogaus niekinimui.
Žmogus ir lieka Žmogumi. Tačiau ne kiekvienam tai Dievas suteikė.
Romualdas Ozolas jums pateikė savo klausimą, į kurį dalykinio jūsų, ponai oponentai, atsakymo nematome ir negirdime: „Šiandien Lietuvos intelektualams kylančių problemų sprendimo kontekstas toks – Lietuva yra naujoje sąjungoje, atsisakiusi didžiosios dalies suvereniteto, visiškai nugyventa, baigianti išsivaikščioti ir stovinti prieš apsisprendimą pribaigti lietuvių populiaciją fiziškai. Šita „vieninga Europa“ ne vienam nėra nei vieninga, nei netgi Europa, o tik žmonių nuskurdinimo, pelnų koncentravimo mažumos rankose ir sienų perdalijimo projektas.
Argi ne su tuo mes vėl esame raginami susitaikyti ir prisitaikyti? Ar dėl to ir turėtume džiaugtis?“
Paskaitykite dar kartą Romualdo žodžius apie „sovietmetį“ ir mūsų Žemę: „... man tekusi tikrovė yra ir bus vienintelė duotybė.
Tai, šita tikrovė, nebuvo narvas, kalėjimas. Nebuvo todėl, kad – tegul ir užklota kolchozais ir sovchozais, nusavinta, bet po visais tais režimo prievartos įrankiais tai buvo žemė, kuri gyveno savo gyvenimą ir bent jau laisvės sugestiją teikė visiems.
Mano žemė... Žemės apologetika pagimdė Lietuvos fotografiją.
Visi didieji ano meto tvariniai persmelkti meilės savo žemei jausmo... Tačiau meilės žemei nebuvo įmanoma uždrausti.
Meilė nepaklusni jokiai prievartai. Iš meilės savo žemei kilo Sąjūdžio meilė Lietuvai.
Savo žemę Lietuvą su visa jos nelaiminga, dramatiška, bet vienintele tikra tikrove mylėjusi karta atkūrė Nepriklausomą valstybę.“
Todėl Romualdas nebijojo atskleisti „sovietmečio“ esmę ir turinį, nuo jūsų demagogijos ir gynė a. a.
poetą ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį Justiną Marcinkevičių: „Justinas Marcinkevičius yra tipiškas šio jausmo, šios tikrovės, šios būties poetas. Savo kartos – okupaciją atlaikiusios ir valstybę atkūrusios lietuvių kartos poetas, ne apie ją, o už ją kalbėjęs poetas, – tikras to meto lietuvių tautos dvasios reiškėjas.
Niekas už jį tapačiau neįkūnija šios kartos ir žemumų, ir aukštumų, visos jos istorinės ir mažybės, ir didybės.
Tai nepanaikina galimybės norintiems tą epochą ir jos žmones analizuoti ir vertinti įvairiausiais požiūriais. Nors kai kuriais klausimais kai kurie iš jų galėtų nepraleisti progos patylėti: jeigu ana, okupaciją atlaikiusioji, karta Lietuvos valstybę atkūrė, tai jos vaikai, anuomečiai komjaunuoliai, šiandieniniai valstybės šulai su visais savo rėmėjais, deja, prakūrė – išparceliavo, nugyveno ir išsilakstė kas kur, kur geriau.
Ką jie sukūrė – apie tai galima būtų kalbėtis iki devinto prakaito. Tačiau apie Justiną Marcinkevičių kalbėti taip, kaip kalbama interviu („Justinas Marcinkevičius yra ne tik tipiškas prisitaikėlis kultūrininkas, bet ir tipiškas homo sovieticus, tikras sovietinis poetas, kuriam šalia patarnavimų partijai ir vyriausybei (nepamirštant „organų“) buvo leidžiama daug daugiau ir jis galėjo laisvalaikiu puoselėti tautinius nacionalinius jausmus ir žadinti juos žmonėse“) – yra juodas ir niekšingas intelekto žmogaus vardo nevertas šmeižtas.“
Šį Romualdo Ozolo paminėjimą noriu baigti šventais jo žodžiais, dėl kurių prasmės ir savo sąžinės šiandienos įvykių akivaizdoje mums visiems būtina susimąstyti, kaip tai daro ir 2007 m. „Oskaro“ laureato JAV režisieriaus Roberto Redfordo filmo „Ramūs tarp vilkų“ herojai, sprendžiantys dilemą, ar pasipriešinti akivaizdžiai piktybiškiems Tautos išlikimo požiūriu valdžios sprendimams, jei manai, kad tavo vieno nuomonė ar veiksmas nieko nepakeis – valdžia visada suras tą, kuris už tave atliks niekšingą jos užduotį.
Romualdas Ozolas atsakė į tai labai paprastai ir aiškiai: „ Net ir labai norint, sunku po tokių žodžių mąstyti ką nors rimta: bloga valia mąstymui yra blogiau nei radioaktyvi spinduliuotė kūnui. O jeigu stebuklo vis dėlto reikia, ir juo šiuo atveju tegali būti tik Sąjūdis, tai gal po šiuo šmeižtu pradedamas koks nors beatifikacijos procesas?
Jeigu taip, tai aš dar kartą buvau kvailys, aiškindamasis ir bandydamas aiškinti, kad šiame pasaulyje vis dėlto esama kažko tikra. “
Prisiminkime šiuos Romualdo žodžius kaip Jo atminimą ir priesaiką mums, manantiems, kad Lietuva ir mūsų tauta turi išlikti, gerbiantiems vienas kitą, Lietuvą ir jos ateitį, istoriją ir Sąjūdį, Romualdą Ozolą – Sąjūdžio ir sąžiningumo simbolį, auką.
Komentarai (45)
Visokio plauko ir tipo revoliucionieriams bei jų gerbėjams,visokių revoliucinių kovų dalyviams ir organizatoriams turėtų galų gale paaiškėti jau tukstančius metų civilizuotiems žmonėms žinoma tiesa, kad nors kiek demokratinėje ir žmogaus ir piliečio teises gerbiančioje visuomenėje tautos valia svarbiais visai tautai klausimais yra reiškiama tautos referendumu. Tad nereikia revoliucionieriams kliedėti apie taurias ir išlaisvinančias bei kitokes revoliucijas ir jų "taurius"vadovus ir dalyvius. Paskutinės revoliucijos įvyko aštuonioliktame amžiuje, o visos kitos net ir komunistinė 1917 metų "revoliucija" Rusijoje buvo inspiruota Vokietijos, o jos pagrindinis vadas Leninas buvo Vokietijos šnipas. Visokio plauko revoliucionieriai tai niekšai nenorintys savo pragyvenimui užsidirbti normaliu visuomeniai naudingu darbu. Taškas.
tai sąmoningas klausimas Indrei Makaraitytei, prisiėmusiai atsakomybę už "Atigimimo" likimą. Pagarbiai, Zigams Vaišvila
Nustebino Z.Vaišvila straipsnyje apie Ozolą. Daug keistenybių, bet viena jau su diagnoze - nes Vaišvila siunčia linkėjimus atseit tebeleidžiamam "Atgimimui", nors "Atgimimas" jau dvejus metus kaip išnykęs. Beje, įdomi istorija, kaip Ozolas paliko, atidavė ar pardavė Atgimimą, o naujas savininkas tapo lyg Sigitas Babilius ir tarsi susijęs su VSD
,O kad aš esu nereikalingas, tragiškiausiai pirmą kartą pajutau prieš pat Kovo 11 Akto paskelbimą, kuomet V. Landsbergio paklausiau, kaip mes toliau dirbsime? Tai jis man tada atsakė, tiesiai šviesiai: „O kodėl tu manai, kad aš su tavimi turiu dirbti?..” Antras toks V. Landsbergio smūgis man (iki to laiko, bent jau aš, laikiau V. Landsbergį artimiausiu bendradarbiu) buvo tada, kuomet Aukščiausios Tarybos Sąjūdžio klubo organizacinėje grupėje buvo deramasi dėl to, ką Sąjūdis siūlys pirmininku. Tuomet V. Landsbergis pasakė, kad jis sutiks kandidatuoti tik tuo atveju, jeigu bus be alternatyvų, lygiai taip, kaip ir į Sąjūdžio tarybos pirmininkus“, – teigia R. Ozolas.' sauksmas. lt
Išėjo vienas paskui kitą Karys ir Mąstytojas.Jausmas toks,kad Lietuva liko be laisvę mylinčių sakalų. Liko vedliai, panašūs, anot a.a. Algirdo, į broilerius, kurių laisvės supratimas nesiekia toliau vištidės sienų, o gerbūvis suvokiamas tik per lesalo kiekį.Ir jiems nebesvarbu, kad juos šeria tik tam, kad patektų į jau paruoštą skerdyklą...
Kodėl nerūkančią iškilią asmenybę Ozolą pakirto plaučių vėžys??.. O kodėl iškiliausias VSD pareigūnas pulkininkas Pociūnas iškrito pro langą iš devinto aukšto? Kodėl iškilus verslininkas Lubys sukniubo Druskininkų pakrūmėjėj? Kodėl Visagino AE direktorius prigėrė Kuršių mariose metro gylyje?
per sawo SAZININGUMA neteko, kas brangiausia...vaiko , jie ateina ir taip padaro, atima brangiausius zmones/ laikykis ir saugok SEIMA/jonas/
Jau nuo seeeeno egzistuoja ir niekas zmogzudysciu nestabdo , neviesina , kaip pirmokai tryli laukia savo eiles . Kas turi galias gali tyliai organizuoti zmoniu gelbejima , ne jau tiek mazai dar pazenge . Isr nereiklia galvoti , kad nieko nevyksta . vyksta , ir nereikia galvoti , kad mane nelies , lies , nes tai budeliai ir nezinai kas gali jais uzsiundyti .
jau egzistuoja ir medicinine prostitucija.manau,kad medikai gauna nurodymus ko nereikia gydyti.
Ne amžiną atilsį R. Ozolas buvo prieštaringas, o epocha buvo prieštaringa, beje ji ir dabar tęsiasi. Būtent R. Ozolas ir jo bendražygiai įgyvendino Tautos valią ir jos vardu paskelbė Lietuvą Laisva, Nepriklausoma, Demokratine Respublika. Taip, pokario partizanai, rezistentai ir disidentai žadino laisvės troškimą ir pasiaukojamai kovojo už Lietuvos valstybę. Tačiau, būtent, sąjūdiečiai, jau tuomet išsikovoję pripažinimą visuomenėje, palaikomi tautos aktyviosios dalies, pasiekė galutinę pergalę kovoje už Nepriklausomą Lietuvą. Kaltinimai sąjūdiečiams dėl jų dvilypumo yra absoliuti kvailystė. Pradžioje, nori nenori, reikėjo dirbti tyliai, net prisitaikant prie Gorbio "perestroikos", kitaip iš pat pradžių Sąjūdžio žmonės būtų buvę "susemti" - patekę į beprotnamius ar kalėjimą. Nori nenori, bet reikėjo gudrauti, reikėjo tapti tiek LTSR, tiek SSSR liaudies deputatais. Tad nori nenori bet turėjo būti ir atsiskyrusi LKP, kuri sudarė galimybę Sąjūdžiui būti legaliam, turinčiam nuosaikųjį spraną ir radikalųjį sparną, siekiantį išeiti iš SSSR. Reikėjo "žaisti" ir ekonominį savarankiškumą SSSR sudėtyje, laukiant SSSR susilpnėjimo ir demokratinių išcentrinių jėgų sustiprėjimo Rusijoje. Štai šį trigubą žaidimą ir žaidė atitinkami Sąjūdžio ir LKP lyderiai ir su Dievo pagalba bei Lietuvos žmonių patriotizmu Lietuva tapo laiva. Ir po kovo 11 taip realiai ir buvo. Bet vėliau... prasidėjo kova dėl valdžios ir Sąjūdžio priesakai buvo užmiršti. Tik nedaugelis Sąjūdžio vadų, tame tarpe R. Ozolas, liko ištikimi Sąjūdžio - Tautos dvasinio pakilimo idealams. Jis visada tą atvirai skelbė, todėl ir buvo tiesiog išmestas iš valdžios olimpo, bet išliko ištikimu Lietuvai ir Tautai. Garbė jam. Tą ir norėjo konkrečiai pasakyti Z. Vaišvila, ačiū jam.
Nelabai tokie suprantami dalykai . Turintys galias Zmones , niekas neisgelbejo Stankunaites dukrytes Deimantes ir jos Motinos , kad nebutu smeiziamos ir net isveztos is ju mylimos Tevynes . Sios seimos niekas neapgyne is ju ateme viska Tevyne , draugus , artimus , is mergytes mokykla ir vien del to , kad banditams butu ramu gyventi . Nestojo niekas ginti . Nebaudziami nusikalteliai siaucia toliau , kesinasi i Zmogaus gyvybe ir ju niekas netramdo . Visi kalba kiek daug pasieke. Silpna Zmogu apginti , sugrazinti aukoms gyvenima taip pat pasiekimas , apie tai niekas nekalba .
Kazkaip idomiai Zmogus blogai jautesi , bet niekas ligos nerado .Ar nedare tyrimu , o gal auku niekas negydo ?.
Dabar siaucia organuzuotas , susivienijes , nusikalstamas tinklas prekyba Zmonemis . Jie nuziuretai , liudininkui ar pagal uzsakyma Zmogui aukai naudoja isorini apspinduliavima . Elektromagnetinius spindulius nutaiko i pasirinkta Zmogaus organa ir apspinduluoja , apsvitina . Sio tinklo prekyba Zmonemis nusikalteliai daugiausiai taiko elektromagnetinius spindulius i kepenis . Tai vadinasi leta zmogzudyste . Apsvitintas Zmogus nuo isorinio apspinduliavimo radiacijos mirsta . Su terorizmu kovoti butina , kitaip apsvitins nekaltus vaikus , jaunima . Budeliai labai ziaurus , niekas nezino kas naudojasi ju paslaugomis . Visiems stiprybes , ramybes , darnos seimoje ir sveikatos .
Atsiprašau pačio.
Tamsta neteisus, aš niekada nieko nesu vadinęs Kremliaus agentu, koloradu ar putleriu. Ozolas nuo "dabartinių valdžios exkomunistų" skiriasi tuo, kad jis aktyviai dalyvavo nacionalinio išsivadavimo kovoje Atgimimo metais.
sprendžiama iš jo vaisių! Na ir kas , kad buvo TSKP nariu, bet ar buvo T. V. idėjiniu? Anaiptol. O Sąjūdyje nuveikė nemžai gerų darbų. Ilsėkis ramybėje Ramualdai. Amžiną atilsį duok Jam Viešpatie.
Tokie diskusijų mėgėjai kaip 27 ir 28, nesutinkančius su jų nuomone, paprastai vadina Kremliaus agentais, koloradais ir putleriais. Diskusoriai, o kuo komunistas Ozolas skiriasi nuo dabartinių valdžios exkomunistų?
to "27. T0mas J. -> geltonai submarinai" Man jau senai tas pageltonaves submarinas yra panasus i shudvabali atsitupusi ant rusiskos propagandos smirdancio kupsto. Su juo diskusija neimanoma, nes tai uzprogramuotas niekselis. Nereikia kreipti demesio.... tik zinoti.
Kadangi tamstos sugebėjimai diskutuoti tikrai beviltiški, tad neliūdžiu kad ir neketini diskutuoti.
tamsta arba esi juokingas mulkis arba visiškas tamsuolis, nes pasakymas, kad “TSKP yra (buvo) labiausiai (LABIAUSIAI) nusikalstama organizacija pasaulyje“, sukelia mažų mažiausiai įtarimą, kad žmogus ne visiškai sutaria su protu :) - suprantama, jokios to “teiginio“ motyvacijos neprašau, nes pats tokio teiginio patikimo faktas jau pilnai parodo, kad diskutuoti su sapnuojančiu ir fanatiškai pasaulį matančiu žmogumi , būtų beviltiška :)
Ozolas buvo šaunus vyras, nuveikė daug naudingų Lietuvai darbų, tačiau išlikim kritiški ir teisingi: nereikia sudievinti žmogaus, kuris priklausė labiausiai nusikalstamai organizacijai pasaulyje ir užėmė joje gan aukštas pareigas. Turiu omenyje TSKP - organizaciją, kuri atsakinga už ilgametę Lietuvos okupaciją ir lietuvių trėmimą, naikinimą.
Matau, kad ponas Vaisvila issijuoses giria. Ar tikrai taip? Vaisvila pamirsta pamineti, kad R. Ozolas buvo LKP CK instruktorius! Ir kai jis pasisake LR ir kitu pilietybiu atvilgiu ANTOKONSTITUCISKAI, tai belieka tik pasakyti, kad tikrai ivykde antilietuviska LKP Centro Komiteto nuostata pries lietuviu tauta. Taigi susirastikite ir paskaitykite sio pono R. Ozolo nuomone ir pamatysite.... suskaldyti lietuviai.... jam geris! Antikonstituciniai visokie isaiskinimai... jam geris. Ponas Vaisvila jau pamirso kaip reikia kalbeti tiesa. Kadangi ponas Vaisvila sugeba pamirsti tiesa.... tai gal ezopinio pagyringo kalbejimo ne neverta skaityti? Gal kartais neatsimename ponios Prunskienes indelio i Sausio 13-ta? O ka, gal R. Ozolo, pavaduotojo, nuomone skyresi is esmes?
didis Žmogus. Sąjūdžio vedlys ir tikras Lietuvos sūnus...Labai liūdna. Ramaus atilsio...
Landsbergis butu pasakes, kad Ozolas buvo blogiau nei "priestaringa asmenybe", tada gal ir istorija butu kitokia, nes, matyt, tikrai labai jau vieningai formavosi musu elitas, suskirstes zmones ir nustatinejes taisykles
taip jau priimta - apie išėjusius arba gerai arba nieko. Nepažeisdamas tradicijos tik pabėdavosiu --- velionis taip ir NEATIDARĖ savo žymaus lagaminėlio, kuriame kažkas buvo. Štai dėl to labai ir labai gaila.
Ačiū, Zigmai, iš visos širdies ačiū už tokius straipsnius, kurie šiandienos makalynėje padeda susivokti kas yra kas. Neleidžia susireikšminusiems aferistams perrašinėti Lietuvos istorijos, padeda kai kam prisiminti, o naujai kartai iš pirmų lūpų (be tarpininkų)išgirsti kas iš tiesų yra tikrieji Lietuvos Didžiavyriai.
Gaila puikaus žmogaus, įžvalgaus politico. Ilsėkis ramybėje, gerb. Romualdai! P.s. Tik Zigmas gali taip objektyviai įvertinti šį Lietuvai pasiaukojusį žmogų!
ačiū Zigmai. Puikus tekstas.
vieną po kito naikina kovotojus, užsiaugindami dar po vieną galvą. Kaip jas išmaitins mūsų žemė?
-tikrieji dvasios milžinai visada lieka gyvi -
prisimenu Gino dar "Žinių radijo" transliuotą pokalbį su R.Ozolu, kur prisiminimais nukeliautą į vaikystę, į jo veiklos ištakas.
ne ypač patiko, o jo garbėtroška buvo galbūt per daug išreikšta...
gerbiamą Genzelį KOVO 11-ą mačiau renginiuose prie Seimo. Žinoma, metai daro savo, sunkiai vaikšto, bet turi pagalbininkų.
Nulenkim galvas prieš šį didį Žmogų. Tai asmenybė, kuri iš tikrųjų darė ir paliko didžiulį indėlį Lietuvai, kaip grynoji siela, kaip šio šimtmemečio Vydūnas, taurus ir sąžiningas žmogus, kuris savo mintimis , žodžiais ir darbais parodė, kaip klysta tie, kurie vertybe pasirinko tik pinigus, už kuriuos kasdieną pardavinėja Lietuvą ir sąžinę. "Visada prisiminkite, kad jūsų vidinė būsena - ne tik jūsų reikalas, kad ji daro poveikį ir kitiems. Jei esate netyri, savo emanacijomis teršiate aplinką. Jūs norite daryti gerą, tai suprantama, bet žinokite, kad jei būsite nešvarūs, jums tai nepavyks. Štai ir viskas, tai absoliutu. Jei tikrai norite padėti žmonijai, galite tai padaryti per savo tyrumą. Net jei nieko niekam nesakysite, per jus sklis Šviesa, kuri paveiks visą aplinkinį pasaulį. Gana vien jūsų buvimo. O jei būsite netyri, pikti, neteisingi, godūs, jūs tik nuodysite pasaulį. Ar jūs tuo tikite, ar ne - taip yra. Aš tuo tikiu, tiksliau - žinau." Omram Michailas Ivanovas "Šviesa - Gyvoji Dvasia"
2012 birželio 19 dvi citatos "... administracinėn atsakomybėn patraukti kovo 17-ąją mitingą Nepriklausomybės aikštėje prie parlamento surengę visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Romualdas Ozolas ir Bronislovas Genzelis." "Tarybiniais metais, atsimenu, užteko iškvietimo pas prokurorą ir pasikalbėti, o dabar pagal visas procedūras - pasiaiškinimas, teismas, nagrinėjimas", - sakė R. Ozolas. Kai Romualdas Ozolas išėjo, Tautos patriotų persekiotojams darbo sumažėjo.
tikrieji lietuvos patrijotai iseina kuriais tykejai tokie kaip patackas ozolas ir dar keleta likusiu tiesiog bijau ivardinti o lieka tik siukslynas kuriais netiki
Kokia sveikata p. gerb. Signataro Genzelio ?.
tikrieji tautos moraliniai autoritetai išeina ..., - lieka tik šiukšlės, - niekam jų nereikia..., - pragaras ir taip jau perkimštas - net nesinori pradėti vardinti, kiek šlykščių ir dvokiančiai odiozinių personų norėtųsi kuo greičiau palydėti su didžiausiais prakeiksmais ..., - o štai tikrieji dvasios milžinai visada lieka gyvi - marcinkevičius, kernagis, r.pavilionis, petkevičius, patackas, ozolas..., - amžiną atilsį...
Ačiū mielam Z.Vaišvilai už nuoširdų palydėjimą Sąjūdžio kolegą. Tik kažkodėl eilė signatarų iškeliauja vienas po kito? Būki atsargus Zigmai.
Na paskaitykite knygą "Juras", pasižiūrėkite į save ir suprasite, kame jūs esate, gal ką nors savo ateičiai ir nuveiksite. O tai Atgimimas.
Sakyčiau, jis buvo idealistas. Buvo nuoseklus ir nepaperkamas (nei pinigais, nei "garbe" ar postais) Lietuvos patriotas. Landsbergis teisus, sakydamas, kad buvo "prieštaringa" asmenybė. Taip, tokiems, kaip Landsbergis, nes buvo ne šios sistemos žmogus. Tame Sąjūdžio tarybos posėdyje, kai buvo pirmininku renkamas (laikinai, o paskui pasirodė - amžinai, iki "garbės" pirmininko) V. Landsbergis , R. O. atsisakė (buvo iškeltas) savo kandidatūros jo naudai, tuo parodydamas pasitikėjimą tuo asmeniu. Kokia būtų Lietuva, jeigu jis būtų tapęs Sąjūdžio pirmininku? Beje, "Atgimimas", atrodo, jau nebeleidžiamas bent pora metų (? ), tad linkėjimai Makaraitytei, pardon, pavėluoti.
Ačiū gerbiamam Vaišvilai už šiuos prisiminimus. Sunku ką nors daugiau ir bepridurti. Doriausi Lietuvos Kūrėjai išeina taip ir nesulaukę savo Tikslo- orios, tvirtos, savarankiškos ir garbingos Valstybės. Ir dar skaudžiau matyti ir girdėti išsikerojusių komunistų liekanų ir Lietuvos griovėjų veidmainiškas , šventvagiškas užuojautas, sklindančias iš valdiškų rūmų...
O kur kovotojų už laisvę paminklas vietoj lenino? Mulkiai, diskutuokite apie signatarus, bet neužmuirškite jų rentas ir sklypus. P.S. ir paskaikaitykire Srakšio knygą "Juras", suprasite Patacką.
Pirma karta išgirdau, kad Sąjūdis turėjo ideologiją – idėjų bei sąvokų sistemą.... Tikslas buvo, bet ideologijos ne kvapo. Aplamai jie buvo tokie ..... ir pardavė Lietuvą. Bet Z. Vaišvilai dar vaidenasi: „Lietuvai stovint neapsisprendimo kryžkelėje“, nors senai narvas uždarytas ir kabo didelė NATO spyna. Svaigsta nuo minčių : „Lietuva yra naujoje sąjungoje, atsisakiusi didžiosios dalies suvereniteto“... Tai ir norėsi paklausti: gerb. Z. Vaišvila, o kiek iš viso buvo tų suvereniteto dalių? Nėra rimto žmogaus Lietuvoje...
Paskutinieji nepriklausomybės šaukliai išeina, o persidažę komunistai ir toliau patyliukais griauna Lietuvą, tik aišku nepamniršdami praturtinti savęs ir savo kolaborantiškos veislės.