2018 m. balandžio 20 d.


Reportažai iš sudužusios Lietuvos

17
Paskelbta: 2014-04-14 19:15 Autorius: Kun. Justas Jasėnas
Kun. Justas Jasėnas
Kun. Justas Jasėnas

Du nesėkmingi bandymai „pasikultūrinti“ Anykščiuose. Skubėjom į O. Koršunovo teatro spektaklį „Hamletas“, žadėjo atvežti į miesto kultūrnamį. Neįvyko, anykštėnai per mažai bilietų nupirko, galėjo daugiau, bet... Nėra čia ko chamams gerų veikalų, apseis. Jei taip nori, tevažiuoja sostinėn. Grįžom namo nieko nepešę.

Kitą sykį vėl dardėjom į 2012 m. kultūros sostinę. Tie dedikuotieji metai praėjo, o iškabos ir reklaminiai stendai dar tebestyro. Gal, sakau, ir sostinė, tik ta kultūra kažkur išgaravo. Koplyčioje (menų centras, ar kaip ten) turėjo įvykti spektakliukas iš V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ trečiosios dalies. Vėl neįvyko. Niekur jokios informacijos, tik ant durų nedidelėmis raidėmis priskrebenta. Nusispjovėm per kairįjį petį tris kartus, daugiau gyvenime nebevažiuosim, kad ir V. Urmana atskristų dainuoti.

Laiko daug, gražus, pavasariškas vakaras. Nusprendėm pasivaikščioti. Plačioje šalyje ruporai skelbė, kad Anykščiuose atvirų durų dienos, nemokamai galima užsikabaroti į bažnyčios bokštą, pasidairyti po apylinkes. Vietiniai organizatoriai laukė, galvojo, kad keli milijonai suplauks. Pamanyk, Eifelio lygio bokštas. Niekas nesiveržė, tik kelios susirietę senutės traukė ton pusėn. Visai ne į bokštą, į vakarines pamaldas šventovėje. Penktadienis, krikščionys apmąsto gavėnios laiku Kristaus kryžiaus kelią, toks liaudiškas pamaldumas. Ir giedojo, raudojo tos kelios senutės didingoje bažnyčioje. O ką kitą joms veikti? Pasirinkimų nėra. Su vargonininku pakalbėjom apie tai, kas čia bus, kaip reikės ryt gyventi, kai žmonių nėra, kai nė vieno šviesesnio, jaunesnio veido. Pasvarstėm, pajuokavom, niekas nesikeičia, ne mūsų kojoms turbūt kažką ir pakeisti.

Aplankėm naująją miesto biblioteką. Ji geroje vietoje, centre, patogu. Pasivaikščiojome taku palei Šventąją, pasidairėm, dar medžiai nesulapoję, toli matyti. Didingi žali A. Vienuolio namai. Miestelio aikštėje A. Baranausko paminklas. Ten už jo nugaros padaryta gera vietelė prisėsti. Vakarais jaunimėlis saulėgrąžas gliaudo, vietinis „elitas“ butelaitį sutvarko. Ką ten jį, per gerai. Prigeria alaus, primėto „bambalių“, nusnaudžia, paryčiais apšlapina vyskupui nugarą. Romantiška, bus atleista, svarbu, kad už ganytojo nugaros, lengviau vargšeliai prasmuks į dangų.

O gyvenimas kažkur į kitą pusę. Toliau, už dėsnių, moralės, etikos ar ko kito. Tas penktadienio vakaras, ruošiamasi „tūsui“. Vyrukai dėžėmis alų. Gal pirtyje, gal jau kokiai valandai į gamtą. Pageri dėžėmis, tuoj šviesiau. Merginos dar dėl nakties linksmybių šio to priduria, net į rankines netelpa, iš nagų krenta. Vėl akyse sužaižaravo tos besimeldžiančios, jau beišeinančios senutės. Maksimoje tądien vykdyta akcija „Maisto bankas“. Pirko varguoliams makaronų, miltų, aliejaus, viena ponia vis užsirašinėjo, registravo. Nepirkau nieko. Pagalvojau, kad remiamieji, pašalpininkai daug geriau gyvena. Tiek jau to, visų čia neišganysi. O aš ir pašalpos negaunu, neprašau, nepriklauso, tad nesijaudinu. Šeimos metai, gal reikia kažką įspūdingo nuveikti jų labui. Dar sumąstysiu. Nebepatraukia graudenimai, liko neįdomios ir Caritas žvakutės advento ar gavėnios metui. Padegini namie, o kosmose gal ir šilčiau dvaselėms, tik ne žeme vaikštantiems. Tiek to. Suvalgėm picos gabalėlį, buvom laimingi. Iki dangaus, pilnos kelnės laimės.

Patraukėm Anykščių rajono keliais – Troškūnai, Raguvėlė, Surdegis... Kaime jau nėra kur nueiti, nebent į kapines. Senukai senutėliai, girtuokliai, vienkiemiuose keli ūkininkai. Ieškom to smetoninio kaimo, nė su žiburiu nesurasi. Mokyklos uždarytos, namai sudegę, negyvenami, išdaužyti langai, kiauri stogai, tos griuvenos smenga gilyn į žemes. Kaip baisu čia važinėti, rodos, kad tuoj užpuls, užklups kokie antžmogiai, pripjaus. Kokie košmariški rudens vakarai ir naktys tose laukymėse, sugriautų fermų ir kolūkių kompleksų fragmentai... Gailėsi, verksi, nieko nebus, nebeprikelsi buvusio gyvenimo. Išėjo, išsisklaidė, nutolo. Atsiminiau kunigo R. Mikutavičiaus knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Per dvidešimt su viršum metų, dėkui Dievui, jau išsivaikščiojo. Tiesa, regėjau kelias šviesėjančias gryčias, aplinką tvarko, plastikinius langus įstato. Gal bus toms šeimynėlėms gerai.

Geriausia pramoga kaime – laidotuvės. Proga susitikti, vis daugiau žmonių pamatai, miestiečiai sugrįžta. Dar ir pavalgai, pailsi, pamaldos bažnyčioje, šioks toks krustelėjimas sielai. Muzikantų, laidotuvininkų dainuškų pasiklausai (visų graudingųjų apraudojimų melodijos panašios į „Žvenk, žirgeli, lankoj“), nuotaika pragiedrėja. Seni ritualai, juos dėl šventos ramybės reikia atlikti, bet kasdienybėje tai jau negyva. Pagailo man kažkaip kaimo klebonėlių. Važinėja kaimų keleliais, apaštalauja, stengiasi, laidoja, pamokslauja, tris keturias parapijas aptarnauja. Greit aptarnaus ir penkias šešias. Sekmadieniais susirenka rinkliavą – skatikėlius. Gerai jiems, nei pavargsta, nei persitempia, visada turi papildomai ugnies. Važinėja vandeniu, pamaitina šventoji Dvasia. Labai geri laikai užėjo.

Pasivažinėjom. Patys aštriausi pojūčiai, dovanėlė šv. Velykų proga. Šiandieninės tikrovės liturgija. Nuoga. Mes dar kalbam apie Lietuvą, juokinga, vaikeliai. Mes dar kalbam apie atgimimą, uodegoje atgimimas, vaikeliai. Keistuoliai, idealistai, vienišiai, kultūros nešėjai, skleidėjai dar sapnuoja, kad kažkas vyksta, rašomi projektai, buriamos bendruomenės. Žodžiu, rankioja samanas keistai kolekcijai. Gerai, Europa žvyro papils ant tako, įrengs žaidimų aikštelę, pastatys būdelę. Gyvensim gamtoje, arčiau gamtos. O dvasiai kas? Gal ir nebereikia sukti dėl josios galvos. Va, geriau apie savižudybių prevenciją pamąstyti... Gerai, kad taip vyksta: miršta, išvažiuoja, galą pasidaro. Šviesiau ir šviesiau. Kiek bus vietos gervėms, šikšnosparniams, visiems paukšteliams ir žvėreliams, „Anykščių šilelyje“ užfiksuotiems.

Viena puiki mano bičiulė dainuoja: „Einu pro Tėvynę kaip pro Šikynę“. Veikia geriau nei Maironio „Lietuva brangi“. Nepykit, iš dainos žodžių neišmesi. Ir aš ją beveik išmokau. Patriotiškai nuteikia, net apsiverkiau. Tuoj dainuosiu, džiaugiuosi, kad lietuvis esu, kad Lietuvoj gyvenu.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
17. Vidas
(2017-11-20 18:09:53)
(83.178.87.215) Parašė:

Tikrai buvau geresnės nuomonės apie kun.Justą.Strazdelio stilius,šitoje rašliavoje.Jeigu ir poezija panaši,tai neduok Dieve,antras Strazdelis.Aš tai įžiūriu prasidėjusį iškunigėjimo procesą kun.Justo rašlevoje.



16. Jadvyga
(2014-08-27 14:07:51)
(85.206.28.152) Parašė:

Ką jau čia tas atsiprašant kunigas nesąmones rašo; ir pats į buteliuką ir į tą patį alų nespjauna, MŪZŲ numylėtas .... savo paties aplinką tegu išsianalizuoja.



15. nekultūringas vilnietis
(2014-04-17 22:12:28)
(188.69.198.48) Parašė:

O žmonės vis tiek čia nuoširdesni ir mažiau susvetimėję, nei Vilniuj. Labiau draugiški ir ne savanaudžiai



14. onaiskaimo
(2014-04-17 07:25:24)
(78.62.70.240) Parašė:

ačiū, kunige. Tiksliai ir nepadailintai. Ne neviltis straipsnyje, bet rūpestis..Ko sulauksim, kai tik tiek tesugebam, kad padejuot?



13. VytautasVe>11. re
(2014-04-16 14:21:30)
(91.187.172.143) Parašė:

Šį portalą lanko lietuviškai rašantys. Tad būkime kulturingi ir atsisakykime barbarizmų! Būtent: lietuvių kalboje nėra priešdėlio - DA, yra PRI. Taigi niekas nieko ne „davedė", „privedė"...



12. ačiū
(2014-04-16 09:53:28)
(78.62.81.149) Parašė:

už drąsą, tiesą nors ir labai skaudžią.



11. re
(2014-04-16 09:43:01)
(80.202.200.188) Parašė:

jei tikinti, idealista ir jauna kuniga davede iki nevilties, vadinasi tikrai blogai yra su ta musu respublika. Dievas baudzia tautas neduodamas geru lyderiu



10. cituoju:
(2014-04-15 10:03:41)
(193.219.54.11) Parašė:

Gerai, kad taip vyksta: miršta, išvažiuoja, galą pasidaro. ....... na, kunige, kad ir kokia neviltis Jus pultų, šito tai jau per daug. Pavojinga šitaip duoti valią tamsioms mintims, ir dar viešai. Patikėkite, aš visiško nusivylinmo dabartiniais laikais turiu nė kiek ne mažiau už Jus, betgi neleidžiu sau pamesti iš akiračio metafizinio lygmens. O Jūs visiškai pasiduodate. Ir dar dvasininkas... et... be tikro dvasinio stuburo, be pasitikėjimo Dievu. Atsiprašau, kad taip baruosi! pagal amžių į sūnus man tiktumėte. (Metai vistik suteikia šiokios tokios brandos.)



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 




Naujausi komentarai