Recenzija. Tomas Pabedinskas, Rasa Pranskevičiūtė. Subkultūra: Tapatybės paieškos prieš fotoobjektyvą

Tokių, kaip ši, knygų pasirodymas Lietuvoje labai džiugina, nes jų nėra daug. Deja, negalime pasigirti garsių roko grupių biografijų gausa, iki šiol „tamsiu mišku“ lieka ir subkultūros fenomenas, pirmąsyk plačiau aprašytas dr. Egidijos Ramanauskaitės knygoje „Subkultūra. Fenomenas ir modernumas“ (2004).

Vis dėlto darsyk pasidžiaugsiu, kad per pastaruosius metus (2010-2012 m.) Lietuvoje pasirodė net kelios knygos, pašvęstos Lietuvos subkultūrų tyrinėjimui: E. Visockaitės, M. Peleckio, G. Kajėno, J. Žitkausko darbai, nagrinėję roką (plačiąja prasme), Artūro Baryso-Baro fenomeną, bardų darbus. Po truputį tokių darbų daugėja, ir tikiu, kad jų bus ir daugiau.

Ši knyga – unikali, nes joje į subkultūras žvelgta per fotoobjektyvą. Tuo pasirūpino puikus fotografas Tomas Pabedinskas ir knygą išleidusi Lietuvos fotomenininkų sąjunga (tiksliau, jos Kauno skyrius) bei Vytauto Didžiojo universitetas, leidinį parengęs garbingoje „Libri Universitatis Vytauti Magni“ serijoje.

Knygos pradžioje – kaip ir dera – įvadas, kurį parašė dr. Rasa Pranskevičiūtė, iki šiol geriau žinoma kaip naujųjų religinių judėjimų tyrinėtoja, 2011 m. apsigynusi disertaciją apie postsovietinės visuomenės alternatyvius dvasinius judėjimus – visarioniečius ir anastasijiečius.

Beje, dr. T. Pabedinskas taip pat ne iš kelmo spirtas. Jo monografija „Žmogus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010) pradėjo keturtomę Lietuvos fotografijos istorijos istoriją (www.radikaliai.lt/knygos/466-zmogus-ir-jo-atvaizdas-zmogus-lietuvos-fotografijoje-poziuriu-kaita-xx-ir-xxi-a-sanduroje-monografija, www.radikaliai.lt/knygos/365-105-budai-pasididziuoti-lietuva-contemporary-lithuanian-photography-relationship-between-the-image-and-the-identity-of-a-person).

Taigi ką šįkart mums siūlo du mokslų daktarai, pasitelkę fotoobjektyvą ir tam tikrą sociologinę analizę? (Tiesa, knygos dailininkas – taip pat gerai žinomas Gytis Skudžinskas.)

R. Pranskevičiūtės įvadas – nesinori kritikuoti – tačiau yra silpnokas. Žinoma, jaunoji mokslininkė tvarkingai apžvelgia, kas yra alternatyvūs sociokultūriniai judėjimai, aiškina, kas yra subkultūrinės grupės ir „alternatyva“, tačiau tai kiek nuobodoka. Cituoti profesorių emeritą Algį Mickūną galima visur ir visada, čia norėtųsi gilesnės analizės. Į ją kažkiek neriama, bandoma paaiškinti, kokios gi to „aš“ paieškos bendraminčių grupėje. Mano kuklia nuomone, tai savaip puikiai suvokia kiekvienas kokioje nors grupėje esantis žmogus (kas paaiškės iš tolimesnio knygos turinio). Be abejo, apibendrinimai yra sveikintinas dalykas, tačiau tokie abstraktūs sakiniai kaip „neretai subkultūrinėse diskusijose iškeliamos visuomenės problemos“ (p. 9) manęs neįtikina. Pvz., pankai yra pankai, ir netgi pankai nėra pankai, jei pasigilintume giliau. Vertybių sistemos gan smarkiai kinta su amžiumi, kita vertus, yra 50-mečių pankų. Čia dr. Rasai reikėtų dar labiau pasigilinti į aprašomą dalyką.

Knygoje jos herojams pateikiami 7 klausimai, kurių neperrašinėsiu. Jų esmė – prisistatymas, pareiškimas, kas svarbiausia gyvenime, kokia supanti visuomenė ir pan. Paskutinysis klausimas yra tiesiog draudžiamas Žurnalistikos Institute, kurį turėjau garbės baigti: „Jei jūsų manymu būtų verta dar ką nors šia tema žinoti, prašau, paminėkite“. Tai – viena didžiųjų žurnalistikos (o čia labiau žurnalistika, interviavimas, nei sociologija) klaidų. Jei nesugebi prašnekinti pašnekovo – geriau to neparodyk.

Tiek pastabų. Dabar – begalė pagyrų su viena išlyga. Pagyros – už daug ką. Vizualioji T. Pabedinsko kuruojama pusė – dešimt balų. Visgi jis iš dalies sutiko, kad pristatyti fotogeniškiausių subkultūrų atstovai: gotai, baikeriai, tie, kurie turi tatuiruotes, gražų ar kuo nors išskirtinį kūną ir pan.

Įdomu, kad gana plačiai pristatytas krikščioniškojo metalo judėjimas „Army 777“, kuriam bent neformaliai vadovauja Benas (gyvenime – taip pat mokslų daktaras, labai protingas žmogus ir geras muzikantas). Tačiau neatskleidinėkime tapatybių. Kam reiks, tas atpažins.

Pasigedau daug ko. Kad ir piktų satanistų su savo makiažų. Užtat yra katalikų vienuolė. Kai kurie personažai man atrodo visiškai neverti šios knygos puslapių, nes jie elementariai meluoja apie savo „nuoširdumą“, kai kuriems skiriama per daug dėmesio (apie kai kurias grupes kalbama per kelis puslapius; ar jie knygos sudarytojų draugai?).

Nors knygai šiek tiek trūksta pusiausvyros, rašau jai stiprų aštuonetą, su viltimi, kad pasirodys ir antras tomas.