Ranka nesikėlė L. Bielinio „Prezidentę“ gražinti

Ne tiek apie patį Laurą Bielinį, kiek apie žmonių laužymą Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo metais, noriu parašyti keletą žodžių. Savo metu pirkau jo ką tik išėjusią knygą „Prezidentė“ (2011), kurioje autorius gana taikliai analizavo tiek prezidento instituciją Lietuvoje, tiek ir Grybauskaitės, kaip reiškinio, įsigalėjimą. Retai kas iš Lietuvos mąstytojų apibūdino jos tuštybę ir nesugebėjimą gaudytis politinėje aplinkoje, kaip L. Bielinis savo nedidukėje knygoje. Nuo tol, didžiuliais žingsniais D. Grybauskaitė rovė kelią į Lietuvos uzurpavimą, valdžios nedemokratiškumą, atskirų sluoksnių palaikymą ir visišką nesiskaitymą su tikrosiomis Lietuvos realijomis. Prezidentė nei karto neišsakė savo požiūrio į visuomenę skaldančias problemas, į atskirų žmonių demonizavimą, į istorinių Lietuvos asmenybių šmeižimą. Šiandienos Lietuva tapo chunveibinine valstybe, kurioje geras tonas yra rusų ir kitų tautų šmeižimas, šalies piliečių bauginimas ir pravardžiavimas. Už visko šito stovi viena institucija.


 
Po kiek laiko mačiau L. Bielinio pasisakymą LRT studijoje, kur jis gyrė Prezidentę, jos „teisingus valdymo metodus“. Nepatikėjau savo akimis! Parašiau į L. Bielinio paskyrą feisbuke, jis man atsakė, jog nuomonė priklauso nuo amžiaus, „Tur būt ir tamstos nuomonė keitėsi, kai buvote trijų metų, ir kai suaugote?“ Taip argumentuoja filosofas, aukštos mokyklos dėstytojas, autoritetas!

Suprantu, kad nedemokratinėje šalyje, kokia tapo Lietuva nedemokratinei prezidentei įsigalėjus valdžioje ir niekam nedrįstant ją kritikuoti, kiekvienas žmogus turi teisę bijoti prarasti darbą bei galimybę juo užsidirbti savo, šeimos gyvenimui. Tiksliai nežinau priežasčių, tačiau po knygos, kurioje negailestingai iškoneveikė Prezidentės tuštybę, atsisakyti savo požiūrio gali tik žmogus, kurio atžvilgiu buvo pravestas rimtas politinis mobingas. Šitai galima suprasti. Galima atsisakyti savo požiūrio kaip atsisakė savo metu Galilėjo Galilėjus, persiekiojamas ir bauginamas inkvizicijos. Istorijoje pasiliko kitas Galilėjus, jaunesnis ir drąsesnis, ir jo mokymai. Norėtųsi, kad išdidūs žmonės būtų stipresni ir nepasiduotų bauginimui, bet ką padarysi, visi gyvenam po saule, ir būti didvyriu ne kiekvieno dalia. Bet tada jų ankstesnieji kūriniai praranda savo blizgesį bei svarbą.

Paprastai knygas, kurių nepasigendu, atiduodu į biblioteką, o jie jau sprendžia, ar pasilikti, ar padėti nemokamų knygų lentynoje, kokia yra kiekvienoj viešoj bibliotekoj. Tačiau ranka nesikėlė L. Bielinio „Prezidentę“ gražinti, nes skaitytojas apsigautų skaitydamas mintis, kurios seniai jau nepriklauso autoriui. Tai tolygu skaitytojo apgaudinėjimui.

Tad įdėjau ją į popierinį maišelį ant kurio užrašiau „Ne skaitymui!“, ir padėjau ją ant šiukšlių dėžės – koks bomžas ją suradęs pasidės ją vietoj matraco kad jam šilčiau būtų miegoti, arba užkurs ja laužą pasišildyti. Nors bus kokios naudos.