Proveržio daigai išėstoje fiurerio naftalino kepurėje?

Tokių minčių kilo antradienį apsilankius „Vilniaus sąjūdžio“ ir „Vilniaus forumo“ organizuotame viešame susirinkime istorinėje Mokslų Akademijos salėje, kur prieš 30 metų be dviejų mėnesių susikūrė „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis“.

Pirmiausia noriu pasakyti didžiulį komplimentą nenuilstamam Vilniaus sąjūdžio organizatoriui energingajam griausmabalsiui Leonui Kerosieriui. Ir todėl, kad esu ne autoritarinio, o kritiškojo mąstymo pilietis gerai suvokiantis, kad pažanga visada slypi esamų sistemų gerinime – konstruktyviame kritikavime, tačiau ir tokio niekas nemėgsta.

Ne vieno Leono reikalas sutverti tokį renginį ir paruošti reikiamų permainų viziją, todėl ir vakarykštis kultūriškai politinis renginys pilnutėlėje salėje turėjo neapgalvotumo elementų.

Gerai žinoma, kad dėmesį salė gali išlaikyti pusvalandį – 45 minutes, gal ir todėl, kad pratusi prie pamokinio ritmo dar vaikystėje. Deja, ritualinė dalis - sveikinimai, invokacija, malda, giesmė „Marija Marija“ su ansambliečiais scenoje tradiciškai nusitęsė iki pat 18 val., o tuo momentu žmonės nesulaukę V.Radžvilo pasirodymo ar kitokio „jaučio ėmimo už ragų“ pradėjo skirstytis. Pirmi išėjo bent šį tą ekonomikoje raukiantys, socdemų viduje pliekiantis visus fizikas Alf.Brazas ir prof.V.Gontis. Ir tik tada tribūnoje pasirodė, vėlgi, tradiciškai prof.Vyt.Radžvilas.

Įgudęs per dešimtmečius skaityti filosofijos paskaitas studentams, jis neieškojo lapelio, bet jo itin nuosekliai suręsta euroskeptinės dvasios prakalba nuėjo kaip „saldainiukas“. Profesoriaus minčių eiga buvo maždaug tokia. Esame labai panašioje situacijoje, kaip ir 88-ais, tik tada konvulsijos prasidėjo sovietų sąjungai, o šiuo metu ES. Tada kremlius kritikavo pribaltus nacionalistus, o dabar Briuselis – vengrų, italų, lenkų patriotus. Tada kėlėme triukšmą dėl griaunamo senamiesčio, kertamų miškų, o ką stebime dabar? Mūsų valdžia absoliučiai nekontroliuoja situacijos. Tačiau yra esminis skirtumas. Tada sovietijos subyrėjimą pasitikome visai gerai susiorganizavę, o šiuo metu tėra palaida minia prieš tą byrantį eurokomunistinį projektą - ES. Į vieno ar dešimties asmenų piketą niekas nekreipia dėmesio, bet susirinkęs tūkstantis jau yra šis bei tas. Mes galime svajoti apie šimtatūkstantinę minią Vingio parke, bet keturiolika tūkstančių su vėliavomis priverstų valdžią sudrebėti ir reaguoti.

Po šios prakalbos man beliko pasakyti aplinkiniams „Ein Volk ein Fuhrer!“, nes ir Adolfas Hitleris mėgo didingas eisenas, tačiau, dėkuiDie, kad naujasis vedlys labiau panašesnis į dialektikos korifėjų Hėgelį, nei diktatorių, tačiau ką gali žinoti, kas slypi po studentiška Radžvilui padovanota kepuraite. Bolševikai valdžią palankiu istoriniu momentu paėmė, nes turėjo gerai organizuotą bankų plėšikų gaują su Jakovu Sverdlovu ir Josifu Džiugašviliu priešakyje, fiureris laimėjo rinkimus, nes jo šalininkai buvo susitelkę Berlyno ir kitų miestų automobilistų klubuose, sąjūdis įsiplieskė irgi ant ekologinių, paminklosauginių klubų ir etninio judėjimo pamato, „Amerikos balsas“ palaikė lietuvybės žinias, o Z.Vaišvila sukūrė iniciatyvinę grupę bei A.Skučas – rėmimo grupes. Ką šiuo metu turi mūsų visuomenė?

L.Kerosierius labai taikliai pastebėjo – milijonas emigravusių ir dar 800 tūkst. čia pat esančių materialiniame skurde. Todėl nenuostabu, kad salėje 90 proc. sudarė veteranai žilagalviai aktyvistai priklausantys vienai ar kitai iš nemokančių efektyviai veikti bene 18-os tūkstančių NVO.

Labai gerai pakalbėjo ir signataras Algirdas Endriukaitis, pastebėjęs, kad Lietuvą apėmė trys procesai: išvalstybinimas, ištautinimas bei išistorinimas, kurie apogėjų turėtų pasiekti 2025 m., kai bus įgyvendinta Briuselio svajonė – jungtinės Europos valstijos. Aš pats po susirinkimo pridūriau dar ir ketvirtą – išekonominimas.

„Sąjūdžio“ taryba, pasak L.Kerosieriaus yra nelegitimi, nes ją kas du metai turi rinkti suvažiavimas, kuris taip ir nenutiko iki 2018 m. vasario 20-os. Vienintelis veikiantis teisėtas darinys tėra „Vilniaus sąjūdis“ išlikęs veteranų susirinkimo formate, kuris į antros valandos pabaigą, kai salėje buvo telikę du trečdaliai („atsižymėjęs“ dalyvavimu seimūnas Povilas Urbšys irgi jau buvo „pasiplovęs“), pradėjo skaityti rezoliucijas: dėl emigracijos, dėl Astravo, dėl mūsų Rusijoje 18-os sušaudytųjų ministrų atminimo įamžinimo ir dar keletą.

Nei centrinis Sąjūdis, nei Vilniaus sąjūdis nesuvokė, kad jie senokai išvirto į neįtakingą sektą, kurios veikla susiveda į rezoliucijų rašinėjimą bei jų sumėtymą į seimūnų dėžutes. Postai dėl kurių irgi pakankamai buvo konkuruota, išsidalinti dar 1990 - ųjų kovo mėnesį, o „arti“ už ačiū nei sąjūdžiuose, nei „Vilniaus forume“ niekas nenori. Rinkimuose gi lemia nemenki pinigai – 16 ar 20 milijonų. Tad kokios eilinio visuomeninio sujudimo perspektyvos, jei sąjūdiečiam iki šiol „nedašilo“, kad norint būti tautos intereso atstovais, būtina organizuoti atvirus tautai rinkimus į visas sąjūdžio tarybas pagal teritorinį atstovavimą bei į kongresinę dalykinę dalį. Šią idėją aiškinau dar prieš 30 metų, tačiau tada Dobryninas, Abišala ir Klumbys ją pamynė. Rezultatus matome dabar.

Jau ne pirmas dešimtmetis kasmet susirenkantys į istorinę salę nori organizavimo iš viršaus. Jei ankstesniuose būdavo R.Ozolo – V.Radžvilo ar A.Medalinsko pamokslaujama ir filosofuojama apie politinę tautą pusantros valandos, tai dabar V.Radžvilas, matyt, prastai studijavęs TSKP istoriją, kurioje buvo ir Iljičiaus žodžiai – „mums reikia naujo tipo partijos.... kai liaudis nenori, o valdžia negali...“, pagaliau atrado pirmą tezę dėl organizacijos būtinumo. Pastebėsiu, kad jei 1 mln. dabartyje nebenori, tai dar nereiškia, kad kitas milijonas, irgi, o valdžia ir bananų, ir guminių kulkų bet kada gali suorganizuoti. Tad belieka gąsdinti europiniu „dinozauru“, o tokie kaip ir fizikų, pavasarį iškiša galvą – ir vėl iki kitų. Nesutinku, su Radžvilu, kad ES yra komunistinis projektas, nes jis yra ištisai liberastinis, o tokie patvarumo turi kur kas daugiau, nes valdžia ne marazmatikų ar bepročių rankose, o pinigų.

Tad ką daryti? Žinoma, kad save parodę sąjūdiniai veikėjai vėlgi praleido progą, A.Skučo pavyzdžiu paleisti į salę kartono lakštus, kad žmonės susirašytų arba teritorines, arba problemines darbo grupes. Prezidiume (dar vienas atgimstantis sovietijos atributas) gi puikavosi Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotoja N.Balčiūnienė šiuo metu dirbanti prof.E.Jovaišos – Seimo Mokslo ir švietimo komisijos pirmininko, beje, kaip ir forumo veikėjas, neblogai rašantis Sinica, padėjėja. Buvau praeitą savaitę priėmime pas profesorių archeologą akademiką, o kadangi irgi mėgstu dalyvauti kasinėjimuose, tai pasidalinau pastebėjimu, kad dešimties profesoriaus patarėjų ir biuro darbuotojų veikla Seime yra apgailėtina – tą keletą švietimo bei mokslo įstatymo pataisėlių galima surašyti per dvi savaites, o mokslo atskirtis nuo valstybės valdymo ir esminių Lietuvos problemų išlieka ir toliau. Reikminių mokslinių tyrimų mechanizme kažkas išsimušė pinigėlius ... kurortologijai, kai „plaukia“ visi Lietuvos laukai. Kaimo raida neturi jokios vizijos, nes nėra dokumento, tad ką kalbėti apie konkrečius rodiklius? Taigi, tendencija, kai valdžios per sąjūdį gviešiasi prastai veikiantys - pirmiausia savo pareigų neatliekantys klerkai yra netoleruotina.

Viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė. Tad L.Kerosieriaus raginimas sudaryti bendrą sąjūdžio atstovų, Vilniaus forumo, gal dar A.Andziulio tarybos komisiją emigracijos problemoms, rodo naujas tendencijas. Betgi, nuo to ir reikėjo pradėti susirinkimą, bei balsavimu patvirtinti sudėtį, ir tuo pačiu įpareigoti. Laušis pas Seimo pirmininką, tačiau jis pinigų vis naujiems susiruošiantiems bėgti nepripaišys.

Moralas būtų toks – Vilniaus sąjūdžiui būtina atskirti kultūriškai politinius renginius nuo darbinių politinių. Pirmuose tegul po maldos, kaip ir Haid parko forma: po dviejų trijų pasisakymų –daina. Ir taip toliau – kol neatsibos ir neišsisakys. Gi darbiniuose politiniuose –jokio „naftalino“, o vien veiksmas – problemos ir sprendinių paieška bei organizavimasis. Taip būdavo toje pačioje Mokslų Akademijoje 88-ų pavasarį, kai man pavyko „užsausti“ dvi senas sieros rūgšties gamybos linijas Kėdainiuose, kurie jau dabar nėra palučių vėžio ligos centru Lietuvoje.

Beje, esu linkęs, kur kas labiau pasitikėti savimi, bei saujele greta žengiančių nei tribūniniais politikieriais. Šį rytą Seimo vicepirmininkė R.Baškienė man pasakė, kad Apskritas stalas dėl reikalingiausių valstybei įstatymų – turiu nuoseklų keturių dešimčių komplektą prieš skurdą, prieš emigraciją...., (idėjos paderintos ir su broliais Terleckais) visgi, bus, nors ir ne rytoj, kaip norėta – balandžio 5d., o ministras A.Veryga pozityviai pasižiūrėjo į vaikų maitinimo vien ekomaistu įstatymą, kurį paėmiau ir surašiau per dvi savaites į septynetą puslapių. Reikia veikti ir konkrečiai darbuotis tautos labui, o ne trečias dešimtmetis samprotauti apie veikimą. Pasiteisins mūsų „kamikadzių“ , taranuojančių sistemą tiesiogiai veikimas, nepasiteisins – laikas parodys.

Kodėl Vilniaus sąjūdis bei forumas neskiria jokio dėmesio kartelinio kainų šėlsmo, kuris niveliuoja visų pensijų ir algų didinimus, problematikai – man lieka paslaptimi. Betgi, jei Brazas ir Gontis nepakėlę valandos sveikinimų-invokacijų ritualo pabėgo, tai gal esmė ir slypi prastame renginių planavime bei jų kryptingumo numatyme?

Baigdamas, visgi, dar kartą reiškiu didžiulį komplimentą L.Kerosieriui ir G.Adomaičiui be kurių energijos ir gerų norų nieko nebūtų įvykę, tačiau juk visada būtina siekti tobulybės visame kame. Na, sumes šiandien ar ryt tas rezoliucijas Leonas į dėžutes seimūnams. Na ir kas?