Prokurorė Rūta Girgždutaitienė: „Tapyboje, kaip ir teisme, kartais reikia padžiazuoti“

„Žaliai spalvota“, – taip savo tapybos darbus pristato Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rūta Girgždutaitienė. Klaipėdos universitete baigusi istorijos studijas ir tik po jų pasukusi į teisę, R. Girgždutaitienė teigia, kad piešimas į jos gyvenimą atėjo dar vaikystėje. Šiandien užplūdus rutinai, moteris griebia teptuką į rankas ir namiškiams jau sumigus ima tapyti.

Nuo vakar Klaipėdos apygardos prokuratūrą puošia prokurorių Rūtos Girgždutaitienės ir Jolantos Sarpalienės darbai. Kadangi prokurorė J. Sarpalienė, kaip ir jos darbai, norėjo išlikti paslaptinga, tad trumpai pakalbinome jos kolegę, kuri prisipažino, kad būtent J. Sarpalienė po studijų metais padarytos pertraukos ją vėl atvedė prie tapybos.

- Turite ne tik teisės, bet istorijos mokslų diplomus. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis jūsų gyvenime atsirado tapyba?

- Piešti pradėjau dar mokykloje. Tiesa, tada tai būdavo tiesiog bandymai kuo tikroviškiau ant popieriaus lapo atkartoti tėvų, močiutės veido bruožus. Neslėpsiu, buvo minčių ir stoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau stojamiesiems neturėjau jokių rimtų savo darbų, kuriuos galėčiau parodyti komisijai, todėl šios minties gan greitai atsisakiau. Po mokyklos baigimo įstojau į Klaipėdos universitetą, istorijos specialybę. Po metų pasirinkau archeologijos pakraipą. Studijų metais piešimas buvo pamirštas. Įgijusi istorijos bakalauro specialybę ir supratusi, kad tai ne man, paskatinta draugo pabandžiau stoti į Vilniaus universitetą, į teisę. Besimokydama įsidarbinau Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate tyrėja, vėliau tyrėja dirbau Klaipėdos rajono policijos komisariate, paskui – teisėjo padėjėja Palangoje. Na, o prieš aštuonerius metus įsidarbinau Klaipėdos apylinkės prokuratūroje. Sužinojusi, kad kolegė Jolanta Sarpalienė tapo ir lanko tapybos užsiėmimus, prisijungiau ir aš. Taip tapyba ir vėl grįžo į mano gyvenimą. Tik šįkart rimčiau. Piešinius ant popieriaus pakeitė tapyba ant drobės.

- Kas jus įkvepia tapyti? Kaip gimsta paveikslų idėjos?

- Tapyba man kaip meditacija, pabėgimas nuo rutinos. Kada jaučiuosi pavargusi ar noriu atsipalaiduoti į galvą šauna mintis, noras kažką nutapyti. Tada jei namuose neturiu drobės, nubėgu, nusiperku ją, palaukiu kol namiškiai sumigs ir sėdu tapyti. Visuomet pradedu nuo žalios. Vienas po kito žali potėpiai padeda išrutulioti pagrindinį paveikslo objektą ir taip pamažu gimta mano kūriniai. Juk žalia spalva taip ramina...

- Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte savo kūrybą?

- Šiandien žaliai spalvota. Spalva – magiškas dalykas, turintis savo svorį. Aš niekuomet savo paveikslams nepriskiriu pavadinimų. Noriu, kad žmonės patys turėtų laisvę fantazuoti. Tapydama matau viena, o kiti gali įžiūrėti visai skirtingus dalykus. Tad nenoriu savo paveikslų spausti į pavadinimų rėmus.

- Ar turite dailininką autoritetą?

- Ne, neturiu vieno. Patinka keletas autorių. Viena jų – Ina Lukauskaitė, prisistatanti UNALUNE slapyvardžiu. Jos kūryba man artima, kartais pamačius vieną ar kitą darbą ir pačiai kyla noras pabandyti nutapyti kažką panašaus. Manau, kad galima sakyti, jog jos darbai tam tikra prasme mane įkvepia.

- Ar tai pirmoji jūsų paroda?

- Ne, mano darbai eksponuojami jau trečią kartą. Pirmą kartą – prieš porą metų savo darbus taip pat eksponavau darbe, vėliau jie iškeliavo į LR generalinę prokuratūrą. Na, o dabar ir vėl savo tapybą pristatau kolegoms. Labai džiugu sulaukti gražių žodžių, puikių atsiliepimų ar pasidalijimų apie tai, ką viename ar kitame paveiksle mato kiti. Štai vakar kolega atbėgo ir sako, tu mano žmoną nutapei. Smagu, kai įžvelgia ir randa sau artimų detalių.

- Kokių sąsajų įžvelgiate tarp teisininko darbo ir dailininko?

- Tapyboje, kaip ir teisme, kartais reikia padžiazuoti.

Šaltinis: prokuraturos.lt