Prokuratūra kaip paniekinanti Lietuvos rezistenciją ir nueinanti iki teisinių normų kūrimo kolaboravimui pateisinti

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė. Nuotr. prokuraturos.lt

NIDAI GRUNSKIENEI

LIETUVOS RESPUBLIKOS GENERALINEI PROKUROREI

SKUNDAS 2021-02-03

PROKURATŪRA KAIP PANIEKINANTI LIETUVOS REZISTENCIJĄ IR NUEINANTI IKI TEISINIŲ NORMŲ KŪRIMO KOLABORAVIMUI PATEISINTI

Okupacinių teisės normų legitimavimas

Rezistencinių okupacijai organizacijų dalyvių darbo grupė savo darbe nereikalauja jokių išimčių ar lengvatų, o mato visišką ir esminį Lietuvos ir tarptautinių teisių ignoravimą įvertinant okupacines represijas ir nusikaltimus žmoniškumui. Tarptautinės teisės jus cogens principas ir denacifikacijos bei dekomunizacijos (desovietizacijos) praktikos patirtis Europoje ignoruojama ir atviru tekstu legitimuojamos Lietuvos okupacinės teisės normos, o tuo pačiu ir okupacijos faktas. Atskiri prokurorai taip elgiasi ne dėl kvalifikacijos, o dėl nepamatuoto įsijautimo į nepriklausomumo principą būdami stribinio mentaliteto.

Prokurorų priesaika ir etikos kodeksas – tik formalus procedūrinis aktas

Prokurorų priesaikos ir etikos kodekso institutai preziumuoja, kad jų darbe gali būti pažeidimai ir reikalingi kaip laisvo veikimo būdo užbrėžtos ribos nuoroda, Mūsų skundžiamose bylose prokurorai išmeta nuostatą, kad jie yra nepriklausomi ir neliečiami jiems imperatyviai veikiančių teisės normų subjektyviame taikyme. Taip, jie nepriklausomi priesaikos ir etikos kodekso nuostatų veiklos turinio pagrindu, o jeigu tai pažeidžia, sąmoningai nesilaiko ar ignoruoja, kas matosi sveiko proto vertinimu mūsų teikiamuose atvejuose, tuomet privalu prokurorų savivaldos institutuose dalykiškai apsvarstyti ir įvertinti sprendimo pagrįstumą. Dabar mes regime tokią situaciją – prokuroras absoliučiai nepriklausomas, įsijaučiantis turintis valstybės valstybėje statusą ir yra absoliučiai visais atvejais neliečiamas. Kyla klausimas: kam tuomet prokuroro priesaikos, etikos kodekso, prokurorų etikos komisijos ir prokurorų atestacijos komisijos teisiniai institutai, jeigu pagal juos neva negalima vertinti prokuroro sprendimo remiantis prokuroro nepriklausomumo principu.

Mūsų atveju prokurorų etikos komisijos pirmininkas M. Jovaiša vienasmeniškai nusprendė, vienu atveju, kad galėtų skundą svarstyti, jeigu mes pateiktume įsiteisėjusį teismo nuosprendį (kokį ir kodėl?), o kitu raštu, jeigu pateiksime Etikos kodekso pažeidimo faktą. Juk mes neginčijame procesinio sprendimo detalių ar faktų. Mes ginčijame, kad prokuroro sprendimai pažeidžia prokuroro priesaiką ir visą eilę Etikos kodekso nuostatų. Prokuroro priesaikoje nurodoma, kad vykdys Lietuvos Konstituciją ir įstatymus, o Etikos kodekse – laikysis teisingumo, padorumo, pagarbos įstatymui ir kitus pricipus. Duotoje priesaikoje kalbama apie ištikimybę Lietuvos valstybei, Konstitucijai ir Lietuvos įstatymams. Prokuroro M. Jovaišos nuomone okupacinių teisės normų taikymas ir nuorodos ar išsigalvojimas nėra priesaikos ir Etikos kodekso pažeidimas ir nežemina prokuroro vardo. Tokią nuostatą vertiname kaip žiedinę profesinę gynybą ir piktnaudžiavimą savo teisgalėmis bei nuostatą, kad prokuroro priesaikos ir Etikos kodekso pažeidimui teisiškai įvertinti nėra prokurorų savivaldos mechanizmo bandant tai suvesti į menką procedūrinį nukrypimą, kurio negalima nagrinėti pagal prokuroro veiklos savarankiškumo ir nepriklausomumo principą.

Rezistencijos vertinimo teisinė bazė Lietuvos Konstitucinio Teismo nuostatoje

Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarime dėl Lietuvos okupacijos teigiama: ,,Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos, sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis. Represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias pilietines ir socialines Lietuvos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti, palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius, prievartiniams darbams, tremiami į atšiaurius klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas.“ (3 dalis, 6.2 punktas. (p. 29).

Lietuvos Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarimo 6.4 punkte teigiama: ,,/.../ Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos požiūriu yra ikikonstituciniai steigiamojo (atkuriamojo) pobūdžio aktai priimti Tautai atstovavusių ir jos valią įkurti (atkurti) nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, išreiškusių aukščiausiųjų institucijų. Todėl šie Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, kaip pirminiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, niekada negali būti pakeisti ar panaikinti.“

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija kaip raktas rezistencijai legitimuoti

Šios Deklaracijos 15 punkte nurodyta: ,,Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams.“ 17 šio dokumento punktas teigia: ,,Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“ Ir šis teiginys praktiškai atsispindi šiuo metu galiojančiose BK normose, kurias atvirai ignoruoja kai kurie prokurorai, o prokurorų Etikos komisijos pirmininkas M. Jovaiša apsimeta, kad okupacijos metu rezistentų teisės nepažeistos ir prokurorai teisūs.

Lietuvos Respublikos veikiantys teisiniai aktai numatantys Lietuvos okupacinių represinių veiksmų teisinį įvertinimą

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso nuostatos.

99 straipsnis. Genocidas – žmonių bet kokiu pagrindu žudymas, naikinimas.

100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis – kalinimas , deportavimas, prievartavimas, persekiojimas bet kokiu pagrindu.

101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas.

102 straipsnis. Civilių trėmimas ir perkėlimas.

103 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ir kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas.

105 straipsnis. Civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotose pajėgose.

Tarptautinės teisės normos ir principai nusikaltimuose žmoniškumui Niurnbergo karo tribunolo nuostatų turinyje

6 straipsnio nuoroda:

„Toliau išvardyti veiksmai arba bet kuris iš jų yra laikomi Tribunolo jurisdikcijai priklausančiais nusikaltimais, kurie užtraukia individualią atsakomybę: [...]

(c) nusikaltimai žmoniškumui: civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys karo metu ar iki jo arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį Tribunolo jurisdikcijai, arba ryšium su tokiu nusikaltimu, nepriklausomai nuo to, ar tie veiksmai buvo laikomi tos šalies, kurioje jie buvo padaryti, vidaus teisės pažeidimais ar ne.“

Niurnbergo karo tribunolo statuto principai.

1. principas

„Bet kuris asmuo, padaręs veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, yra traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas.“

2. principas

„Faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę.“

IV principas

„Faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę.“

VI principas

„Toliau nurodyti nusikaltimai yra baudžiami kaip nusikaltimai pagal tarptautinę teisę: [...]“

(c) Nusikaltimai žmoniškumui:

„Civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu, kai tokie veiksmai atliekami arba tokie persekiojimai tęsiami vykdant ar ryšium su bet kokiu nusikaltimu taikai arba bet kokiu karo nusikaltimu.“

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija

88. 1096 (1996).

1996 m. birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1096 dėl priemonių, skirtų panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, kurioje numatyta:

„7. Asamblėja taip pat rekomenduoja už kriminalinius nusikaltimus, įvykdytus asmenų komunistinio totalitarinio režimo metu, persekioti ir bausti pagal standartinį baudžiamąjį kodeksą. Jei baudžiamasis kodeksas tam tikriems nusikaltimams numato senaties terminą, jis gali būti pratęsiamas, kadangi tai yra tik procesinis, o ne materialusis klausimas, ar neveikimą, kuris jo įvykdymo metu pagal nacionalinę teisę nebuvo laikomas nusikaltimu, bet buvo laikomas nusikaltimu pagal civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus. Be to, jei asmuo akivaizdžiai veikė pažeisdamas žmogaus teises, tvirtinimas, kad buvo veikiama vykdant kitų asmenų įsakymus, nepanaikina nei veiksmų neteisėtumo, nei individualios kaltės.“

Visi mūsų nagrinėjamose bylose prokurorų nutarimai visiškai neįvertina numatytų imperatyvinių priemonių panaikinti buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimą, priešingai, jį nutyli, pateisina, ignoruodami aptariamo dokumento 88 straipsnį, kuris iš esmės suteikia rasti formą logiškam teisiniam sprendimui priimti jus cogens nuostatos pagrindu, t. y. kategoriška imperatyvine atsakomybe genocido ir nusikaltimui žmoniškumui atveju.

Manytume, kad Lietuvos kolaborantų atsakomybė atitinka Lietuvos Respublikos BK 99, 100, 102 ir 103 straipsnių turinį.

Prokurorų stribinio mentaliteto pavyzdžiai

Prokuroro G. Vaivados 2016-05-03 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą kolaborantas, Lietuvos KGB šefas E. Eismuntas, paaiškino: ,,Pagrindinis jo darbas buvo vykdyti nurodymus iš Maskvos bei duoti nurodymus teritoriniams saugumo skyriams“ (p. 39). /.../ Paskirtas į pareigas, jis davė priesaiką garbingai atlikti pareigas ir tos priesaikos nesulaužė, tačiau niekada neperžengė įstatymų ribos ir vadovavosi galiojančiais įstatymais.“ (p. 39). /.../ ,,Tokia buvo santvarka, tokia valstybės politika, kurią jie vykdė. Nemano, kad jo ir kolegų darbas buvo nusikalstamas, nes jie vykdė valstybės politiką ir ją saugojo,“ (p. 40). Čekistas atvirai vardija nusikalstamus darbus ir dėl jų visiškai neapgailestauja. Ar tai ne legitimavimas viso to ką jis sistemiškai kasdien dieną ir naktį vadovavo ir organizavo represinius veiksmus visoje Lietuvoje? Čekistas didžiuodamasis patvirtino savo nusikalstamus veiksmus ir prokurorui nekilo klausimų už visos KGB tarnybos nusikalstamą veiką, skyrium imant, kunigų B. Laurinavičiaus, J. Zdebskio, M. Tamonio, J. Kazlausko nužudymus. masinius persekiojimus ir sistemines represijas. Visa tai susišaukia su M. Ivaškevičiaus stribinės veikos reabilitacijos teigiama vertinama logika.

Prokuroras E. Papučka, teisindamas žinomą rezistentą A. Andreiką žiauriai sumušusį milicininką Z. Bernotą net išgalvojo savo normas. Savo 2006-05-12 nuarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodo: ,,/.../ Z. Bernoto veiksmuose nėra nustatytas ir privalomasis kvalifikuojantis sistemingumo požymis, kuris yra tik tuomet, kai civiliai užpuldinėjami nuolatos, sistemingai, ne rečiau trijų kartų ir tais pačiais motyvais, t. y. remiant valstybės ar organizacijos politiką užpuldinėti tokius asmenis. ,,/.../ persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra. Tad Z. Bernoto padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.)“ (p. 2), t. y. nusikaltimas žmoniškumui. Iš esmės prokuroras sąmoningai drąsiai pučia miglas ir paneigia okupacijos faktą, stribinio mentaliteto nuostata pateisina represinius veiksmus okupuotoje Lietuvoje.

Partizanų vado J. Žemaičio paniekinimas kaip prokuroro J. Lauciaus mentalitetas

Lietuvos Respublikos Seimas partizanų vadą J. Žemaitį, kurį kolaborantai sušaudė Maskvoje, paskelbė svarbiu rezistencijos dalyviu – faktiniu Lietuvos vadovu. Tai yra istorinis išeities principas. Ir kuomet M. Ivaškevičius savo knygoje ,,Žali“ jį pavadino ,,subingalviu“, tai rezistentų darbo grupė ir dvi J. Žemaičio dukterėčios kreipėsi į teismą dėl partizano šmeižimo, žeminimo ir niekinimo. Prokuroras J. Laucius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą tuo motyvu, kad romanas, jo žodžiais parašytas sudėtingu postmodernistiniu stiliumi.

Prokuroras J. Laucius savo nutarime nurodo, kad ši knyga yra ,,/.../ subtilus romanas ir sudėtingas postmodernistinis literatūros kūrinys /.../“ (p. 7). Sąvoka ,,postmodernistinis“ teikiamas kaip išgalvotas, dirbtinis nusikaltimo alibi. Tai išgalvotas kaip juodosios magijos argumentas nieko bendro neturintis su BK 313 straipsnio vertinimo pagrindu, priešingai, turėtų būti teksto turinio prasmės, tikslo, žeminimo, niekinimo aiškinimo vertinimas. Problema yra ne forma, pavadinimas, o turinys ir jo tikslas. Paniekinimą, pažeminimą, išsityčiojimą galima išreikšti paveikslu, karikatūra, daina, opera, skulptūra, eilėraščiu ir bet kokiu tai išreiškiančiu ir visuotinai suvokiamu aiškiu bei suprantamu siekiu, o šiuo atveju stribinės ir čekistinės realybės legitimavimu nostalgiška atmintimi. Atkreipiame dėmesį: knygoje nėra nei vieno teigiamo žodžio apie partizanų ryžtą, sunkumus ar auką.

O ką prokurorui reiškia ,,sudėtingas“, tai yra nekaltas kūrinys? Jokio sudėtingumo čia nėra Sąvoka ,,postmodernistinis“ turi tikslą pridengti neapykantą rezistencijai, nepatogu rašyti tiesiog ,,banditai“. Gal sudėtingas yra toks ir panašus tekstas: ,,Aš-Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu /.../“ (p. 100, 2018 m.)? Juozas Kasperavičius yra partizanaujantis Lietuvos aviacijos karininkas. Knygoje mielu žodžiu paminimas ir žinomas čekistas Dušanskis, vadovavęs A. Ramanausko ir A. Kraujelio egzekucijose. Jis mane yra mane yra du kartus tardęs. Tai realybė, kvėpuoja ir alsuoja moraline ir politine rezistencijos šmeižimo ir niekinimo pozicija.

Galima paklausti, ar žemiau pateikiamos knygos citatos skatina gerbti ir ginti Lietuvos valstybės pamatus (,,Žali“, 2018 m. leidimas), ar užgauliai ir įžeidžiančiai vertina ir niekina okupacijai besipriešinančius ir griauti Lietuvos valstybę? Tekste teikiami lietuvių tautos, valstybės ir asmenų niekinimai:

• ,,užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę.“ (p. 5).

• Pasipriešinimą kaip pašiepimą - ,,Vertikalusis karas“ (p. 6).

• Apie niekingą pasipriešinimą - ,,Atgyvenęs karas“ (p, 6).

• Apie partizaninį karą - ,,/.../ gerą dešimtmetį buvo įkyriai kariaujama.“ (p. 6).

• ,,Lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių. /.../ nebuvo susirinkę į krūvą /.../ gyveno po krosnimis /.../“ (p. 8).

• Apie J. Žemaitį: ,,Mes važiuojame. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas.“ (p. 115).

• Apie J. Žemaičio tamsumą: ,,Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi jų nebuvo.“ (p. 194).

• Apie partizaninį Bartkų: ,,Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys, kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė, ir ničnieko neatsitiko.“ (p. 206).

• Apie partizaną J, Žemaitį: ,,Jis ten yra su savo baime, o tai daug stipresnis buvimas. Nes jis ne šiaip apsidairo pro langą ir eina į šikinyką. Apsidairo pro langą, nes bijo. Užsidaryti išvietėje bijo, o išeiti iš jos – dar daugiau. Todėl jis juda, šika, ar valgo daug stipriau nei aš ar tu.,,/.../“ (p. 221-222).

• ,,Aplink mane plaukioja šūdai. Tėvas gramdo juos nuo manęs ir kažką be perstojo sako. Bet aš iš to atsimenu tik vieną sakinį, kad, kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą.“ (p. 237).

• ,,Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis, guli prie manęs ir piktdžiugiškai šypsosi.“ (p. 243).

• ,,Pats pažiūrėk, - jis man parodo troboje tą langą, pro kurį iškišusi kulkosvaidį senoji

• Žemaitienė ne tik nebebando slėptis, bet dar sėdi ant to kulkosvaidžio, prispaudusi savo svoriu ir vibruoja kartu su juo.“ (p. 244).

• ,,Ar šaudė Žemaičio motina, apsižergusi jūsų kulkosvaidį, maldavo viso pasaulio?“ (p.366). Net partizano motina, kaip niekinga, užkliuvo net dviejose knygos vietose!

• Niekingi partizanai: ,,Išdavikas, melagis. Jis davė ženklą jiems baigti. Jis tada išsigando. Apgavo dvidešimt tūkstančių. /.../ Pasitrauk. Prigirdysiu jį su krėslu. Įsmeigsiu į dugną cigarą. Išdidumas? Subinė.“ (p. 317).

• ,,Aš maniau, kad pašto jiems nenešioja./.../ O jau ketvirtas su štai tokia kaip Juozo Kasperavičiaus kepure, nuneštų jį Jonui Žemaičiui. Štai tų kraštinių ir negalėjau įsivaizduoti. Kas rašys tokiam išgamai laišką. Ir kas paskui neš per tuos brūzgynus, ten juk visi takai seniausiai užžėlę, taip rūpestingai Lietuvos gamta jį paslėpė jo paties baimėse.“ (p. 320).

• Niekinga Lietuva. ,,Vietoj visų artilerijos mokslų galėjot išmokti bent du žodžius, kaip atrodo jūsų šalis.“ (p. 359). Čia kalbama apie J. Žemaitį baigusį artilerijos mokslus Prancūzijoje.

Kaip tai turėtų suprasti ir gerbti šiandieninis skaitytojas formuluodamas savo žinias apie

Lietuvos partizaninį pasipriešinimą? Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170² straipsnis būtent ir priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatai - Konstitucijos santvarkai ginti, t. y. tai santvarkai, kuri buvo ginama okupacijos metu ir šiandien tuo laikosi. Ir logiška išvada: jeigu niekindami istorinį partizaninį pasipriešinimą, jo idėjas kartu siekiama jas pakeisti. Knygos skleidžiamos istorinės idėjos turi slinktį prie buvusios okupacijos globos.

Ir dar šis 25 Lietuvos Konstitucijos straipsnis kalba apie šmeižto ir dezinformacijos kriminalizavimą. Kiek Laisvės kovų dezinformacijos neapykantos, juodinimo, neigimo, šiurkštaus ir vulgaraus menkinimo, cinizmo, užgaulumo, įžeidimo knygoje ,,Žali“ apibūdinami partizanų gyvenimo epizodai. Užtektų Lietuvos Konstitucijoje tuo reikalu paminėto žodžio ,,dezinformacija“ dėl tokių knygos tekstų skleidžiamos informacijos teisinio vertinimo.

Prokuroras J. Laucius savo 2019-02-08 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodo: ,,/.../ prokuroras šiame nutarime nepasisako skunduose minimų romano ištraukų, atskirų citatų ir viso romano turinio kaip visumos ir dalies neanalizuoja, o konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas atsisakytinas pradėti, nes yra aiškiai nustatyta, jog romano ..Žali“ autorius Marius Ivaškevičius nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.“ (p. 8). Tokiu teiginiu dėl citatų ir viso turinio nepasisakymas reiškia, kad prokuroro nuostata yra neargumentuota pasipriešinimo okupacijai idėjai iš principo, jeigu nepasisako dėl romano turinio teiginių visumos. Išeitų, kad stribus ir čekistus teisinantis romanas ex officio negali būti valstybę niekinantis. Tai patvirtina, kad M. Ivaškevičiaus politinis pamfletas prieš partizanus yra neteisinis, reikalaująs sprendėjo prokuroro priesaikos ir etikos kodekso pagrindu įvertinimo.

Jeigu kas abejoja knygos valstybinio niekinimo idėjos šios siekiu tai, 2002 metų knygos leidime paskutinio viršelio pusėje autorius užrašė: ,,Kam man to reikėjo? Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą. Man patiko šis karas.“ Baisiau niekas negalėtų pasakyti, kad patiktų Lietuvos okupacijos tragedija - kraujas, žudymai, išbuožinimai, tremtys ir kalinimai. Dar nei vienas, netgi okupacijos adeptas, pačiais gūdžiausiais okupacijos metais nedrįso taip protauti ir išsireikšti.

BK 313 straipsnio 2 dalis teigia: ,,Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą /.../“. Pridėkime dar tai, kad ši knyga buvo išspausdinta rusų kalba žurnale ,,Družba narodov“, tai jau savidergimas perkeliamas į užsienį ir gėda lieka visai tautai, kuri kovojo už nepriklausomybę.

Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnio pažeidimas

,,Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ (25 Konstitucijos straipsnis).

Klausimas: ar knygos autorius, išreikšdamas šmeižikišką ir niekinantį požiūrį asmeniškai į įvardintus konkrečius rezistentus ir rezistenciją apskritai nereiškia savo pastangų paneigti Seimo nuostatą dėl J. Žemaičio statuso ir valstybinio reikšmingumo, o tuo pačiu ir kėsinimosi į konstitucinę santvarką pagal Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnio turinį, jeigu aiškiai ginami KGB represiniai veiksmai okupuotoje Lietuvoje.

Prokuroro J. Lauciaus vidiniai įsitikinimai

Rusijos FSB 2006 metais Londone organizavo Rusijos pabėgėlio A. Litvinenkos nunuodijimą. D. Britanija pareikalavo įtariamąjį tuo asmenį išduoti. Rusija šį nusikaltėlį ,,išrinko“ į Valstybės Dūmą ir atsisakė jį išduoti bei kartu tirti bylą. D. Britanija iškart pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, o taip pat sustiprino reikalavimus britų vizų gavimui Rusijos valdininkams, įšaldė derybas susitarimui palengvintai gauti vizas Rusijos piliečiams.

Tai atvirai D. Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pasakė pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010-10-13 metu. Maskvoje. 2011-09-12 lankęsis Maskvoje D. Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl Rusijos įvykdyto A. Litvinenkos nužudymo tyrimo reikalo ignoravimo pareiškė: ,,Savo nuostatos nepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę.“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-09-13, (p. 7). Manytume, kad tai yra pagrįstas teisiškas, politiškas ir moralinis sprendimas.

E. Kusaitės byloje, kurią mūsų teismai išsprendė pamatuotai, prokuroras J. Laucius dirbo Rusijos tarnybų naudai. E. Kusaitę nepamatuotai ilgai laikė suėmimo izoliatoriuje, leido VSD pareigūnams jos atžvilgiu čia atlikti provokacinius veiksmus, jai skyrė dvi psichiatrines ekspertizes, vyko į Maskvą, kur su FSB aiškinosi apie E. Kusaitės bylą, išrašė leidimą 4 Rusijos FSB pareigūnams atvykti į Lietuva kur 3 FSB pareigūnai Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje apie 3 valandas tardė su uždėtais antrankiais E. Kusaitę. Jo ir Lietuvos VSD bendromis informacijomis Rusijos FSB jauni Maskvos čečėnai, brolis ir sesuo, buvo nuteisti 6 ir 2 metams laisvės atėmimo.

Tuo teigiame, kad tiek J. Laucius, tiek VSD savo veiksmais įsijungė į Rusijos kolonijinį karą Čečėnijoje Rusijos pusėje. O tai reiškia gėdą Lietuvos valstybei kaip ir FSB pareigūnų pakvietimas į Lietuvos generalinę prokuratūrą. Tokiu mentalitetu ir antirezistenciniu mąstymu galima paaiškinti ir prokuroro šmeižikišką ir žeminantį tautos aukos partizano J. Žemaičio istorinį, politinį ir teisinį vertinimą nurodytoje knygoje.

Istorinis ekskursas kaip šios dienos teisinės krizės paaiškinimo sąlygos

Olandijoje po vokiečių 5 metų okupacijos dėl kolaboravimo: be teismo nužudyta 10 žmonių, internuota 150 tūkst. asmenų,140562 asmenims paskelbti teismų nuosprendžiai, 49920 gavo bausmes arba draudimo sankcijas, 39 tūkst. atimtos pilietinės teisės, 40 tūkst. atimta pilietybė.

Lietuvoje po 50 metų okupacijos gal 20-30 eilinių stribų buvo išteisinti arba nubausti, kaip rusų lagerininkai sakydavo, vaikiškomis bausmėmis. Lietuvoje šie kolaborantai būdavo baudžiama net draudimu lankytis restoranuose arba ir išteisinami. Tik vienas su KGB antpečiais čekistas buvo nubaustas, o visa leitenantų, kapitonų, majorų, papulkininkių, pulkininkų ir generolų prievartautojų profesionali čekistinė gvardija buvo nepaliesta. Kas matė nors vieną Lietuvos čekistą nors vieną naktį praleidusį kalėjime? Ir kas paaiškins kokio dydžio pensijas, lyginant su tremtiniais jie gauna šiandien tyliai plodami, kad Lietuvos partizanų vadas yra subingalvis. Taigi, gera sėkla duoda gerą derlių. Už ką atskiri Lietuvos prokurorai ir pasirašo. Galima išskirti ir pagrįstai dalykiškai teisines normas rezistencijai taikančias prokurorus R. Juozainį ir R, Valentukevičių.

Prašymas

Kadangi prokuroras E, Pašilis mūsų 2020-02-20 rezistentų darbo grupės įteiktą skundą ,,Niurnbergo nebuvo, Labas, mes čia!“ iš esmės visiškai nereagavo, o susitikime su darbo grupės nariais ne tik nesigilino, neparodė pareigybinės prasmės rezistentų teisių gynime, prašome Jus iš esmės išnagrinėti mūsų skundą pasinaudojant Jūsų tarnybinėmis funkcijomis tarnybinio patikrinimo, prokurorų atestacijos komisijos, prokurorų etikos komisijos funkcijų prasme problemą formuluoti ir įvertinti realiu teisiniu pagrindu, kad negalima būtų likti dabartinėje situacijoje, kaip kad dabar kai kurie prokurorai įsijaučia viršvalstybiniu nepriklausomumu ir kolaborantine drąsa.

Jūsų sprendimas turėtų siekti, kad mūsų argumentai reiškia ne personalinį, o visuomeninį interesą, kuris kartu yra visiškai valstybinis interesas, istorinis, reiškiąs esminį egzistencinį teisinį visuomenės egzistavimą. Paliekant problemą be teisinio vertinimo ir judesio, kaip kad ignoruojama šiandien, reikštų moralinį ir politinį valstybės griovimą.

Rezistentų darbo grupės vardu Algirdas Endriukaitis