Prieš sprogimą neprisikvėpuosi

Lapkričio 24 dieną Ženevoje tarp Irano ir šešių valstybių, sprendžiančių Irano branduolinės programos klausimą, buvo pasirašytas susitarimas. Vakarų lyderiai dokumentą pavadino „istoriniu“, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu – „labai blogu“. Kas teisus?

Pasaulis dabar tapo „daug pavojingesnis“, pasakė B. Netanyahu. Aš būčiau linkęs su juo sutikti.

Taigi, Iranas pažadėjo sustabdyti urano sodrinimą, sunaikinti pusę iki 20 % prisodrinto urano atsargų (tos atsargos vertinamos 200 kg) ir įsileisti Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektorius į savo atominius objektus. JAV mainais silpnina ekonomines sankcijas, nukreiptas prieš Ayatollaho režimą (Amerikoje jau įšaldyta apie 8 milijardus Irano rialų).

Laikas Teherano ir Vakarų suartėjimui pasirinktas neatsitiktinai, nors pats procesas prasidėjo toli gražu ne vakar. Pirmas svarbus signalas iš Teherano buvo liepą vykę prezidento rinkimai, kuriuose aukščiausias Irano vadovas Ayatollah Ali Khamenei leido laimėti „reformatoriui“ Hassanui Rouhani. Jam buvo iškelta užduotis įgyvendinti naują Irano strategiją, kurią Ayatollah pavadino „herojišku nuolaidumu“.

Strategijos esmė paprasta: neuždarant Irano programos pasiekti maksimalaus tarptautinių sankcijų palengvinimo. Pagrindinė priežastis – Irano ekonomika yra katastrofiškos būklės. 2012 metais – 5,4 % neigiamas augimas, infliacija 40 %, o bedarbystė tarp aktyvių gyventojų viršija 25 %. Anksčiau nieko panašaus nebuvo. Nepaisant to, kad visa oficiali statistika yra su slaptumo grifu, net finansų ministras Ali Tayebnia buvo priverstas viešai pripažinti, kad „šalis artimiausiais mėnesiais susidurs su 8,5 milijonų bedarbių cunamiu“. Prie to reikėtų pridėti du kartus sumažėjusį naftos eksportą, 300 procentų Irano realo devalvaciją ir 600 milijardų dolerių, išplaukusių iš šalies per pastaruosius aštuonerius metus.

Be abejo, Iranu daugiau niekas netiki. Vakarai puikiai prisimena, kaip 2002 metais, kai būtent Rouhani, dabartinis prezidentas, buvo išrinktas vadovauti Nacionalinio saugumo aukščiausiajai tarybai ir sėkmingai vedė derybas dėl Irano branduolinės programos, į spaudą prasiskverbė informacija apie plačius atomo tyrinėjimus, kuriuos Teheranas nuslėpė nuo Tarptautinės atominės energijos agentūros. Būtent tada išaiškėjo apie urano sodrinimo stotį Natanze, požeminę gamyklą Fordo ir bandymus karinėje bazėje Parčine. Irano režimas niekada nenustodavo meluoti visiems paeiliui, pasirašydamas pačius įvairiausius susitarimus ir nė vieno nesilaikydamas, – būtent dėl tos priežasties JT saugumo taryba nustatė Teheranui Ženevos sutarties rėmuose šešių mėnesių bandomąjį laikotarpį visiems susitarimams įvykdyti.

Tačiau tai nėra priežastis paploti Ženevai. Silpnoji pastarųjų susitarimų pusė ta, kad jie nenumato 19 tūkstančių atominių centrifugų likvidavimo. O jų dėka Iranas lengvai galės atstatyti tą pačią pusę iš 200 kg prisodrinto iki 20 % urano. Tokiu būdu nėra jokios garantijos, kad Teheranas neišnaudos jam skirto pusmečio, kad, pasinaudojęs sušvelnintomis sankcijomis, vėliau paskelbtų: Pagrindinis tikslas – branduolinės valstybės statusas – pasiektas.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru