Prezidentė D. Grybauskaitė liko be „Peršingų puokštės“

Simbolinis trijų Baltijos valstybių vadovų ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) susitikimas Vašingtone dar kartą parodė, kokia tuščiavidurė, vienaplanė bei provokatyvi yra dabartinė Lietuvos užsienio politika.

Akivaizdu, jog ji tikrai nėra grindžiama nacionaliniais valstybės interesais ir nėra savarankiška. Esame įtraukti į pavojingo globalaus politinio žaidimo sūkurius, kurie ilgainiui gali mus nublokšti į sunkiai įsivaizduojamus civilizacijos paribius, galutinai sunaikinti lietuvių tautą.

Kažin ar sveiku protu būtų galima pagrįsti valdžios viršūnių nenumaldomai reiškiamą norą Lietuvoje steigti Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pajėgų bazę, nuolat čia dislokuoti amerikiečių karinį kontingentą arba atgabenti į šalį raketas „Patriot“ Rusijos atgrasymui.

Reikėtų tik įsivaizduoti, kokią reakciją Rytų kaimynės „karinių vanagų“ ešelonuose sukeltų ši neadekvačiai grėsminga, militarinius interesus aptarnaujančių politinių sluoksnių retorika apie savo interesų plėtrą Baltijos šalyse.

Galima sakyti, jog šį kartą Baltųjų rūmų šeimininkui Donaldui Trampui pavyko apsaugoti lietuvių tautą nuo visos valstybės pavertimo poligonu, kuriame būtų žvanginama ginklais, o pasienyje nuolat būtų telkiamas karinis kontingentas ir vyktų nesibaigiančios pratybos.

Tačiau tai, jog šį kartą Dalia Grybauskaitė neparvežė į Vilnių „Peršingų puokštės“, kaip leido sau „neatsargiai“ prasitarti Estijos prezidentė K.Kaljulaid, jokiu būdu nereiškia, jog kamufliažinėms isteblišmento svajonėms nebus lemta išsipildyti būsimame NATO viršūnių susitikime.

Patronažinė žiniasklaida Lietuvoje vaizduoja, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo „tikra žvaigždė“ Baltijos šalių vadovų susitikime, turėjusi tikslą uždegti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą savo kategorišku tiesmukiškumu ir įskiepyti Donaldui Trampui karingesnį požiūrį į santykius su Rusiją.

Patys amerikiečiai šiandien pripažįsta, jog egzistuoja dvi JAV politikos dėl Rusijos. Vieną prezidentas Donaldas Trampas su komanda įgyvendina pats, o kita rūpinasi likusi vyriausybės dalis.

Nesunku pastebėti, jog Lietuvos diplomatiniai sluoksniai turi reikalų ir patarnauja tai kitai vyriausybės daliai ir bando „išpešti“ naudos sau administracijos kuluaruose. Visa kita - tik dūmų uždanga.

Būtent taip buvo organizuotas ir vyko Baltijos valstybių prezidentų vizitas į JAV, kurio metu turėjo būti bandoma spausti respublikoną Donaldą Trampą būti dar griežtesniu Rusijos atžvilgiu ir dar labiau „atrišti rankas“ veikti kariniams sluoksniams.

Apgailėtinas spektaklis, kuriame epizodinis vaidmuo buvo numatytas net tūlam žurnalistui iš LRT, kuris keturių prezidentų spaudos konferencijoje turėjo „atverti pasaulio žiniasklaidos akis“ dėl Rusijos, kaip „teroristinės valstybės“, žlugo.

Šį kartą išmušti iš vėžių Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento nepavyko. Pastangos neatrodė adekvačios.

Lietuvos politinių lyderių isteriška retorika tarptautinėje arenoje jau seniai yra peržengusi diplomatinio dialogo ribas ir tausi neprognozuojama.

Suprasti „geriau“, įžvelgti „daugiau“ bandant atverti Vakarams akis dėl Rusijos, reiškia ne ka kita, o politinės nuovokos ir atsakomybės stoką, nesugebėjimą gerbti politinių partnerių, išsišokant skaldyti ir kelti sąjungininkų nepasitikėjimą. Reikėtų nepamiršti, jog šiandien NATO vienija net 29 valstybes.

Ar tai naudinga mūsų valstybei, NATO, Europos Sąjungai ir jos bendrajai užsienio politikai? Norėčiau labai stipriai suabejoti.

Tuomet kieno interesams Vašingtone atstovavo karingoji Lietuvos prezidentė?

Nereikia nė atsiversti kokio nors buvusio užsienio reikalų ministro memuarų, kad įsitikintum, kokia politikos profanacija tvyro šalies diplomatiniame kontingente, kuris ilgainiui daugeliui yra virtęs karjeros, asmeninės saviraiškos ir nepamatuotų politinių ambicijų tenkinimo lauku.

Geriausias to pavyzdys - dėl įpėdinio skeptro dabartinės prezidentės užsienio politiką šlovinantis diplomatas Ž.Pavilionis, kuris atlieka tam tikrą trubadūro vaidmenį naujų grėsmių iš Rusijos eskalavimo kontekste.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, žinoma, negali ilgalaike prasme apsaugoti Lietuvos nuo vietinės reikšmės politikų kvailumo, kurie užvaldyti asmeninės puikybės, nesuvokdami tikrųjų nacionalinių valstybės interesų pučia grėsmių burbulą, bando šantažuoti NATO partnerius Europoje dėl biudžeto išlaidų gynybos reikmėms procentų.

Pagaliau, kokiais realiais svertais Lietuvos politikos atstovai disponuoja tarptautinių santykių konstravimo plotmėje, išskyrus kategoriškais kaltinimais grįstą retoriką parodė šis Baltijos valstybių ir Jungtinių Amerikos Valstijų kontekstas.

Verta būtų pasidomėti, kiek tokia „užsienio politika“ tiesiogiai ir netiesiogiai kainuoja Lietuvos biudžetui ilgalaike prasme. Kokia Lietuvos verslo praradimų dalis dar yra paslėpta bendrame nuostolių krepšyje?

Neatmestina, jog itin griežta retorika užsienio politikos kontekste, gali būti ne kas kita, o instinktyvus isteblišmento noras nukreipti visuomenės dėmesį nuo vis labiau šlyjančių reikalų vidaus politikos plotmėje, nuo socialinių bėdų ar ekonomikos problemų.

Kita vertus, esant įtampos prisodrintai situacijai, kategoriškai išsakyti politiniai išpuoliai kitų valstybių atžvilgiu gali turėti provokacinių tikslų ir sukelti atsakomąją reakciją.

Kaip jau esu ne kartą pabrėžęs, kiekvienu atveju tai liudija atsiveriant didžiulei prarajai tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, tarpusavio pasitikėjimo trūkumą bei norą manipuliuoti galios deficitu.

Agresyvi retorika ir fariziejiška laikysena politinės bendruomenės,  oponentų ir visos visuomenės atžvilgiu yra tapęs bene vienintelis išskirtinis vis labiau prastėjančios mūsų politinės kultūros bruožas.

Neadekvati laikysena rodo biurokratinio mentaliteto cinizmą, o dabartinę valstybės užsienio politiką lemia oportunistai. Akivaizdu, jog dabartinė šalies vadovė tikrai neatstovauja tautos interesams, nežiūrint kokiomis sociologinėmis apklausomis būtų bandoma iliustruoti gyventojų nusiteikimą įvertinti grėsmes.

Didesnio pasaulio žiniasklaidos dėmesio nesulaukęs šis „viršūnių“ susitikimas parodė, jog Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas yra nuoseklus skirdamas didžiausią dėmesį Jungtinių Valstijų interesams ir vidaus politikos problemoms, gerai suvokdamas, jog pigiais triukais maustyti savo rinkėjų nepavyks.

Priešingai nei regiono lyderės titulą nekorektiškai pasisavinusi Lietuvos Respublikos prezidentės aplinka, manipuliuoja viešaisiais ryšiais bandydama paslėpti liūdną faktą, jog jau seniai Lietuvos lyderystės jokiame kontekste - nei Europos Sąjungos, nei euroatlantinio saugumo, nei regioninio bendradarbiavimo, tiesiog nėra, išskyrus nuolatinį kartojimą didinti išlaidų procentus nuo bendrojo vidaus produkto karinėms reikmėms.

Galima nujausti, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose yra pakankamai subjektų, kurie suinteresuoti gauti pelną iš ginklų pardavimo Baltijos šalims, tačiau kodėl reikia manyti, kad ir kitos Europos šalys nori būti įtrauktos į šiuos sandėrius. Kita vertus, kiek tokia ginkluotė užtikrina šalių saugumą reikėtų gerai pasverti. Ir kiek įtakos saugumui realiai šiandien gali turėti ginklai.

Tarsi pamirštant, jog NATO kolektyvinės gynybos principą apibrėžiančiame Šiaurės Atlanto sutarties 5-ajame straipsnyje yra aiškiai suformuluota, kad Aljansas besąlygiškai ateis į pagalbą bet kuriai narei, jeigu ji bus užpulta.

Nebent Lietuva siekia realiai patikrinti ir daro viską, kad savo žmonių sąskaita realiai išbandytų, kaip veikia šios sutarties 5-asis straipsnis.