Prancūzų akademikas: ant Tulūzos sienų angliškų žodžių daugiau, negu buvo vokiškų okupacijos metais

Kokia musė įkando garsų prancūzų filosofą, įvairiausių kalbų mėgėją Mišelį Serą (Michel Serres)? Jis vienas iš nedaugelio Prancūzijos mąstytojų, kuris nekeikia interneto, bet staiga jį apėmė išganingas pyktis anglų kalbos veržimosi tema. Ne, jo neerzina anglų kalba kaip bendravimo kalba. Jį erzina anglų kalba reklamoje. Ką gi jis pasakė, duodamas interviu La Depêche du Midi sekmadienį?

Kad jam jau nusibodo „smiles SNCF skyduose“. M. Serą taip piktina, kas vyksta aplink, kad jis ėmė kviesti prancūzus Šekspyro, o veikiau – Ronaldo Makdonaldo, kalbai surengti boikotą: „Jeigu prekės reklama bus angliškai, mes jos nepirksime, jeigu filmo pavadinimas nebus išverstas į prancūzų, mes neisime į kiną. Mes nedarome šopingo, mes einame apsipirkti. Jei reklamininkų apyvarta nukris 10 proc., neabejokite, jie vėl grįš prie prancūzų kalbos.“

Iš tiesų, M. Seras ne pirmą kartą triuškinamai kritikuoja anglų kalbos veržimąsi į kasdieninę kalbą siekiant vien komercinių tikslų. Pasak jo, anglų kalba kelia pavojų prancūzų kalbai. M. Seras kalbėjo apie žūties pavojų prancūzų kalbai ir pateikė argumentų, palaikančių anglų kalbos vartojimo aukštosiose mokyklose priešininkus, – dėl to Prancūzijoje buvo audringai ginčijamasi pavasarį. Ta tema kovo pabaigoje radijui France Info jis pasakė:

„Gyvoji kalba – tai kalba, kuria galima išreikšti viską, ką nori. Gyvoji kalba primena ledkalnį. Jo regimoji dalis reiškia kasdieninės kalbos žodžius. Bet visų svarbiausia povandeninė dalis, tai yra visos specialiosios kalbos (atrodo, turima galvoje funkciniai kalbos stiliai – buitinė, šnekamoji, kanceliarinė, mokslinė ir pan. – vert. past.). Gyvoji kalba – tai visų šių specialiųjų kalbų visuma. Ir net vienos ar dviejų dedamųjų pakanka, kad kalba mirtų. Todėl dėstymas angliškai skatins šių kalbos elementų sunykimą ir pavers Prancūziją kolonizuota šalimi, kurios kalba nebeturės jėgų viską išreikšti.“

Be to, kalbėdamas La Depêche du Midi M. Seras metė akmenį į „vyraujančios klasės daržą. Ji niekada nekalbėjo tokia pat kalba, kaip liaudis. Anksčiau jie kalbėjo lotyniškai, o mes – prancūziškai. Dabar vyraujanti klasė kalba angliškai, o prancūzų kalba tapo vargšų dalia. O aš ginu vargingųjų kalbą. Štai kodėl reikalauju surengti boikotą“.

Pabrėždamas visą virš mūsų pakibusio pavojaus mastą, akademikas pakartojo 2012 metais Paryžiuje pasakytus žodžius: „Dabar ant Tulūzos sienų angliškai žodžių daugiau, negu buvo vokiškai okupacijos metais.“

Parengė LVM

Šaltinis: www.slate.fr