Prancūzija pripažino: Lietuva sugrąžinta Europai ir Laisvei Landsbergio dėka

Prancūzijos prezidento Fransua Oliando (François Hollande) sprendimu, Vytautas Landsbergis pagerbtas Garbės Legiono ordino (Ordre national de la Légion d'honneur) Didžiuoju Kryžiumi (Grand-Croix). Tai antrasis pagal garbingumą šio ordino apdovanojimas, kurį pasaulyje yra gavę tik 67 žmonės.

„Aukščiausio laipsnio Prancūzijos apdovanojimas žymi profesoriaus Vytauto Landsbergio ypatingus ir istorinius nuopelnus tarnaujant Laisvei ir Europai, kuriai Lietuva buvo sugrąžinta jo dėka“, – informavo Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Filipas Žanto (Philippe Jeantaud).

Tokį komentarą naujienų agentūrai BNS perdavė ambasada. Iki šiol teikiamus Garbės Legiono ordino apdovanojimus 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas (Napoléon Bonaparte, 1769–1821).

V. Landsbergis anksčiau (1997 metais) buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu. Jis taip pat yra pelnęs dešimtis kitų šalių apdovanojimų ir premijų; tarp Lietuvoje jam skirtų apdovanojimų – Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine (2003), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (2012). V. Landsbergis 1990-aisiais vadovavo Aukščiausiojo Sovieto sesijai, priėmusiai Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

„Per ateinančius dvejus metus V. Landsbergio vadovaujama Lietuva atlaikė Maskvos spaudimą ir įtvirtino valstybingumą“, – skelbia BNS.



Ekspertai.eu, didžiuodamiesi Prancūzijos praregėjimu (prisiminkime garbės nedarantį Prancūzijos prezidento Fransua Miterano raginimą Lietuvą neskubėti ir negriauti Gorbio Perestroikos) ir svekindami Lietuvos Laisvės premijos nominantą V. Landsbergį su dar vienu tarptautiniu įvertinimu, norėtų jo paklausti, ar ir šiandien tebegalioja V. Landsbergio parašas Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės Deklaracijoje?

Tokį klausimą XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, dėl 2012 m. spalio 14 dienos referendumo ir Žemės referendumo išskirtiniais lietuviškais keiksmais apdovanojusio Lietuvos tautą (kurdupeliai, vaikų darželis, gazpromininkai ir kitais), viešai pateikė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos narys signataras Z. Vaišvila, minint Sąjūdžio Steigiamojo svažiavimo 25-metį.

Kadangi ekspertai.eu iki šiol neišgirdo didžiojo lietuvių tautos Spekulianto – ANTIKONSTITUCININKO atsakymo į šį klausimą, šios šventinės dienos proga siūlome skaitytojams vertą dėmesio Z. Vaišvilos kalbą, pasakytą beveik prieš trejus metus, 2013 m. spalio 22 d.: „Kodėl atsisakoma Sąjūdžio moralinių vertybių?“ (Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas: „...jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės.“)“



Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos narys Zigmas Vaišvila: „Kodėl atsisakoma Sąjūdžio moralinių vertybių?“

(Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas: „...jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės.“)

2013 m. spalio 22 d., Vilnius

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamojo suvažiavimo 25-mečio minėjimą pasitinkame, visą valdžią palikę ramybėje dėl šios datos minėjimo. Tačiau ši valdžios „ramybė“ sąlyginė, nes susiklosčiusios valstybės valdymo sistemos nerimas neišpasakytas – per pusę laiko, skirto 300 000 parašų surinkimui dėl referendumo organizavimo, žemės nepardavimo užsieniečiams ir valdžios svertų valstybės valdyme sugrąžinimo Tautai iniciatoriai su visų mūsų, pritariančiųjų, pagalba jau surinko, kaip viešai skelbiama, per 200 000 parašų. To dar nebuvo Lietuvos referendumo istorijoje. Ir visa tai vyksta informacinės blokados ir valdžios spaudimo sąlygomis. Išsigandusi valdžia (Seimas, Prezidentė, Vyriausybė) pati tyli. Tačiau samdomi gąsdintojai loja. Kitą žodį apibūdinimui parinkti sunku.

Nervai pašlijo ir konservatoriams – š.m. spalio 13 d. TS-LKD pareiškė, kad tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos Lietuvai negauti viso 2014–2020 m. finansavimo iš Briuselio. Į gąsdintojų būrį įsijungė ir V. Landsbergis, pasiūlęs, kad tie, kuriems sava žemė yra labai svarbi, galėtų patys jos neparduoti, tačiau pats tikslas – siūlyti visiems drausti – esąs pavojingas.

Konservatorių partijos ir Sąjūdžio garbės pirmininkui V. Landsbergiui Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 25-mečio proga priminsiu ir aplinkybes, ir Sąjūdžio dokumentus, už kuriuos jis pats balsavo. Tautos atmintyje LPS Steigiamasis suvažiavimas, įvykęs 1988 m. spalio 22–23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose, išliks kaip Tautos vienybės ir paties šviesiausio atminimo pergalė. Tačiau tai buvo ne tik šventė, bet ir didžiulės įtampos bei dvikovų arena – pirmosios Sąjūdžio ir Lietuvos kompartijos, mūsų katalikų bažnyčios viešos ir neviešos diplomatijos bei kompromisų pamokos. Visa tai vyko ne tik atviro Maskvos spaudimo, bet ir jos kompromisų paieškos fone. Ne viską ir iki šiol žinome. Ne visi ir dalyviai nori tai prisiminti.

Steigiamojo suvažiavimo naktis LPS iniciatyvinei grupei buvo nelengva apsisprendimo prasme. Kas galėjo žinoti, kaip sureaguos Maskva į neregėto pobūdžio ir masto renginį? Kuo tikėti – atvykusiais žurnalistais, energinguoju Algimantu Čekuoliu, pateikiančiu kaskart vis labiau grėsmingas naujienas iš jam vienam žinomų šaltinių, sunkiai prognozuojama Lietuvos valdžios reakcija ar dominuojančiu atsakomybės jausmu? Tautą pakėlėme, nuvilti negalėjome. Tačiau niekas nebuvo tikras, kad lazda neperlenkta ir kad Maskvos kantrybė nesibaigs. Todėl Sąjūdžio programa tą naktį esminėse vietose buvo redaguojama ir redaguojama. Drąsi ir iššaukianti ji atrodė prieš suvažiavimą, beviltiškai pasenusia ji tapo suvažiavimui pasibaigus. Supaprastintai, ypač praėjus ne vienam dešimtmečiui, lyginti programas ir paviršutiniškai samprotauti, kad štai tie tempė tautą atgal į Sąjungą, o tie – į tikrąją nepriklausomybę, yra perdėm paprasta ir nesąžininga. Ypač jei pats esi tų įvykių liudininkas ar dalyvis.

Todėl nenuostabu, kad net tokio Tautos pakilimo fone LPS Seimo taryba kaip ir iniciatyvinė grupė nusprendė nerinkti vadovo, nes visi supratome, kad vieną (pirmininką) prispausti lengviau nei 35 tarybos narius. O ir aiškaus lyderio nebuvo.

Istorija lėmė, kad būtent Vytautas Petkevičius pastūmėjo Sąjūdį į LPS Seimo tarybos pirmininko rinkimus. Pirmą kartą LPS iniciatyvinė grupė susitiko su a.a. smarkaus būdo rašytoju 1988 m. birželio 23 d. istorinio mitingo Gedimino aikštėje išvakarėse, LKP Centro komitete besėdinčiu šalia A. M. Brazausko. Man, iki tol nemačiusiam nomenklatūros veikėjų iš arti, jie abu net stotu pasirodė labai panašūs vienas į kitą. Po to, kai 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, paklususi A. M. Brazauskui ir jo gyrėjui J. V. Paleckiui, atsisakė paremti Estijos iniciatyvas dėl Konstitucijos pataisų, įtvirtinančių Respublikos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, žemės ir gelmių nuosavybę tautai, V. Petkevičius griežtai pareikalavo, kad Sąjūdis laikytųsi A. M. Brazausko nuostatų ir trenkė Sąjūdžio durimis. Visa tai jis ir dainininkas V. Daunoras viešai išklojo Lietuvai valdžios jiems suteiktame LTV tiesioginiame eteryje.

Iškart po šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, kurioje Sąjūdis turėjo tik penketą savo deputatų iš 350, sesijos žmonės palydėjo mus prospektu iki Sąjūdžio būstinės ir laukė Sąjūdžio Seimo tarybos nuomonės, nesiskirstė. Tą naktį net 3 kartus man teko su besikeičiančiomis mūsų grupėmis važiuoti į V. Petkevičiaus butą ir ieškoti bendro sprendimo, kompromiso. Rašytojo prašėme neskaldyti Sąjūdžio ir Tautos, nekiršinti žmonių. Tačiau V. Petkevičius buvo karštas ir neperkalbamas – reikia daryti taip, kaip liepia A. M. Brazauskas, ir taškas. Jei mes to nesuprantame, anot rašytojo, „esame durniai“. Kodėl A. M. Brazauskas netęsėjo žodžio, kurį Sąjūdžio Seimo taryba ir LKP CK sutarė šios Aukščiausiosios Tarybos sesijos išvakarėse, nei A. M. Brazauskas, nei V. Petkevičius paaiškinti nesiteikė.

Laukiantys mūsų nuomonės Lietuvos žmonės, Maskvos ir Lietuvos KP propaganda bei grasinimai privertė mus klausimą spręsti skubiai. Neapvykus 1988 m. lapkričio 20 d. surinkti viso LPS Seimo (atvyko apie 100 iš 220 jo narių), vyko išplėstinis LPS Seimo tarybos posėdis. Jo metu, suprantant atsakomybę dėl pagrindinio – Nepriklausomybės – siekio, ir siekiant išsaugoti Sąjūdžio vienybę, buvo priimtas Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas:

„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros.

Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijoje deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“

V. Petkevičiui tebetęsiant šią konfrontaciją, lapkričio 21 d. iki artimiausios LPS Seimo sesijos buvo sustabdyti jo LPS Seimo tarybos nario įgaliojimai. Lapkričio 25 d. šią deklaraciją pasirašę 28 tarybos nariai pakvietė V. Petkevičių, grįžti į Sąjūdį ir pasirašyti Moralinės Nepriklausomybės Deklaraciją, po ko būtų atšauktas jo įgaliojimų sustabdymas. V. Petkevičiui atsisakius tai padaryti LPS Seimo taryba pirmąkart nusprendė, kad reikia rinkti tarybos pirmininką. Štai tokios aplinkybės lėmė apsisprendimą rinkti LPS Seimo tarybos pirmininką. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas V. Landsbergis, kurį rotacijos būdu po pusmečio turėjo keisti R. Ozolas. Po šių įvykių LPK CK uždraudė LTV rodyti Sąjūdžio „Atgimimo bangą“, savo spaustuvėje spausdinti „Atgimimo“ savaitraštį.

Lietuvos Sąjūdžio ir konservatorių partijos garbės pirmininku išrinkto V. Landsbergio po š.m. spalio 13 d. jo ir konservatorių partijos, vadovaujamos buvusio LPS žaliaraiščio A. Kubiliaus, pasakytų nuomonių dėl draudimo parduoti Lietuvos žemę ir Lietuvos žmonių gąsdinimo Briuseliu, noriu viešai paklausti, ar tebegalioja Vytauto Landsbergio parašas Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės Deklaracijoje? V. Petkevičius atsisakė ją pasirašyti, o V. Landsbergis gal jau atsisakė savo parašo?

V. Landsbergiui priminsiu dar keletą jo balsavimų ir parašų:

1) Pirmą kartą Sąjūdžiui oficialiai, atvirai ir nedviprasmiškai patvirtinus savo ryžtą atkurti Lietuvos valstybę 1989 m. vasario 15-16 dienomis Kauno muzikiniame teatre LPS Seimo III sesijoje priimant atitinkamą deklaraciją.

2) LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu mes, LPS Seimo nariai, sąžiningai bei vieningai paskelbėme, kad „…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių.

Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. …

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V. Čepas, V. Plečkaitis

Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d.“

3) 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po vasario 9 d. įvykusio visuotinio plebiscito dėl Nepriklausomybės priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Primenu šį įstatymą:

1. straipsnis. Teiginys “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis

Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

4) 1992 m. spalio 25 d. šią nuostatą Konstitucijoje referendumu patvirtino Lietuvos tauta.

Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 25-metį, šias nuostatas ir įstatymus, Konstituciją noriu priminti ir Lietuvos Respublikos valdžiai - Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. Ne tik dėl istorijos žinojimo, bet, visų pirma, dėl to, kad Jūs, Lietuvos valdžia, nevykdote Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų - jau praėjo vieneri metai po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos referendumo rezultatus, o Seimas, pažeisdamas LR referendumo įstatymo reikalavimus, šio Tautos sprendimo neįgyvendino nei per įstatymo nustatytas 30 dienų, nei iki šiol. Vertinti tai galima tik kaip Jūsų visų priesaikų Lietuvos Respublikai ir Tautai sulaužymą. Tai, kad ir inicijuojamo referendumo iniciatoriams LRT eteryje nesuteikiamas referendumo įstatyme numatytos 7 valandos pasisakyti už referendumo idėją ir 7 valandos pasisakyti prieš ją, taip pat yra šiurkštus įstatymų pažeidimas, kurį Jūs sąmoningai toleruojate nutylėjimo būdu.

Nuoširdžiai sveikinu sąjūdiečius ir mūsų tautiečius su šia iškilia mūsų Atgimimo laikotarpio švente!

Kviečiu šią šventę paminėti parašų dėl referendumo rinkimu ir referendumo prasmės aiškinimu.