Popiežius Pranciškus – arti žmonių ir toli nuo valdžios

Žadintuvas, popiežiaus Pranciškaus kambaryje Nr. 201, šv. Mortos namuose, skamba be penkiolikos penkios ryte, kai už lango dar brėkšta. Tai reiškia, kad taip anksti atsikėlus teks daryti popietinę pertrauką, kurią Juanas Peronas vadindavo „beveik liturgine pareiga“. Toks tvarkaraštis leisdavo jam kiekvieną dieną turėti „du rytus“.

Pirmąsias dienos valandas popiežius skiria maldai ir meditacijai Šventojo Rašto temomis, jas Pranciškus trumpai komentuoja per kasdienių mišių pamokslus „bendrabučio" (taip jis mėgsta vadinti šv. Mortos namus) koplyčioje. Šie namai yra paprasti ir modernūs: šviesaus marmuro ir su spalvingais vitražais. Koplyčioje Romos vyskupas meldžiasi sėdėdamas paskutinėje eilėje.

Ryto pamokslas tapo labai svarbi pontifikato naujovė. Šv. Tėvas švenčia mišias su kardinolais ir vyskupais arba į Romą atvykusiais kunigais, tikinčiųjų, daugiausia dirbančių Vatikane, ir jų šeimų bendrystėje: nuo Religinių veiklų instituto (IOR) darbuotojų iki tarnautojų, kurie rūpinasi švara. Visi jie būna asmeniškai pasveikinti Pranciškaus prieš pusryčius bendrame kambaryje. Bendravimas su žmonėmis, galimybė apkabinti kiekvieną popiežiui nereiškia neišvengiamo laiko praradimo. Argentinoje jis, kad nebūtų atpažintas, nedėvėdamas kardinolo drabužių, praleisdavo visą naktį klausydamas maldininkų, atvykstančių į Luhaną pagerbti Mergelės Marijos, išpažinčių.

Prašymus leisti dalyvauti šv. Mišiose Mortos namuose peržiūri kunigas iš Valstybės sekretoriato Tino Scotti, kuris taip pat dalija kvietimus.

Savo kaimenės akivaizdoje „popiežius klebonas" nagrinėja Evangelijos tekstus taip suprantamai ir aiškiai, kad ryto pamokslo pristatymas, perduodamas Vatikano radijo, praėjus dviem valandoms nuo jo užbaigimo, tapo daugelio tikinčiųjų visame pasaulyje kasdieniu poreikiu. Bergoglio – didelis Jorge Luiso Borgeso gerbėjas. Vieną dieną jis pakvietė didįjį Argentinos rašytoją į licėjų, kuriame tada jis dėstė, kad mokiniai galėtų susitikti su juo. Kiekvieną rytą Šventasis Tėvas sugalvoja įspūdingus vaizdinius: pavyzdžiui, „Bažnyčia – auklė", „klausykla – ne dažykla", „Dievo purškiklis", „saloniniai ir muziejiniai krikščionys", „malda iš malonės", „atminties eliksyras", „paauglių progresyvizmas“, „sielovados muitinė", ir jie, užuot palengvinę žmonių tikėjimą, užduoda papildomų galvosūkių.

Bet labiausiai stebina jo žodžių gylis ir paprastumas. Štai ką jis sako apie atleidimą ir gerumą: „Jėzaus žinia būtent ir yra gailestingumas. Man, ir tai sakau nuolankiai, tai yra pati stipriausia Viešpaties žinia: gailestingumas.“ Šie žodžiai Italijoje ir visame pasaulyje padėjo daugeliui žmonių sugrįžti į Bažnyčią. Jie ateina išpažinties po daugelio metų atsiskyrimo nuo Bažnyčios.

„Popiežius pamokslauja, kaip jis tai darė Buenos Airėse, - italų dienraščiui „La Stampa" paaiškino Enzo Bianchi, vienuolių bendruomenės Bose steigėjas. – Iki šiol niekada neturėjome tokio pamokslininko. Mes nepakankamai įsisąmoniname šio fakto didžiosios teologinės reikšmės. Žmonės gerai supranta tai, čia nekalbama tik apie abstrakčias meditacijas.“

Ne kartą per savo pamokslus, įskaitant ir sakomus Šventojo Petro aikštėje, kur susirenka didžiulės tikinčiųjų minios, Pranciškus prisiminė savo močiutę Margueritę Rose Vassallo, kuri papasakojo mažajam Jorge Marijui apie Kristaus prisikėlimą ir paaiškino, kad neverta vaikytis pinigų, nes „įkapės neturi kišenių". Sykį ji kalbėjo savo vaikaičiui jėzuitui: „Aukok kiekvienas mišias taip, tarsi jos būtų pirmos ir paskutinės.“ Tuo Pranciškus, kurį smarkiai paveikė jo močiutės paprasti pamokymai, atrodo panašus į popiežių Lucianį, kuris, kai buvo seminaristas, sulaukė seno kunigo patarimo: „Atmink: kai sakai pamokslą, turi būti suprastas net neraštingos močiutės, sėdinčios paskutinėje eilėje.“

Nuo pirmųjų pontifikato mėnesių, be tam tikro pamokslavimo stiliaus, taip pat pasireiškė ir naujojo popiežiaus elgsenos modelis, - jam būdingas artumas žmonėms ir atstumas nuo galios. Bergoglio savo kalboje Italijos vyskupams, parašytoje jo paties ranka, bet beveik nepastebėtoje, nepaisant svarbaus jos turinio, sakė: „Apaštalas Paulius ragina: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju“ (Apd 20,28). Kaip žinome, dėl šito rūpesčio stokos ganytojas atvėsta, išsiblaško, užsimiršta, pasidaro irzlus, pasiduoda karjeros pagundai, pinigų vilionėms, kompromisams su pasaulio dvasia, aptingsta, virsta funkcionieriumi, tarnautoju, kuriam labiau rūpi struktūros, organizacijos ir jis pats, o ne tikroji Dievo Tautos gerovė.“

Apaštališkiems nuncijams, kurie yra jo pasiuntiniai viso pasaulio bažnyčiose, atsakingi už kandidatų į vyskupus parinkimą, popiežius patarė: „Pirmasis kriterijus yra kandidatų į vyskupus buvimas arti žmonių. Jei tai teologas, gabi galva, universitete padarys labai daug gero. Ganytojai turi būti arti žmonių, gailestingi, kantrūs, ramūs. Mylintys neturtą, vidinį, kaip laisvę dėl Viešpaties, ir išorinį, kaip gyvenimo paprastumą. Reikia žiūrėti, kad neturėtų „kunigaikščio“ psichologijos, kad nebūtų ambicingi, patys neieškotų vyskupavimo. Tai nebūtų gerai.“ Šis kvietimas yra nukreiptas prieš bažnytinio karjerizmo ydą, triumfatoriškus troškimus, per didelį pasitikėjimą turtingųjų bažnyčių struktūromis, kitaip tariant, yra daug dalykų, kurie esmingai sujungia Pranciškaus ištartus ir parašytus žodžius su jo pirmtako Benedikto XVI darbais.

„Man atrodo, kad popiežius, derindamas sena ir nauja, sukūrė veiksmų, kurie suteikia didelę prasmę tikėjimo žodžiams, kalbą. Kiekvienas gali matyti, kad per pirmąsias jo pontifikato šimtą dienų popiežius sugebėjo užmegzti gražų ryšį su žmonėmis. Jo žodžiai aidi toli", - mano istorikas Andrea Riccardi. Žinoma, šiandien vyskupai turi veikti atsižvelgdami į evangelinį popiežiaus požiūrį apie dvasinę ganytojo misiją.

„Kažkas panašaus vyko valdant Jonui XXIII, – tęsė Riccardi. – Tačiau pasiekti tą patį dažnį dvasinėje veikloje nėra lengva. Bažnyčia – ne radijas, kurį gali sureguliuoti sukdamas rankenėlę. Šis nustatymas – ilgas procesas, kuriam būdingi atradimai ir pasipriešinimas.“

„Pranciškus turi didelį poveikį visiems, – sako kardinolas Angelo Scola. – Apvaizda atsiuntė mums šoką. Mes stengiamės kiekvienas savaip sekti popiežiaus pavyzdžiu. Bet tam reikia laiko...“ Tuo tarpu Lombardijos vyskupai susirinko ir paskelbė jaučiantys, kad turi priimti Pranciškaus iššūkį atnaujinti Bažnyčią. Popiežius – tai „vienas iš mūsų“. Ne kartą jau išrinktas jis kartojo: „Jaučiuosi gerai, nepraradau ramybės ir galiu miegoti po nuostabaus su manimi įvykusio dalyko. Manau, viskas, kas man nutiko, yra Dievo valios apraiška.“

Parengta pagal „Vatican Insider“