Politinė vėžininkystė

A. M. Brazauskas ir V. Landsbergis, Vilnius, 1990. Nuotr. Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Visuotinės karo kurstymo psichozės fone, kai pirmuoju smuiku groja svarbiausieji Lietuvos valdžios asmenys, netikėtomis spalvomis sušvinta nūnai pamirštos laisvės kovų aktualijos, kurias taip greitai pamiršome.

Bet neleiskime nugrimzti užmarštin kad ir tokiam, 2007 m. balandį „Laisvame laikraštyje“ publikuotam Dailio Barakausko ir Antano Terlecko pokalbiui, kai dabar visi tekste minimi ir dalyvaujantys veikėjai yra tapę iškiliomis mūsų valstybės istorijos figūromis.



– Kodėl Antanai, siūlai mūsų pokalbiui tokią keistą temą?

– Antano Vienuolio apsakymas „Vėžys“ ir Kovo vienuoliktosios minėjimas Seime paskatino mane padiskutuoti apie Lietuvą graužiantį dvasinį, politinį ir moralinį vėžį, kuriuo serga daugelis mūsų institucijų. Kadangi buvo pamiršta pranešti, kad iškilmingas Seimo posėdis bus transliuojamas per televiziją, todėl dauguma Lietuvos piliečių negalėjo pasiklausyti „liaudies išrinktųjų“ ir pateptųjų balso, ištarto ta iškilminga proga.

– Aš buvau Seimo salėje, tas kalbas išklausiau, ir matai – gyvas ! Tai kas tau taip nepatiko?

– Ponas Vytautas Landsbergis. Jo kalba man priminė devyniasdešimtųjų kovo vienuoliktą ir dvyliktą pasakytus pamokslėlius. Tada už Nepriklausomybę jis padėkojo tiktai kolaborantų ir komunistų prikimštam Persitvarkymo sąjūdžiui ir „baigiančiai persitvarkyti“ LKP, politiniams darbuotojams, tai yra partorgams ir komsorgams, kurie trėmė Lietuvą į Sibirą.

– Ar ne per daug piktas esi, Antanai? Tu juk dažniausiai užstodavai Vytautą Landsbergį, taigi jį gynei. O ko dabar užsirūstinai?

– Gyniau aš ne Landsbergį, o tiesą ir teisybę. Tą tiesą, kuria aš tikiu. Bent jau devyniasdešimt pirmųjų sausio aštuntą jis elgėsi kaip tikras Lietuvos patriotas. Visiems siūliau perskaityti jo sudarytą knygą „Atgimimas“. Ją perskaitęs suvoki, koks didžiulis pavojus grėsė Lietuvai mano minėtą dieną. To dar daug kas nesuvokia. Aš iki tos dienos labai nemėgau Audriaus Butkevičiaus, o tą dieną pakeičiau apie jį savo nuomonę. Yra ir kitų dokumentų, kurie pasakoja apie tos dienos įvykius, apie deputatų elgesį mirtino pavojaus akivaizdoje.

– Taigi Vytautas Lansbergis – sausio aštuntosios didvyris, o tu jį kritikuoji?

– Kaip nekritikuoti, jei jis nuėjo su velniais obuoliauti? Už ką jis taip neapkenčia Rolando Pakso? Juk Aukščiausiasis Tesimas atmetė visus kaltinimus, kuriuos iš piršto laužė Andrius Kubilius, Aloyzas Sakalas, Artūras Paulauskas, Mečys Laurinkus, Gintaras Steponavičius, Algirdas Brazauskas.   Labai negarbingai per sąmokslą elgėsi Valdas Adamkus. Labai jau, matyt norėjo dar penkerius metus pasėdėti prezidento kėdėje, nors per pirmąją kadenciją nė piršto nepajudino Lietuvai grąžinti, pasaugoti jos gamtą ir gamtos turtus - jam prezidentaujant į užsienį išvežta daugiau lietuviško miško, nei jo buvo iškirsta per Stalino ir Hitlerio okupacijos metus...

– O kuo čia dėtas Landsbergis? Ką jam gali prikišti - kirto tą mišką?

– Ką prikišti? Šizofrenišką neapykantą ne tik Rolandui Paksui, bet ir visiems kitaip mąstantiems lietuviams. Kodėl Paksui – suprantu. Nepasirašė sutarties su „Viljamsu“, ir ponas turėjo ieškoti kitų pasirašinėtojų. Žinoma, surado. Tarp saviškių, kuriems nesvarbu buvo Lietuvos ūkis.

– O Paksas tapo tautos numylėtiniu.

- Nes jis buvo stipresnis už Landsbergį. Prisimeni vaizdelį per televiziją – po apkaltos Rolandui Paksui paskelbimo Algirdą Brazauską šoko glamonėti Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis ir kitokia smulkmė? Aš net pašiurpau. Visi jie tokie. Tarp kita ko, tada suvokiau, kodėl taip lengvai Algirdas Brazauskas tapo Prezidentui – Landsbergis padėjo!

– Na jau nusišneki, Antanai...

– Nenusišneku. Brazauskas prieš Aukščiausiosios Tarybos rinkimus įtikino Landsbergį, kad Michailas Gorbačiovas, leisdamas Lietuvai surengti priešlaikinius rinkimus, atsisako Lietuvos. Neapibrėžta, girdi, lieka tiktai valstybės politinio statuso problema, Tiek Michailas Gorbačiovas, tiek pats Algirdas Brazauskas buvo įsitikinę, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautas Landsbergis nebus išrinktas, taigi Aukščiausiosios Tarybos pirmininku taps jis, Algirdas Brazauskas, o jiedu su Gorbačiovu jau susitars dėl Lietuvos politinio statuso – „suvereni Lietuva TSRS sudėtyje“. Lietuvai daug nelaimių atnešė nežaboti Vytauto Landsbergio politiniai kompromisai, o didžiausias jo nusikaltimas – desovietizacijos įstatymo priėmimo sužlugdymas.

– Prisimeni, Antanai, neseną Arno Klevečkos diskusijos laidą, kurioje dalyvavo Valentinas Mazuronis, tu, Antanai, Darius Kuolys ir dar Vilija Aleknaitė. Toji tikino Tautą, kad ji, taigi Tauta, šiandien braido po Prezidento Rolando Pakso sukeltą purvą. Tu atkirtai, kad tą purvą sukėlė ne Rolandas Paksas, bet Vytautas Landsbergis... Kad Tauta šiandien priversta braidyti po politinį purvą, tai tiesa, tačiau tą purvą pagamino ne Rolandas Paksas – jis buvo niekingais purvais apdrabstytas ir toliau yra drabstomas. Kodėl? Juk žmogus nekaltas!

– Klausi – kodėl? Žvilgterkim į mūsų šalies naujausiąją istoriją. Prisiminkim devyniasdešimt pirmųjų rugpjūčio dvidešimt antrą. Borisas Jelcinas, tą dieną nugalėjęs Maskvos pučistus, uždraudė TSKP. Tai reikėjo padaryti ir Lietuvoje, tačiau Vytautui Landsbergiui pritrūko pilietinės drąsos ir politinės išminties tokiam žingsniui. Kodėl? Galime tik spėlioti. Gal patikėjo magišku LKP atsiskyrimu nuo TSKP? Bet šalia tos atsiskyrusios LKP, suvažiavimo naktį buvo pagimdyta ir LKP ant TSKP platformos“. Kodėl? Savo prisiminimuose Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininkas J. Janutis į šį klausimą atsakė be jokios   galvosūkio – „Tokia buvo Maskvos valia“. Kodėl tokia Maskvos valia? Manau, todėl, kad jai būtų galima suversti visus komunizmo nusikaltimus, o Algirdo Mykolo beplatformė LKP liktų švarut švarutėlė – nesusitepusi Tautos krauju. Taip ir įvyko. Ši Algirdo Mykolo beplatformė, padedant Aloyzui Sakalui ir Vyteniui Andriukaičiui, buvo sukergta su tradiciniais socialdemokratais ir dabar skleidžia Lietuvoje aiškiai komunistinį smirdalą. Štai kodėl esame priversti braidyt po tokį klampų politinį purvą!

– Toje Arno Klevečkos laidoje nurodei visai kitą purvo šaltinį – Desovieticazijos įstatymo nepriėmimą.

– To įstatymo priėmimą sužlugdė Vytautas Landsbergis ir jo talkininkai – buvęs LKP CK narys Liudvikas Sabutis, buvęs KGB agentas Bronislovas Kuzmickas, prie jų prisiplakę Aloyzas Sakalas ir Povilas Varanauskas. Įdomios posėdyje deputatų kalbos, kurios sudėtos į atskirą knygą „Viena diena“. Profesorius Vytautas Paliūnas kalbėjo apie tai, kad KGB pastate buvo rasti segtuvai, ant kurių užrašyta „A. Brazauskui“, „V. Beriozovui“, pacitavo komunistą Gediminą Kirkilą, kuris devyniasdešimt pirmaisiais „Sojuz“ korespondentui duotame interviu pareiškė: „Visiška nepriklausomybė (Lietuvos - A.T) dabar neįmanoma“...

– O Aloyzas Sakalas deputatų retoriškai klausė: „Kodėl siūlome apriboti teises kuriam nors partijos sekretoriui, o ne, pavyzdžiui, marksizmo dėstytojui?“.

– Tai Aloyzo Sakalo akmenėlis į Vytauto Landsbergio rūtų darželį...

– Toliau - „Ar pasmerkę ideologus, neliksime be AT vadovybės, teisėjų, prokurorų? Estijoje komunistai skiriami ambasadoriais“...

– Kaip matome, Vytautas Landsbergis įsiklausė į Aloyzo Sakalo kalbą – aukštus postus nepriklausomoje Lietuvoje gavo ne politkaliniai, bet komunistai...

– Virgilijus Juozas Čepaitis: „Čia kilo klausimas, kas pasufleravo šio įstatymo idėją. Pirmą kartą ši idėja buvo viešai iškelta Nepriklausomybės partijos steigiamajame suvažiavime dar devyniasdešimtųjų metų spalio mėnesį. Buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti nušalinti nomenklatūrą nuo vadovaujančių pareigų. Antrasis Nepriklausomybės partijos suvažiavimas praėjusių metų spalio mėnesį priėmė rezoliuciją, jau tiesiai reikalaujančią priimti Desovietizacijos įstatymą.

Jeigu Aukščiausioji Taryba šio įstatymo nepriims, Nepriklausomybės partija pradės rinkti parašus dėl to, kad būsi priimtas šis įstatymas referendumu. Ir patikėkite, surinks tuos tris šimtus tūkstančių greičiau – negu   Sąjūdis surinko dėl Prezidento“.

– Matai, kokia griežta nepriklausomybininkų pozicija!

– Bet nei referendumo, nei Nepriklausomybės partijos, ne Virgilijaus Juozo Čepaičio politikoje?

– Virgilijus Čepaitis buvo suėstas – kaip KGB agentas. Iš jo atėmė Aukščiausiosios Tarybos deputato mandatą. Vytautas Landsbergis nė piršto nepajudino, kad apgintų savo geriausią draugą, padėjusį jam tapti Sąjūdžio pirmininku.

– Gal dėl to ir nepajudino nė piršto?

– Toliau – dar keisčiau. Kai sprendėsi Desovietizacijos įstatymo likimas, balsuoti atėjo tik 61 deputatas, taigi mažiau nei pusė Tautos išrinktųjų. Aš tada buvau salėje kaip svečias. Iš komunistų nepasirodė tiktai Algirdas Brazauskas ir Kazimiera Prunskienė. Vadinasi, į kolaborantų teismą nepanoro ateiti net 78 sąjūdiečiai. Kai kas šiandien bando aiškinti, jog to įstatymo priėmimą sužlugdė komunistai. Netiesa! Sužlugdė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis. Jis, turiu galvoje Vytautą Landsbergį, prieš balsuojant pasakė supainiotą kalbelę, kurioje yra tokia mintis: „... jei komunistas tampa kapitalistu, jis jau ne komunistas“.

– Todėl šiandien socialdemokratai su konservatoriais tokie geri draugai, netgi bičiuliai – ir vieni ir kiti drabsto purvais Prezidentą Rolandą Paksą.  

– Laukiau, ką į tokią Vytauto Landsbergio kalbą atsakys Sąjūdžio vyrai, sėdintys salėje. Jie tylėjo it vandens į burną prisisiurbę. Tas kelnėtas politines bobas bandė išgelbėti Zita Sličytė: „Veikusią komunistų partiją mūsų Aukščiausioji Taryba turi įvertinti kaip nusikalstamai veikusią prieš lietuvių tautą partiją. Reikia ateities kartoms, istorijai parodyti, kad šios partijos vaidmuo lietuvių tautos gyvenimui buvo blogas, neigiamas, nusikalstamas“.

– Tie jos žodžiai nuplaukė pavėjui – iš 61 balsuotojo už įstatymą balsavo tik 37 arba vos ketvirtadalis visos Aukščiausiosios Tarybos deputatų.

– Jie klausė Vytauto Landsbergio...

– Tai gal gerai, kad tas įstatymas nebuvo priimtas?

– Gediminui Vagnoriui pavyko įtikinti Vytautą Landsbergį, kad Sąjūdis laimės Seimo rinkimus absoliučia dauguma - tada atpuls Desovietizacijos įstatymo priėmimas. Ir Vytautas Landsbergis paleido Aukščiausiąją Tarybą. Tai buvo politinė savižudybė. Jo pasakytoji kalba Seime per šių metų kovo vienuoliktosios minėjimą aiškiai parodė, kad gyvenimas Vytauto Landsbergio nieko neišmokė. Jis vėl klaidžioja pagrioviais – šitokią iškilmingą Lietuvai dieną maldaute maldauja Algirdą Mykolą Brazauską, kad šis neskirtų Vilniaus meru Rolando Pakso, kuriuo vilniečiai labiausiai pasitiki. Negi nabagas užmiršo, kad Algirdas Mykolas jau ne Lietuvos KP Centro Komiteto pirmasis sekretorius, o tik eilinis nepriklausomos Lietuvos pilietis ir vienos partijos vadovas? Juokinga. Žinoma, jei nebūtų pikta.

– Bet kuo kaltas Vytautas Landsbergis, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai nebalsavo už tavo šlovinamą lyg ir panacėją nuo visų politinių ligų Desovietizacijos įstatymą?

– Kuo kaltas? Po pateikimo kad ir menka balsų dauguma Desovietizacijos įstatymas buvo priimtas, tačiau antrajam svarstymui Vytautas Landsbergis jo nepateikė. Kodėl? Nežinau. Gal paklausė Aloyzo sakalo patarimo, kad „ar pasmerkę ideologus, neliksime be AT vadovybės, teisėjų ir prokurorų? Gal turėjo kitų motyvų. Juk pateikdamas įstatymo projektą jis be jokių išlygų pabrėžė: „Alfonso Svarinsko labai kraštutinė pažiūra turės būti neįgyvendinama. Tad nebus šiame įstatyme tokių draudimų buvusiems funkcionieriams“. Taigi pats Vytautas Landsbergis buvo prieš Desovietizacijos įstatymą. Civilizuotoje valstybėje tokiems būtų iškelta baudžiamoji byla.

– Nebijai, kad už tokius žodžius Vytautas Landsbergis tau gali iškelti bylą?

– Tegu kelia. Aš jau ne kartą teistas....