Piotro Kostino kūryba: trečiasis pasaulis tarp žemiškojo ir dangiškojo

Dailininkas Piotras Kostinas gimė 1954 metais Charkove, Ukrainoje. 1967 – 1971 m. lankė Iljos Repino dailės mokyklą (universalios studijos: tapyba, skulptūra ir t.t). 1975–1980 m. studijavo Charkovo dailės institute.

P. Kostino paveikslai atliekami XVI a. pab. – XVII a. pr. tapybos technika, kuri pasižymi skaidrumu šešėliuose ir reljefine tapyba šviesoje. Jo kūryba - tai tarsi trečiasis pasaulis tarp žemiškojo ir dangiškojo, kuris paklūsta savo imanentiniams dėsniams. Menininkas savo darbuose ieško būdų išreikšti tai, kas galbūt yra neišreiškiama, perteikti ekstazės būseną, kurioje susiliejama su visu pasauliu ir kiekviena jo dalimi. Piotro Kostino kūrybai būdingas amžinojo dvasinio idealo siekimas, praeities, dabarties ir ateities jungimas. Alegoriniai simboliai pateikiami aukščiausiųjų amžinųjų antprasminių idėjų įžvelgimo išraiškoje. O kūrybos rezultatas - taikus, meditatyvus įvairiausių būties aspektų sambūvis.

Kviečiu skaitytojus susipažinti su menininku.

Prisistatykite skaitytojams. Kaip apibūdintumėt savo kūrybą?

Aš - Piotras Kostinas, kilęs iš Ukrainos, atvykau į Lietuvą 1983 m. Savo meną ir kūrybą aš galiu apibūdinti kaip magiškąjį realizmą. Mano kūrybos ištakos yra iš Renesanso, italų, olandų lobyno, o pats stilius kilęs iš XIX amžiaus simbolizmo. XX amžiuje yra labai daug šio stiliaus kūrėjų.

Kažkada esate pasakęs: "Talentas ir nuoseklus profesionalumo tobulėjimas ir sugebėjimas daug dirbti kuriant meną gali duoti neįtikėtinus rezultatus.“ Ką manote apie šiuolaikinio meno tendencijas, apie technologijų plėtrą? Kokią įtaką jos daro meno vystymuisi?

Mano filosofija remiasi amžinosiomis vertybėmis, pavadinčiau tai metafizika. Manau, kad technologijos visiškai netrukdo meno vystymuisi, gal netgi įdomiai padeda, tai yra tarsi įdomus žaidimas. Jo neigti negalima. Nors pats esu tradicinis tapytojas, niekada neneigiau neformalių paieškų mene, nes tai tik prideda spalvingumo kūrėjo asmenybei, leidžia jai daugiau atsiskleisti. Aš manau, kad technologijos yra tik pliusas, bet remtis reikia šimtmečių meno tradicijomis. Menininkas turi turėti tvirtą pagrindą, o ne išlįsti kaip Pilypas iš kanapių į meną ir pradėti vaizduoti genijų su kažkokia technologija. Bet jeigu kūrėjas ir remiasi tradicijom, ir dirba su naujom technologijom, tada tai pagirtina. Bet reikia galvoti apie meno kūrinio ilgaamžiškumą, ir technologija čia yra svarbi, ji gali keistis, tobulėti, bet čia reikia proto ir išminties.

Kas šiais laikais iš viso yra menininkas? Kas turi teisę vadintis menininku? Kokią įtaka menininko autentiškumui daro komercializmas ir vartotojiška visuomenė? Juk ne paslaptis, kad ir patys menininkai skatinami žiurėti į kūrybą kaip į komerciją, arsirado tokios savokos kaip kūrybos produktas, meno industrija ir t. t. O kur dvasinis augimas ir menininko autentiškumas? Juk taip lengva panaikinti tą ribą tarp tikrojo, gyvo meno ir komercinės stagnacijos... Kur yra ta riba ?

Manau, kad menininko statusas nesikeičia, nemanau, kad šie laikai kažkuo ypatingi. Iš tikrųjų yra toks posakis - visi žmonės yra menininkai, bet tik menininkai tai žino... Menininkai yra tie žmonės, kurie suvokia kultūrą, jos vaidmenį žmonių civilizacijoje. Tai yra svarbiausia. Kultūra ir menas prisideda prie to, kad žmonija nevirstų žudančiais monstrais, kad būtų ugdoma tolerancija ir meilė, gal tai tik gražūs žodžiai, bet tai tiesa. Menininkas savo kūryboje turi atskleisti gražiausias savo sielos ir proto kertes, parodyti, kiek jis turi erudicinio bagažo. Kas yra meno kūrinys? Tai yra meditacijos priemonė, žiūrint, į ką žmogus klausydamas muzikos ar žiūrėdamas į paveikslą medituoja... Yra vibracijos.

O kas turi teisę vadintis menininku? Na, dabar visi turi teisę vadintis menininku, pas mus demokratija, bet manau, kad žmogus turi būti profesionalas. Jei žmogus nemoka groti smuiku ar pianinu, jis, žinoma, gali vadinti save smuikininku ar pianistu, bet čia jau to žmogaus problema. Profesionalumas - tai visai ne diplomas ar menininko priklausymas kažkokiai akademijai, kokie nors garbės raštai. Žmonės vertina menininko darbus. Meno kūrinys yra vertinamas pasauliniame kontekste, nes kultūra neturi nei sienų, nei ribų. Kiekviena tauta turi šventą teisę į autentiškumą, ir tai yra būtina ir pagirtina. Tai įrodo ANIMA MUNDI festivalis. Aš kaip žiuri narys galiu pasakyti, kad mes vertinome meną pasauliniame lygmenyje.

Jei pažvelgtume į meno istoriją, kokie menininkai jums darė ir daro įtaką? Kuo jų patirtis svarbi šiandien?

Aš pradėsiu atsakyti į šį klausimą labai senu posakiu: kiekvienam savo. Žmogui juk negali įdėti savo intelekto, emocijos, jis mąsto tik taip, kaip jis mąsto. Jei žmogui pirmoje vietoje yra pinigų darymas iš meno, tai jo teisė. Bet kiekvienas menininkas sprendžia už save. Aš tik pasakysiu apie savo patirtį. Jei žmogus akcentuoja pinigų uždirbimą, tai tikro dvasingo ir gilaus meno vargu ar sulauksi. Nors tai labai sudėtinga ir plona riba. Dažnai pinigų uždirbimas skatina ir gerą meną, nors aš galiu ir klysti, nes negyvenau tais laikais, kaip, pavyzdžiui, Mikelandželas, kurio kūrybą skatino darbas Šventajam Sostui. Taip pat galiu paminėti ir Rembrandtą, nors jo šedevrai atsirado be jokių pinigų, gyvenimo pabaigoje, bet pradžia buvo... Menininkas turi turėti savo prioritetus, pagrindinis dalykas yra tai, ką nori palikti pasauliui. Žinome tokį menininką kaip Van Gogas ir daug tokių kaip jis, kurie iš meno negavo jokių pinigų, o paliko šedevrus. Vartotojiška visuomenė čia neturi jokios įtakos menininkui, jei jis yra dvasingas ir tikras. Menininkas tiesiog medituoja ir daro meną ne sau, o, galima sakyti, savo mazochistiniam malonumui. Žinoma, egzistuoja ir ta masinė kultūra, nors tai gana grubus ir netikslus pavadinimas. Nenoriu labai gilintis į tai, bet žmonės iš prigimties yra labai skirtingi. Vis dėlto yra dvasiniai aristokratai (pabrėžiu dvasiniai - ne pagal herbus ir geneologinius medžius), tai žmonės, kurie nori aukšto meno, jie į kitokį nežiūri. Ir yra dailininkai, kurie dirba tokiai auditorijai, yra kurie dirba kitiems, nenoriu nieko įžeisti...

Vienas iš mano prigimtinių talentų yra istorija, aš labai domiuosi istorija ir visą gyvenimą domėjausi, nuo pat vaikystės, todėl manau, kad žvelgiant nuo pat urvinio meno iki pat mūsų laikų yra labai daug labai gero meno pavyzdžių. Ir aš visais šiais pavyzdžiais remiuosi. Bet jeigu imtume mano kaip tapytojo požiūrį, man didžiausią įtaką turėjo piešimo meistrai, o patys geriausi meistrai yra italai. Jais ir remiuosi, o tapyboje, ko gero, didesnė olandų įtaka. Galima paminėti dešimtis pavardžių- Caravaggio, Rembrandtas, šie menininkai visų pirma remiasi geru piešiniu. Tai yra pagrindas. Visa meno patirtis yra svarbi tuo, kad tai pirmiausia yra mokykla didžiąja raide - visas meno aukso fondas.

Kas yra iššūkis kūryboje? Ar sunku menininkui išeiti iš savo asmeninės kūrybinės zonos ir imtis ko nors nepatirto, naujo? Ar išvis to reikia?

Pasirinkau tokią sritį - pasaulinę mokyklą. Kaip pasakė Salvadoras Dali, ”menininke, nebijok tobulybės, tu jos niekada nepasieksi“... Tai yra visata. Kiekvieną kartą, kai ateinu į gerą muziejų ir pamatau gerą paveikslą, pavyzdžiui, Luvre ar Ermitaže, kiekvieną kartą atrandu jame naujų niuansų, kažkokių dalykų, kurių anksčiau nepastebėjau, atrodo, tarsi regėjimas pagerėja, žinoma, jei tai tikrai yra šedevras.

Ieškoti naujų formų - tai aš palieku tiems, kas mėgsta tai daryti. Man šito nereikia. Galima atsakyti tik už save.

Šiais metais jūs esate Tarptautinio meno festivalio ANIMA MUNDI žiuri narys. Papasakokite apie tai plačiau. Kokia tai patirtis?

Galima pradėti banaliais žodžiais: patirtis tikrai įdomi. O jeigu rimtai, man patiko. Tai gal net paglostė savigarbą, kai UMI direktorius pasiūlė mane. Aš, žinoma, sakau tai su lengva ironija. Bet iš tikrųjų buvo labai idomu, nes susidūriau su labai skirtingais žmonėmis iš labai skirtingų šalių, čia labai plati geografija, beveik iš viso pasaulio, tik iš Naujosios Zelandijos nebuvo ir iš Australijos. Labai skirtingos mokyklos, kuriose jaučiami vietiniai egzotiški niuansai. Ir apskritai supratau, kad visi šie menininkai (kuriems svarbiau kūryba, o ne pinigai) atsiskleidė labai gražiai. Aš, tikiuosi, vertinau gana objektyviai. Ačiū už šią galimybę. Ir apskritai man labai patinka pati festivalio ANIMA MUNDI idėja, tai labai geras ir labai reikalingas dalykas.

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Vienas iš klausimų, į kurį beveik neįmanoma atsakyti, nes planai būna labai platūs, didingi ir svajingi. Kadaise, prieš ketverius penkerius metus sugalvojau tokį didingą paveikslą, padariau daugybę eskizų, bet drobė iki šiol ant sienos kabo, taip... Teko daryti visai kitus darbus, gal ir gerai, nes prie tų paveikslų, kurie pas mane užsilieka, kurie nebuvo parduoti ar dovanoti, aš visą laiką grįžtu. Turiu tokį keistą požiūrį, kad meno kūrinio turbūt neįmanoma pabaigti iki galo, nes tobulybės nepasieksi... O planai - kuo daugiau tobulinti savo smegeninę, kad iš vidaus eitų „koncentratas”, nes kai koncentruotai dirbi viena įdomia kryptimi, vis tiek laikui bėgant sugebi pamatyti ir surinkti viską - kaip geras grybautojas...

Ačiū už jūsų mintis, už tai, kad dalinotės. Sėkmės kūryboje ir iki susitikimų parodose.