Pasibaisėk pačiu savimi (video)

2012 m. vasarį, likus kelioms dienoms iki Rusijos prezidento rinkimų, garsus rusų teatro ir kino režisierius, scenarijų autoriaus Andrejus Končialovskis paskelbė video kreipimąsi „Pasibaisėk pačiu savimi”, pateikdamas šiurpią šiuolaikinės Rusijos gyvenimo statistiką. Vaizdo įrašas, kurį internete peržiūrėjo milijonai rusų, sukėlė audringą reakciją. Vieni dėkojo A. Končalovskiui už drąsą pasakyti tiesą, antri keikė kaip rusofobą, šmeižiantį Rusiją, treti teigė, kad šis režisieriaus pasisakymas yra gudriai įpakuotas Vladimiro Putino rinkimų kampanijos produktas, kurio tikslas – įteigti, jog Rusijai reikia stipraus lyderio, kuris ryžtųsi gelbėti šią tautą nuo susinaikinimo. Ir iš tiesų, po rinkimų paskelbta, kad A. Končalovskis balsavo už V. Putiną – esą kitos realios alternatyvos nebuvo, todėl belieka stengtis paveikti jį taip, kad imtųsi spręsti egzistencines šalies problemas. Nemaloni istorija nutiko ir 2008-iais, per Rusijos ir Gruzijos karą: viešai paskelbtame laiške gruzinų teatro ir kino režisierė Keti Dolidzė kaltino A. Končalovskį patarnavimu nusikaltimus vykdančiai valdžiai ir konformistiška tyla, kai Rusija okupavo Gruzijos teritoriją.

Šiaip ar taip, kreipimesi „Pasibaisėk pačiu savimi” A. Končalovskio paskelbta statistika ir Rusijos būklės diagnozė lieka aktuali ir šiandien, šis kreipimasis iki šiol plinta ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos internetinėje erdvėje. Siūlome vertimą. Ekspertai.eu.

* * *

(...)

Aš noriu jums priminti kelis pritrenkiančius skaičius ir faktus, kurie aiškiai patvirtina, kad Rusija pagal daugelį rodiklių yra ne Europoje ir net ne Azijoje: pagal korupcijos lygį, pagal gyvenimo trukmę, pagal investicijas į mokslą mes – Afrikoje!

Aš pasakysiu dar daugiau: tai ne mums dera įsižeisti dėl tokio palyginimo, o afrikiečiams! Afrikiečiai turi savo atsilikimo paaiškinimą: juos keturis šimtmečius išnaudojo ir naikino atėjūnai – rasistai ir kolonizatoriai, o mus, rusus, kas pastaruosius keturis šimtus metų kolonizavo, kas mus engė, išskyrus mus pačius?

Tai štai, mes dažnai ignoruojame statistiką, tačiau dabar ją pamatysime, nors, žiūrint į nuogus skaičius, sunku protu suvokti realybę.

Tačiau tragedijos, kuri šiuo metu vyksta Rusijos teritorijoje, dydis toks kritiškas, kad aš jūsų prašau sukaupti dėmesį.

Mirtingumas Rusijoje

* Per pastaruosius 20 metų Rusijoje numirė daugiau nei 7 milijonai rusų. Pagal šį rodiklį mes lenkiame Braziliją ir Turkiją 50 %, o Europą – keletą kartų.

* Kiekvienais metais Rusija pagal gyventojų skaičių netenka ištisos srities, lygios Pskovo sričiai ar dideliam miestui, tokiam kaip Krasnodaras.

* Savižudybių, apsinuodijimų, žmogžudysčių ir nelaimingų atsitikimų skaičius Rusijoje prilygsta mirtingumui Angoloje ir Burunde.

* Pagal vyrų gyvenimo trukmę Rusija užima apytikriai 160 vietą pasaulyje, nusileisdama Bangladešui.

* Rusija užima pirmą vietą pasaulyje pagal absoliutų gyventojų mažėjimą.

Pagal JT vertinimus, Rusijos gyventojų nuo dabartinių 143 milijonų 2025 metais bus sumažėję iki 121-136 milijonų.

Šeimos krizė

* 8 iš 10 senukų, gyvenančių senelių namuose, turi giminių, galinčių juos išlaikyti. Tačiau jie išsiųsti į prieglaudas! Giminaičiai jų atsisakė.

* Mes turime nuo 2 iki 5 milijonų benamių vaikų (po Didžiojo Tėvynės karo jų buvo 700 tūkstančių).

Kinijoje 1 milijardui 400 tūkstančių gyventojų tenka tik 200 tūkstančių benamių vaikų, t. y., 100 kartų mažiau nei pas mus! Štai ką reiškia vaikai kinams! O juk rūpinimasis seniais ir vaikais – tai klestinčios nacijos garantas.

* 80 proc. iš 370 tūkstančių vaikų, esančių vaikų namuose, turi gyvus tėvus.

Tačiau juos išlaiko valstybė! Aš apskritai manau, kad tai – kriminalas.

* Mes užimame 1 vietą pasaulyje pagal vaikų, kuriuos pametė tėvai, skaičių.

Visi tie skaičiai liudija apie šeimos eroziją, šeimyninių vertybių irimą mūsų šalyje...

Nusikaltimai prieš vaikus

Pagal RF Tyrimo komiteto duomenis, per 2010 metus 100 tūkstančių nepilnamečių tapo nusikaltimų aukomis, iš jų 1 700 vaikų išprievartauti ir nužudyti (pagal šiuos skaičius mes lenkiame net Pietų Afriką). Tai reiškia, kad kiekvieną dieną Rusijoje nužudomi 4-5 vaikai.

* 2010 metais Rusijoje buvo įvykdyta 9 500 seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius: iš jų 2 600 išprievartavimų, 3 600 neprievartinių lytinių sueičių (per 8 metus seksualinis nusikalstamumas išaugo beveik 20 kartų).

Mus pagal šiuos nusikaltimus lenkia tik Pietų Afrika.

Narkomanija ir alkoholizmas

* 30 tūkstančių Rusijos gyventojų kasdien žūsta nuo narkotikų perdozavimo (tai nedidelio miestelio gyventojų skaičius).

* Kasmet nuo degtinės žūsta 70 000 žmonių.

Afganistano karo metu žuvo 14 000 mūsų kareivių!

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, vienam RF piliečiui per metus tenka 15 litrų gryno spirito, tuo tarpu, jei gryno alkoholio sunaudojimas vienam žmogui viršija 8 litrus, kyla grėsmė nacijos išgyvenimui.

Korupcija

Kyšių dydis Rusijoje išaugo dešimt kartų, na, o mūsų oligarchų tarpusavio teismai Londone pasaulio biznio visuomenei tapo pajuokos objektu.

Nebaudžiamumas teisės sferoje nusirito iki to, kad kalėjime žuvusiam juristui Magnitskiui iškelta baudžiamoji byla, t. y., nutarė teisti mirusį žmogų, kuris, savaime suprantama, savęs apginti negali!

Europoje panašus incidentas paskutinį kartą nutiko XVII amžiuje, kai iš kapo iškasė Cromwellį ir pakabino kartuvėse – taip sakant, teisingumas pasivijo!

Taigi, pateiktų faktų šviesoje galima drąsiai kalbėti apie nacionalinio dorovingumo nuosmukį, – ir už tai, žinoma, galiausiai yra atsakinga mūsų valdžia.

Beje, ar žinote, kad:

* per pastaruosius 10 metų Sibire išnyko 11 000 kaimų ir 290 miestų;

* Vidutinis Sibiro ir Tolimųjų Rytų tankumas – 2 žmonės 1 kv. km;

* Vidutinis tankumas Centrinėje Rusijos dalyje – 46 žmonės 1 kv. km;

* Vidutinis gyventojų tankumas Kinijoje – 140 žm./kv. km;

* Vidutinis gyventojų tankumas Japonijoje – 338 žm./kv. km.

Kuriam tikslui mes užkariavome Sibirą ir Kurilus?

Išeitų, kad kinams ir japonams!

Šaliai, turinčiai tokius turtingus gamtos ir vandens išteklius, gėda turėti 50 % gyventojų vargšų.

Man tie skaičiai kelia sumaištį.

Tikiuosi, kad ir jums. Aš įsitikinęs, kad Putinas žino visus faktus; įdomu, ką jis apie tai galvoja?

Kad ir kaip būtų tragiška, aš manau, kad tai akivaizdžiai dar ne riba, dar ne blogiausia, mes dar nepasiekėme dugno, ir liaudis dar nesubrendo pasibaisėti pati savimi ir, galų gale, įgyti drąsos, kad paklaustų: „Kur mes gyvename?“

Mes pripratome prie smarvės laiptinėse ir tualetuose! Mes pripratome, kad aplink mus žudo. Mes pripratome, kad Rusijos miestuose ir kaimuose žmonės tiesiogine prasme kovoja už savo gyvenimą.

Kuščiovskajoj gimęs žurnalistas Anatolijus Jermolinas taip ir parašė: „Jei Kuščiovskajoj būtų nužudę ne 12 žmonių iš karto, o būtų įvykdytos penkios žmogžudystės po du žmones, tai niekas nebūtų ir pastebėjęs, kaip tai įprastai atsitinka mūsų šalyje.“

Na, kas Rusijoje nežino, kad „Koščiovka“ ne tik Krasnodare, – ji visoje šalyje! Kad bratkos ir capkos – tai ir yra reali valdžia, kurią jūs patys išsirenkate vietinių organų deputatais! Kiekvienas savo gyvenvietėje žino, kas yra „kietas“, – tas, kuris turi ryšių su policija ir prokuroru.

Kremlius taip ir vaidina, kad kovoja su korupcija, atleisdamas dešimtis VRM generolų, vidutinio rango valdininkus, gubernatorius. Jis kilniaširdiškai jiems pakeičia sušaudymą į „užtarnautą poilsį“ Dubajuose ar prie Žydrosios pakrantės! Nejau valdžia rimtai mano tokiu būdu įveikti korupciją? Tačiau, antra vertus, visoje šalyje jūs renkate į vietos valdžią kandidatą, ant kurio kaktos parašyta „Aš vagis“, o vėliau stebitės, kad valdžia korumpuota!

Ir aš galvoju, nejau turi išmirti pusė nacijos ir rusai turi susitraukti iki Uralo, kad liaudis atsibustų (kartoju, liaudis, o ne maža grupelė mąstančių žmonių!) ir pareikalautų iš valdžios ne malonių raminančių žinių ir eilinių pažadų, o tiesos, ir visų pirma – patvirtinimo, kaip dabar yra blogai!

Prisiminkite: 1941 metais atsitiko katastrofa, – tai buvo priverstas padaryti Stalinas. 1956 metais bolševikai pajuto, kad gresia atlygis už teroro dešimtmečius, – ir tai buvo priverstas padaryti Chruščiovas. O šiandien Rusija artėja prie demografinės ir moralinės katastrofos, kokios niekada nebuvo patyrusi!

Šis faktas susijęs su daugybe aplinkybių.

Pagrindinė jų – neatsakinga 1990-ųjų ekonominė politika, užgriuvusi feodalinio mąstymo žmones, niekuomet nepažinojusius žemės nuosavybės ir kapitalizmo, žmonių, kurie per 70 metų visiems laikams prarado vos ne vos gimstančią verslumo dvasią.

Ką daryti?

Štai žurnalistas Michailas Bergas rašo: „Mes gyvename vienoje šalyje, tačiau turime dvi liaudis. Mažutė grupelė mąstančių, kuriems reikalinga didelė laisvė bei sąžiningi rinkimai, ir didžiulė dar neišsimiegojusi Rusijos vidutiniokų masė. Ir tarp jų – baimės praraja, pačios stipriausios ir pavojingiausios baimės, taip pat socialinio nepasitikėjimo... Galima kovoti su „sukčių ir vagių partija“, galima priekaištauti Rusijos valdininkų prigimčiai, subjaurojusiai visą Rusijos istoriją, tačiau neįmanoma pakeisti fakto, kad absoliučios daugumos Rusijos gyventojų esminės savybės nesikeičia jau daugybę amžių!..“

Liūdna, tačiau priverstas su juo sutikti. Net pridursiu nuo savęs – jūsų engėjai dygsta iš jūsų pačių tarpo!

Todėl aš nežinau, ką daryti, išskyrus pamėginti jus supurtyti ir priversti pasibaisėti savimi.

Štai Julija Latynina mane laiko ne tik pesimistu, bet ir demotyvatoriumi; man atrodo, kad žmogų motyvuoti galima, kai jis sąmoningas ir nori išsigelbėti. O jei jis be sąmonės arba miega letargo miegu? Kartais, kad žmogus atsigautų, daktaras daužo jam per skruostus.

Aš žinau, kokį išgirsiu atsakymą: „Jau ne kartą girdėjau“, tačiau suprantu, kad jei nors trečdalis dabar mane skaitančių ar girdinčių su manimi sutiktų, RUSIJA BŪTŲ KITOKIA ŠALIS.

Esu įsitikinęs: Rusijai reikalingas lyderis, kuris turėtų Petro Pirmojo drąsą, kad ištartų žmonėms žodžius, kurių jie seniai negirdėjo.

Tai bus karti tiesa, nes sunku prisipažinti, kad Rusija negali judėti pirmyn, nes nenori suprasti, kaip ji atsiliko pagal civilizacijos vystymąsi nuo Europos.

Aš suprantu, kad nacijos lyderiui, politikui, tenka didžiulis politinės atsakomybės svoris ir dažniausiai jis negali kalbėti laisvai.

Tačiau šiandieną tik aiškus ir įkvepiantis, kad ir negailestingas, tačiau gyvas, nuoširdus žodis gali pradėti nacionalinį pabudimą iš feodalinio miego.

Tik tai padarius galima tikėtis, kad nacija instinktyvia savo išmintimi supras ir priims tą nelengvą ir, gali būti, negailestingą kelią, kuris vienintelis gali ištraukti šalį iš duobės, į kurią mes įsmukome. Aš nežinau, ar sugebėtų atlikti tokį savižudišką poelgį Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Ar sugebėtų jis paimti plieninę šluotą ir paskelbti VISŲ lygybę prieš įstatymą? Visų be išimties. Jei sugebėtų, jam skirta garbinga vieta Rusijos istorijos panteone. Jei ne... Nežinau...

Aš rusas, ilgiuosi savo Tėvynės, bet aš jos „nematau“! Aš nematau šalies, kuria galėčiau didžiuotis! Aš matau minias nepatenkintų susierzinusių veidų ir svetimų žmonių, kurie vienas kito bijo! Aš noriu didžiuotis savo tėvyne, o man dėl jos gėda!

Kada aš didžiavausi Tėvyne paskutinį kartą? Neprisimenu! Tačiau aš tiksliai žinau, kad TIESA apie tai, kokios būklės yra mūsų liaudis, TIESA, pasakyta garsiai per visą pasaulį, man ir ne tik man sukeltų didesnį pasididžiavimą nei mūsų ledo ritulininkų pergalė olimpiadoje.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://www.kommersant.ru/doc/1878376

Vaizdo įrašas su A. Končialovskio pasisakymu: