Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Atsisveikinome su tryliktuoju Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu Romualdu Ozolu. Beviltiškai vėlai, tačiau viešai bent kiek plačioji visuomenė atkreipė dėmesį į tikrąjį R.
Ozolą. Atidengtas ir svarbus tiesos apie Vytautą Landsbergį puslapis.
Deja, nepakankamai. Kas ir kodėl, kada tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku, kokia juoda katė ir kodėl perbėgo kelią tarp Vytauto Landsbergio ir Romualdo Ozolo?
Šie klausimai patvirtina, kokia svarbi istorinė tiesa ir šiandien. Ar atsitiktinai šią savaitę Prezidentei besąlygiškai paklusnus Seimas vėl nepritarė Tautos istorinės atminties įstatymo projektui ir vos pakako balsų, kad jis būtų grąžintas iniciatoriams tobulinti, kad nebūtų atmestas?
Kas vyksta mūsų valstybėje? Kodėl mūsų mokyklose Atgimimo istorija dėstoma, visų pirma, pagal V.
Landsbergio ir A. Brazausko versijas?
Tiesos reikia ir dėl to, kad po daugiau kaip kelių dešimtmečių ne tik ir toliau nebūtų slepiama bei perrašinėjama Atgimimo istorija, slepiami pasisavinti archyvai, bet ir šiandien, dangstant tikrąsias karo isterijos kūrimo ir mūsų valstybės užvaldymo ir išgrobstymo priežastis, nebūtų spekuliuojama vieninteliu Vytautu, „atvedusiu“ mus į Nepriklausomybę ir primityviu argumentu – viso to dangstymu, nurašant viską „sovietmečiui“.
Išdrįskime žengti šios tiesos paieškos keliu. Tik labai prašau – darykime tai be pykčio ir savanaudiškumo. Tiesa dažnai būna negailestinga, tačiau jos pamokas priimti būtina, visų pirma, širdimi ir protu, bet ne emocijomis. Ir išmokime iš tiesos mokytis, kad ne daryti klaidų. Darykime tai ne piktdžiugos tenkinimui, gyrimuisi, naudojimui piktam.
Su Romualdu Ozolu susipažinau Sąjūdžio gimimo išvakarėse. Nebuvau tarpe tų, kurie planavo, ruošė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sąrašus.
Tiesiog buvau Mokslų akademijos Fizikos instituto darbuotojas, po Černobylio pasekmių slėpimo nuo Lietuvos žmonių nuoširdžiai tuo pasipiktinęs ir pasakęs sau, kad turiu apie tai pasakyti tiesą viešai. Tokia buvo pradžia, atvedusi mane ir įvairių Mokslų akademijos institutų darbuotojus iki pirmojo Lietuvoje ekologijos klubo „Žemyna“ pradžios.
Tokia buvo vidinė logika bandyti padaryti tai, ką gali. Nežiūrint į tai, kad valdžia tai slėpė, viešumą draudė.
Roberto Redfordo filmas „Ramūs tarp vilkų“ taip pat ieško atsakymo į klausimą, ar daryti tai, kas, žinai, jog tikriausiai nieko nepakeis.
Bent taip tik atrodo. Į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinę grupę mane atvedė taip pat paprasta, bet aiški mintis, jog būtina vienyti jėgas ir pastangas.
Antraip nieko nebus, niekas nesikeis, o atskirai mus užspaus. Tik po daugelio metų sužinojau, kas 1988 m.
birželio 3 d. mane pasiūlė į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę.
Buvo visko, tačiau į priekį mus vedė ne tik tikslas ir žmonių palaikymas, visų bendrumas, bet ir, visų pirma, pasitikėjimas vienas kitu. Komentaruose dėl Romualdo mirties raudona gija matomas klausimas, kada tas kažkas negero įsiskverbė į mūsų visumą?
Baisiąją Sausio 13-osios naktį gerai atsimenu savo telefoninius pokalbius Aukščiausiosios Tarybos salėje. Visų pirma, su neprisistačiusiu vyriškiu, skambinusiu ir pranešusiu, kad Albertas Šimėnas gyvas, tačiau atsisakiusiu diskutuoti ir paaiškinti, kur jis ir Albertas, neatsakiusiu į reikalavimą, kad Albertas kuo greičiau atvyktų čia, į Aukščiausiąją Tarybą.
Kiti į atmintį įsirėžę telefoniniai pokalbiai buvo su iki šiol iš Atgimimo istorijos besistengiamu ištrinti pirmuoju mūsų paskirtu diplomatu Egidijumi Bičkausku, buvusiu mūsų atstovybėje Maskvoje, ir Romualdu Ozolu, buvusiu mūsų Vyriausybės rūmuose. Po daugelio metų vienas kitam prisipažinome, kad tą naktį vienas kitu abejojome.
O juk su Egidijumi mes pažįstami dar nuo studentiškų laikų. Todėl tie, kuriems po tiekos metų viskas yra labai aišku, kas kaip ir kodėl buvo, yra arba provokatoriai, arba tiesiog susireikšminę ir neatsakingi savimylos.
Nieko nebuvo paprasta. Ir tuo sudėtingu metu, ir šiandien.
Išrinkus LPS Iniciatyvinę grupę, mums, šios grupės nariams, buvo savaime aišku, kad jokio pirmininko mūsų tarpe ir būti negali. Nes vieną prispausti visada bus lengviau, nei neaišku kurį iš 35-ių. Ta pati aiški ir paprasta logika buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Taryboje, išrinktoje LPS Steigiamajame suvažiavime.
Tačiau išaušo 1988 m. lapkričio 18 d.
, kada A. M.
Brazausko ir J. V.
Paleckio veiksmų dėka XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nepritarė išvakarėse LKP CK ir LPS Seimo Tarybos suderintų įstatymų projektų dėl Lietuvos TSR suvereniteto deklaracijos ir Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų, įteisinančių mūsų suverenitetą, žemės ir jos gelmių priklausymą mums, įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, kurie galėtų veikti mūsuose tik po to, kai mūsų Aukščiausioji Taryba pritartų jiems. Prieš keturias dienas tai padarė Estijos TSR Aukščiausioji Taryba.
Tačiau Lietuvoje išsisklaidė iliuzija, kad tikslų galima siekti drauge su valdžia. Kompartijos Sąjūdžiui duoto žodžio netesėjimas sukėlė didžiulį nusivylimą ir pasipiktinimą valdžios elgesiu.
Mus, Sąjūdžio tarybos narius, išėjusius iš parlamento, gausi žmonių minia atlydėjo iki Sąjūdžio būstinės kitame Gedimino prospekto gale ir nesitraukdama laukė mūsų sprendimo. Žmonės tikėjo, kad mes jį rasime.
Mūsų atsakomybė buvo didžiulė – TSRS jau spaudė Estiją atšaukti jos priimtus konstitucinius įstatymus. Žmonių gausėjo, situacija kaito.
Labiausiai ją sukomplikavo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys rašytojas Vytautas Petkevičius, apkaltinęs mus dėl priimto Sąjūdžio pareiškimo, kad Lietuvos santykiai su TSRS turi būti reguliuojami sutartimi. V.
Petkevičius, pareiškė, kad mes esame nieko nesuprantantys kvailiai, kad reikia daryti taip, kaip sako A. M.
Brazauskas. Atsakomybė dėl galimo Sąjūdžio suskaldymo buvo ne mažiau svarbi, siekiant vienybės sudėtingų ir atsakingų išbandymų išvakarėse ir tikslo siekime.
Todėl tą naktį ne kartą teko važiuoti drauge su besikeičiančiais Tarybos nariais pas V. Petkevičių, įtikinėjome jį neskaldyti Sąjūdžio, ieškojome kompromisų.
Tačiau rašytojas buvo neperkalbamas.
Sąjūdis pareikalavo, kad būtų sušaukta neeilinė Aukščiausiosios Tarybos sesija, o valdžia teisinosi, kad ką tik įteisino trispalvę, himną ir valstybinę lietuvių kalbą. Lapkričio 19 d.
A. M.
Brazauskas per televiziją prašė deputatų nepasirašyti Sąjūdžio deklaracijos dėl neeilinės parlamento sesijos sušaukimo. Lapkričio 20 d.
paaiškėjo, kad jau surinkta per 1,8 mln. Lietuvos žmonių parašų prieš TSRS Konstitucijos pataisas.
Sąjūdžio Seimo tarybos nariai V. Petkevičius ir V.
Daunoras LTV ekrane viešai užsipuolė mus. Jiems eteris buvo suteiktas, mums – atimtas.
R. Ozolas tada taip apibendrino šią situaciją: „Tai, kas įvyko, yra pirmas ryškus mūsų visuomenės politinės diferenciacijos aktas.
Mes netekome politinės vienybės, prasidėjo politinė diferenciacija, kuri dar negreit, dar nežinia į ką išsirutulios ir kada vėl susiformuos į naują, dabar jau politinių pažiūrų pagrindu pasiektą vienybę. ...
Lietuva prarado iš tiesų labai daug. “
Ar sugebėjome atsitiesti iki šiol? 1990 m.
kovo 11-ąją ir 1991 m. sausio 13-ąją bei vasario 9-ąją sugebėjome tai padaryti, susitelkti.
Beje, Aukščiausioje Taryboje tai įvyko daug sunkiau nei visuomenėje. Bet apie tai – ne šiandien.
Tai įvyko išorinio priešo akivaizdoje. O be jo, šiandien, kada mus liūliuoja iliuzijomis, kad viskas gerai?
Mes saugūs, tik beatodairiškai pasitikėkime vienintele Lietuvos-Centijos valdove ir mus iš „sovietijos“ išgelbėjusiu vieninteliu Vytautu.
Šiandien apsiribosiu R. Ozolo, nuosekliai visą savo sąmoningą gyvenimą ėjusio į Sąjūdį, ir V.
Landsbergio, sakyčiau, atsitiktinai atsiradusio Sąjūdžio Iniciatyvinėje grupėje, santykių konvergencija nuo aplinkybių, atvedusių Sąjūdžio Seimo Tarybą į neplanuotus Tarybos pirmininko rinkimus. Greitai sukviesti LPS Seimo nepavyko.
Sekmadienį lapkričio 20 d. Mokslų akademijos salėje susirinko mažiau 100 iš 220 jo narių.
Kauno sąjūdiečiai atvyko su „Nepriklausomybės pareiškimo tekstu“, kuriuo Sąjūdis turėjo skelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Beje, tekstą perskaitė Algirdas Patackas.
Jo nepriėmėme ne tik dėl to, kad nebuvo Sąjūdžio Seimo kvorumo, bet ir dėl realios situacijos bei teisinių aspektų. Priminsiu, kad LPS Steigiamasis suvažiavimas buvo priėmęs nelengvą ir rizikingą sprendimą – Rezoliuciją Nr.
21 „Dėl rinkimų“, kuria Sąjūdis nutarė dalyvauti okupacinės valdžios organų rinkimuose, nes kito taikaus kelio į Nepriklausomybę nematėme. Todėl ir dalyvavome1990 m.
vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, skelbusią Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Stengiamės okupacinės valdžios organų rinkimus kiek įmanoma priartinti prie demokratinių rinkimų, pvz. dar XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje pavyko pasiekti, kad Tarybinės armijos, dislokuotos Lietuvoje, kariai netektų šiuose rinkimuose balsavimo teisės.
Todėl 1988 m. lapkričio 20 d.
priėmėme kompromisinį ne Sąjūdžio Seimo, o Seimo Tarybos nutarimą – Moralinės Nepriklausomybės pareiškimą, kurio žodžius, apmąstytus, išgyventus skausmu, siūlau prisiminti ir šiandien:
„ Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės.
Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata.
Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros...
Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijos deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“
Pirmadienį lapkričio 21 d. Rašytojų sąjungoje įvykęs Sąjūdžio Seimo tarybos posėdis baigėsi nesėkmingai – V.
Petkevičius trinktelėjo durimis. Po ilgų dvejonių ir diskusijų nesiskirsčiusi Taryba 23 val.
priėmė nutarimą iki Sąjūdžio Seimo sesijos sustabdyti Tarybos nario V. Petkevičiaus įgaliojimus (13 narių balsavo už tai, 2 – už V.
Petkevičiaus pasiūlymą išleisti jį atostogų, 8 – už sprendimo atidėjimą). Tai vienintelis Sąjūdžio istorijoje Seimo Tarybos nario įgaliojimų suspendavimas.
Po to Taryba balsavo, ar skelbti viešai nutarimą dėl V. Petkevičiaus įgaliojimų sustabdymo.
11 balsavo už, 9 – prieš. Nutarimą paskelbė „Atgimimo“ savaitraštis.
Lapkričio 23 d. drauge su J. Juzeliūnu ir V. Čepaičiu buvome Rygoje, kur, deja, taip pat žlugo viltys, kad Latvijos TSR Aukščiausioji Taryba parems analogiškas Latvijos Tautos fronto iniciatyvas.
Konfrontacijos kurstymas tęsėsi. Ypač pasižymėjo LKP CK dienraštis „Tiesa“ ir TSKP CK dienraštis „Pravda“.
Galop valdžia nutraukė Lietuvos televizijoje tik pradėtas transliuoti „Atgimimo bangas“ ir uždraudė LKP CK spaustuvei spausdinti „Atgimimo“ savaitraštį. Lapkričio 21 d.
įvyko Sąjūdžio STOP akcija (eismo streikas). Labai aštrėjo ir TSKP CK požiūris į Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų veiklą.
Lapkričio 24 d. Sąjūdis, nupirkęs visus vieno traukinio vagono bilietus, nuvežė į Maskvą ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai įteikė per 1,8 mln.
Lietuvos žmonių parašų. Keliasdešimt Sąjūdžio žaliaraiščių, A.
Kaušpėdas, M. Laurinkus ir kaunietis Č.
Stankevičius vežė prieš TSRS Konstitucijos pataisas (Latvijoje buvo surinkta per 1,1 mln. parašų, Estijoje – beveik 1 mln.
). Lapkričio 21 d.
pasirodė tik įsteigtos Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) pirmasis biuletenis „Ekstra“. Šiemet, po R.
Ozolo laidotuvių įvykusioje LRT laidoje labai norėjau matyti nuoširdžią ir šiltą buvusią SIA žurnalistę Ritą Miliūtę, tikėjausi pamatyti kito buvusio SIA žurnalisto Audriaus Siaurusevičiaus tvirtą nuomonę. Pavyzdžiui, paskelbimą apie „Atgimimo bangos“ – tiesioginio eterio TV laidos – prototipo atgaivinimą LRT.
Kad nebūtų skelbiama tik viena „teisinga“ nuomonė. Pvz.
š. m.
balandžio 5 d. tiesioginėje NTV laidoje, skirtoje V.
Putino vadovavimo Rusijai 15-ai metų, kapote kapojosi ir Rusijos Prezidento oponentai, kuriems tiesioginiame eteryje niekas netrukdė aršiai kritikuoti V. Putino politiką, diskutuoti su kitaip manančiais Rusijos valdžios gynėjais.
Tiesiog rožinė svajonė „demokratinėje“ Lietuvoje šiandien LRT eteryje išvysti niekada neklystančios Prezidentės D. Grybauskaitės kritiką ar jos pačios viešą diskusiją su nepritariančiais jos vienintelei ir visada teisingai nuomonei.
1988 metų įvykių viršūne tapo lapkričio 24 d. „Izvestijose“ paskelbtas L.
Kapeliušno straipsnis, kuriame buvo įvardinta grupė, bandanti išvesti Sąjūdį iš tiesaus persitvarkymo kelio – „profesoriaus Landsbergio komanda“. Man, žinančiam situaciją Tarybos viduje, juokingai atrodė toks „komandų“ kūrimo būdas.
Tačiau jau lapkričio 25 d. į Sąjūdžio Seimo tarybą atėjo V.
Petkevičius ir apkaltino mus radikalizmu, konfrontacija su valdžia. Sąjūdžio suskaldymas vėl tapo realia grėsme.
Todėl Taryba neatidėliodama priėmė „Moralinės vienybės deklaraciją“ ir nutarė, kad atšaukiamas V. Petkevičiaus įgaliojimų sustabdymas, jei jis pasirašo šią deklaraciją.
Deja V. Petkevičius jos nepasirašė.
Siūlau šiandien perskaityti šios deklaracijos tekstą, įvertinti jį:
„ Suprasdama vienybės svarbą tautos gyvenime, ypač svarbiose istorinėse situacijose, kokių dabar kupinas atgimimo metas Lietuvoje, atsižvelgdama į tai, kad visi sprendimai, kurie turi privalomą galią visiems, turi būti daromi demokratiškai – tai yra balsų dauguma, laikydama tai vieninteliu demokratijos gyvenimo siekiančios visuomenės savivaldos būdu, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimo Taryba pareiškia:
-
Kiekvienas jos tarybos narys yra visiškai laisvas kaip privatus asmuo.
-
Kiekvienas tarybos nutarimas kiekvienam jos nariui privalomas be išlygų.
-
Taryba dirba griežtai laikydamasi savo posėdžių reglamento ir LPS įstatų. Visi nutarimai priimami tik šių Įstatų pagrindu ir Programos ribose.
-
Tarybos veiklos tikslas – Lietuvos suverenumas, kurio vardan turi būti įveiktos visos tarpusavio prieštaros.
Pasirašo 28 Seimo Tarybos nariai. Vilnius. 1988.11.25.”
V. Petkevičius atskilo, bandydamas telkti apie save Tarybos narius į “tikrąjį, gerąjį Sąjūdį”.
Tai yra viena priežasčių, kodėl vėliau rašytojas parašė savo literatūrinį kurinį “Durnių laivas”. Kaip ir kiekviename literatūros kurinyje šioje knygoje ir kituose rašytojo kūriniuose yra ir tikrovės, ir fantazijos.
Yra ir ko pasimokyti, yra ir dėl ko perskaičius tiesiog nusišypsoti. Daug buvo ambicingų asmenybių, tačiau R.
Ozolas sugebėdavo matyti plačiau nei asmeninės lyderystės klasuimus.
Po L. Kapeliušno straipsnio Seimo Taryba posėdžiavome kinematografininkų pastate Žvėryne.
R. Ozolą lydint į paskutiniąją jo žemiškąją kelionę, drauge su Vitu Tomkumi vėl prisiminėme Tarybos pirmininko rinkimo aplinkybes.
Išsiskirstant po Tarybos posėdžio jau lauke prie manęs priėjo Vitas Tomkus ir paklausė, ką aš manau, ar ne laikas dėl šios įtampos ir atsakomybės vis tik rinkti Tarybos pirmininką? Labai daug chaoso vyko.
Vitui atsakiau, kad ko gero, jis teisus, bet paklausiau jo, ką rinksime, nes tikrai nėra aiškaus ir tinkamo lyderio? Pamąstęs, Vitas paklausė manęs: “Gal Landsbergį?”
Ir pasivijome Vytautą, beeinantį su kažkuo link savo čia pat buvusių namų. Tokia buvo pradžia.
O lapkričio 25 d. tarybos posėdyje į LPS įstatuose nenumatytas Tarybos pirmininko pareigas V.
Landsbergį rinkti pasiūlė jau A. Čekuolis.
Atsitiktinai? Galiu pasakyti tik savo tuometinę nuomonę – V.
Landsbergis tuo metu buvo tas, kuris sugebėdavo rasti kompromisus tarp skirtingų nuomonių. Tačiau pasirinkimas tarp Romualdo ir Vytauto buvo tikrai nelengvas.
V. Landsbergiui pareiškus, kad jis sutiks tik tuo atveju, jei jis bus išrinktas vienbalsiai, R.
Ozolas atsisakė pretenduoti į pirmininkus. Tačiau tuomet, neprisimenu kieno pasiūlymu gimė logiškas ir aiškus kompromisas – vienbalsiai R.
Ozolas buvo išrinktas pirmininko pavaduotoju, o po pusės metų pagal tą patį Tarybos nutarimą jiedu turėjo susikeisti pareigomis. T.
y. Romualdas tapti Tarybos pirmininku, o Vytautas – jo pavaduotoju.
Balsavome dėl viso to vienbalsiai.
Po pusmečio, kada Vytautas ir Romualdas turėjo susikeisti pareigomis, įvyko labai neskanus įvykis. Artėjo mūsų, išrinktų TSRS liaudies deputatais, važiavimas į pirmąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje gegužės pabaigoje.
Tai buvo išskirtinės svarbos ir atsakomybės išbandymo egzaminas Sąjūdžiui ir Estijos, Latvijos liaudies frontams. Beje, 1989 m.
gegužės 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pakeitė 4 Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnius, garantavusius Lietuvos TSR suverenitetą, t.
y tai, ką 1988 m. lapkričio 18 d.
buvo sustabdęs A. M.
Brazauskas. Prieš pat šiuos įvykius LPS Seimo Taryba posėdžiavo Rašytojų sąjungos patalpose.
Staiga V. Landsbergis pranešė, kad Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“, kurio sumanytoju ir įgyvendintoju, pirmuoju vyr.
redaktoriumi buvo R. Ozolas, kažką negerai padarė su finansais.
R. Ozolas impulsyviai užsiplieskė.
Tačiau V. Landsbergio siūlymu buvo sudaryta „Atgimimo“ veiklos patikrinimo komisija, kurios nariu „laimės“ būti turėjau ir aš ir kuri, aišku, nieko nerado.
Tačiau klausimas dėl Tarybos pirmininko pasikeitimo, t. y.
prieš pusmetį priimto sprendimo įgyvendinimo, minėtame posėdyje buvo „pamirštas“. O įvykiai Maskvoje TSRS liaudies deputatų suvažiavime viską užgožė.
Atsitiktinai ar ne L. Kapeliušnas „Izvestijose“ užsipuolė V.
Landsbergį, A. Čekuolis pasiūlė pirmininku V.
Landsbergį, o šis pareikalavo vienbalsio pritarimo – į šiuos klausimus tikrai atsakyti gali tik šie asmenys. Mes galime tik vertinti.
Kiekvienas pagal savo žinojimą, patirtį, nuojautą.
Įvykių raida patvirtino, kad V. Landsbergiui šis postas kaip tramplinas jo asmeninei karjerai buvo labai svarbus.
Prisimenu V. Landsbergio kalbą, berods, antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje 1989 m.
gruodyje dėl Ribentropo – Molotovo slaptųjų protokolų. Lietuvos deputatų delegacija nutarėme, kad šiuo klausimu Lietuvos delegacijos vardu kalbės Kazimieras Motieka, kuris ir dirbo tam tikslui suburtoje deputatų komisijoje.
Tačiau salėje V. Landsbergis sugebėjo, nebepamenu kaip, tapti kalbėtoju mūsų vardu.
Tai tikrai jam pridėjo daug politinių balų – ši jo kalba rodoma ne viename dokumentiniame filme.
Tačiau V. Landsbergis tikrai nebuvo tikras Sąjūdžio lyderis.
Artėjant 1990 m. rinkimams į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, Sąjūdis sprendė dilemą, kaip pasiekti, jog V.
Landsbergis išvis būtų išrinktas. Mat V.
Landsbergis net du kartus 1989 m. nelaimėjo rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.
Šiuose, pirmuosiuose Sąjūdžio kandidatams rinkimuose, 1989 m. sausio 15 d.
rinkimus pavyko laimėti tik R. Ozolui ir Z.
Vaišvilai Šiauliuose, K. Motiekai Raseinių rajone.
Todėl V. Landsbergio „prastūmimo“ klausimą apsiėmė išspręsti Panevėžio sąjūdiečiai.
Tai jie ir padarė. Tačiau buvo ir kuriozų – Panevėžio miesto rinkiminėse apygardose iki paskutinės minutės manevruojant dėl V.
Landsbergio ir jo galimo LKP oponento iškėlimų, gavosi taip, kad Lietuvos žaliosios partijos ir Sąjūdžio kandidatas Rimantas Astrauskas vienoje Panevėžio rinkiminių apygardų liko vieninteliu iškeltu ir įregistruotu kandidatu be jokio konkurento.
Kalbant apie XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos, priėmusios 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą, pirmininko rinkimą, būtina be emocijų suprasti, kad tai buvo ne asmenybių, o Lietuvos kelio pasirinkimo klausimas.
Išrinkus pirmininku A. M.
Brazauską, kurio reitingai po LKP atsiskyrimo nuo TSKP tuo metu buvo per 70%, o V. Landsbergio – tik apie 16-18%, ir kuris prieš tai būsimu M.
Gorbačiovo pavyzdžiu, apie kurio planus būti išrinktu TSRS Prezidentu, manau, A. M.
Brazauskas žinojo, puoselėjo suorganizuoti ir laimėti Prezidento rinkimus (tačiau nespėjo tai padaryti), būtume neskelbę Nepriklausomybės, o išrinkus pirminiu Sąjūdžio atstovą, Sąjūdis, laimėjęs jau daugumą, privalėjo įgyvendinti savo rinkiminę programą – skelbti Nepriklausomybės atstatymą. Todėl Sąjūdžiui apsisprendus pirmininku siūlyti V.
Landsbergį, jo konkurentais pasiūlyti R. Ozolas ir K.
Motieka, nusiėmė savo kandidatūras, nes suprato atsakomybę dėl bendro klausimo. Ne savo asmeninio.
Kada viskas pradėjo keistis? Sunku pasakyti. Tačiau po daugelio metų A. M. Brazauskas raštu patvirtino, kad prieš 1988 m. lapkričio 18 d. įvykius eilinio pasivaikščiojimo su V. Landsbergiu Vingio parke metu jiedu suderino su V. Landsbergiu, kad estiško tipo konstitucinių pataisų Lietuvos TSR AT nepriiminės. V. Landsbergis to nepaneigė. Kažkodėl tikiu, kad A. M. Brazauskas pasakė teisybę.
Arvydas Juozaitis V. Landsbergio išrinkimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku 1990 m.
kovo 11 d. pavadino istorine klaida.
Pasikartosiu. Arvydai, istorinė mūsų klaida buvo ne šis V.
Landsbergio išrinkimas, o tai, kad LPS Iniciatyvinė grupė ir LPS Seimo Taryba laiku jo nesustabdėme – leidome V. Landsbergiui vienasmeniškai ir paslapčia nuo mūsų priiminėti mūsų visų vardu sprendimus.
Ir slėpti jus nuo visų. Beje, Arvydai, reikėtų ir išsamios diskusijos dėl Tavo nusiėmimo nuo konkuravimo su A.
M. Brazausku TSRS liaudies deputatų rinkimuose 1989 m.
Be Sąjūdžio Seimo Tarybos nutarimo, ir pačiam paskelbus, kad toks esą buvo. Tai nutiko jau tada, kai nebegalima buvo kelti kitų kandidatų.
Apie A. Nasvyčio atstatydinimą tai suorganizavusieji Tarybai net nepranešė.
Todėl nepasitikėjimo ir užkulisinių sprendimų sėkla buvo pasėta jau tada. Gal ir reikėjo taip elgtis, gal ir tikrai būtų buvę blogai, jei 1988 m.
lapkričio 18 d. būtų buvęs įteisintas Lietuvos TSR Konstitucinis savarankiškumas, žemės ir jos gelmių priklausomybė Lietuvai.
Tačiau klausimas kitas ir esminis – kodėl tai daryta nekolegialiai, paslapčia ir pažeidžiant LPS įstatus ir Steigiamajame suvažiavime patvirtintą programą? Taip nejučia pasukome slapukavimo ir neatvirumo keliu, praradome pasitikėjimą vieni kitais.
O Vytautas tuo gudriai ir savanaudiškai pasinaudojo. O profesionali valdanti sistema tai skatino – nuo „Žiguliuko“ iki buto Žvėryne paskirų.
Taip užaugo ir iki Norvegijos liaudies Taikos premijos, skirtos Lietuvos liaudžiai, atstovaujamai Aukščiausiosios Tarybos.
Turime suprasti, kad 1990 m. kovo 11 d.
XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (ne kažkokio niekada nei pagal prasmę, nei pagal istorinę tiesą ir teisę neegzistavusio Atkuriamojo Seimo) pirmininko rinkimas – tai buvo Lietuvos kelio pasirinkimas. Ar rinksimės Sąjūdžio kelią atkurti Nepriklausomybę, ar žingsnis po žingsnio eisime A.
M. Brazausko deklaruotu keliu paskui Maskvą.
R. Ozolas ir K.
Motieka suprato šią atsakomybę, todėl atsisakė pasiūlymų konkuruoti šiuose rinkimuose su Sąjūdžio Jungtinės frakcijos pasiūlyta V. Landsbergio kandidatūra.
Jie buvo aukščiau nei V. Landsbergis, pasikeitęs net išoriškai iškart po jo išrinkimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.
Dėl šio posto sudaręs ir sandorį su kauniečiais, pragmatiškai pasinaudojusiais susidariusia situacija – paremsime, tave Vytautai, o ne A. M.
Brazauską, bet už tai.... Tuo metu tai pastebėti galėjo ne kiekvienas.
Kad kažkas vyksta ne taip, pajutau iškart. Br.
Kuzmickui, o ne R. Ozolui būti jo pavaduotoju V.
Landsbergis pasiūlė paskutinę minutę, ant laiptų, kada Br. Kuzmickui ir galvoti nebebuvo kada.
Apie savo tapimą Ministro Pirmininko pavaduotoju 1991 m. sausio 13-osios naktį manęs niekas net neperspėjo – sužinojau apie tai, atsitiktinai įėjęs į Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salę, kai G.
Vagnorius jau pristatinėjo mane, man apie tai net nežinant ir mano nuomonės dėl to net nepaklausus.
Bet tai – Sausio 13-oji. Pirmąjį vidaus reikalų ministrą M.
Misiukonį tvirtinti Aukščiausiajai Tarybai V. Landsbergis teikė, pažeisdamas AT darbo reglamentą, taip ir neprivertęs mano vadovaujamą Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisiją tam pritarti.
Net tris kartus pirmininko buvome verčiami dėl to balsuoti, bet mes atsilaikėme V. Landsbergio spaudimui.
Nežinau, ar atsitiktinai, bet Sausio įvykių metu šios komisijos patalpose kilo gaisras, sunaikinęs didžiąją dalį komisijos dokumentų. KGB dokumentų vagystė, Sausio 8 ir 13 dienų valstybinių komisijų medžiagų dingimas – tai klausimai, į kuriuos privalo atsakyti, visų pirma, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Tapęs AT pirmininku, V. Landsbergis atsidengė beveik atvirai.
Bendri darbai ir siekiai buvo aukojami jo asmeniniams tikslams. Todėl R.
Ozolo nustūmimas buvo labai aiškus signalas. Romualdą sąjūdiečiai siūlė V.
Landsbergio pavaduotoju, tačiau V. Landsbergis šaltakraujiškai ir neskaniai pareiškė, jog pasirinkti pavaduotojus yra tik jo prerogatyva.
Formaliai – taip. Bet, pirmininke, Kovo 11-oji tai ne Jūsų asmeninis rezultatas ir nuosavybė.
Simboliška ir Jūsų atgauta nuosavybė Kaune, iškraustant iš šio pastato jame įsikūrusį Kauno Sąjūdį, Jums būnant Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.
Tą patį būtina pasakyti ir apie faktiškai V. Landsbergio nusavintą formalia organizacija tapusį Sąjūdį. Užtenka įžengti į jo būstinės likučius (Didžiulė mums visiems Gėda, leidusiems A. Zuoko vadovaujamai Vilniaus miesto savivaldybei privatizuoti šį pastatą!) ir sienos, nusagstytos Sąjūdžio nuotraukomis su privalomu Didžiuoju veidu kiekvienoje jų, kalba pačios. Komentarų nereikia.
Vytauto Landsbergio arogancija ir naudojimasis padėtimi nepadėjo, o tik sutrukdė jam tapti Lietuvos Prezidentu. Tiek žmogus stengėsi, kūrė sau pritaikytą stipraus Prezidento Konstituciją, ir še tau, boba, devintinės – Tauta referendumu atmetė jo idėją.
Beliko suskaldyti Aukščiausiąją Tarybą ir paraližuoti jos darbą. Ir tai nepadėjo.
Tuome ir gimė kompromisinis Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas, subalansavęs Tautos atstovybės Seimo ir Prezidento galias, kurį, paleidus Aukščiausiąją Tarybą, drauge su 1992 m. spalio 25 d.
įvykusiais Seimo rinkimais referendumu priėmė Tauta. Tik pyktis ir susireikšminimas galėjo pagimdyti po šių seimo rinkimų įvykusius Pakaunės savanorių maištą ir kitus veiksmus, faktiškai padėjusius į valdžią atėjusiems.
Apie A. Brazausko rinkimų štabui perduotą KGB rūmuose rastą visą mėšlą apie a.
a. St.
Lozoraitį, R. Ozolo ir kitų iniciatyva pakviestą dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose, net koktu pradėti kalbėti.
Mano įsitikinimu, projektas „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“ yra pats žemiausias, koks tik gali būti, Vytauto Landsbergio kerštas Tautai ir Atgimimo bendražygiams dėl vienintelės jo neįgyvendintos ir pagrindinės svajonės tapti Lietuvos Prezidentu. Ne St.
Lozoraitis, naktį iš 1990 m. kovo 10 d.
5 kovo 11 d. privertęs V.
Landsbergį apsispręsti kovo 11-ąją skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, ne koks nors Atgimimo bendražygis (dar viena kokti istorija su a. a.
Justino Marcinkevičiaus, kurį sunkiai, bet buvo pavykę įtikinti tai daryti, atgrasinimo istorija), bet geriau A. M.
Brazauskas bus išrinktas Lietuvos Prezidentu.
Žema ir šlykšti logika, kurią kaip kryžių iki šiol neša visa Lietuva.
Romualdo Ozolo laidotuvių dieną sužinojau, kad V. Landsbergis prieš keletą mėnesių tapo net Rašytojų sąjungos nariu... Kur fanfaros? Matyt, dar liko sveikas supratimas, kad Tauta nėra visiškai kvaila.
Šiemet kovo 10 d. Ventos gimnazijoje vyresniųjų klasių moksleivių, atsakiusių į mano klausimą, į kurį ne kiekvienoje mokykloje išgirstu atsakymą (nuo ko Lietuva 1990 m.
kovo 11-ąją tapo nepriklausoma? ) – nuo Sovietų Sąjungos, paprašiau moksleivių, kad jie išverstų žodį „Sovietų“ į lietuvių kalbą.
Sutriko, visų pirma, mokytojai. Moksleiviai, mums padiskutavus dar apie tai, iš kokios kalbos šį žodį į lietuvių kalbą reikėtų versti (anglų kalboje šis žodis, nežinau kodėl, yra paraidžiui naudojamas rusicizmas), išvertė šios valstybės pavadinimą – Tarybų Sąjunga.
Ką mes, visą sąmoningą gyvenimą naudoję šiam pavadinimui lietuvių kalbą, po Nepriklausomybės atkūrimo nejučia nuslydome į šį pigų rusicizmo naudojimą. Norime tuo parodyti panieką kažkam?
Ar nesuprantame, kad tai yra tik pigus mūsų pačių pagiežos ir savo tuštybės, bet ne argumentų demonstravimas? Mane žavi tie tremtis praėję žmonės, kurie grįžę į Lietuvą išlaikė ramybę.
Jie siekė ir siekia ne keršto ir pigių šūkių, o tikrumo ir Lietuvos.
Ar nepajutome, kiek giliai tai įsiskverbė į mūsų sąmonę? Taip giliai, kad šiandien bet kam užtenka ištraukti raudonos medžiagos skiautę, sumirkytą ukrainiečių ir rusų krauju, ir mums, kaip buliui, aptemsta akys. Mes nieko nebematome, tik raudoną skiautę.
Ar nematome, kaip pigiai viskas nurašoma ir dangstomasi „sovietinio“ palikimo nurašymo pretekstu? Teisingiau, tuo dangstomasi, tuo pat metu baigiant išvalstybinti ir išgrobstyti Lietuvą.
Norite viską tuo pretekstu nurašyti? Pradžiai, mielieji, pasidomėkite Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Seimo Tarybos narių biografijomis ir darbais.
Ar bent žinote juos – Regimantą Adomaitį, Justiną Marcinkevičių, Juozą Bulavą, Vytautą Bubnį, Alfonsą Maldonį, Jokūbą Minkevičių, Antaną Buračą, Algimantą Nasvytį, Virgilijų Čepaitį, Romą Pakalnį, Saulių Pečiulį, Vaclovą Daunorą, Sigitą Gedą, Vytautą Petkevičių, Bronislovą Genzelį, Kazimirą Danutę Prunskienę, Arvydą Juozaitį, Vytautą Radžvilą, Raimundą Rajecką, Algirdą Kaušpėdą, Alvydą Medalinską, Artūrą Skučą, Česlovą Kudabą, Gintarą Songailą, Algimantą Čekuolį, Bronislovą Kuzmicką, Arvydą Šaltenį, Vytautą Landsbergį, Vitą Tomkų, Bronių Leonavičių, Meilę Lukšienę, Arūną Žebriūną, Marcelijų Martinaitį, Romą Gudaitį, Vaclovą Aliulį, Georgijų Jefremovą, Kazimierą Antanavičių, Osvaldą Balakauską.... Gal tikrai viską žinote ir apie kažkokį Zigmą Vaišvilą?
Ir Romualdą Ozolą?
Ar žinote, kad garbaus amžiaus kompozitorius Julius Juzeliūnas ne tik nepabūgo būti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, bet ir ėmėsi tremčių išsiaiškinimo, kad jis, o ne didvyris muzikologas V. Landsbergis pasiūlė savo asmeninę sąskaitą taupomajame banke priimti aukoms, kurias Sąjūdžiui aukojo žmonės ir organizacijos, įmonės.
Sąjūdis tuo metu net nebuvo įregistruotas – Tarybų valdžia jį įregistravo tik 1989 m. kovo 16 d.!
Taip, Prezidente Dalia Grybauskaite, sutinku su Jumis, tokie kaip a. a.
prof. Kazimieras Antanavičius, nežiūrint į jo sunkią piktą ligą, subūręs ekonomistų, bankininkų ir teisinkų grupę, paruošusią iki Kovo 11-osios ekonominės – teisinės reformos projektus, be kurių nežinia kaip būtume sukęsi, per 3 paras po išrinkimo į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio kelti deputatai, paruošę visą Kovo 11-osios įstatymų koncepciją ir paketą bei Laikinąjį pagrindinį įstatymą, a.
a. Julius Juzeliūnas ir tą patį padaręs sąjūdietis Eugenijus Isoda, 1988 m.
rugsėjo 9 d. savo vardu atidaręs sąskaitą Rokiškio Sąjūdžiui taupomajame banke, gydytojas Algimantas Kuolas, gabenęs iš Vilniaus ir ranka perrašinėjęs rokiškėnams pirmuosius „Sąjūdžio žinių“ numerius, rokiškėnų pasieniečių būrys, sausio 13-osios naktį buvęs Vilniaus TV bokšte – visa tai yra niekis, lyginant su Jūsų tuometinėmis asmeninėmis kovomis TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir „Independence“ aferos kūrėjais – tik šie nusipelnė kovinių Lietuvos valstybės apdovanojimų Vyčio kryžių.
Todėl jaunoji karta ir mokosi iš Jūsų – Jūsų patarėja R. Svetikaitė, o ne kažkoks neįgalus ir nerangus profesorius Br.
Genzelis tikrai nusipelnė Garbės sargyboje prie Romualdo urnos palydėti jį į paskutinę kelionę Romualdą Ozolą.
Tie, kurie dangstotės „sovietmečio“ tariama kritika, pradžiai įsikalkite į galvas mano paminėtas pavardes ir išdrįskite diskutuojant į akis, o ne už akių nurašyti šių žmonių įnaša ir atsidavimą Lietuvai ir mūsų Tautai.
Jei dar kas nors Jums neaišku dėl to „sovietmečio“, palyginkite Jūsų Dalią Grybauskaitę ir mūsų Romualdą Ozolą. Perskaitykite „raštingumo“ šedevrą – Prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautą Romulado Ozolo artimiesiems, Lietuvai dėl šios didžios netekties. Romualdas, nors ir nerinktas Lietuvos Prezidentu, yra mūsų, t.y. Lietuvos. Prezidentė Dalia Grybaiuskaitė, rinkta Lietuvos Prezidente, yra ne mūsų. Ji negerbia Lietuvos ir mūsų Tautos.
Komentarai (78)
Tiek daug vaizdu is Sajudzio,dar karta supranti, kiek daug padare Vytautas Landzbergis, kokius drasius taskus reikejo sudeti. Kaip baisu, kad Lietuva nusirideno iki baisaus zmogaus Karbauskio, zmogeno,kurio vardas visur, kur tik kenkiama Lietuvai: iniciatyvose pries Europos sajunga, iniciatyvose pries NATO.Vargsiausias zmogus BAKAS, graudu iji ziureti, nes jis kelia itarimu, kad turi proto, o gal ir narsumo turi?
Zigmuti, kad jau taip is sirdies isvardinai Sajudzio pradzia, tai galejei ir pabraukti tuos, kuriuos siunte i ta sajudi KGB, suprantantys Satrija is karto atpazino, nors motereles ir piktinosi, dziaugesi moterimi sajudyje.
Kaip ten vytautas su romualdu turejo susikeisti vietomis..., kai atejo tas laikas, is komediju serijos...Taip imsi ir susikeisi, istorijose ta, kuris nustumiamas, reikia nuzudyti, nebutinai kruvinai...toki ,,susikeitima''vietomis gali sugalvoti tik lietuviska fantzija arba ozolo tipo mastymas...Daug kas noretu susikeisti vietomis, deja, biblijoje taip neparasyta!
Tai pasiskaitykite apie Voldemara, nors Vlado Terlecko knygoje, net siurpu, kokiu zmogenu buvo prisiauginusi tarpukario Lietuva!
Uz ta nezinojima, kas Terleckas ir apsikabinejima, diplomatiskai..., su brazeliu, senelis ir sumokejo,jeigu uzvalde isdidumas, gero nelauk.Siurpino sirdies kietumas.
Atsimenam, A. J. straipsnelis apie jstorine klaida ir , kad reikia nusilenkti braziui materializavosi kaip vemalu srove, net kkeistai uzplauke mintis... o kiek jam sumokejo. Tikrai, o gal sumokejo? Ozolas, besiblaskantis, visai ne savo vietoje, jo kalbejimo sakiniai- mintys , priestaraujancios viena kitai: ka kasake sakinio pradzioje, tai ilgame ilgame sakinyje paneigs antroje sakinio puseje... Vienas zinomas psichologas apibudino, kaip sumaisyta mastyma... Labai siurpino V. Petkevicius. O kur desovietizacijos istatymas? Visu nepakanta Terleckui, zinoma, ilgus metus praleides sovietu lageriuose, netapo tarybiniu inteligentu, Landsbergis lakoniskai atsake, kad jis nezino kas toks Terleckas, o kas toks Brazauskas tai zino...
keistas lahzbergiokvietimas buvo daliai tapti preziente .man jis buvo aiskus.tik dabar ivardinta tiesa padejo taskka.savimylos prazutingi
KODĖL TOKIOS PASLAPTYS
Esu viso sito meslo liudininkas. Spausdinau ir dauginau Sajudzio laikrasti ir uz Joki Landsbergi nieku gyvu nepalsuociau . Zmogus neturintis supratimo apie garbe ir oruma. Daugelis zmoniu skeptiskai ziurejo i Jauna Zigma, kuris ne visada tvirtai kalbedavo is tribunos. Gal todel kad Zalieji buvo paskelbti kaip tik pelna sau siekiantieji ? Bet dabar, kada Lietuvos istorija isversta kaip megzta kojine ir 25 metai baudziavos pranoko bet kokius lukescius - visiems turetu but aisku kas yra kas. Bet kaipsako, per velu blaskytis. Turime valdzioje tikra priesa, kuris nenurimdamas mus naikina kasdien su stebetinu atkaklumu. Sistema reikia rekonstruoti, juolab, kad dabar tikrai zinome kaip tai daryti. Tikru pranasu buvo Augustinas Voldemaras -skaitykite apie ji.
Ieva, šį straipsnį reikia skaityti ramiai, be išankstinių nusistatymų. Tada labai aiškiai ir logiškai pasimato, jog VL niekada nebuvo Sąjūdžio lyderiu. Ir ne tai svarbiausia. Svarbiau suprasti, kad Nepriklausomybė buvo ir yra visų, net ne sąjūdžio ar jo vadovybės. Ir tada bus lengviau ne tik į viską gilintis, bet ir šiandien tiesiog gyventi. Sėkmės.
Man rodos, pagrindine VL problema yra jo nesimpatiska asmenybe. Tie kuri ji myli meile yra besalygiska. Tie, kurie nekencia - neapykanta yra be islygu. O VL nusipelno rimtos pagarbos - lyderis negali buti burbulu, kuris tai puciasi tai pliuksta. Pasieke savo - del to kad buvo kietas, o kad nuspresdavo "nepasitares", tai irgi - kur ten tarsies su visokiais paklausimu rasytojais, kai reikalai dega. Prezidentura jam nebutu tikusi, bet Sajudzio lyderio vaidmeni atliko kaip pridera.
tai gal konkrečiau galėtum pagrįsti savo šmeižtus. Pradžiai vis tik reikėtų pradėti nuo tavo analizės apie DG, jei vaidini sąžiningą ir susirūpinusį pilietį.
SPORTO FANE - esi šaunuolis. Pritariu. Ir manau, kad ankščiau ar vėliau ir muzikantas-kupriukas ir jo protežė Grybauskaitė bei visa jų komanda sulauks tinkamo įvertinimo ir bausmės už visus "gerus" darbus (tokias aferas, kaip Mažeikių nafta, Ignalinos AE, Independence ir kt.).
Eglė rašo: - o man patinka V. L. , staukit šakalai. Jonas rašo: Eiliniai Z. V. paistalai skaldantys Tautą... Liūdna dėl šių komentatorių mąstymo lygio, sąmonės brandos ir bendrosios kultūros. Visi, kas bando analizuoti, siekti tiesos ir teisingumo ir objektyviau už juos mato tikrovę, pastariesiems "chunveibinams" yra arba šakalai, arba Tautos vienybės skaldytojai arba putinistai ir panašiai. Ačiū Dievui, kad bent šioje svetainėje jų yra labai nedaug. O juk Z. Vaišvila yra teisus, netgi smulkmenose. Tarkime, dėl sovietų sajungos ar sovietinio režimo ir t. t. Juk iš tikrųjų daug geriau tinka tarybų, tarybinis, tarybos ir t. t. Pažiūrėkite kaip sparčiai šiandien brukami visokie svetimžodiai. Net tarybiniais laikais bolševikai nesugebėjo taip brukti rusicizmus, kaip dabar brukami angliški žodžiai. Ir lūdna ir juokas ima dėl to mūsų "elito" atstovų noro puikuotis svetimais žodžiais ir vaidinti "vakariečius", rodyti, kad mūsų kalboje yra daug visokios vakarietiškos terminijos, kad mes nuo seno artimesni anglams, švedams, danams ar estams, kad tik niekas mūsų nepalaikytų "rytiečiais", tai yra artimais slavams. O man "dzin". Aš noriu būti lietuvis - paskutinis Europos pagonis, turintis labai gražią, konkrečią, dainingą ir raiškią kalbą. Man nereikia vaidinti "vakariečio" ar slaviškos kilmės žmogaus, aš didžiuojuosi tuo kad esu lietuvis, turintis savo turtingą istoriją, savo valstybingumą ir būdą . Aš noriu, kaip ir norvegas, šveicaras ar islandas, turėti savo tautinę valstybę su iš to išplaukiančiu pilnu suverenitetu ir nepriklausomybe. Tai nereiškia, kad aš nenoriu ar nemoku draugauti su kitomis tautomis. Noriu ir moku ir sugebu būti lygiateisu su jomis, o ne "jaunesniuoju broliu". Bolševikams mes tai įrodėme, tai kodėl pasiduoti vakariečiams? Matomai minėtų "chunveibinų" pažinimas yra labai ribotas. Jie aklai tiki, ką jiems sako tarybinis profesorius ir jo palaiminta, A. M. B. pagimdyta "Lietuvos Dalia", kurie gal dėl nepasitikėjimo savo Tauta ar dėl savo "dvigubo-trigubo" dugno ir atitinkamos veiklos tiek bijo Rusijos, kad pasiryžę būti super kovingais JAV trubadūrais (žodis sudurtinis -truba plius dūra). Jiems svarbu užsitikrinti savo sureikšmintų asmenybių ir giminaičių apsaugą, aklai tarnaujant šio pasaulio galingiesiems. Iš mūsų buvusių komjaunimo ir bolševikų partijos aktyvistų, tarybinių profesorių - dabartinių "tautos vadų" jau atvirai šaiposi tiek prancūzai, tiek vokiečiai, tiek anglai. Bet juk šaipsi ir iš mūsų Tautos, kurios vardu jie kalba. O Lietuva, o Tauta, o jos ateitis, lietuvybės išsaugojimas? Greičiausiai tai jiems rūpi daug mažiau negu asmeninis saugumas. Tą kritiškais momentais jie jau yra įrodę. O Z. Vaišvila - šaunuolis. Palyginkite jo analitinį mąstymą, nuoseklų argumentų dėstymą, istorijos žinojimą, nuoširdumą ir drąsą su V. L. , D. G. ir kitų "komsomolcų" analogiškomis savybėmis ir bus aišku, kas teisus, o kas ne.
kaip matau, tamstos rankose atsidūrė KGB dokumentai, sukurpti dar 1988 m. tam, kad sudirbti tarybų sąjungai "pavojingus" asmenis- Sąjūdžio aktyvistus su Vaišvila priešaky.
Būtent šis komentaras ir sukelia daugiausia neaiškumų:Tai ar sunku pasikoreguoti savo biografijas? Net prezidentai tai daro! Kur gi Z. Vaišvilos pionieriški, komjaunuoliški metai? Pirmūnas gi buvo, o tokie dažniausiai „leniniečiais“ tais laikais buvo. O kur dar KGB generolo Romualdo Marcinkaus linija jaunojo Zigmo Vaišvilos ankstyvojoje ir vėlesnėje biografijoje? Nebuvo jos? Į Dubną atomo studijuoti be protekcijos išvažiavo? Tokio lygio instancijas tikrai anais laikais KGB kuravo! Taigi, skaityk neskaitęs tas biografijas, kurios viešai išguldytos: geriau pačiam atmintį pakedenti ir dar gyvų liudininkų paklausinėti. Todėl žinant kiek buvo specialiai KGB prifarširuota į Miestų ir rajonų steigiamas Sąjūdžio Tarybas asmenų,visą straipsnį norisi vertinti gana kritiškai. Kaip ir "Durnių laive" dalis tiesos pagardinta saldžiu,neišbaigtu melu. Tik žinau,jeigu ne Kauno Taryba,būtų buvę visai kita įvykių istorija.
Netikros “mailiaus” bylos gamintojai iš FNTT ir Generalinės prokuratūros: Boreika, Baraniūnas (GP), Karpovas, Balaišis, Rameikis, Šlepetys, Malinovskienė, Caparaitė, Novikas (Jucevičius tuo metu, atrodo, buvo pasiklausymo tarnybos viršininkas). Skleidė demagogiją ir taip padėjo gaminti netikrą “mailiaus” bylą ir apgaudinėti visuomenę Seimo nariai ir politikai: Žemaitaitis, Komskis, Mazuronis, Palaitis. Tylėjo ir nepaneigė FNTT ir prokuroro “faktų” ir taip padėjo skleisti visuomenei melą, nors “mailiaus” projektų dalyviai nepadarė jokių, net menkiausių pažeidimų ir nebuvo jokių priežasčių atmesti projektus: Nacionalinė mokėjimo agentūra prie ŽŪM – Silickas, Žuvininkystės departamentas prie ŽŪM – Nienius, Žemės ūkio ministerija – Starkevičius, Macijauskas. Visuomenei tyčia skleidė melą ir blefą apie “mailiaus” projektus ir jų dalyvius, pagal FNTT ir prokuroro (o vėliau ir ŽŪM) tyčia paskleistą dezinformaciją ir pagal pačios žiniasklaidos darbuotojų fantazijas ir taip padėjo gaminti netikrą “mailiaus” bylą: TV3 – Makaraitytė, Lietuvos ryto televizija – Jakilaitis, LNK, LRT televizija, Lietuvos ryto laikraštis, Lietuvos ryto portalas Internete, Delfi portalas, Valstiečių laikraštis, “Respublika”. Liko dar ir nepaminėtų (pvz. beveik visos kitos žiniasklaidos priemonės). Yra ir daugiau pasislėpusių netikros “mailiaus” bylos gamybos užsakovų ir projektų žlugdytojų, jie yra žinomi. Visi netikros “mailiaus” bylos gamintojai ir padėjėjai atsakys pagal nuopelnus ir pagal įstatymus, informuojant OLAF (Europos kovos su sukčiavimu tarnybą), Europos audito rūmus ir Europos komisiją – Žuvininkystės departamentą. Lietuvoje nėra institucijų, kurios įvertintų šių veikėjų darbus. _
dėkui, kad rašote, kad esate.
Įdedu jo citatą : - "Baltijos kelio ir Lietuvos nepriklausomybes scenariju rase CZV. ((Mano pastaba: scenarijų ir veiksmus derino pagrindinai KGB, o CŽV buvo tik kuratorius)) Persiverbavo Lansbergi, dar keleta KGBistu, ir padare smulkia, spalvota revoliucija. Pakaunes ivikiai, tai lietuviskas Donbasas, dziaukimes, kad kraujo maziau. Nei Lansb ergis, nei grybauskaite, patys nieko nesprendzia, taip pat, kaip turcinovai, porosenkos, kolomoiskiai. CZV pries juos turi tokios medziagos, kuri privers daryti viska."
1)Gražiai surašyta. Apie praeitį Ir daug. Kada ir kaip p. Zigmas spėja? 2) apie ateitį. aa Ozolas ėjo prieš eurozoną. Gal ir teisingai? Šiandien skaitau garsiame Project Syndicate buvusio Europos Komisijos ekonomikos patarėjo Philippe Legrain'o straipsnį "Melagingas eurozonos atsigavimas", kuriame kritikuojamas nesąžiningas Vokietijos vaidmuo, nes eurozonoje augimas iš esmės nevykasta.
Vaišvila: "Tik po daugelio metų sužinojau, kas 1988 m. birželio 3 d. mane pasiūlė į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę." Jei ne paslaptis, kas?
Labai aciu uz atsakyma. Nors ir kitais zodziais issireiskete, bet atrodo, kad turime toki pat poziuri i Patacka. Geros Jums dienos, aciu uz papildomas nuorodas, turiu dabar ka pasiskaityti.
Jeigu patinka V. lansbergis -tuokites . ...
Ką manau apie A. Patacką? Nepretenduoju aišku į visažinius, bet nuomonė tokia, kad nebuvo jis „piktybinis“ visuomenės veikėjas. Charakteris jo toks nepatogus ir sau ir kitiems: kuo įsitikina, tai iki kaulų čiulpų. Ne amžiams, bet iki čiulpų. Na, o tie įsitikinimai iš tolimos Lietuvos istorijos pažinimo, iš tarpukario Lietuvos pažinimo, grūdinosi Kalantos laikais ir kasdien taip. Nuo tų laikų daug kas vyko aplink: tiek politinėje, tiek religinėje, tiek socialinėje terpėje. Karas Afganistane, įtampa tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, desantininkai su kastuvėliais Tbilisyje, tolesnis Gruzijos draskymas, Sumgaitas, įvykiai už Kaspijos, užgrobimai, sprogdinimai Rusijoje, Čečėnijos ilgametė tragedija visko ir neišvardinsi, kas formavo A. Patacką. Ir ne tik tokį, kaip jis. Stipriai klampina tokie įvykiai tokius charakterius. Mažas pavyzdėlis: Patacko pažintis su Džocharu ir jo aplinka įklampino atgabenti Zviadą į Grozną ir paskui didžiules problemas su jo našle. Su tokiu charakteriu jis tiesiog negalėjo neatgabenti! Su tokiu charakteriu jis tiesiog negalėjo būti fanatišku Landsbergio sargybiniu sausio dienomis. Su tokiu charakteriu negalėjo nelėkti stiklinė per TV. Pagyrų straipsnis Grybauskaitei („Bravo!“ ), atsiribojimas nuo ltvnews. online, tai irgi tokio nepatogaus charakterio išdava: manau jam tiesiog netilpo galvon, kad gali būti toks totalinis melas aplink, kad išdavystės gali būti iš visų pusių. Gerai ar blogai taip elgtis, galim kiekvienas vertinti savaip. Asmeniškai aš manau, kad blogai, nes tai tik vienas žingsnis nuo totalinio fanatizmo: maža, kaip gali pasisukti įvykiai aplink ir nuo tokio fanatizmo jau gali skaudžiai nukentėti ne vienas kitaip mąstantis. Ne vienoje šalyje jau taip atsitiko. Garbinga yra būti tvirtam, bet tik iki tol, kol niekam tai nekenkia.
Skonis - dalykas rimtas...ir tai tamstos asmeniškas reikalas...Nustebinote tik todėl,kad turėdama teisę rinktis,nepripažįstate ,kad tokią teisę - rinktis - turi ir kiti...Žmonės,kuriems nepatinka V.Landsbergis,yra ne šakalai,o ŽMONĖS,turintys SAVO NUOMONĘ...
Seniai nebediskutuoju plačiai šiaip, tik kad padiskutuoti. (Parašinėju kai kur tik retkarčiais, kaip ir Tamsta: savo ego patenkinti. ) Tuo labiau, jei nors vienas (pabrėžiu – nors vienas! ) portale turi galimybę rašyti anonimiškai (kaip ir aš čia). Visai nesvarbu, kad kas tik savo vardą parašęs ar kokį šaukinį susigalvojęs, vis tiek tai anonimas, o visuomenė šiuo sunkiu grybutlaikiu linkusi mieliau pavaryti bačkas vieni ant kitų, savo tik nuomonę iškloti, nei apie iškeltą temą diskutuoti. Pats esu irgi ne šventas, taigi, nesiplėsiu per daug ir šį sykį. Be to stipriai skiriasi kiekvieno iš mūsų kompetencija, pažinimo stažas tuo ar kitu klausimu. Vieni dalyvauja pastoviai ir jau nuo seniai aptariamuose klausimuose, kiti dar jauni amžiumi ar gyvena toli nuo įvykių vietų, todėl fiziškai sunku ten vis būti, bet rašo portaluose manydami, jog dideli žinovai. Kad rašo, tai kiekvienas turi teisę, bet blogai, jei pastoviai nesitikrina savo tiesų ar jos dar tinkamos, ar jos nepasenusios. Užklynija kai kam kažkokiame pažinimo etape ir varo tą liniją metų metus! Tai nusikaltimas sau!
Tatos tvartelio augintine? Mekenk, ozkele
ožys jis ir afrikoj ožys
Cha, galvojau, kad tik aš vienas manąs, kad Vytautukas'' piktas "ant lietuvių ir Lietuvos". Vadinasi, esu teisus. Stebiuosi Zigmo produktyvumu. Tai ir gerai, nes ištikrųjų, mes eiliniai, labai daug nežinome. Taip po truputi po truputi TIESOS ir atsiskleis.
Manau taip lašas po lašo ir atsiskleidžia signatarų darbelis(perversmas): „Jei ne Kovo 11-oji, šiandien mes negalėtume džiaugtis, kad esame Europos Sąjungoje ir NATO.“- sako LRT laidų vedėjas Virginijus Savukynas.
O man patinka v.Lansbergis. Staukit,šakalai
Labai gerus klausimus keliate, reikes paziureti Jusu pateiktas nuorodas, matau, kad stebite ir analizuojate viska, kas patenka i Jusu akirati (o atrodo, kad patenka daug). Pagarba! Tai kokia Jusu nuomone apie Patacka, as manyciau, kad jis tik vienas Marijos zemes naivuoliu, susidaro viena nuomone ir eina su ja per gyvenima, daugiau nebemastydamas. Atmenate, parase toki paskudna straipsni apie Rolanda Paulauska, manau jis RP jaute nesamoninga neapykanta butent del tu bandymu sugriauti iliuzijas ir svajones, ka RP taip gerai daro, bet daugeliui kumeciu sitaip nepatinka, jie nenori perziureti ir permastyti savo seniai suvirskintu ir atrajotu ideju apie EU, apie JAV, apie viska is esmes. Butu labai idomu suzinoti Jusu nuomone apie Patacka, turiu pripazinti, kad juo daug nesidomejau (nemegstu religiniu perlenkeju), bet maniau, kad jis saziningas, nors ir kvailas. O ta pacia tema -negi darote uzuomina, kad sisiukas - tai amzinai lojanti kale jukneviciene? Cha cha, labai galimas dalykas, jo(s) postinimo maniera irgi tokia pati, todel ir vadinu suniuku: paamsi ir nubega i kita tema, ten paamsi, tokia neurotiska bolonke. Nejaugi manote.....??? Hmmm...
Jei apie A. Patacką kalbant, tai nerandu informacijos, kur jis ir kaip gydėsi sužeidimą lauko sąlygomis. Misijoje Z. Gamsakurdiją parvežant sužeistas nebuvo. Va, prieštaringų liudijimų šaltiniai: lmka. lt/netolimu-dienu-pedsakais/? output=pdf , kito šaltinio pradžia (tęsinius to paties straipsnio galima rasti su Google) yra čia: xxiamzius. lt/numeriai/2008/02/06/zvil_01. html Dar man įdomu, kaip A. Patackas sugebėjo užsirauti ant „ccypės“, kai jau buvo Gorbačiovo atšilimo laikai, kai jau grįžinėjo disidentai, kai jau pakankamai laisvai galėjai ir darbovietėje, ir gatvėje prieš valdžią paburnoti, tik galvą turėk?
visada sakiau,kad lansbergis sliuzu buvo ir sliuzu nugais.
Puikus straipsnis. Pagaliau vėl randasi analitinių rašinių , o ne tik vienos tiesos , kaip prie TSKP,postulatai. O kaip ten iš tiesų buvo prieš ketvirtį amžiaus, atskleis kokia nors proga Aukščiausiasis, jei patys veikėjai nepanorės papasakoti, prieš išeidami pas Jį. Deja, paprastai žmogus, jei labai trokšta, įtiki savo net nebūtais nuopelnais, o paskui jau ir pasakoja visiems kaip tiesą. O jei dar istorinės aplinkybės tam palankios, jei vyksta euforinė revoliucija...
puikiai atsakote i savo klausima,kodel taip atsitiko?pakartojote sovietu praktika rinkti is vienos kanditaturos o kiti del vienybes atsiima savo kanditaturas/o gal is baimes kad bus nesuprasti/,nes patys save isdavete ieskodami kompromiso o ne tikros tiesos rinkimuose,dingo ir rotacija.siuolaikinis pavyzdis konservatoriu partija,pagaliau vadas nusprende perduoti valdzia sventajam...
Pirma. Neapsimetinėk, kad nemoki skaityti. Kur randi parašyta, apie tai, ką bandai įrodinėti? Beje, 2012 kovo 11 LRT Stiliuje, ZV interviu (2 dalis) youtube. com/watch? v=qrQqTl-trGI&list=PLA2P52oGyYC8tHTWCTBXxuaXGik9D1M0I&index=124 nuo 02:15 min. "Ar žinote, kas Sąjūdžio pirmininku pasiūlė Landsbergį? Vytas Tomkus." Antra. Niekas nepaneigs, kad Sąjūdį sunaikino Landsbergis. Tiek savo intrigomis, tiek tuo, ką pasakė 1993 m. , sudraskydamas Sąjūdį į 'partiją". Jis pasakė, kas Sąjūdis jau savo darbą padarė ir viskas. Ką "išvertus" reiškia, kad galima jį uždaryti, o Sąjūdžio svarbiausi tikslai- Nepriklausomybė, Demokratija, Viešumas- jau užbaigti. Tai štai ir matom, kad su tuo demokratija ir viešumas baigėsi. Taigi kas sužlugdė Sąjūdį ir jo idėjas?
Pritariu Vaivai-eiliniai Z.Vaišvilos paistalai skaldantys Tautą.Matyt labai sunku būti politiniam užriby,todėl tiek daug neapykantos...
Idomus kagėbisto sionisto Vaišviliuko straipsnis apie tai, jog Petkevicius parase durniu laiva tam kad nusišypsotu liaudis :) o aiškumo iš kur išdygo kitas sionistas kagėbistas- Landsbergis nepadaugėjo. Nes jo ir nesiekta. Ir skirtumo tarp kagėbistu homiku jokio- taip kad skirtumo nebutu jei ir Ozolas butu tapes tautos "vadu". Vienodas galas laukia to Lietuvos ir tiek
Keistai krenta į akis autoriaus žodžiai: neprisimenu, kažkaip neprisimena kieno siūlymu V. Landsbergis tapo pirmininku. O tiek smulkiausių detalių prisimena, bet svarbiausio neprisimena. Čia tai bent autoriaus užmiršimais. Ir iš viso- pagrindinė autoriaus mintis visoje rašliavoje yra ta, kad ne V. Landsbergis turėjo būti pirmininku, kad jis sunaikino SĄJŪDĮ,kad jis, žodžiu, sugriovė Lietuvą. O Zigmas nieko blogo nepadarė, tik kūrė ir kūrė, ir tebekuria istoriją. Dieve, padėk tam kūrėjui atsipeikėti, ištisai neskaldžius Lietuvos.
kiekvienam savo. Kai fizikas tampa liriku, noras padaryti geriau, lieka noru. Baltijos kelio ir Lietuvos nepriklausomybes scenariju rase CZV. Persiverbavo Lansbergi, dar keleta KGBistu, ir padare smulkia, spalvota revoliucija. Pakaunes ivikiai, tai lietuviskas Donbasas, dziaukimes, kad kraujo maziau. Nei Lansb ergis, nei grybauskaite, patys nieko nesprendzia, taip pat, kaip turcinovai, porosenkos, kolomoiskiai. CZV pries juos turi tokios medziagos, kuri privers daryti viska.
Profesorius V. Landsbergis L. Ryto reitinge, skirtame 25 -čiui, yra ketvirtas, o Zigmukas? Manau, balsavimas nesuklastotas, L.Rytas jam sipatijų nejaučia. Kietas mūsų Vytautas, suktas ten, kur reikia.
Visi, kurie kiek artimiau pažinojo V. Landzbergį buvo gerokai nustebę, jei ne šokiruoti, sužinoję apie jo prastūmimą į Sąjūdžio vadovo postą 1989 metais. Juk visiems žinoma, kad V. Ladzbergis laikotarpyje nuo gimnazijos moksleivio iki universiteto profesoriaus niekad neužsiiminėjo jokia disidentine veikla, netgi ilgus metus kalė į studentų galvas socialistinio realizmo tiesas. Vaišvila šiame straipsnyje, kaip beje ir kituose ta tema rašydamas, niekaip nepraskaidrino V. Landzbergio atsiradimo Sąjūdyje tikrųjų aplinkybių ir priežąsčių. O juk neatsitiktinai profesorius Sąjūdyje atsirado ir ji vėliau uzurpavo. Oi ne, tikrai neatsitiktinai.
Tada buvo tokia euforija. Tada niekas nesitikėjo,kad į Sąjūdžio Tarybą įsiskverbs toks nedoras,suktas, savanaudis, nežinia kam tarnaujantis žmogus, pasinaudojęs idealistų patiklumu; o dabar turim tai ką turim; gaila tų moterėlių dar ir dabar naiviai tikinčių kretančio senuko išvedžiojimais.
labai gražiai parašei. Norėtusi tokio stebuklo, kad aplink Signatarą, vieną padoriausių sąjūdietį Vaišvilą susiburtų naujasis Tautos Išlikimo Sąjūdis.
Zigmai, atsibusk pagaliau: jei Tautos istorines atminties įstatymas būtų priimtas, tai ,landsberginė' Lietuvos itorijos koncepcija tapų nauja savotiška Berlyno siena Lietuvos, o kartu ir pasaulio istoriografijoje. Nes ją vykdytų rinkimus laimėjusių partijų vadai... Negi net to nesupranti???
Taip, skaiciau Jusu komentara po juknevicienes pezalais apie sisiuka. Labai geras ir izvalgus, jau tada pagalvojau - pastabus zmogus esate. O del kovojimo - nezinau kaip ir pasakyti, man cia daugiau pasilinksminimas: skaitau rimtus dalykus aptarianti straipsni, staiga nei is sio, nei is to islenda tokie keisti zmones su paniska "putlerio" ar isvis rusu baime, kai kurie isvis beviltiski beprociai (turbut skaitet komentara apie Putina jauname amziuje planavusi Kenedzio nuzudyma? ) juokas paima ir tiek, tai prasiblaskymui ka nors uzmetu ir vel griztu prie skaitymo. Su jais neverta rimtai kovoti, pagalvokite net ir apie ta pati Patacka - nezinau, kaip i ji ziurite, bet sutikite, kad zmogus buvo absoliuciai aklas is EU sklindanciam pavojui, iki galo gyne "krikscioniskosios Europos rytini kuora", ka galetum tokiam pasakyti? O juk zmogus , neabejoju, buvo padorus ir mylejo Lietuva.
Vel gerb. Znmones gali suburti tik gerbiamas Signataras , didis Zmogus is isores svelniu bruozu , vidumi toks stiprus , spindulioujantis meile Zmogui , Tevynei . Gerb. Signataro Vaisvilos buvimas kolegos laidotuvese ikvepe stebejusiems Zmonems procesa vilti ,tikejima , kad atsisveikine su gerb. Ozolu ne viskas prarasta . Signataro Vaisvilos buvimas visur reikalingas . Atiduodamas pagarba kolegai Gerb. Signataras Vaisvila stovejo tvirtai priimdamas liudesi ir prisiminimus . Gerb. Vaisvila palydejes i paskutine kelione kolega stovejo tarp Zmoniu kamputyje su netektimi , ismintingo Zmogaus zavesiu , budamas savimi . Buti graziu vidumi Zmogumi neismokstama , tai igimta . Uzuojauta netekus Signataro Ozolo kurie ji gerbe .
Kokia laimė skaityti šiuos išgyventus prisiminimus. Ačiū gerb. Zigmai Vaišvilai už didžiulį ir pasiaukojamą triūsą. Ačiū, kad skleidžiate isorinę tiesą. o Landsbergis, koks buvo toks ir liko nemylimas tautos, nes daug kartų yra išvadinęs žmones negražiais žodžiais, nepagarba už projektą "Tebūnie dalia..."
autoriui, sekmes
Visiškai Jus palaikau: ne tik pagiežingas, bet ir labai klampus. Su mąstymu nėra visiškai gerai. Apie Landsbergio suktumą mes žinome... Teisingai, Zigmukas apie save pamiršo - savo veikla daugiau žalos padarė, nei naudos davė. Koks buvo infantilus niekas, toks ir liko.
— Дочь Сталина — десятилетия жила и умерла в США. — Сын Хрущева — гражданин США. — Где дочери Путина? В России их не видно. — Депутат Пехтин. С сыном в США. — Министр транспорта Московской области — Кацыва. С сыном в США. — Дети депутата Железняка — живут в Швейцарии. — Дети Астахова. Один во Франции, другой в Англии. — Дети и внуки "главного патриота России" главы РЖД Владимира Якунина живут за пределами страны — в Англии и Швейцарии. — Дочка министра иностранных дел Сергея Лаврова Екатерина живет и учится в США. — Сын — вице–спикера госдумы А. Жукова долго жил и учился в Лондоне. — Дочь вице–спикера гос. думы Сергея Анденко учится и живёт в Германии. — Старший сын вице–премьера Дмитрия Козака — Алексей живет за границей и занимается строительным бизнесом. — Младший брат Алексея Козака, Александр, работает в Credit Suisse — Старший сын депутата Ремезкова, Степан, недавно закончил милитер–колледж Вэлли Фордж в Пенсильвании (год обучения стоит 1 млн 295 761 руб. ). Его младшая дочь живёт в Вене, где занимается гимнастикой. Маша Ремезкова представляла сборную Австрии(!!! ) на детских соревнованиях в Любляне. — Дочь депутата В. Фетисова — Анастасия, выросла и выучилась в США. Писать и читать по–русски Настя так и не научилась. — Дочь Светланы Нестеровой, депутата гос. думы от фракции "Единая Россия" — живет в Англии. — У главного борца за "традиционные православные ценности" Е. Мизулиной сын Николай учился в Оксфорде, получил диплом и переехал жить на постоянной основе в толерантную Бельгию, где разрешены однополые браки. — Дочь депутата Воронцова Анна проживает в Италии. Туда она переехала из Германии. — У единоросса Елены Раховой, прославившейся тем, что она ленинградцев, проживших менее 120 дней в блокаде, назвала "недоблокадниками", дочь живет в США. — Дочь экс–спикера ГД,одного из основателей партии "Единая Россия", а ныне члена Совбеза Бориса Грызлова Евгения живёт в Таллине. И даже недавно получила эстонское гражданство. — Сын бывшего министра образования Андрей Фурсенко живёт на постоянной основе в США. — Сын В. Никонова (внука Молотова), президента фонда "Политика" — гражданин США.
Matau nepavargsti kariauti su tuo troliu. :) Nenori pamąstyti ta kryptimi, ką parašiau devintame post'e čia: ekspertai.eu/konservatore-rjukneviciene-apie-algirda-patacka/
Pagarba Zigmui uz puiku straipsni, dekui 10.Rasai uz teisingas minti.
ir Ačiū už tiesos-žodį, padedantį prisiminti Sąjūdžio laikus.
Tai ar sunku pasikoreguoti savo biografijas? Net prezidentai tai daro! Kur gi Z. Vaišvilos pionieriški, komjaunuoliški metai? Pirmūnas gi buvo, o tokie dažniausiai „leniniečiais“ tais laikais buvo. O kur dar KGB generolo Romualdo Marcinkaus linija jaunojo Zigmo Vaišvilos ankstyvojoje ir vėlesnėje biografijoje? Nebuvo jos? Į Dubną atomo studijuoti be protekcijos išvažiavo? Tokio lygio instancijas tikrai anais laikais KGB kuravo! Taigi, skaityk neskaitęs tas biografijas, kurios viešai išguldytos: geriau pačiam atmintį pakedenti ir dar gyvų liudininkų paklausinėti.
Lenkiuosi iki žemės Zigmui. Kad išlikai tikru Sčjūdiečiu, kad išdrįsai, nors ir vėlai, gal per vėlai pavadinti visus ir viską tikraisiais vardais. Mums, kurie sekėme, matėme viską savo akimis, tiesiog širdis atsigauna, kad išgirstame Tiesą, kurią tada matėme patys ir jau nesitikėjome, kad kažkas ją pasakys. Deja, mūsų jaunajai karai - ar tik jau ne per vėlu?Jie užaugę mele, su kuriuo sukovoti šeimose buvo per sunku
Rasos Nr.10 komentaras super.
Pasitelkus tokius zmones kaip Z.Vaisvila ir kt dar gyvus signatarus, sajudzio aktyvistus, turetu buti rasoma tikroji Lietuvos istorija. Kol dar ne velu. Aciu Zigmui Vaisvilai uz pasakojimus.
o po to juos visus perverbavo amerikonai.
Dabar jau aišku, kodėl neįvyko liustracija, nes Sąjūdis suteikė valdžią infiltruotiems į jį KGBistams-Landsbergiui, Prunskienei, Paulauskui, Pociui, Grybauskaitei,.... ir tiems, kurie vadovavo KGBistų veiklai-Brazauskui, Beriozovui,... Infiltruoti į Sąjūdį KGBistai blokavo tikrųjų sąjūdiečių pasiūlymus dėl liustracijos, sunaikino KGB archyvuose buvusias bylas. Paminėtos aplinkybės ir nulėmė tai, kad vietoje gerovės valstybės yra sukurta landsberghandonija, kurioje teisingumas, tiesa, padorumas ir k t. moralės principai nėra landsberghandonijos dimensijos.
ZIGMUI UŽ TIESĄ. O VIS TIKTAI, KODĖL TIEK DAUG BLOGŲ ŽMONIŲ LIETUVOJE, TIEK SKAUSMO.KAS MUS VĖL SUBURS? DAR KARTĄ ZIGMUI AČIŪ.
Sisiuk, nejaugi Tata tuos pinigus panaudojo tau serti? Sneki, lyg kazka zinotum, jei taip - koks kilnus patriarchas, atrodo, jam chronisku ligoniu gaila. Kaip isvietes pertapetavimo darbai vyksta, neduokdie - pagysi ir uztruks Tatos ismalda?
Nuolat mažėja Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių. Reiktų jaunosios kartos naujųjų signatarų pastiprinimo.
Jei jau kažką aiškini norvegams, tai bent pirma pasidomėk ar tie pinigai tikrai VL sąskaitoj.
Na, tauta, iš esmės, yra pastačiusi V.Landsbergį į jam prideramą vietą. Net ir "pagal sąrašus" jam nepavyko įsitvirtinti Seime. Tik gajus jis neapsakomai. Pavyksta net toli anūką prakišti, dėl dalies tautos politinio aklumo. Visgi, konservų viršūnei dar šį kartą nepavyks gabriuko prastumti pro gudrią seną lapę...
Man atrodo, kad aš pagaliau supratau Z. Vaišvilą. Pas jį „bendravimo“ problema. Jis perdaug save susireikšmina, labai daug skiria dėmesį savo „Aš“. Todėl negali objektyviai vertinti situaciją ... ne dabar, nei tada. ... ir pyksta: „Todėl tie, kuriems po tiekos metų viskas yra labai aišku, kas kaip ir kodėl buvo, yra arba provokatoriai, arba tiesiog susireikšminę ir neatsakingi savimylos. Nieko nebuvo paprasta. Ir tuo sudėtingu metu, ir šiandien.“ ... Kiekvienoje partijoje, judėjime ir t. t. vyksta sudėtingi „procesai“(kieno įtaka didesnė, svaresnė, lyderių konkurencija ir t. t. ), kaip šeimoje, tačiau objektyvumas pasireiškia tik tada, kada tai liečia visuomenę(objektą – konstitucinę santvarką). Siūlau Z. Vaišvilai sudaryti(labai trumpai) istorinių įvykių „faktūrą“(kas, kada ir kokie buvo priimti įstatymai nuo 1988 m. ), tai bus objektyvioji pusė ir kaip apsikeitė pats „objektas“ – konstitucinę santvarką... Gal tada supras, kas buvo ir yra tie provokatoriai. Kaip galima buvo kitaip nuspręsti Lietuvos likimą.
Vyresniuju norvegu veidai buna, kai pasakai, kad ju surinkti pinigai, sekmingai nusedo Landzbergio saskaitoj. Paskui zmones gal ir suveda galus, kodel tiek daug lietuviu daro nusikaltimus Norvegijoje. Turi " sektinu" pavyzdziu. Is paciu auksciausiu esalonu. Liudna.
Kritikams. Taip jau yra su istorija- laikas viską sudėlioja į savo vietas. Blogiausia tik, kad visada per vėlai... Tas pats ir su Sąjūdžiu ir Atgimimu. Bet ar galėjo būti kitaip? Visiems viską sužinoti tą pačią įvykio akimirką tikrai nebuvo įmanoma. Juo labiau, kad ne visi buvome tų įvykių epicentre, negalėjome patys matyti ir įvertinti. Be to, ar privalėjome žinoti tai, kas tuo metu, tikriausiai, atrodė smulkmena ir nereikšminga? Kad ir Sąjūdžio vadovybės rinkimai. Kas galėjo tuo metu pagalvoti ką nors bloga apie tuos, kuriais - visais be išimties- pasitikėjome? LAIKAS ir tik ilgas laikas atskleidė kas yra kas. Taip, dabar, žiūrėdami atgal, matome, kur padarytos klaidos. Bet ar dėl to galime kaltinti sąjūdiečius? 1988- 1990-ieji- tai tas laikas, kai svarbiausia buvo pasiekti TIKSLĄ, nesureikšminant vidinių Sąjūdžio nesutarimų. Tikrieji idealistai, sąžiningieji ir dorieji - tokiais ir liko. Apsimetėliai ir sukčiai, pasinaudoję patikliaisiais, be Nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir kitą savo tikslą- užvaldymą. Ilgam. B. Genzelis įvardino juos trumpai ir aiškiai- NIEKŠAI. Nepakeisime jau nieko, bet bent jau istorinė teisybė kyla į paviršių, ir kol dar yra daug gyvų liudininkų, pats laikas išsaugoti istorinę atminti ir apsaugoti ją nuo klastotės. Ne kritikuokime, o džiaukimės, kad yra drąsių ir teisingų Žmonių, kaskart vis daugiau atskleidžiančių Sąjūdžio užkulisius. Tai padės numesti kaukes nuo veidmainių "tautos šventuolių". Ačiū gerbiamam Zigmui Vaišvilai už Tiesos viešinimą. Stiprybės Jums šiame sunkiame kelyje. Bus sunku- ne visi, 26 metus įtikėję dirbtiniais Sąjūdžio "šventuoliais" ir fiktyviais "lyderiais" , šiandien susitaikys su kitokia, skaudžia tikrove. Bet ji būtina. Vardan Lietuvos Istorijos. Dar kartą ačiū už straipsnį.
be landsbergio. *************************************************** Su Moralinės Nepriklausomybės pareiškimu: „Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros... Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijos deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“
Nuoširdžiai dėkoju autoriui už šį informacijos pliūpsnį. Pagarba Jums ir Romualdui Ozolui.
Atsimenu savo nusivilima suzinojus, kad Landsbergi isrinko Sajudzio pirmininku.
Gerai , kad Kruonio HAE ir nepastate . Dabar gali Zmones grazioje gamtoje saugiai, sveikai gyventi .Kaip pradejo statyti , kaip pradejo kamazai su smeliu lakstyti , uzimai , dulkes ten ir graziam miskui jau nebutu vietos . Visi dar uz elektra uzsimoka , viskas protingai padaryta ,sugadintos sveikatos nenusipirksi .
Paskaityk Zigmo biografiją ir sužinosi, kad jis bus valstybinės komisijos nariu, balsavusiu už Kruonio HAE statybą po ekologinės ekspertizės atlikimo. Sąmoningai painioji Zigmą su a.a. Sauliumi Griciumi ir Atgajos klubu
sekla,placiau parasyk kaip amb nuodemes ispirko?
Kuo mažiau liudininkų lieka, tuo Zigmas vis ryžtingesnis darosi kone visus kritikuoti. Kažkaip vis savo klaidų plačiai neiškloja; tik epizodiškai, tik kartais. O juk vyresni puikiai pamenam, kaip tais laikais buvo kariaujama su atomine elektrine, su Kruonio hidroakumuliacine. Klausimas gi buvo keliamas ne modernizuoti, kad netaptų antru Černobyliu, bet uždaryti! Net nesprogstantis Kruonis buvo ilgam pristabdytas! Gyvenimas parodė, kad reikalingi objektai tie Lietuvai. Va, Briuselis uždarė, tai mokam už elektrą kosmines kainas. O juk net Tarptautinės komisijos buvo pripažinę, kad su švedų pagalba jau buvom pasiekę aukštą atominės elektrinės saugumo lygį.
sunkus, liūdnas, skausmingas straipsnis - tiesiog kaip ašaros sielai ..., - tiesiog kaip atvira žaizda ..., - taip norisi tikėti, jog tai nebus balsas tyruose ...
Nors ir skaudu,bet reikia pasakyti,kad ir Tu,Zigmai,buvai prie tos melo valstybes kurimo pradzios. Juk tikriausiai zinojai( daugelis sito,aisku,nezinojo),kad i iniciatyvine grupe buvo pasiulytas sunus,o ne tevas Vytautas... Juozaitis,rasydamas apie istorine klaida,buvo visiskai teisus,nes negalima pradeti statyti nuo melo. Brazauskas savo nuodemes ispirko, tokio Prezidento Lietuvoje dar greitai neturesime,o buve prie Sajudzio istaku turetu nuvainikuoti netikruosius herojus ir kuo greiciau ivertinti tikruosius. Labai gaila,kad tik Ozolo isejimas atveria duris i tiesos ieskojima, o ne iskraipyma.