N. Puteikis: Lietuva ir konservatorių partija valdomos rytietišku stiliumi

Gegužės 11-ąją įvyks Lietuvos prezidento rinkimai ir šiuo metu jau 19 kandidatų pareiškė norą tapti valstybės vadovais. Vienas jų – neseniai iš Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pasitraukęs Naglis Puteikis. Kandidatas papasakojo, kodėl nori būti valstybės galva, ką darytų ja tapęs, ką mano apie dabartinę šalies vadovę, kaip degradavo politinė šalies sistema ir konservatorių partija.

– Nusprendėte kandidatuoti į prezidento postą. Kodėl?

– Todėl, kad Lietuva formaliai yra Europos Sąjungoje (ES), o realiai čia valdo ne įstatymai, ne Konstitucija, o grupė draugų. Šita kompanija laipsniškai nuo 1990 metų kovo 11-osios išmontavo beveik visus demokratinius pasiekimus, tai yra vietoj Konstitucijos ir įstatymų Lietuvą valdo Konstitucijos ir įstatymų išaiškinimai. Pateiksiu pavyzdį: prieš kelerius metus, pasinaudodami Vietos savivaldos įstatymu, surinkome Klaipėdos savivaldybės tarybos narių parašų skaičių, kuris leidžia inicijuoti visuotinę klaipėdiečių apklausą. Pateikėme klausimus dėl nerūšiuotų šiukšlių deginimo ir oro taršos Klaipėdos mieste. Įstatymų reikalavimą įvykdėme, tačiau politikai su teisininkais išaiškino, jog parašų užtenka, bet klausimai yra negeri, jie žeidžia verslininkus, kurie ruošiasi deginti šiukšles. Todėl įstatymo galiojimas sustabdomas ir jie apklausos neorganizuos.

Analogiška situacija ir su referendumu. Ką dabar mums aiškina Algirdas Butkevičius, prezidentė, Konstitucinis Teismas, visi sąrašinių partijų lyderiai – nesvarbu, kad surinkote parašus, mes padarysime viską, kreipsimės į tuos pačius teisėjus, kad jis neįvyktų. Lietuvos gyventojai negali naudotis savo demokratinėmis Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis.

To nėra kaimyninėse šalyse, to nėra ES. Iš žmonių atimta savivalda ir tautos suverenitetas, jį užvaldė sena sovietinė nomenklatūra, susiliejusi į vieną draugišką grupę su naująja nomenklatūra. Jie tais išaiškinimais ne tik atėmė žmonių teises, bet ir užvaldė visą Lietuvos ekonomiką. Konstitucinis Teismas viską taip išaiškino, kad tie, kurie labai daug uždirba – teisėjai, Seimo nariai, kiti aukšti pareigūnai – dabar gauna dar daugiau pinigų, neva čia kažkoks grąžinimas ar algų atstatymas, o socialiai jautrioms, mažai uždirbančioms grupėms – pensininkams, ligotiems žmonėms, pašalpas gaunantiems bedarbiams tie dalykai nėra atstatomi.

Šita nomenklatūra neranda lėšų tiems, kuriems labiausiai reikia, bet užtat randa sau ir maudosi neįtikinėtinoje prabangoje. Pavyzdžiui, į pensiją išėjęs Konstitucinio Teismo teisėjas gauna beveik 10 tūkstančių litų, pusę šios sumos sudaro senatvės pensija, kitą pusę – valstybinė personalinė, kaip sovietiniais laikais. Sovietinės privilegijos šitai nomenklatūrai buvo pamažu atgaivintos, modifikuotos, pritaikytos prie naujo europinio žargono. Prieš 25 metus tokio milžiniško atotrūkio tarp sovietinio nomenklatūrščiko ir eilinio Lietuvos gyventojo nebuvo, koks yra dabar. Ta turtinė nelygybė kasmet didinama būtent šitos nomenklatūros rankomis.

– Kas ta grupė draugų?

– Tai sąrašinių partijų elitas, viršūnėlės, kurios per sąrašus prisitempė į Seimą ir savivaldybių tarybas ištikimų pataikūniškų vadybininkų ir tokiu būdu visus svertus, visus vairus tvirtai laiko savo rankose. Antra grupės draugų sudėtinė dalis – teisininkų, teisėsaugininkų partija, trečioji grupė – prezidentūros patarėjai, prezidentės rinkimų štabas.

Šios trys grupės yra pasidalinusios įtakos sferas ir labai ryški šio pasidalinimo iliustracija yra šie rinkimai. Socdemai, konservatoriai, liberalai nusprendė nekelti rimto savo kandidato į prezidentus, o pasidalinti Europarlamento vietas ir tai trečiai grupei draugų, kurią sudaro Dalios Grybauskaitės rinkimų štabas, be kovos atiduoti prezidentūrą. Zigmanto Balčyčio retorika, rinkimų kampanija yra nukreipta praktiškai išimtinai į Europarlamentą, o liberalai, konservatoriai savo kandidatų neturi. Tai yra sąrašinių partijų nomenklatūros suokalbis prieš Lietuvos gyventojus.

– Kaip vertinate savo galimybes prezidento rinkimuose?

– Aš niekada nepriklausiau nei sovietinei, nei postsovietinei nomenklatūrai, aš niekada nesinaudojau jokiomis nei sovietinėmis, nei dabartinėmis privilegijomis. Manau, kad turiu galimybę gauti žmonių pasitikėjimą, visus suvienyti, kad galėtume susigrąžinti valstybę, Konstituciją ir įstatymus.

– Tikitės laimėti?

– Be abejo, tikiuosi laimėti. Dar vienas dalykas, kad šita nomenklatūra, užsiimanti asmeniniu turtėjimu, pameta esmines valstybės funkcijas – nesirūpina tais, kurie mažiau uždirba, nėra verslūs, neturi sveikatos. Šita funkcija Lietuvoje yra numesta į pašalę. Antra funkcija – užtikrinti teisingumą. Nei teismuose, nei prokuratūroje teisingumo nėra. Mes matome, kad teisėsaugininkų cechai per jų vadovus, kuriuos skiria prezidentė, aptarnauja verslo struktūras, užsiima bizniu arba dangsto nešvarius nomenklatūros darbelius. Trečia funkcija – lietuvių identiteto išlaikymas. Apie kokį identiteto išlaikymą galima šnekėti, jei viena seniausių valstybės įmonių Lietuvos paštas savo filialus pavadino Paypost? Nomenklatūra tapo eurobiurokratais blogąja šio žodžio prasme.

– Ką dar galite pasiūlyti, ko negalėtų kiti kandidatai? Kodėl žmonės turėtų už Jus balsuoti?

– Nomenklatūros valdymą galima sutramdyti, panaikinti ir atstatyti demokratinę valstybę, kuri buvo 1990–1994 m. Jeigu pereitume prie demokratijos pagrindų, kuriuos turėjome tais metais, sugrįžtų mažoji savivalda. Visos Europos valstybės ją renka, nuo 200 iki 2000 žmonių renka savo atstovus, savo tarybą apylinkėse, seniūnijose, valsčiuose ir t. t. Šitas mažasis savivaldos vienetas yra demokratijos, smulkaus ir vidutinio verslo išsaugojimo garantija. Žmonės išsirenka bendruomenių lyderius tarybose, iš ten vyksta antrasis savivaldos lygmuo. 1989–1990 m. apylinkių, savivaldybių tarybos buvo renkamos vienmandatėse. Sąjūdis savivaldybių rinkimuose ten įveikė Komunistų partiją.

Būtent šitas demokratinis lygmuo 1994 m. buvo panaikintas, apylinkių tarybos buvo išvaikytos. Partijos įvedė sąrašinių nomenklatūrininkų valdymą, panaikino vienmandatę savivaldybių rinkimų sistemą ir pakeitė ją sąrašine. Tada atsirado pataikūnai vadybininkai, o ne politikai, ne bendruomenių atstovai ir ne viešojo intereso gynėjai.

Sugrąžinus pirminę savivaldą, kurią turi visos Europos valstybės, bendruomenių lyderiai taptų politikais, partijos būtų priverstos vilioti tuos bendruomenių lyderius pas save, nes kitaip negautų žmonių pasitikėjimo. Jei merai, seniūnai ar viršaičiai būtų renkami tiesiogiai, į partijas sugrįžtų viešojo intereso gynėjai, dingtų nomenklatūrinis valdymas. Grįžtų demokratija ir piliečių demokratinės teisės. Ir, be abejo, reikėtų panaikinti sąrašinius rinkimus į Seimą, nes akivaizdu, kad partijų kokybė Seime yra daugiau nei tragiška, dauguma Seimo narių tiktai aptarnauja nomenklatūrą. Taip pat reikia sugrąžinti tai, kas jau buvo, bet panaikinta – visuomenės dalyvavimą teismuose, prisiekusiuosius.

– Vienas svarbiausių prezidento prioritetų yra užsienio politika...

– Nieko panašaus. Pasižiūrėkime Konstitucijoje išvardintas prezidento funkcijas. Užsienio politika yra viena iš keliolikos prezidento funkcijų. Lietuvos Respublikos prezidentas užsiima spec. tarnybų, teisėsaugos vadovų, teisėjų paskyrimais. Prezidentas turi įstatymų iniciatyvos teisę. Kas trukdo dabartinei prezidentei teikti, kaip ji žadėjo kandidatuodama į prezidentus, iniciatyvą dėl tiesioginių merų, seniūnų rinkimų? Kur ši prezidentės iniciatyva? Niekas jai netrukdo kas mėnesį kreiptis į Seimą klausiant: „Ar jūs čia tikrai svarbiausius klausimus sprendžiate? Kodėl nesvarstote mano įstatymų projektų? Kodėl juos žlugdote arba vilkinate?“

Niekas netrukdo prezidentui ir kreiptis į Vilniaus savivaldybės administracijos direktorių su prašymu organizuoti mitingą prie Seimo, pakviesti tautą ir paprašyti, kad tautos atstovai iš tribūnos pareikalautų Seimo baigti spręsti jų asmeninio turtėjimo, jų algų padidinimo klausimus ir pereiti prie tautai ir valstybei svarbiausių uždavinių. Kas trukdo prezidentui tą daryti? Tai yra žmonių išrinktas atstovas, jis gali tiesiai kreiptis į tautą ir paprašyti pagalbos. Kodėl D. Grybauskaitė bijo mitingų? Kodėl ji nesišneka su žmonėmis, kodėl ji nesitaria, kodėl ji nepriima nė vienos delegacijos? Kodėl nepriima griaunamo Žvėryno gyventojų delegacijos, kodėl nepriima žmonių, susirūpinusių dėl skalūnų eksploatacijos? Ji su niekuo nesikalba, su niekuo nesitaria. Tai čia Europa? Čia yra rytietiškas valdymo stilius.

– Prezidentui tenka nemažai atstovauti Lietuvai užsienyje. Ar esate rinkimų programoje numatęs ką nors, susijusio su užsienio politika?

– Taip. Kategoriškai nesutinku su D. Grybauskaitės pozicija, kurią ji išsakė ketvirtadienį, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir abi pusės vienodai kaltos. Čia yra Rusijos požiūris, Vladimiro Putino požiūris. Tokio pareiškimo daryti ES valstybės prezidentė neturi teisės.

O dėl ES, – tai turi būti tautų, nacionalinių valstybių identitetą sauganti, o ne trinanti ribas ekonominė sąjunga. Turi būti krikščioniškas bendražmogiškas vertybes sauganti, o ne jas naikinanti sąjunga. Lietuva šiuo atveju gali puikiausiai pasitarnauti – čia sutinku su Algirdu Patacku – kaip ES forpostas rytuose, saugantis bendražmogiškas vertybes nuo tų iniciatyvų, kurias siūlo ES, nuo sunaikinimo. Mes tokią misiją privalome vykdyti ES ir Lietuvos Respublikos prezidentas privalo šitos pozicijos griežtai ir kategoriškai laikytis.

– Palikote Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Kas nutiko?

– Partija, nuo savo įsikūrimo deklaravusi bendražmogiškas ir krikščioniškas vertybes, daugelį metų degradavo, jos viršūnėles pamažu užkariavo naujoji nomenklatūra, susiliejusi su senąja. Sąrašiniai, nevienmandatėse laimėję politikai įsivyravo partijos prezidiume. Žodžiai – jog mes būsime sąžiningi, krikščioniški, ginsime viešąjį interesą – nevirto darbais. Tiksliau, kadaise buvo darbais, bet pamažu virto žodžiais. Dabar Tėvynės sąjunga yra senosios Darbo demokratinės partijos brolis dvynys. Skirtumas tik toks, kad socialdemokratų partijoje senosios nomenklatūros yra truputį daugiau, bet naujoji prisitaikėlių vadybininkų karta, kurios karjera uoliai puoselėjama Tėvynės sąjungoje, sėkmingai papildė senąją nomenklatūrą ir dabar šios dvi partijos skiriasi tik požiūriu į Rusiją. Tėvynės sąjunga, kuri kalba apie krikščioniškas vertybes, teikia savo kandidatu D. Grybauskaitę, kuri po ypač įžūlaus antikonstitucinio FNTT vadovų atleidimo nebuvo įvertinta partijos. Ji nėra nei demokratė, nei krikščionė, tačiau ją kažkodėl kelia į prezidentus. O kodėl kelia ne Ireną Degutienę, kuri tikrai yra krikščioniškų vertybių įsikūnijimas?

Tai, ką aš dabar kalbu jums, kalbėdavau kiekviename partijos tarybos posėdyje, mane palaikančių žmonių skaičius pamažu nyko, kol paskutiniame posėdyje dėl D. Grybauskaitės aš likau visiškai vienas. O paskutinis lašas buvo, kai partijos vadovai kategoriškai pasisakė prieš referendumą, prieš žmonių teises į Konstituciją.

– Tačiau I. Degutienė irgi palaiko D. Grybauskaitės kandidatūrą...

– Per partijos frakcijos posėdžius aš likau vienas, nes Rytas Kupčinskas nebeatlaikė Andriaus Kubiliaus spaudimo – mes su juo kartais pasakydavome kitokią nuomonę. R. Kupčinskas sako: aš jau vyresnio amžiaus žmogus, nebevaikščiosiu į tuos posėdžius, kai daromas toks spaudimas. Manau, kad I. Degutienė viduje galvoja taip, kaip aš, bet ir ji neatlaikė šito terorizavimo.

– Tai gal jai reikėtų pasekti Jūsų pavyzdžiu ir palikti partiją?

– Čia kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas.

– Visai neseniai esate minėjęs, kad neketinate palikti partijos, į kurią įstojote dar 1995 metais. Kas pasikeitė?

– Kol turėjau vilčių, kad tuos degradavimo procesus galima sustabdyti, tol aš joje buvau, bet kai likau visiškai vienas... Tiesa, buvo žmonių, kurie mane palaikė, spaudė ranką nusivedę už kampo ir dėkojo už mano kalbas. Bet kai paklausiau, kodėl jie tai daro taip paslapčia, jie atsakė, kad kitaip susigadintų karjerą partijoje. Tai reiškia, kad sakyti kitokią nuomonę šitoje partijoje pasidarė tolygu karjeros gadinimui...

– Kas tie žmonės, kurie draudžia kitą nuomonę?

– Partijos vadovybė, jų ten yra nemažai – A. Kubilius, Rasa Juknevičienė, Jurgis Razma. Ir tos vadovybės požiūris į kitaip manančius dar keičiasi į blogąją pusę, spaudimas didėja, partija savyje nebeturi jėgų reformuotis. Krikščionių demokratų bendrija, kuri teoriškai galėtų pasipriešinti šitam partijos degradavimui, iš baimės tyli. Ar partija gali ginti viešąjį interesą, jeigu jos narius kausto baimė? Kaip ji gali reformuotis, jeigu jos nariai bijo prieštarauti vadovybei? Ką tai turi bendro su demokratija, su ES, su europietiškomis vertybėmis, su vakarietiška kultūra? Pataikūnai užvaldė viską, partijos vadovybė pasidarė rytietiško stiliaus.