Ne psichologų komentarai apie psichologo pasisakymą

Neliko abejingų sausio 8 d. TV3 laidoje „Savaitės komentarai" laidos vedėjos Indrės Makaraitytės „diskusijai“ su psichologu, socialinių mokslų daktaru Robertu Povilaičiu. Vieni šį pokalbį vertino kaip aukšto lygio humoro pasireiškimą, kiti domėjosi iš kur pavyksta tokius psichologus iš viso ištraukti, trečius žavėjo žurnalistės pritariamieji linksėjimai bet kuriai pašnekovo išreikštai nuomonei.

Iš absoliučiai nerišlios psichologo kalbos ir nuolatinio žvilgčiojimo į popierius, padėtus panosėje (matyt neįskaitė jam sklandžiai surašytų „spontaniškų“ atsakymų), galima suprasti, kad specialistas jis silpnas, bet žmogus neblogas.

Nes ne kartą pakartojo tiesą – „MES NEŽINOME MERGAITĖS NUOMONĖS“.

Taigi pasakė tą patį, ko reikalauja teisingumo norintys žmonės – kad vaiko likimas nesispręstų jo neapklausus.

Aišku, nei iš žurnalistės, nei iš psichologo sunku reikalauti platesnio problemos suvokimo – ginčas dėl vaiko gyvenimo vietos nustatymo tėra pedofilijos bylos dalis, kuri negali būti sprendžiama, kaip atskiras nepriklausomas epizodas.

Nes to klausimo sprendimas tiesiogiai susijęs iškeltos pedofilijos bylos baigtimi, kur mergaitė yra nukentėjusioji ir privalo būti saugoma pagal svarbiems liudininkams nustatytas taisykles.



Jūsų dėmesiui kelių ne psichologų, o kitos profesijos žmonių pastebėjimai apie minėtą psichologą.

Aktorius Šarūnas Puidokas:  „Propogandiniai triukai matyti plika akim. Labai keista, kodėl psichologas net nemėgino išsikelt ir atsakyt į visus klausimo „kodėl mergaitė nenori grįžti pas biologinę motiną?“ aspektus. Patyrę, kompetentingi psichologai individo apsisprendimo priežasčių –  daryti tam tikrą gyvenimo žingsnį – ieško jo praeityje. Visų pirma ieško vaikystės, šiuo atveju – netolimos praeities, išgyvenimuose. O tokios pastabos, tiksliau – papezavojimai, pritinkantys kokiai jaunai psichologiškai nesusiformavusiai teležvaigždutei, tai tik daro gėdą mokslų daktaro laipsniui. Kitas dalykas: nereikia net būti patyrusiam psichologui, kad iš klausimų pobūdžio ir aktyvios atsakovo gestikuliacijos galėtum atspėti sumą, kurią gavo laidos dalyviai už interviu suvaidinimą. Kaip praktikuojantis katalikas noriu psichologą informuoti, kad tikintiems melstis tinka visur ir bet kada. Tai netgi būtina daryt lemtingų įvykių akivaizdoje. Su tokia spontaniška reakcija patyrę psichologai ypač dažnai susiduria, bet dar neteko niekur skaityti, kad tokia reakcija sukeltų neigiamus padarinius. Kiek man žinoma, tai atvirkščiai. Todėl šio „psichologo“ norisi paklausti: ar tu dabar, begėdi, man aiškinsi kur melstis, kur ne? Norėčiau pasiūlyti gerb. „psichologui“ įdėmiai pastudijuoti žymaus psichologo, logoterapijos ir egzistencinės analizės pradininko Viktoro E. Franklio veikalą: „Žmogus prasmės akivaizdoje“. Ten labai suprantamai įrodoma, kokia dauguma išgyveno konclageriuose.“

Aktorius Rolandas Boravskis: „Ką galiu pasakyti apie jauno socialinių mokslų daktaro komentarą? Jei aš išgirsčiau tokią jo šneką, kur nors alaus bare, prie bokalo, tai būtu normalu. Man sukeltų tik nusivylimą šnekos tendencingumas ir jauno šnekėtojo kvailumas – jam net meldimasis gąsdinantis... Susirasčiau atokesnę vietelę, kad negirdėčiau ir nematyčiau šnekėtojo bukumo. Bet kai tai matai ir girdi eteryje vieno iš komercinių TV kanalų lyderių, ir dar geriausiu laiku, prieš pat tiesioginę išreklamuoto pop renginio transliaciją, ir kai tas socialinių mokslų daktaras komentuoja skaitydamas iš lapuko, kad kažko nesuklystu..., darosi suprantama ir aišku. Kažkam labai svarbu ir tam negailima didelių pinigų, kad socialinių mokslų daktaras ant galvos užsidėtu kvailio kaukę, o į burną susigrūstu kvailio tekstą. Tie kažkas, tiksliau „teisės ekspertų“ grupuotė teisėsaugoje, turi įtaka ir žurnalistei, kuri per visą socialinių mokslo daktaro „komentarą“, nesugebėjo užduoti įvairesnių klausimų komentatoriui, ji jų beveik iš vis neuždavinėjo. Žurnalistė labiau padėjo „komentuoti“ socialinių mokslų daktarui, pritardama ir paryškindama socialinių mokslų daktaro teiginius, skaitomus iš lapuko.“