Naujos knygos iš "Tyto alba"

Gina Viliūnė. Karūna be karaliaus: senojo Vilniaus trileris

O Radvilų laikais, oho, kas dėjosi. Viskas buvo surašyta ir gerai saugoma. Taip gerai, kad iki šiol niekas nerado... Visi liko kaip musę kandę – nei karūnos, nei popierių, nei Vytauto kapo.

„Karūna be karaliaus“ – nuotykinis detektyvinis romanas su istorijos prieskoniu.

Algė Gustaitė – beviltiška darboholikė ir tipiška karjeristė. Atostogos jai – nepelnyta bausmė, o ne išsvajotas atokvėpis. Ką veikti? Sprendimas ateina netikėtai: Algė gauna senelio palikimą – namą Kaune ir lotynišką raštą, pasakojantį apie kažkokius antspaudus. Giminės mįslė? Dar nespėjus pradėti aiškintis, pasirodo, kad palikimo gviešiasi pavojingi varžovai. Užsispyrusi Algė taip lengvai neatiduos to, ką jai paliko senelis!

O prieš 600 metų į Vilnių skubėjo pasiuntinys su karališku nešuliu. Jo ausyse tebeskambėjo baisus seno žynio prakeiksmas. Pasiuntinys nuvarė arklius, tačiau Vytautas Didysis karūnos nebesulaukė. Nuo jo mirties ir prasidėjo prakeiktosios karūnos kelionė: laukdamas savo valandos, karališkasis vainikas keliavo iš rankų į rankas. Pabuvo Radvilų slaptavietėse, matė Vilniaus slaptųjų draugijų intrigas ir dvarelio užkaborius. Ir niekam neatnešė nei turtų, nei laimės...

Į karūnos paieškas azarto pagauta Algė įtraukia bičiulį istoriką. Jaunoji pora ima blaškytis po Vilniaus bažnyčias, o panaikinti prakeiksmą tikisi nūdienos pagonybės išpažinėjas krivis Antanas, apeigas galintis atlikti tik trumpiausią metų naktį... Prasideda beprotiškos varžybos, kas pirmas laikys rankose Vytauto Didžiojo karūną.

Ginos Viliūnės Vilnius – ne mažiau paslaptingas nei „Da Vinčio kodo“ Paryžius. Jame ir baroko architektūros žavesys, ir slaptųjų draugijų klastos, ir iki šių dienų senuosius ritualus puoselėjantys pagonys. Ir Lietuvos istorija, aprašyta trilerio forma.

Autorė gimė 1974 metais. 2000-aisiais baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, o 2004 metais gidų kursus. Savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais kartu su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“.

Orhan Pamuk. Mano vardas Raudona.

Būdamas gyvas niekuomet apie tai nesusimąsčiau: tiesiog gyvenau šviesos metu – tarp dviejų tamsybės laikų.

Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas; g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai buvo išversti į daugiau kaip 50 kalbų, o romanui “Mano vardas Raudona” 2003 metais paskirta IMPAC Dublino literatūrinė premija. 2006-iais už literatūrinę kūrybą rašytojas buvo apdovanotas Nobelio premija.

1591–ieji, apsnigtas ir paslaptingas Stambulas. Iš šulinio gilumos mus pasiekia nelaimingo nužudytojo balsas. Jis žino, kas ir kodėl jį nužudė: už sąmokslą prieš visą Osmanų imperiją, prieš savo religiją, savo tradicijas, savo kultūrą. Žudiko vardas visiems žinomas, tačiau jis skaitytoją vedžios už nosies iki pat paskutinio puslapio…

Ši knyga – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. Penkiasdešimt devyni pasakojimai, iš kurių polifoniškai susidėlioja nepakartojama mozaika.

“Mano vardas Raudona” – ir žmogžudystės istorija, ir pasakojimas apie menininkų bei iliustruotų rankraštinių knygų likimus, ir politinė alegorija, ir istorinis romanas. Tačiau raudona – ir meilės spalva. Kaip ir kiekviename gerame detektyve, knygoje glūdi ir nuostabaus grožio meilės istorija – meilės ne tik knygoms, bet ir moteriai. Ir pasakojimas apie stilių bei žmogžudystę – nes kartais žmogžudys būna menininkas, ir juos abu galima atpažinti iš jų braižo.

Didysis turkų pasakotojas Orhanas Pamukas atveria skaitytojui Osmanų imperijos dangų ir pragarą, istorijos gelmes ir perspektyvas, lyg būtų staiga įgijęs Alacho galių, kuriomis skaitytojui belieka stebėtis ir žavėtis.

Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė.

Lucinda Riley. Orchidėjų namai

Vorton Parkas ir Krofordų giminė – mano giminė – neatskiriamai susiję. Ši buveinė laukia mūsų, šaukia atgal, reikalauja, kad sugrįžtume. Net mažutė mergytė, gimusi už tūkstančių mylių, kūdikis, kuris išvis neturėjo gimti, buvo pašauktas ir išsaugotas šiems namams.

Dvi visai nepanašios seserys – Džulija ir Alisija. Neatraizgomai susipynę giminystės ryšiai. Dvarų Anglija ir egzotiškasis Tailandas. Ir fatališka meilės istorija.

Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare. Čia ji praleido vaikystę, čia tebegyvi idiliški prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Tačiau Vorton Parką ką tik paveldėjo Kitas Krofordas – žavus vyriškis, kurio praeityje taip pat būta skaudžių išgyvenimų. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis. Jį skaitydama Džulijos močiutė ima pasakoti seną meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo Vorton Parko nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį, į Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę.

„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, visą amžių trunkančią nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.

Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų žurnalistė, aktorė, rašytoja, gyvenanti Norfolke (Didžioji Britanija) su vyru ir keturiais vaikais. “Orchidėjų namai” – romanas, iš karto užkariavęs viso pasaulio skaitytojų širdis. Šiuo metu pasaulyje jo parduota daugiau nei milijonas egzempliorių.

Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė.