„Kodėl toks vidinis supuvimas taip lengvai susijungia su radikaliomis politinėmis ambicijomis, man sunku atsakyti. Galbūt išorės krizėse ieško atsakymo į savo vidines problemas. Galbūt atvirkščiai, tas lengvumas, su kuriuo užgniaužiamas bet kuris vidinis nepasitenkinimas, sudaro visagalybės iliuziją. Galbūt atsiradusi iš vidaus politikos tikslų būtinybė turėti išorės priešą sukuria tokią inerciją, kad nebegalima sustoti, tuo labiau kad kiekvienas totalitarinis režimas pūva, pats to nepastebėdamas.“ (Andrejus Almarikas „Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984 metų?“)
Sąvokas „globokleptokratai“ ir „nacionalkleptokratai“ pradėjau vartoti 2008 metų rugpjūtį, kai Rusijos grietinėlė svarstė klausimą: ar tęsti „taikdarišką“ žygį į Tbilisį? Šiandien situacija labai panaši, todėl naudinga palyginti 2014 metų vasarį su 2008-ųjų rugpjūčiu. Tuo labiau kad pagrindinis veikėjas Maskvoje yra tas pats.
Pradėkime nuo 2008 metų rugpjūčio: „George'o Busho nubrėžta linija ant smėlio naktį iš rugpjūčio 11 į 12 dieną, kai jis viešai perspėjo apie, jo žiniomis, ruošiamą oro smūgį Tbilisio oro uostui, padalino Rusijos politinį elitą į „vigus“ ir „torius“. Į tuos, kurie išgirdę buvusio draugo George'o perspėjimą rimtai, valstybiškai sunerimo dėl nelabai (švelniai sakant) skaidrių Rusijos aktyvų Vakaruose (šimtai milijardų dolerių), ir tuos, kuriems į šiuos pinigus visiškai nusispjauti.
Nederėtų idealizuoti nė vienos iš šių grupių, tačiau jas galima pavadinti „globokleptokratais“ ir „nacionalkleptokratais“. Pastarieji – tai ta valdančiosios viršūnėlės dalis, kuri mano, kad rusišką naftą galima pardavinėti ne tik per kompaniją Gunvor, gyventi galima ne tik Londone, o ilsėtis – ne tik Kurševelėje. Tačiau tiek V. Putinas, tiek D. Medvedevas ir artimiausi jų bendražygiai vis dėlto priklauso pirmajai grupei. Tiesa, V. Putinas visada turi galimybę prisijungti prie nacionalkleptokratų ir, vadovaudamas jiems, su triumfu grįžti į prezidento krėslą, kurį savanoriškai buvo palikęs.
Kas laimės šią priešpriešą? Veikiausiai globokleptokratai, tačiau tai bus Pyro pergalė. Jie savo rankomis kiekvieną dieną, kiekvieną valandą valo kelią į valdžią nacionalkleptokratams, keikdami Vakarus. Norėdami pateisinti savo autoritarinį valdymą ir stulbinamus mastus pasiekusį vogimą, jie jau įrodė visuomenei, kad ji yra apsupta siaubingų priešų, kurie ją trokšta sunaikinti, išmokė esą klūpančius ant kelių žmones nekęsti tų priešų. Dabar vis sunkiau šiai elito daliai sekasi aiškinti, kodėl jų žmonos ir vaikai perka rūmus būtent tų prakeiktų, siaubingų priešų valstybių sostinėse.
Tai reiškia, kad nacionalkleptokratams tereikia dienos aiškinamojo darbo ir jie, patriotiškai perkantys nekilnojamąjį turtą Rubliovkoje, Krasnoje Polianoje ar Valdajuje, galės perimti valdžią. Ta diena ateis. Paskutinė Rusijos katastrofos fazė bus būtent tada, kai mes žygiuosime su jų vėliavomis, tvirtai kartodami, kad mūsų niekas nesustabdys.
Ta diena atėjo. Nacionalkleptokratai persitempė į savo pusę V. Putiną. Neatsitiktinai jis jau porą metų vis kartoja, kad elitas privalo pervesti savo piniginius aktyvus į Rusiją. Tiesa, kas nesugeba meistriškai paslėpti savo pinigų, patys kalti. Jų pinigai konfiskuojami, skelbiant šūkį apie kovą su kapitalu, esą gautu neteisėtu būdu.
Bailūs Vakarai neturi jokių kitų priemonių Rusijai spausti, išskyrus bandymą perimti už jos ribų esančius pinigus. Tačiau dabar jau niekas Kremliuje Vakarų nebijo ir net juos niekina. O kaip kitaip gali būti, jei Vakarų valstybių buvę kancleriai ir premjerai stovi eilėje, norėdami įsidarbinti V. Putino dujų kolonėlėse.
„Komersantas“ dar 2008 metais, prognozuodamas Vakarų reakciją į Rusijos agresiją Gruzijoje, rašė: „Kiekviena bedantė rezoliucija, paskelbta rugsėjo 1 dieną, buvo mūsų pergalė. Vyrauja nuomonė, jei mes dabar įveiksime Vakarus, tai toliau žaidimas vyks pagal mūsų taisykles.“ Beje, labai panašiai ir visai teisėtai kadaise svarstė ir naujasis Vokietijos kancleris Hitleris.
Šiandien politinėje darbotvarkėje – Krymo prijungimas prie Didžiosios Rusijos. Nacionalkleptokratai, paversti zombiais savo pačių televizijos, pasakojimų apie fašistus, atėjusius į valdžią Kijeve, jau viskam pasiruošę ir jų niekas nesustabdys. Niekšai, kurie kitados Beslano motinoms patarė pasigimdyti naujų vaikų, tiesioginiame eteryje pasidalino planais, kad specialiosios pajėgos galėtų vienos operacijos metu sunaikinti visus Maidano lyderius.
Beviltiška šiems niekšams bandyti priminti apie Budapešto memorandumą, pagal kurį Rusija yra įsipareigojusi būti Ukrainos teritorinio vientisumo garantas. Neverta klausti, kur jie šį kartą ketina ištremti Krymo totorius. Ar jiems nepakanka Šiaurės Kaukazo, su kuriuo jie jau seniai nebežino, ką daryti? Juk Ukraina nesuskys, o kaip tik susijungs, susivienys prieš „brolišką“ agresiją.
Tačiau paslaptinga ruso siela laukia Šventės. Jai reikalingas olimpiados tęsinys. Reikia, kad priešai bėgtų, o saviškiai švęstų pergales, tylint NVS ėriukams, reikalingas koks nors naujas caras su autoritarinėmis, labai aiškiomis taisyklėmis.
Tai geopolitinio narkotiko poveikis, kuriam, jei jau tapai nuo jo priklausomas, atsispirti nebeįmanoma. Dabar tik pirmyn iki pabaigos: pulkim Sevastopolį, Donbasą, Tbilisį, Revelį iki Penktosios Imperijos, iki tramdomųjų marškinių. Liaudis jau pasiryžusi beprotybei. Rusija jai jau susikaupė.
P. S. Vertėtų prisiminti, kad Niurnbergo procese Ribbentropas buvo pakartas taip pat ir už Austrijos prisijungimą, už Sudetus bei Dancigą.
Pagal „Echo Moskvy“ parengė A. N.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
