"Nacionalinis" susitarimas - tik imitacija

Taip gražias kalbas apie nacionalinį susitarimą vertina Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas ir Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Irina Judina.

Ekspertai.eu šia tema parašyti paskatino tinklapio lprofsajungos.lt priminimas, kad liepos 10 dieną Trišalės tarybos posėdyje bus teikiamas svarstyti Nacionalinio susitarimo 2012-2016 metams projektas, kurį pristatys tarybos narys Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.

“Anot Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovo Trišalėje taryboje Aleksandro Posochovo, šis susitarimas, kurį parengė Investuotojų forumas, yra palankus tik verslui. Jis stebėjosi, kad tokio svarbaus dokumento projektas teikiamas svarstyti vidurvasaryje ir teigė posėdyje pasisakysiąs „griežtai prieš“ jo svarstymą”, - rašo lprofsajungos.lt.

Ekspertai.eu domėjosi, kaip siūlomą nacionalinio susitarimo projektą vertina kitų profsąjungų atstovai.

Vytautas Bakas, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas

Aš nevadinčiau nacionaliniu susitarimu ir to dokumento, kuris buvo pasirašytas 2009 metais. Tiesiog trys pagrindinės profesinės sąjungos dėl kažkokių priežasčių, galbūt kaip nors paskatintos, sutiko su krizės laikotarpio priemonėmis. Bet iš tikrųjų Lietuvoje nėra stiprių profesinių sąjungų, kurios galėtų kvalifikuotai atstovauti samdomus darbuotojus prieš verslą ir labai liberalių nuostatų vyriausybę.

Šį antrąjį susitarimą, kiek suprantu, parengė verslininkai, t. y. Investuotojų forumas ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija. Tai yra lobistinis instrumentas, kad tam tikras verslas – net ne visas, o tam tikros jo grupės – galėtų užsitikrinti sau naudingus sprendimus. Kiek suprantu, jie visoms partijoms teiks pasiūlymą pasirašyti šį susitarimą. Abejoju, ar jame dalyvaus profesinės sąjungos, nes jo sumanymas yra visai kitas. Tai yra daugiau verslo susitarimas su politikais, ir tiek.

Aš sakyčiau, kad toks sektorinis susitarimas tarp verslo ir valdžios neturi nieko bendra su nacionaliniu, o šiuo žodžiu tik spekuliuojama. Nevyksta jokia rimta diskusija, aktyvioji pusė yra Investuotojų forumas ir Verslo darbdavių konfederacija. Šis susitarimas visiškai neapima nei viešo sektoriaus, tokių sričių, kaip kultūra ar švietimas, nei samdomos darbo jėgos, o apima tik tai, kas naudinga tam tikriems žmonėms, kurie save vadina verslo atstovais.

Nacionaliniai susitarimai kuriami visiškai kitaip. Labai daug jėgų skiriama projekto rengimui, į darbo grupes kviečiami įvairių sričių atstovai, vyksta forumai, diskusijos, kurios trunka metus, o gal net dvejus. Aš iš esmės nesuprantu, kodėl valdžia kišasi į verslo ir darbuotojų santykius. Valdžios funkcija yra sudaryti sąlygas tam tikroms grupėms – darbuotojams, darbdaviams, kitoms – tartis per įvairias programas, talkinti organizuojant, samdant specialistus ir pan. Tik sudaryti sąlygas tartis, o ne kištis pačiai ir pasirašinėti susitarimus. Kitas dalykas, jei tai būtų partijų susitarimas dėl tam tikrų ilgalaikių valstybės raidos dalykų, bet tokiu atveju tą dokumentą ir reikėtų vadinti ne nacionaliniu, o politiniu susitarimu.

Manau, kad nacionalinio susitarimo reikėtų, bet tikro. Tačiau problema yra tai, kad tos trys profsąjungos – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Solidarumas, Lietuvos darbo federacija – kurios vadina save centrais, nėra pajėgios tinkamai atstovauti samdomai darbo jėgai. Todėl manau, kad į diskusiją reikėtų kviesti ir ekspertus, kurie domisi šia sritimi ir galėtų sustiprintų dirbančiųjų pusę – tokius, kaip prof. Romas Lazutka, Aušra Maldeikienė. Reikėtų plėsti grupę, kuri rengia projektą, ir kurti tikrą nacionalinį susitarimą.

Irina Judina, Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė:

Manau, kad Investuotojų forumo siūlomas nacionalinio susitarimo projektas yra gražių žodžių ir lozungų kratinys. Turbūt logiška, kad jis gina darbdavių interesus, nes yra užsakytas ir parengtas darbdavių. Projekto autoriai labai džiaugiasi 2009-iais pasirašyto nacionalinio susitarimo rezultatais, kuriais dirbantieji – t. y. kita partnerių pusė - tikrai negali pasidžiaugti.

Projekte matau tikslą sukurti dar vieną valdžiai pavaldžią patariamąją instituciją, kuri neva spręstų kažkokius visos šalies klausimus. Bet ar ta institucija nėra jau sukurta, ar ne tam skirta Trišalė taryba? Juk būtent Trišalė taryba ir yra socialinės partnerystės institutas. Tai kam kurti dar vieną?

Jei kalbėtume apie projekte išdėstytus prioritetus, tai matome, kad pagrindinis šalies interesas – žmonių gerovė – yra nustumtas į paskutinę, ketvirtą, vietą. Akivaizdu, kad verslo interesas bus už jį svarbesnis. Be to, labai norėtųsi, kad deklaruojama partnerystė būtų įgyvendinta ne tik aukščiausiame, bet ir žemiausiame lygmenyje, nes kol kas ant pirštų galima suskaičiuoti socialiai atsakingas įmones, kurios siekdamos pelno neišnaudoja samdomų darbuotojų. Manau, kad šitas projektas yra grynas pelno siekimas ir verslo intersų iškėlimas virš žmonių interesų.

Profsąjungos tikrai neturėtų su tuo sutikti. Todėl mūsų siūlymas – net nediskutuoti šito projekto ir rengti savo. Tik derinant tuos du projektus būtų galima siekti kokio nors susitarimo.

Kalbėjosi Rasa Kalinauskaitė