Mirties ratas įsibėgėja arba pasiutę žmonės

Tai jau nieko nestebina ir tapo kasdieniška. Jei kurioje nors pasaulio šalyje kas nors susprogdino, iššaudė ar išpjovė daug žmonių, be jokio motyvo, šiaip sau, o paskui dar ir nusišovė, tai jau niekieno nebestebina. Netgi tuomet, kai tai padaro vaikai. Kai prieš keletą metų šis reiškinys tik prasidėjo, tai buvo kažkas siaubingo, o dabar tai tapo tiesiog eiline informacija. Ir šis procesas įgauna pagreitį. Jis spartėja, didėja ir ši blogio banga jau ritasi Lietuvos link. Kodėl taip vyksta?

Ogi todėl, kad žmonija įlindo ten, kur jai lįsti nevalia. Per savo kvailumą ir puikybę (ar net „gerų“ ir „teisingų“ paskatų vedama) dalis žmonių nusprendė užimti Kūrėjo vietą ir paeksperimentuoti su likusiais, bandydami juos paversti beveide ir beforme mase, kuri jau būtų ne žmogus, o kažkas neaiškaus. Kažkoks tarpinis variantas tarp gyvulio ir žmogaus. Kam to reikia? Į šį klausimą gerai atsakė profesorius Vytautas Radžvilas.

Yra dvi šio reiškinio priežastys. Pirma – ekonominiai aspektai. Tokia individų masė (žmonėmis jų jau nepavadinsi) – be tautos ir be šeimos – yra labai tinkama šių dienų ekonomikai. Antra priežastis – tai yra savotiškas socialinis eksperimentas, kuris turi parodyti, ar iš tikrųjų žmogų galima perprogramuoti taip, kad vėliau iš jo būtų galima lipdyti ką tik nori ir lengvai valdyti. Norint šiuos tikslus pasiekti, pirmiausia reikia sugriauti viską, kas žmogų daro žmogumi. Tam ir buvo paleistas šis mirties ratas.

Kaip jis veikia? Ogi labai paprastai. Labai kenksmingi žmogui dalykai, tokie kaip valstybės, tautos, šeimos, tikėjimo (religijos) ir galiausiai paties žmogaus suardymas ir sunaikinimas, pateikiami kaip geri ir puikūs. Visos seksualinės revoliucijos, seksualinių mažumų propaganda, prisidengiant tolerancija, abortų ir narkotikų legalizacija bei „gender mainstreaming“ filosofija yra mirties nuosprendis pačiam žmogui ir visai žmonijai. Beje, šių idėjų propaguotojams – taip pat, tik jie per savo kvailumą to dar nesupranta.

Šiam reikalui propaguoti ir įdiegti į žmonių sąmonę pasitelkiama žiniasklaida, politikai, kažkokie pseudo mokslininkai su pseudo teorijomis bei labai gudrios ir nepastebimos socialinės-psichologinės programos, kurios iš esmės yra skirtos žmogui perprogramuoti, pakeičiant jo suvokimą taip, kaip reikia manipuliatoriui.

Šios programos yra įvairios. Dažniausiai naudojamo programa – Overtono langas. Man, kaip žmogui, kuris išmano šiuos dalykus, akivaizdžiai matyti, jog šie procesai įgauna didėjantį pagreitį. Aš neaprašinėsiu šio proceso mechanizmų, nes būtų neįmanoma to padaryti, tačiau užtenka pažiūrėti į tai, kaip, pavyzdžiui, katalikiškoje Airijoje po kelerių metų intensyvaus programavimo didžioji visuomenės dalis pasisakė už tos pačios lyties asmenų santuokas, nors prieš keletą metų apklausų duomenys rodė, kad 80 procentų gyventojų buvo prieš tokias santuokas.

Šiame mirties rate naudojama viskas: televizija su savo bukinančiomis, propaguojančiomis smurtą ir seksą bei įvairius iškrypimus laidomis, kitos žiniasklaidos priemonės, oponentų išjuokimas, teisėsauga ir politikai. Pastarieji privalo priimti reikalingus teisės aktus, kurie įteisina visą šį absurdą ir  kad prieš manančius kitaip būtų galima naudoti prievartą ir reikalui esant taikyti įvairias sankcijas. Visa tai, kaip ir minėjau, daroma prisidengiant pačiais geriausiais siekiais žmonijos labui. Tačiau vietoj norimo rezultato – paklusnios beveidės masės – gaunamas visai kitas, labai nepageidautinas rezultatas. Žmonės netampa gyvuliais, nes jie tapti jais tiesiog negali, bet jie tampa blogesni už gyvulius.

Žmogus po tokio ilgalaikio smegenų apdorojimo ir bandymo gyventi taip, kaip jam įdiegė tam tikros suinteresuotos grupės, tampa tarsi pasiutęs šuo – save ir kitus naikinti pasiruošęs padaras. Jis nebijo mirties, nes jo viduje jau seniai tokia kančia ir toks pragaras, kad mirtis jam yra tik išsigelbėjimas. Tačiau šią būseną visada lydi didelė neapykanta visiems aplinkiniams, todėl prieš nusižudydamas jis nusprendžia dar ir „pasilinksminti“ šaudant, nuodijant ar kitaip naikinant (pavyzdžiui, nukreipiant lėktuvą į Alpes) kitus žmones. Valstybės vadovai tik tradiciškai paaimanuoja dėl eilinės įvykusios nelaimės pareikšdami užuojautą aukų artimiesiems ir pasiūlydami ką nors sugriežtinti arba patobulinti.

Tačiau problema yra giluminė, todėl paviršiuje ji yra nematoma ir nesuprantama. Žvelgdami į paviršių mes tik galime konstatuoti pasekmes –– žmogus iššaudęs ar kitaip nužudęs daug žmonių tiesiog sirgo depresija, prarado darbą, mylimą žmogų, gėrė, jį slėgė vienatvė ir panašiai. Giluminė ir esminė priežastis yra kita. Reikalas tas, kad šio mirties rato ar perprogramavimo „dėka“ yra pažeidžiama pagrindinė žmogaus struktūra, kuri vadinama siela arba pasąmone (žinoma, teisingiausia ją vadinti siela, pasąmonę miniu tik todėl, kad straipsnis būtų suprantamas ir netikintiems žmonėms).

Todėl ką tik minėtos pasekmės  atsiranda kaip šio pažeidimo rezultatas ir vien tik psichologinė pagalba ar įvairios socialinės programos yra  visiškai neveiksmingos. Psichologija ir sociologija yra tik  paviršius, o šioje srityje mes susiduriame su klausimais, kuriuos sprendžia teologija. Taigi šis pažeidimas žmogui padaro tai, ką pasiutligė gyvuliui – jis tampa pasiutusiu, save ir kitus naikinančiu padaru.

Ir ši liga, šis procesas sparčiai plinta prarydamas ir sunaikindamas net pačius šio proceso sumanytojus. Neseniai pasirodė statistiniai duomenys, kuriuose sakoma, kad nuo tokio tipo žudymų žūsta ženkliai daugiau žmonių nei nuo terorizmo. Beje, tokie žmonės tampa lengvu taikiniu ir patiems teroristams, verbuojantiems naujus narius. Pažiūrėkite, kiek žmonių iš viso pasaulio plūsta į naują teroristinį darinį – Islamo valstybė.

Vienas žymus rusų disidentas, sovietinio režimo ištremtas iš šalies, neseniai pasakė: „Genderizmas baisiau už komunizmą“. Žinoma, totalitarinėse valstybėse viskas aiškiau. Režimas, kuris tave engia, akivaizdus, todėl priešas matomas. Liberalizme (tokiame stipriai iškreiptame) viskas supainiota, nes priešas užsimaskavęs ir veikia labai rafinuotai, griaunantį poveikį žmonėms pateikdamas kaip kovą su smurtu, kovą už žmonių teises bei jų gerovę.

Prieš prasidedant paskutinei stadijai, kuomet žmogus jau atvirai naikina kitus ir pats nebijo mirti, t. y. tampa „pasiutusiu“, visuomenėje atsiranda tam tikri apie artėjančią pasiutligę perspėjantys ženklai. Kitaip tariant, ligos simptomai, kuriuos matome tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Jie pasireiškia tuo, kad žmones masiškai kankina depresija, visuomenėje dažnėja patyčios (ir ne tik tarp vaikų – vaikai juk tik kopijuoja suaugusiuosius). Taip pat didėja neviltis, vis daugiau žmonių nesuvokia gyvenimo prasmės, stokojama teisingumo, auga savižudybių bei įvairių priklausomybių skaičius.

Lietuvoje matomi visi šie požymiai, tad tuoj nuskambės ir paskutinis akordas – prasidės atviras vienas kito naikinimas be priežasties. Tiksliau jau prasidėjo. Prisiminkim visai neseniai žiniose rodytus reportažus, kaip nežinomas šaulys smaginasi šaudydamas žmones prie prekybos centrų arba kaip piktas ir išgėręs kaimynas šaudė pro savo langą į savo kaimynūs ir buvo rimtų sužalojimų. Ir tokie atvejai tik dažnės.  Beje, kaip ir kitose šalyse, tokie naikinimo ir susinaikinimo aktai bus dažni mokyklose, nes vaikų psichika pažeidžiama greičiausiai.

Pažiūrėkite, kas dabar darosi mokymo įstaigose – internete pilna vaizdo įrašų, kuriose žiauriai smurtauja paaugliai. Ir šio proceso jokiomis socialinėmis, ekonominėmis, psichologinėmis ar medicininėmis programomis nesustabdysi. Nors tai daryti reikia, bet to neužteks. Labai juokingai, nors tiksliau apgailėtinai, atrodo tokie bandymai, kaip  akcija „Savaitė be patyčių“ bei kitos panašios priemonės. Negi nesimato to, kas akivaizdu – jokios programos neveikia ir situacija tik blogėja.

Beje, Sovietų Sąjungoje panašus eksperimentas jau buvo pradėtas ir baigėsi visišku krachu, kurį vos spėta sustabdyti. Ir tai buvo lengvesnė forma nei ta, kurioje dalyvaujame mes. Sovietai savo gyvavimo pradžioje paskelbė kažką panašaus į tai, ką mes vadiname seksualine revoliucija. Po dešimties metų jų valstybė viršijo visus rekordus pasaulyje venerinių ligų plitimo ir beglobių vaikų skaičiaus augimo srityse. Taip pat atsirado didelių problemų su žmonėmis, tiksliau jų morale. O kai pakrinka moralė, netrukus pakrinka ir žmogaus psichika. Ši grandininė reakcija yra tokia pat akivaizdi, kaip akivaizdu, kad po rudens ateina žiema. Todėl nenorėdami susisprogdinti iš vidaus jie šį eksperimentą skubiai nutraukė. O mes vis dar linksminamės, tiksliau mus vis dar linksmina.

Norint sustabdyti šį viską naikinantį mechanizmą, reikia bendro kryptingo ir sisteminio darbo. Jame turi dalyvauti mokslininkai, dvasininkai, žiniasklaida, politikai bei visuomenės atstovai. Visa tai turi būti organizuota, o ne vykti chaotiškai. O svarbiausia, reikia žinių ir valios. Tačiau prieš tai reikia gerai suvokti, į kokią padėtį mes pakliuvome.

Šio mus naikinančio proceso eigoje žmonės bunka ir klaiksta ne dienomis, o valandomis. Baigiame sunaikinti paskutinius sveiko proto likučius, kurie dar liko tarp tikinčių žmonių. Štai, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse religija jau tampa tiesiog lengvu folkloriniu reiškiniu, skirtu palinksminti žmogų. Tai panašu į tai, jeigu pas mediką atėjusiam vėžiu sergančiam žmogui gydytojas vietoj gydimo papasakotų anekdotą, duotų vaistų nuo skausmo ir su šypsena, patapšnojęs per petį, pasakytų, kad viskas bus gerai. Šiuo metu tiek katalikai, tiek stačiatikiai patiria didelį spaudimą, o nemaža dalis protestantų, kaip jau minėjau ypač Skandinavijos šalyse, jau „atsigulė“ po šiuo viską traiškančiu buldozeriu.

Dabar norėčiau atkreipti dėmesį tų, kurie dalyvauja įsukant šį mirties ratą, – tai žurnalistai, mokslininkai, politikai bei kiti veikėjai. Aišku, kreipiuosi į tuos, kurie dar šiek tiek geba mąstyti ir konstruktyviai diskutuoti, kadangi likusieji yra gana riboto proto ir fragmentinio mąstymo. Jie tesugebėtų mane apšaukti homofobu, netolerantišku (nesuvokdami net šių žodžių prasmės), kvailu ir pagrasinti teismais  arba, geriausiu atveju,  pabandytų kaip nors pašiepti.

Taigi, gerbiamieji, reikalas tas, kad šis procesas paliečia visus be išimties – taip pat ir jo kūrėjus, sekėjus ar propaguotojus, t. y. jus. Žmogus gali pasidaryti dešimt lyties keitimo operacijų, aštuonis kartus tuoktis ir penkis kartus skirtis su tos pačios (ar skirtingos) lyties atstovu, tačiau laimingu jis netaps. Jis bus depresuojantis, sutrikęs ir pasiklydęs gyvenime žmogus, turintis aibes priklausomybių ir galų gale panoręs baigti gyvenimą savižudybe, o prieš tai dar galbūt nužudys keletą netyčia pasitaikiusių žmonių.

Visa tai jis padarys prieš tai apkaltinęs visuomenę netolerantišku elgesiu, nors tai gali būti pati tolerantiškiausia valstybė pasaulyje (pavyzdžiui vienas iš atvejų JAV), arba teigdamas, kad tokiu žiauriu būdu jis nori atkreipti dėmesį į kokią nors problemą (Breiviko istorija). Pretekstų ir paaiškinimų bus šimtai, nors dažnai šiuos nusikaltimus žmonės darys (daro) tiesiog be paaiškinimų.

Žmogus gali būti laimingas ir visuomenė gali būti sveika tik atsakius į tris pagrindinius klausimus: „Kas aš toks?“, „Kur aš einu?“ ir „Ko galiu tikėtis?“ Atsakyti į šiuos klausimus be Kūrėjo sąvokos, be tikėjimo, be religijos yra tiesiog neįmanoma. Žinoma, nemaža dalis tikinčiųjų ir net dvasininkų taip pat plaukioja paviršiumi ir nesuvokia tikėjimo esmės, todėl net laikydami save tradicinių vertybių puoselėtojais ir tikinčiais žmonėmis jie lygiai taip pat gali turėti prieš tai mano aprašytų problemų. Ir mes žinome nemažai tokių pavyzdžių. Tačiau tai kita (nors ir labai svarbi) problema,  kurios šiame straipsnyje nenagrinėsime.

Net jeigu jūs šiuo metu galvojate, kad visa tai yra nesąmonė, nes jaučiatės puikiai ir gyvenime jums labai sekasi (džiaugiatės gerai kritusia korta) – jūs esate protingas, energingas ir beveik laimingas – neapsigaukite, nes galite net nespėti tapti pamišusiu, praradusiu viltį, sutrikusiu, pakliuvusiu į priklausomybių spąstus, depresuojančiu, žudančiu ar besižudančiu žmogumi. Kodėl? Ogi todėl, kad jais tampa vis daugiau kitų visuomenės narių.

Taigi, būk labai atsargus sėsdamas į lėktuvą, nes jo pilotas greičiausiai jau serga užslėpta depresijos forma ir jo tikslas – „nutupdyti“ lėktuvą tiesiai į kalnus. Būk atsargus vesdamas vaiką į mokyklą, nes net jei ten iš jo nesityčios ir jam nepakriks psichika, tikėtina, kad nemažai daliai jo klasiokų jau bus pakrikusi psichika ir kuris nors iš jų tikrai atsineš peilį arba pistoletą. Taigi tavo vaikas gali iš mokyklos jau ir negrįžti. Būk atsargus eidamas pas gydytojus, nes kažkuris iš jų džiugiai besišypsodamas tau duos vaistų, nuo kurių tu mirsi, ir jis tai padarys sąmoningai net nebijodamas teisinių pasekmių.

Būk atsargus eidamas gatve ne tik ten, kur pilna chuliganų, bet ir kai pamatysi policininką, nes jam jau seniai nesinori gyventi, tik prieš nusižudydamas tyliai (kaip tai padarė daugelis jo kolegų), jis tai padarys su triukšmu, linksmai, o tu kaip tik eini pro šalį. Žiūrėk, su kokia keista šypsena jis į tave žiūri, o ranka jau siekia pistoleto.

Štai toks mirties ratas įsibėgėja. Jei netiki tuo, kas parašyta, šiek tiek luktelk ir įsitikinsi. Tai tas pats, kas netikėti, kad egzistuoja traukos dėsnis. Jis egzistuoja ir veikia tiek tuos, kurie juo tiki, tiek tuos, kurie netiki. Taip pat ir tave – tokį protingą, šaunuolį – jis būtinai paveiks. Kokia forma? Vienas Dievas žino.

P.S.

Šį kartą velnias nusprendė nesimaskuoti ir vietoj linksmo komikso herojaus su aptemptu triko nusprendė parodyti savo tikrą, liguistą, mirtį nešantį veidą. Jei vis dar jo nematai, nepergyvenk – greitai pajusi stiprią, puvėsiais ir nuodais dvokiančią smarvę, sklindančią iš jo pražiotų, išpuvusių nasrų. Tuomet jis, išsiviepęs ir klaikiai šypsodamasis, ironiškai tau pasakys: „Na, netikėjai manimi, o aš štai…  atėjau…“ Tik  tada jau bus per vėlu.