Mes pradėjome statyti ir tebestatome valstybę ant melo pamatų

Leidyklos „Gairės“ direktoriui, publicistui Povilui MASILIONIUI didžioji dalis blaiviai mąstančių tautiečių, neabejingų savo šalies likimui, turėtų jausti didžią pagarbą bei dėkingumą jau vien už Tautos didžiavyrių disidentinę literatūrą – Liudo Dambrausko, Stasio Stungurio, Vytauto Skuodžio ir kt. šioje Vilniaus leidykloje išleistas knygas, o taip pat už šviesios atminties rašytojo Vytauto Petkevičiaus trilogiją – „Durniu laivas“, „Durniškės“, „Prakeiktieji ir pateptieji“, kurios demaskuoja tariamai „nepriklausomoje“ Lietuvoje tvirtai įsišaknijusį politinės korupcijos, autokratinį LANDSGRYBINĖS valdžios režimą.

Štai kaip pats P. Masilionis charakterizuoja savo darbą ir jį puolančius landsbergistus: „Likimas taip patvarkė, kad jaunystės svajonei poezijai (nesvarbu, ar tai būtų lyrika, ar satyra) alinančių darbų verpete beveik neliko vietos. Dar kurį laiką raminau save: sulauksiu šešiasdešimties ir nė dienos nebetarnausiu – likusius gyvenimo metus atiduosiu sau, t.y. kūrybai. Kontrrevoliucija sumaišė tuos mano planus. Ne tik dėl to, kad iš elgetiškos kapitalistinės Lietuvos pensijos pasidarė sunku pragyventi. Kai dauguma buvusių mano bendražygių užsidarė savyje arba kaip prostitutės parsidavė kontrrevoliucijai, aš tariau sau žodį: priešintis – kiek tai buvo įmanoma – laukinio kapitalizmo siautėjimui. Kairiosios minties laikraštis „Opozicija“, žurnalas „Gairės“, oficialiajai kapitalizmo ideologijai svetimų knygų leidyba... Po kontrrevoliucijos pergalės su draugais įkurtoje „Politikos“ (UAB „Politika“), o vėliau – ir „Gairių“ (UAB „Mūsų gairės“) leidyklose jau išleista per 150 knygų, kurių didžioji dalis nepaprastai siutina landsberginius netolimos istorijos perrašinėtojus ir kapitalistinio gyvenimo būdo liaupsintojus.

Visa laimė, kad šių dienų „europėjančioje“ Lietuvoje politinė  kairiosios minties cenzūra, kol kas, dar neįsigalėjo, tačiau ekonominį  presingą jaučiame nuolat. Mūsų leidyklas vis dažniau „pamiršta“ kultūros rėmimo fondai, mūsų išleistų knygų beveik neperka dauguma landsbergininkų ir politinių apsidraudėlių vadovaujamų bibliotekų.“

Atidesni LL skaitytojai turbūt atkreipė dėmesį, jog „Laisvo laikraščio“ redakcija jau eilę metų bendradarbiauja su „nešukuotos publicistikos“ autoriumi, žurnalistu ir leidėju Povilui Masilioniu, atliekančiu išties kilnų, svarbų ir atsakingą darbą Lietuvai, prisitaikėliškoje visuomenėje išdrįstančiu tarti aštresnį TIESOS žodį savo oponentams – prolandsberginiams „patriotams“ (kuriuos, beje, demaskuoja ir dvi J. Ivanausko leidykloje „Gairės“ išleistos knygos: „Dar kartą apie landsbergizmą“, 2012 m. ir „R. P. Vardan ko?..“, 2016 m.).

Būtent už principingą pilietišką poziciją, leidžiant disidentinę literatūrą, 27-taisiais Lietuvos „nepriklausomybės“ metais garbaus amžiaus sulaukusiam leidėjui P. Masilioniui tenka lankytis Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-čiame skyriuje, kur šiuo metu jam yra kurpiama baudžiamoji byla už vasario mėn. UAB „Mūsų gairės“ išleistą žinomos rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „IŠDAVYSTĖS KAINA“. Vos tiktai pasirodžius minėtam leidiniui, kuriame „kitokiu kampu“ nušviečiami Sausio 13-osios įvykiai, visas knygos tiražas kuo skubiausiai, kovo 8 dienos rytą buvo konfiskuotas.

Kas galėtų paneigti, jog Lietuvoje įsigalėjusio LANDSGRYBINIO autokratinio valdžios rėžimo „patriarchas“ – „Dėdulė“ V. Landsbergis, kurio „tėviškais patarimais“, be abejo, mielai naudojasi ir Raudonoji Lietuvos Dalia, nėra suinteresuotas baudžiamojo pobūdžio akcijomis pažaboti TIESOS žodį?!..

Žurnalistas, leidėjas Povilas MASILIONIS: „Nors didžioji dalis knygos tiražo kratos metu buvo konfiskuota, tačiau internete, kiek man teko girdėti, jau plinta knygos „Išdavystės kaina“ kopijos, todėl norintieji galės susipažinti ir su leidėjų pozicija, ir su pačios knygos turiniu. Susipažinti ir susidaryti savo nuomonę.

Šių eilučių autoriaus nuomonė daugiau negu aiški: tiek 1991 metų sausio įvykiai, tiek tų pačių metų liepos 31-osios Medininkų žudynės sąmoningai nesistengiamos objektyviai ištirti – paslaptingai dingsta dokumentai, oficialioms versijoms nenaudingi liudininkų parodymai, o nuo 2000-ųjų metų, Seime priėmus konservatorės-krikdemės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės parengtą Baudžiamojo kodekso papildymą 170² straipsniu, iš viso darosi problematiška kalbėti tomis temomis. Bet kalbėti reikia, nes negalima pastatyti laisvos demokratinės valstybės ant melo pamatų!..

2012-aisiais metais, surinkęs gausią informacinę medžiagą, „Laisvame laikraštyje“ išspausdinau tiriamosios žurnalistikos straipsnį „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, kuris vėliau publikuotas mano „nešukuotos publicistikos“ knygoje „Gyvenimo gabalai“. Tame straipsnyje buvo tokios išvados:

1. Naujoji Seimo koalicija turėtų panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (…) 170² straipsnį, draudžiantį net diskusijas mūsų artimos praeities temomis.

2. Lietuvos generalinė prokuratūra privalėtų atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-2-1999 (vadinamųjų perversmininkų bylą, – P. M.), paaiškėjus naujoms aplinkybėms (iš keturių BPK 444 straipsnyje nurodytų aplinkybių net trys „tempia“ į tą pusę).

Deja, nei buvusioji Seimo koalicija, nei Generalinė prokuratūra nesivargino išsklaidyti visuomenėje stiprėjančių abejonių Sausio 13-osios įvykių, kaip ir Medininkų žudynių, tyrimo objektyvumu, nors, pavyzdžiui, apie pastarąjį „tyrimą“ laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė parašė, o kita mūsų leidykla – „Gairės“ – išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu“ (V., 2014).

O tauta tyli, bijo protestuoti. Kyla įspūdis, kad Lietuvoje, emigravus iš jos aktyviausiai visuomenės daliai, jau beveik niekam neberūpi, kad mes pradėjome statyti ir tebestatome valstybę ant melo pamatų!.. Todėl tegu kaip priesakas mums, dar likusiems Lietuvoje aktyvesniems piliečiams, nuskamba arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas iš Seimo tribūnos šių metų Kovo 11-osios minėjime: „Laisvę reikia statyti ant tiesos, dorybių, ypač meilės ir pagarbos žmogui, uolos“. To kaip tik ir pasigendame nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje! Ir dar stebimės, kodėl bėga iš jos žmonės.

Prieš kažkiek metų dar buvo viltis – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau kai ji susigiedojo su Vytautu Landsbergiu, gero nebelauk!..

Dalį knygos „Išdavystės kaina“ tiražo išdalinau draugams ir pažįstamiems nemokamai, nes knygynai, į kuriuos iki šiol kreipėmės, pabijojo paimti jas platinti. Viena knygyno direktorė vis tiktai prasitarė, kodėl tokių knygų neima: pastaruoju metu pradėta tikrinti knygynus, ar nėra juose įtartinų leidinių, o kelios knygos net buvo nuimtos nuo prekystalių. Štai kokia ta demokratija nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje! Gal ir vėl teks leidėjams sugrįžti į tik prosenelių prisiminimuose gyvus knygnešių laikus? Gal…“

Lietuvoje cenzūros uždraustos bei konfiskuotos Galinos Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ LEIDĖJO ŽODIS

Įdomu pastebėti, kad ši Galinos Sapožnikovos knyga pirmiausia pasirodė italų kalba 2016 metais. Mat jos atsiradimą paskatino žinomas italų žurnalistas Džuljeto Kjezo, kuris ir padėjo ją išleisti bei parašė tai knygai įžangą (itališkojo leidimo „Lietuviškasis sąmokslas: kaip žlugo Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“ įžanga spausdinama šioje knygoje vietoje epilogo, – red.).

Išleidus knygą Italijoje ir ruošiantis ją pristatyti visuomenei Romoje, sulaukta isteriškos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos, o vėliau, pristatant ją Milane, įsijungė ir Lietuvos ambasadorė Italijos Respublikoje Jolanta Balčiūnienė. Anot jos rašytinio pasipiktinimo, išsiųsto Italijos-Rusijos asociacijos direkcijai, „Lietuvos Respublikos ambasada griežtai nepritaria šios knygos, kurią parašė asmuo, pripažintas Lietuvoje nepageidaujamu asmeniu, pristatymui“, nes joje išdėstyti faktai bei jų komentarai yra „propaganda ir dezinformacija“, kurios „negali būti laikomos alternatyviu požiūriu“. Kitaip sakant, grubiai paminamos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, kad negali būti ribojamas ar baudžiamas informacijos paskelbimas, kai ji buvo „anksčiau paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse, jeigu ši informacija nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse“, arba ši informacija „pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas“.

Bene solidžiausią informaciją bei komentarą apie surengtas sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto civilių žmonių žudynes, įvykdytas norint sukompromituoti tarybinius karius bei pagreitinti Tarybų Sąjungos žlugimą, pateikė savo knygoje „Durnių laivas“ (V., 2003) žinomas lietuvių rašytojas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų Vytautas Petkevičius. Jo tvirtinimu, sausio 13-osios aukos guli ant tų žudynių organizatorių „V. Landsbergio ir A. Butkevičiaus sąžinės“.

Išleidus V. Petkevičiaus knygą, kilo nemažas triukšmas, tačiau ši informacija ir rašytojo komentaras ne tik nebuvo paneigti, bet ir pasipildė kitų autoritetingų asmenų liudijimais, šiandien vadinamais „propaganda ir dezinformacija“, bei paviešintais kai kuriais alternatyviais sausio 13-osios įvykių, o vėliau – ir policininkų bei muitininkų žudynių Medininkuose dokumentais.

Tai tęsėsi tol, kol Respublikos Seime šalies Baudžiamasis kodeksas nebuvo papildytas 170² straipsniu, draudžiančiu net diskusijas mūsų artimos praeities temomis. Taip, nusivalius kojas į jau minėtąjį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, imta persekioti kitaminčius, tarp kurių buvo ir tuometis Socialistinio liaudies fronto vadovas Algirdas Paleckis (apie tai irgi rašoma Galinos Sapožnikovos knygoje).

Leidyklos „Politika“ darbuotojai, iš isteriškos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reakcijos sužinoję apie Romoje išleistą Galinos Sapožnikovos knygą, ieškojo galimybių susipažinti su jos turiniu. Pavyko gauti (deja, ne Lietuvoje!) jau rusiškąjį 2016-ųjų metų leidimą, kurio pavadinimas – „Kas ką išdavė: kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją gelbėti“.

Perskaičius šią knygą, nuspręsta išversti ją į lietuvių kalbą ir su tomis „pavojingomis“ mintimis supažindinti Lietuvos gyventojus, o tarp jų – ir tiesioginius 1991 metų sausio 13-osios įvykių dalyvius. Skelbiant tas mintis, pasiremta – kaip patikimu skydu – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią 1995 metų balandžio 27 dieną yra ratifikavęs Lietuvos Respublikos Seimas. Tos Konvencijos 10-ojo straipsnio 1-oji dalis skelbia: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“. Kaip tiksliai ši nuostata sutampa su prancūzų rašytojo ir filosofo, vieno iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų Voltero vaizdingai išsakyta pozicija, pasiekusia mus iš beveik pustrečio šimto metų glūdumos: „Šimtą kartų nesutinku su Jūsų nuomone, bet pasiryžęs tūkstantį kartų atiduoti gyvybę už tai, kad Jūs tą nuomonę galėtumėte nevaržomai išsakyti“. Tos pozicijos jau trečiąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį nenukrypstamai laikosi abi mūsų leidyklos – „Politika“ ir „Gairės“.

Žinoma, tūkstantį kartų paaukoti gyvybės neteks, tačiau vieną kartą – kas gali paneigti tokią galimybę. Juo labiau, kai ištisą ketvirtį amžiaus Lietuvoje nebaigiamos (net nepradedamos!) objektyviai ištirti 1991-ųjų metų sausio 13-osios, tų pačių metų liepos 31-osios (Medininkų) žudynės, vėlesnės kai kam neįtikusių asmenų paslaptingos mirtys, – net pradanginant dokumentus bei vertingus liudininkų parodymus ir iškeliant absurdiškas versijas.

Vis tvirčiau formuojasi nuomonė, kad tai yra globalaus masto nusikaltimai (Prisiminkime iš naujesniųjų, pavyzdžiui, 2014-ųjų metų ukrainietiškojo Maidano snaiperių surengtą mėsmalę!..). Todėl verta nepamiršti dar 2005-aisiais metais šveicarų tyrinėtojo Danielio Gansero paviešintų skandalingų istorijų apie Europoje po šaltojo karo paliktų slaptų NATO teroristinių grupuočių veiklą (Daniele Ganser. Nato‘s secret armies: Operation Gladio and terrorism in Western Europe. London & New York, 2005). Tolesniam tų slaptų teroristinių grupuočių tyrinėjimui, be abejo, pasitarnaus ir ši Galinos Sapožnikovos knyga.

Povilas MASILIONIS

Teisininkas Jonas KOVALSKIS: „Pačios niūriausios prognozės tampa realybe užveidrodinėje karalystėje!..“

„Kaip visi žinote, Lietuvos valdžia įžvelgė šioje knygoje mirtino pavojaus grėsmę valdančiajam elitui, todėl 2017-03-08 į leidyklos UAB „Mūsų gairės“ patalpas užgriuvo būrys iki dantų ginkluotų VSD agentų ir policijos pareigūnų, kurie visą G.Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražą konfiskavo, o knygos leidėjui P. Masilioniui iškėlė baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 str. „Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“. Tokiu drastišku žingsniu Lietuvos valdžia pademonstravo, kad atsisako tokių principų, kaip žmogaus teisė turėti savo nuomonę įvairiais klausimais ir laisvai ją reikšti, privačios nuosavybės neliečiamumo principo, piliečių lygybės prieš įstatymą, įstatymo viršenybės ir kitų pamatinių demokratinės, teisinės, liberalios visuomenės principų.

Bet kokios valstybinės valdžios vertę ir turinį nusako jos gebėjimas užtikrinti lygias teises visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo asmens rasės, tikėjimo, socialinės ar turtinės padėties, religijos ar politinių įsitikinimų. Iš esmės, kitais žodžiais tariant, valdžios vertė gali varijuoti nuo labai didelės iki labai mažos priklausomai nuo to, kieno interesus ji gina – visos visuomenės, tam tikros grupės ar valdančiojo elito? Valdžia gina viešą interesą, tarnauja visai visuomenei, įgyvendina teisingumą – socialinį, ekonominį, istorinį, - ar saugo valdančio elito dominuojančią padėtį nuo visuomenės kontrolės?..

G. Sapožnikovos knygos „Išdavystės kaina“ tiražo konfiskacijos faktas – tai toks drastiškas valstybinės valdžios galios pasireiškimas, kai valdžia atvirai atsiriboja nuo tautos ir save priešpastato tautai!.. Iš kitos pusės, valdžios pasirinktas drastiškų represijų kitaminčiams taikymo kelias rodo valdžios silpnumą, nesugebėjimą apginti savo poziciją priimtinomis demokratinei visuomenei priemonėmis ir tokios valdžios neįgalumas sąlygojo jos perėjimą prie melo ir teroro didinimo visuomenėje taktikos. Tai yra valdžios pavojingas kelias į valdžios legitimumo praradimą, valdžios uzurpavimą.

Žodžio laisvės apribojimais ir draudimais siekiama apriboti nepatogios valdžiai tiesos paieškas, o tai, kaip rodo istorinė įvairių šalių patirtis, yra valdžios kelias į savižudybę.

G. Sapožnikovos knygoje „Išdavystės kaina“ išdėstyta 1991 metų sausio 13 d. įvykių interpretacija yra tos knygos herojų požiūris į tragiškus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykius. Tų įvykių tiesioginiai dalyviai savo interviu, įvairiu laiku duotais G. Sapožnikovai, išsako savo požiūrį į tuos įvykius ir tų įvykių kitus aktyvius dalyvius. Bet kokiu atveju jie turi būti išklausyti, jeigu valstybė save laiko demokratiška. Tačiau Lietuvoje šių žmonių jau 27 metai valdantysis elitas nenori klausyti dėl to, kad atsisakius melo ir mitologijos iškyla reali grėsmė pačiai valdančiajai mikroskopinei mažumai, kuri visus savo uždarame, siaurame rate priimtus sprendimus, katastrofiškus savo pasekmėmis Lietuvai padarinius, vadina Lietuvos ir lietuvių tautos pasirinkimu.

JAV įvykdytos visame pasaulyje įvairiose šalyse „spalvotos“ revoliucijos, valstybiniai perversmai, „arabų pavasariai“ ar, neretai, atviros karinės agresijos į suverenių šalių teritorijas yra labai panašios į G. Sapožnikovos knygoje minimo „spalvotų“ revoliucijų technologo JAV politologo Džino Šarpo sukurtą perversmų technologiją – visur sukuriama dirbtinio nepasitenkinimo teisėtos valdžios veiksmais atmosfera, visur šią neapykantos atmosferą visuomenėje kuria arba nacionalistiniai arba religiniai fanatikai, visada yra užgrobiamos masinės informacijos priemonės, per kurias intensyviai transliuojamos destruktyvios, savižudiškos idėjos. Atmosfera įkaitinama iki tokio laipsnio, kai žmonės išeina į gatves, kur juos pasitinka niekam nežinomi ir nežinia iš kur atsiradę snaiperiai, kurie šaudo į minią, o atsakomybė dėl aukų suverčiama tiems, kurie gina įstatymą ir viešąjį interesą.

Po to valdžią užgrobia būtinai proamerikietiškų grupelė veikėjų, kurie sugriauna jau pagal savo priimtus įstatymus ir iš JAV gautas Miltono Fridmano rinkos liberalizavimo rekomendacijas tos šalies, JAV organizuoto valstybinio perversmo aukos gyvavimo pagrindą ekonomiką, kultūrą, tradicijas ir, begėdiškai manipuliuodama visuomenės sąmone, iš esmės padaro tokią valstybę-auką bevaliu įrankiu JAV-Vakarų globalistų rankose jų geopolitinėje kovoje prieš laisvas nuo Vakarų diktato ir savarankiškas pasaulio valstybes, tokias kaip Rusija ar Kinija. Pačioms tautoms, kaip mes matome Ukrainos, Sirijos, Libijos, Pabaltijo valstybių bei kitų valstybių pavyzdžiu, tai yra susinaikinimo ir savižudybės kelias, kuris naudingas tik mažai grupelei JAV kolonijos administracijos veikėjų.

Lietuvos valdžios vykdoma politinių represijų ir susidorojimų su kitaminčiais ir kitataučiais vidaus politika, kuri pasireiškė ir šios knygos konfiskavimo istorijoje, yra nuosekli, kryptinga, jau ketvirtis amžiaus valdymo praktika. Knygoje „Išdavystės kaina“ minimos „raudonųjų profesorių“, Šumsko politinės baudžiamosios bylos, valdžios struktūrų nuolat vykdomos viešos visuomenės bauginimo akcijos, kratos, poėmiai prieš aktyvius piliečius, baudžiamosios bylos LR BK 170-2 str. pagrindu yra grubių žmogaus teisių pažeidimo pavyzdžiai, kurie niekaip nesiderina su demokratinės valstybės įvaizdžiu.

Pažymėtina, kad Lietuvoje nebuvo iškelta nei viena baudžiamoji byla dėl nacistinės Vokietijos okupacijos metu padarytų nusikaltimų žmoniškumui ar jų neigimo atvejų – visos baudžiamosios bylos buvo keliamos išimtinai „sovietinės“ okupacijos neigimo faktų pagrindu. Ir tai dar kartą įtikinamai parodo, kad Lietuvos valdantiesiems Niurnbergo Tribunolo pripažinta nusikalstama nacistinė ideologija ir praktika yra artima ir priimtina?..

Pačios niūriausios prognozės tampa realybe užveidrodinėje karalystėje. Pradžioje uždraudžiama istorija. Už kalbas apie istorinius faktus valdantysis korumpuotas vasalinis JAV tarnaujantis elitas visuomenei nustato administracinę, baudžiamąją atsakomybę. Turėti savo nuomonę ir laisvai reikšti alternatyvią nuomonę – draudžiama. Alternatyvios informacijos šaltiniai paskelbiami priešiškais ir uždaromi. Kitaminčiai, pacifistai, kurie reikalauja, kad įstatymai būtų gerbiami ir jų griežtai laikomasi, kad valdžia nevogtų, o masinės dezinformacijos priemonės nemeluotų, paskelbiami valstybės priešais, tampomi po teismus, teisiami, represuojami.

Atkirstai nuo alternatyvios informacijos visuomenei intensyviai formuojamas išorės priešo, su kuriuo reikia kovoti, įvaizdis. Išgąsdinta, suklaidinta, vietinio elito nuskurdinta visuomenė intensyviai mokoma neapkęsti. Niekšybė skatinama, nuolat vadinama vieninteliu keliu į sėkmę, o nebaudžiami niekšai, užgrobę valdžią, teisėsaugą, žiniasklaidą ir tokiu būdu išvengiantys atsakomybės už savo nusikaltimus, atvirai daro naujus nusikaltimus dar ir dar. Skleidžiama baimė, nepasitikėjimas, kurių neigiama energija valdžios nukreipiama tyčia suformuotų netikrų vidaus ir išorės priešų kryptimi.

Sąmonė militarizuojama iki psichinės negalios lygio, popsinės žvaigždutės laksto su karine uniforma, žaidžia karinius žaidimus, moko visuomenę būti žiauria, moko žudyti ir nejausti, kad tai yra nežmoniška. Priešingai, nebe sugebančioje atsispirti propagandai masinėje sąmonėje formuojamas stereotipas, kad žudyti tai – cool fun. Tereikia įsigyti daugiau ir geresnių ginklų, atiduoti savo paskutinius varganus skatikus, didinti karinį biudžetą ir mirti už JAV/NATO banksterių verslo interesus ....linksmai.
Ir net negalvoti apie alternatyvą - gerai yra Taika, karas yra blogai, valstybės gali sugyventi taikiai, jeigu gerbs Helsinkio Baigiamojo akto taikaus sambūvio principus ir viena kitos interesus. Išorės tariamas priešas jau tūkstantis metų yra savo vietoje ir nei kiek nepriartėjo prie tavęs, tačiau tariamas draugas, nenuspėjamas galvažudys ir agresorius, važinėjasi su savo tankais po tavo gimtinę, šlapinasi jau ant tavo Tėvynės vėliavos tavo žemėje. Ne „priešas“ sugriovė tavo ekonomiką, atėmė iš tavęs darbą, išvijo į emigraciją, o „draugo“ tarnai, kolonizatorių išaugintas elitas tavo žemėje. 

Sudėtinga? Taip. Bet suvokti teks, kitaip...“.

Disidentas, tremtinys, Gulago kalinys Stasys STUNGURYS: „Lietuvos situacija verčia kažką nepaprastą daryti, kad būtų bent laikinai primiršta pernelyg skaudi mūsų valstybės dabartis. Po 27-erių tariamos laisvės ir nepriklausomybės metų šimtų tūkstančių žmonių netektis (kai kas sako, jog artėjame prie milijono emigravusių iš Lietuvos) verčia rimtai sunerimti dėl mūsų Tautos išlikimo. Kasdien girdime apie žiaurias žmogžudystes, žmonių dingimo faktus, vienų asmenų turtėjimą, daugumos gyventojų nuskurdinimą, korupcijos klestėjimą. Negatyvioji mūsų gyvenimo pusė jau gerokai pranoko bet kokios okupacijos skurdą ir žiaurumus!..

Pagrįstai kyla klausimas: kas kaltas, kad taip sunkiai atkovota Lietuvos nepriklausomybė virto pasityčiojimu iš Tautos pasiaukojimo ir idealų?!..

Kiek dar gali būti griaunama valstybė, valdoma intrigantų ir nemokšų? Kiek dar laiko beliko iki visiškos valstybės mūsų griūties? Mažiau kalbėkime apie ginklus ir mus „puolančius rusus“, o daugiau apie Tautos santarvę, kultūros puoselėjimą, socialinį teisingumą, emigracijos sustabdymą. Susigrąžinkime Lietuvon bent dalį svetur išvykusių tautiečių!..“

Keli susiję:

Valstybė ant melo pamatų   

Pradėtas tyrimas dėl TSRS agresijos neigimo leidinyje, įvykdytos kratos, kiti būtini procesiniai veiksmai