Mes gyvename užpečkyje, kur tik romanus gali skaityti apie demokratinę ir teisinę valstybę

Užuot atkūrus Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises Lietuvoje, kaip to seniai reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas bei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, sisteminėje žiniasklaidoje periodiškai pasirodo akivaizdžiai šmeižikiško pobūdžio, užsakomosios publikacijos. Tipiškas tokios rašliavos pavyzdys – Dainiaus Sinkevičiaus „Kaip STT G. Vainauską ir R. Paksą sekė: jau dabar klijuoja Ostapo Benderio titulą“ – portale delfi.lt 2016 m. liepos 21 d., kur, be kita ko, rašoma: „Ar iš tikrųjų dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas galėjo partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui, europarlamentarui Rolandui Paksui siūlyti 15 tūkst. eurų kyšį? Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino „tvarkiečių“ į Aplinkos ministeriją deleguotas viceministras Algirdas Genevičius?.. O gal visa ši istorija tebuvo tik kažkieno noras pasipelnyti iš „Norfos“ parduotuvę Prienuose atidaryti planavusių verslininkų? Į šiuos klausimus dar atsakys teismas, tačiau DELFI šaltiniai atskleidė schemą, kaip kriminalinę žvalgybą vykdę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai slapta stebėjo G. Vainausko ir R. Pakso susitikimus. Ir ką jų metu užfiksavo.

Ikiteisminį tyrimą atlikę STT ir Generalinės prokuratūros pareigūnai nustatė, kad nušalintasis prezidentas R. Paksas su žiniasklaidos priemonių vadovu G. Vainausku dažniausiai susitikdavo pačiame Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“. Būtent po vieno tokio susitikimo, įvykusio vasario 29 d. popietę, agentai G. Vainauską pakvietė kartu vykti į STT būstinę. Tą dieną, bet pora valandų anksčiau buvo apklaustas ir R. Paksas. Po žiniasklaidos priemonių vadovo apklausos STT skelbė, kad atlieka tyrimą dėl prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, o jų tiriamos aplinkybės yra susijusios su galimai darytu poveikiu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos tarnautojams, kad šie pripažintų tinkamu eksploatuoti mažmeninės prekybos tinklui „Norfa“ priklausantį naujai pastatytą prekybos centro pastatą Prienų mieste, Revuonos g.

Pasak pareigūnų, ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų, kad G. Vainauskas susitarė su partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovu R. Paksu, kad šis už didelės vertės (daugiau nei 250 MGL) kyšį, pasinaudodamas savo įtaka politinės partijos nariams, dirbantiems Aplinkos ministerijoje, ir paveiks ministerijai pavaldžios institucijos – VTPSI – darbuotojus, kad šie leistų pradėti eksploatuoti prekybos centrą Prienuose. Dabar, kai ikiteisminis tyrimas jau baigtas, aiškėja, kad R. Paksui, įtariama, buvo pažadėtas 15 tūkst. eurų kyšis, o G. Vainauskas veikė „Norfos“ akcininko Dainiaus Dundulio ir prekybos centrą Prienuose stačiusios bendrovės „Statlina“ direktoriaus Remigijaus Lingio vardu...

... Tuo metu Europos Parlamentas dar svarsto, ar leisti Lietuvos prokurorams partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininką R. Paksą patraukti baudžiamojon atsakomybėn – politikas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, teisinę neliečiamybę turintis asmuo, negavus leidimo, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn – negali būti apklausiamas kaip įtariamasis“, – skaitome minėtoje delfi.lt publikacijoje.

D.Sinkevičius, atlikdamas pseudo „žurnalistinį tyrimą", tai yra pilstydamas iš tuščio į kiaurą, eilinį kartą pademonstravo, jog delfinė žiniasklaida nesibodi užsakomųjų šmeižikiško pobūdžio straipsnių. Jeigu tokiems žurnaliūgos iš tikrųjų rūpėtų teisingumas, tai jie, laikantis elementarios profesinės etikos, pasidomėtų, kodėl dvyliką metų tęsiamas LANDSGRYBINĖS SISTEMOS nuversto Prezidento Rolando Pakso politinis persekiojimas, kodėl iki šiol nevykdomas Strasbūro Teismo sprendimas ir neatkuriamos jo pilietinės teisės, kodėl vadinamasis politinis „elitas“ iki šiol kerštauja ir nenoriu leisti „tvarkiečių“ lyderiui dalyvauti rinkimuose Lietuvoje?.. Deja, užsakomųjų, šmeižikiško pobūdžio publikacijų autoriams objektyvi tiesa absoliučiai nerūpi!..

Aptariant šią problemą, išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ advokatas Rimas ANDRIKIS teigia: „Skaitytojams pateikiama tendencinga, izoliuota nuo pagrindinių įvykių ir svarbių aplinkybių visumos, informacija. Ir tokia sąmoningai pateikiama izoliuota, selektyvi informacija, formuoja tendencingą visuomenės nuomonę. Pavyzdžiui, portalas delfi.lt laikosi tokios pozicijos, kad reikia nuolat eskaluoti Prezidento Rolando Pakso tariamos kaltės problemą. Ir vietoje to, kad nedarytų to, ko įstatymas neleidžia, neskelbtų atitinkamos medžiagos, formuojančios tendencingą nuomonę, jie vis tiek tai daro“.

- Jūsų nuomone, kaip reikėtų reaguoti į tokias šmeižikiško pobūdžio publikacijas sisteminėje žiniasklaidoje?

- Mes praeitą savaitę sureagavome, parašėme apie tai, bet, suprantate, čia yra cituojama, ko gero, baudžiamosios bylos dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko ir buvusio „Omnitel“ prezidento Antano Juozo Zabulio medžiaga. Ši byla buvo perduota teismui, o vėliau teismas ją grąžino Generalinei prokuratūrai.

- Betgi ten rašoma apie „kriminalinę žvalgybą“ – vasario 29 dieną STT surengtą viešųjų ryšių akciją Vilniaus centre – žiniasklaidoje paviešintą G.Vainausko ir R.Pakso susitikimą?

- Šiuo atveju mes galime kalbėti tiktai apie poveikio formavimą. O kad ten yra išgalvota kas nors – aš taip nemanau, nes ten cituojami baudžiamosios bylos dokumentai.

- Ir vis tiktai, nusikaltimo sudėties nėra, teismo verdikto Prezidento R.Pakso atžvilgiu nėra, o jau pasirodo tokie tendencingi, akivaizdžiai užsakomieji straipsniai?

- Galiu tiktai pakartoti, ką jau esu sakęs: aš neabejoju, kad čia imami ir cituojami bylos dokumentai. Todėl nepasakysi, kad minėta publikacija yra šmeižikiška. O kad tie bylos dokumentai galbūt yra šališki, tendencingi ir nepagrįsti, tai čia jau kitas dalykas. Tačiau portale delfi.lt pasirodęs straipsnis remiasi bylos dokumentais.

- Bet ar gali būti viešinama ikiteisminio tyrimo medžiaga?

- Žinoma, kad negali!.. Todėl mes ir parašėme prieš savaitę generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui oficialų pareiškimą, kad būtų nustatyta, kodėl žiniasklaidoje platinama ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iki šiol atsakymo iš Generalinės prokuratūros negavome. Ko gero, dar kokį mėnesį lauksime...

- Ar nemanote, jog generalinis prokuroras Evaldas Pašilis yra lygiai taip pat priklausomas, kaip ir užsakomųjų publikacijų autoriai?

- Matote, tokių dalykų savo pareiškimuose teisininkai negali nurodinėti. Mes oficialiai kreipėmės į generalinį prokurorą E.Pašilį ir dabar laukiame jo atsakymo. Įdomu, ką jie mums parašys.

O be to, aš nenorėčiau taip tiesmukai sakyti, kad šiuo atveju yra viešinama ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes ši byla buvo perduota Vilniaus apygardos teismui. Vadinasi, jokios paslapties atskleista nebuvo, kadangi ši byla jau buvo viešai nagrinėjama.

- Ir ką gi nustatė Vilniaus apygardos teismas, grąžinęs šią bylą Generalinei prokuratūrai?

- Teismas nustatė, jog prokuroras, pažeisdamas įstatymą, atsiuntė baudžiamąją bylą į teismą. Tokia yra jau įsigaliojusi Apeliacinio teismo nutartis. Tai yra, teismas nustatė, kad prokuroras pažeidė įstatymą, bet tai nereiškia, kad negalima viešinti bylos medžiagos. Šiuo aspektu gynybai „žaisti“ negalima. Mes galime kelti pretenziją tik dėl vieno svarbaus dalyko, jog tokiu ne visai garbingu būdu yra formuojama išankstinė visuomenės nuomonė apie įvykį, kuris teismo dar nėra pripažintas nusikaltimu. Štai ir viskas.

- Toks teisininko požiūris, tarsi pro padidinamąjį stiklą, sakyčiau, gan siaurai traktuoja tendencingas, užsakomąsias publikacijas?.. Ar žurnalistas, atliekantis vadinamąjį „žurnalistinį tyrimą“, neturėtų pasidomėti, kodėl nevykdomas Strasbūro Teismo, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimai?

- Aš jau ne kartą esu sakęs ir parašęs, kad mes, advokatai, siejame šią bylą su Strasbūro Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimų, palankių Prezidentui Rolandui Paksui, vykdymu, tiksliau – jų nevykdimu. Ir net kai teisininkai argumentuotai šiuos dalykus sieja, tai prokurorai – NE, jie tiktai varo savo liniją!.. Na, o mes, advokatai, galime tik kritikuoti.

Jūs, žurnalistai, galite kritikuoti kur kas plačiau ir drąsiau. O mes, teisininkai, neturime teisės liesti to, ko nėra byloje. Suprantate, mes negalime kalbėti apie viską. Šiuo konkrečiu atveju aš vėl grįžtu prie to paties: jeigu byla „išėjo“ iš Generalinės prokuratūros ir atsidūrė teisme, tai reiškia, jog nebeegzistuoja ikiteisminio tyrimo paslaptis. Kas tiktai nori, gali skelbti kasdieną po kelis lapus iš tos bylos.

- Esminis klausimas – kodėl tokia tendencinga medžiaga, gerokai senstelėjusi „sensacija“ skelbiama būtent dabar?

- Tendencingi straipsniai skelbiami todėl, kadangi norima suformuoti atitinkamas nuostatas ne tik prieš būsimus Seimo rinkimus, bet ir prieš svarbius sprendimus, kurie Lietuvoje bus priimami Prezidento Rolando Pakso atžvilgiu. Būtent tokią išvadą aš galiu daryti esamoje situacijoje. Juk neatsitiktinai yra parinktas delfi.lt publikacijos laikas. Ir netgi ta byla, kaip karšta bulvė, dabar mėtoma, sudarant pretekstą periodiškai sugrįžti prie šios temos!..

- Imant kiek platesniu kontekstu, ką parodo visa ši gėdinga istorija, kuri jau nebe pirmus metus eskaluojama, siekiant apjuodinti faktiškai nė už ką iš pareigų pašalintą Prezidentą Rolandą Paksą? Turbūt sutiksite, galima rimtai suabejoti – ar mes gyvename teisinėje, demokratinėje valstybėje?

- Aš niekada savo gyvenime nesu pasakęs, kad gyvenu demokratinėje šalyje. Tai gan atvirai ir visą laiką sakau: mes labai norime gyventi teisinėje, demokratiškoje šalyje. O kol taip bus, matyt, teks palaukti dar ne vienos naujos kartos. Mes gyvename užpečkyje, kur tik romanus gali skaityti apie demokratinę ir teisinę valstybę.

- Kaip ten bebūtų, tačiau mūsų valstybėje dauguma žmonių pritaria tokiai „tvarkai“?

- Todėl aš ir sakau, žmonių švietimas, savišvieta, pilietiškumas, teisinė sąmonė, visa tai, kas pasireiškia išsilavinimo bei kultūros lygmeniu – tokie kriterijai apsprendžia valstybės būseną. Nieko naujo. Jūs rašote vos ne kiekvieną savaitę apie tai, bet viskas tarsi nuo žąsies vanduo. Tad kur jau ten teisinė, demokratinė valstybė, šia prasme – tikras užpečkis.

- Piliečiai, ilgainiui taip atbukinami sisteminės žiniasklaidos, jog susitaiko su neteisybėmis, propagandiniu melu, kas gi tai, jeigu ne teisingumo imitacija, grindžiama tendencingai sufabrikuotais kaltinimais?

- Be abejo!.. Atvirai pasakius, aš negalvoju, kad žmonėms pateikiama objektyvi informacija. Manau, tikrai subjektyvi. Pateikiama informacija dažniausia yra dozuojama, atrenkama tendencingai. Ir kai mes kalbame apie pateikiamą informaciją, didžia dalimi bet kokią informaciją žmonės sužino iš jiems prieinamų informacijos šaltinių, tai yra iš žiniasklaidos. Betgi čia jau Lietuvos žiniasklaidos atstovai pasirenka, kokią informaciją pateikti skaitytojams, o kokią ne.

Pavyzdžiui, portalas delfi.lt laikosi tokios pozicijos, kad reikia nuolat eskaluoti Prezidento Rolando Pakso tariamos kaltės problemą. Ir vietoje to, kad nedarytų to, ko įstatymas neleidžia, neskelbtų atitinkamos medžiagos, formuojančios tendencingą nuomonę, jie vis tiek tai daro.

Kita žiniasklaidos priemonė irgi gali laisvai pasirinkti, kokią informaciją skelbti, o kokią ne. Perėję per žiniasklaidos kanalus, mes pamatysime, objektyvių duomenų stengiamasi žmonėms nepateikti.

- Mūsų aptariamu atveju, delfi.lt žurnalistas, eskaluodamas tariamos kaltės temą, „nusikaltimo“, kuri iš piršto laužtais argumentais bando inkriminuoti Prezidentui Rolandui Paksui, ir nė neužsimindamas apie Strasbūro Teismo sprendimą, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto reikalavimą – atkurti persekiojamo asmens pilietines ir politines teises, elgiasi, švelniai tariant, neobjektyviai, neprofesionaliai, negarbingai?

- Tai reiškia, jog skaitytojams pateikiama tendencinga, izoliuota nuo pagrindinių įvykių ir svarbių aplinkybių visumos, informacija. Ir tokia sąmoningai pateikiama izoliuota, selektyvi informacija, formuoja tendencingą visuomenės nuomonę.

- Bet jeigu pateikiama žmonėms selektyvi, tendencinga informacija, argi neaišku, jog ji yra užsakomoji, šmeižikiško pobūdžio?

- Žiūrėkite, aš pasakysiu ir sakau tik tiek, kiek pasakiau: tai yra tendencinga, šališka informacija. Bet aš nesakiau, kad tai yra šmeižikiška informacija. Aš galvočiau, jog poveikį formuojanti informacija nebūtinai turi būti šmeižikiška. O čia yra formuojama visuomenės nuomonė, pateikiant tokią tendencingą ir šališką informaciją.

- Ir tai nėra šmeižtas?

- Šmeižtas – tai ne. Kadangi pateikiama delfi.lt informacija remiasi oficialiais baudžiamosios bylos dokumentais, tai aš nenorėčiau pripažinti šmeižtu, bent jau šią minutę.

- Nėra šmeižtas, nors akivaizdžiai prasilenkiama su žurnalistine etika, kai vienos sufabrikuotos bylos dokumentais žurnalistai remiasi, o kitos bylos – Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu sprendimu nesiremia, absoliučiai ignoruoja?

- Jūs visiškai teisus: visuomenei pateikiama selektyvi informacija, kuri nebūtinai turi būti pripažinta šmeižikiška.

- Tačiau iki oficiozinės žiniasklaidos objektyvumo, tikros demokratijos ir teisinės valstybės mums dar labai toli?

- Be abejo, kad labai toli, bent jau aš to tikrai nesulauksiu!..

- Kodėl taip pesimistiškai nusiteikęs advokatas Rimas Andrikis?

- Tik todėl, kad aš jau pensininkas ir iki šimto metų tikrai negyvensiu. Kol Lietuva taps demokratiška, teisine valstybe – tam prireiks laiko, ir tai tikrai ne mažiau kaip vienos kartos klausimas!..

- Vadinasi, pastaruosius 26 metus, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, mes nėjome pažangos keliu?

- Mes tikrai nėjome. Čia ko gero daug kas sutiks su manimi, jog mes nėjome, o tiktai slinkome, šliaužėme pažangos keliu, bet jokiu būdu nėjome, mes šliaužėme vėžlio žingsniu!..

- Pasak garbaus disidento Stasio Stungurio, vadinamoje nepriklausomoje Lietuvoje teisingumo prasme akivaizdus regresas, lyginant su sovietmečiu? Skamba gan paradoksaliai ar ne?

- Aš nenorėčiau prieštarauti ar paneiginėti kito asmens nuomonę. Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, o aš gerbiu visas nuomones. Ir tikrai nenorėčiau dabar lyginti, nors gyvenau abejose santvarkose, bet nenorėčiau lyginti – geriau tai ar blogiau?..

Yra dalykų, kurių neigti ir smerkti negalima. Visų pirma, tai įvairių specialistų kvalifikacijos, kompetencijos dalykai, anais ir dabartiniais laikais, kur tikrai nepasakyčiau, kad tada buvo blogesnės ar žemesnės kvalifikacijos. Kita vertus, yra ir tokie dalykai, susiję su politika, ekonomika ir kitais kriterijais, neabejotinai reikėtų pasakyti, kad nepriklausomos Lietuvos laikais čia žymiai pranašesni kriterijai. Bet, vėlgi, teorija yra viena, o praktinis įgyvendinimas visai kas kita!.. Kai žmogus turi galimybę pasirinkti, o galimybių pasirinkti dabar iš tikrųjų yra žymiai daugiau, tai vienas, pasinaudodamas turimomis galimybėmis, labai sparčiai kažką daro, o kitas miega po senovei, galvodamas, jog tas gėris nuo jo niekur nepabėgs. Čia yra esminis skirtumas, kaip ir prioritetų klausimas.

Tų, kurie formuoja Lietuvos politiką, ypač vidaus politiką, valdančiųjų elito kriterijai, švelniai tariant, buvo ne visiškai teisingi. Todėl mes dabar neiname, o tik slinkome ir slenkame vėžlio žingsniu link teisinės, demokratinės valstybės.

- Ar jums kartais neatrodo, jog iš tikrųjų tai visai ne slinkimas link pozityvių permainų Lietuvoje, o paprasčiausias regresas?

- Vėlgi, man labai sunku būtų pasakyti, kad mes slenkame atgal. Aš taip nepasakyčiau, ir vis tiek sakau, mes einame į priekį. Tai kas, kad ne tiesiu keliu, galbūt mes einame dešimt žingsnių į šoną ir tik vieną žingsnį į priekį. Galbūt net atgal paeiname tris žingsnius, o po to keturis į priekį, bet mes judame į priekį.

Beje, tiesaus kelio nusistatymas priklauso nuo daugelio dalykų, nuo profesionalumo kriterijų, nuo sąžinės, nuo daug ko. Ir ką padarysi, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo pasirinktas toks šliaužimas, o ne normalus ėjimas pirmyn. Suprantate, ypač teisėje iš tikrųjų pastebimi gan abejotini dalykai. Mes galėtume paimti vieną procesą, kitą procesą, baudžiamosios bylos, civilistika, verslo teisė, šeimos teisė, ir kalbėti apie atskiras teisės šakas bei sritis, aiškintis – ar čia judame link demokratinės, teisinės valstybės, ar vis tiktai kai kada sustabdome šį procesą?..

Bet akivaizdu, pavyzdžiui, ką tikrai galime pasakyti apie teismines procedūras: teisė tolsta nuo žmogaus!.. O ji tolsta nuo žmogaus todėl, kad teismai vadovaujasi įstatymais, kuriuos kuria ir tvirtina parlamentas. Deja, tokia tvarka atitolina žmogų nuo teismo proceso.

Daug teisminių procesų Lietuvoje dabar vyksta rašytinio proceso tvarka, nematant žmogaus, neįsileidžiant jo fiziškai į teisminį procesą. Tai, žinot, žmogus, kurio atžvilgiu valstybė taiko represijas baudžiamojoje byloje arba vykdo teisingumą civilistikoje ar kituose klausimuose, įvairiose gyvenimo srityse, galbūt tas žmogus turi teisę pamatyti teismo salę, pamatyti teisėją, pažiūrėti į jo akis. Ir man labai keista, kad patys teisėjai to nenori – žiūrėti į žmogų, kurio likimą jie sprendžia. Tokiu būdu gimsta rašytinis teisminis procesas.

- Teisės nutolimas nuo žmogaus, galintis privesti iki visiško absurdo, – ar jums tai neprimena legendinio Kafkos romano „Procesas“?

- Yra ir daugiau žinomų romanų, gvildenančių šią temą, kai žmogus tampa tiktai sraigteliu teisminiame procese. Tai apie kokią teisinę valstybę mes apskritai galime kalbėti, jeigu teisminė sistema nenori matyti gyvo žmogaus?

- Ir netgi nenori įsiklausyti į teisiamo žmogaus argumentus?!..

- Matote, aš sakau gyvo ŽMOGAUS, nes argumentus galima ir surašyti, bet žmogaus balsas, jo nuotaika, irgi daug ką reiškia. Tad šia prasme žmogaus pateikiami gyvi argumentai pranašesni už rašytinius. Akivaizdu, jog negyvi argumentai, išdėstyti raštu, negali atstoti paties žmogaus.

Todėl kartais ironizuodamas aš ir sakau, jog mes galėtume vykdyti teisminį procesą kitokiu būdu. Pavyzdžiui, sukurkime tokią sistemą, kai baudžiamoji byla bus „perleidžiama“ per kompiuterį, o kompiuteris „išmes“ metų skaičių, bausmės dydį ir sankcijas. Tada gal teisiamas žmogus daugiau pasitikės tokia kompiuterine programa negu gyvais teisėjais...

- Jūs čia turbūt juokaujate?..

- Galbūt aš tokiu būdu dėstau fantastikos romano metmenis, kokia bus tikrovė Lietuvoje už kokių trisdešimties metų. Kam tada bus reikalingi gyvi teisėjai, vykdantys rašytinius teisminius procesus?

Jūs pasižiūrėkite, pavyzdžiui, net į procesinius dokumentus. Kai kurie procesiniai dokumentai jau dabar rašomi tokia forma, kad tereikia tik varneles atitinkamuose kvadratuose atžymėti. Tai aš taip suprantu, kad tie bylos lapai su varnelėmis gali būti duodami ne teisėjui susipažinti, o „kišami“ į kokią nors kompiuterio programą. O kompiuteris nuskanuoja, padaro kažkokias savo išvadas ir išmeta atsakymą.

Betgi čia procesiniai dokumentai, čia žmogaus gyvenimas, jo poelgių ir veiksmų įvertinimo tam tikri kriterijai, kurie jau yra „kišami“ į kompiuterį. O kaip tada teisėsaugos institucijos darbuotojas, teisėjas, prokuroras ar tyrėjas reaguoja į kompiuterio „smegenis“, kaip jisai žiūri ir sprendžia?.. Tad aš taip galvoju, jeigu jau kompiuteris greitai valdys automobilius, nereikės vairuotojo, galėsi sėsti ir važiuoti be vairuotojo, tai, ko gero, net žmogaus likimus spręs kompiuteris. Na, o mums teks su tuo susitaikyti.

- Tokiu atveju netenka kalbėti apie teisėjo moralę, sąžinę ir panašius dalykus, nes viską sprendžia kompiuteris?

- Todėl aš ir sakau, jog teisė tolsta nuo žmogaus. Pilnai automatizavus teisminį procesą, mes kalbėsime apie tai, o kur kompiuterio „sąžinė“, kur jo „gyvenimiška patirtis“ ir taip toliau. Kai mums teisėjai įgris, tai mes tada apeliuosime į tuos, kurie viską sprendžia kompiuterizuotu būdu, į jų tarsi „sumetalizuotą“ sąžinę ir padorumą.

- Dėkoju už pokalbį.

Post Sriptum

VILTIS IR VORATNKLIAI

Kodėl advokatas Rimas Andrikis nebesitiki sulaukti dienų, kuomet Lietuva taps iš tikrųjų demokratiška, teisine valstybe?..

Šia tema LL skaitytojų dėmesiui – šviesios atminties filosofo, politiko, akademiko Rolando PAVILIONIO unikalios įžvalgos bei apmąstymai apie „viltį ir voratinklius“, inspiruoti 2004 metų prezidentinio skandalo Lietuvoje, politiniam „elitui“ verčiant žmonių išrinktą šalies vadovą Rolandą Paksą.

„Prezidentui Rolandui Paksui kito kelio nėra, tik eiti tuo, kurį pasirinko. Jis negali trauktis ir apvilti žmonių, kurių tiek daug eina kartu su juo ir jį palaiko, ir nori permainų, nori kitokios Lietuvos. Įsivaizduoju, kad tai yra labai sunku. Jeigu bet kuriam iš politikų, dabar esančių valdžioje ir užimančių aukštus postus, būtų reikėję praeiti šitą keturių mėnesių išbandymą, tokį spaudimą, kokį Prezidentui teko patirti, nemanau, kad jie būtų išlaikę. Būti šitaip niekinamam, apspjaudytam, pažemintam, ignoruojamam labiau negu bet kuris kitas Lietuvos žmogus ir išsaugoti savigarbą, nepasiduoti emocijoms ir kraštutinumams, ko buvo labai tikėtasi, yra didelis dalykas. Negerbti jo neleistina“.

Profesorius Rolandas Pavilionis

Viltis ženklina žmogų. Viltis žmogų daro žmogumi. Suteikia jam gyvenimo prasmę. Susieja jį su tuo, kas aukščiau paties žmogaus. Aukščiau jo kasdienių rūpesčių, nelaimių ir net gyvenimo smūgių.

Ne veltui viltis neatskiriama nuo tikėjimo. Tikėjimo aukščiausia prasme ir tikėjimo žmoniškąja prasme – kad viskas pasikeis į gerą. Kad įvyks tai, kuo tik slapčia tikėjai, bet nedrįsai įtikėti. Ką saugojai kaip PASKUTINĘ VILTĮ. Kad įvyks tai, kuo NET NETIKĖJAI – tokia stipri vilties trauka. Ne veltui sakoma, jog viltis miršta paskutinė. Net tuomet, kai jau nieko nelieka, lieka viltis, nes viltis peržengia gyvenimą ir suteikia jam aukščiausią prasmę.

Kita vertus, cinikai sako, viltis – kvailių motina. Bet todėl jie ir cinikai, kad neturi, nepažįsta vilties. Jų žvilgsnis neperžengia gyvenimo tamsos. Jis niekuomet nesiekia šviesos, kuri yra viltis.

Bet jūs pasakysite: ir niekšai turi viltį. Ir niekšai tiki, kad jų niekšybės nepaaiškės, neišvys dienos šviesos. O patekę į bėdą, ir niekšai neatsisako vilties.

Tačiau niekšų viltis yra tamsa. Tamsa yra niekšų viltis. Ir todėl ji yra vilties priešingybė – neviltis. Neviltis, kuri skleidžia tamsą. Neviltis, kuri atima prasmę iš žmogaus gyvenimo, jį žlugdo, demoralizuoja, galiausiai – sunaikina. Sunaikina dvasiškai, o po to – fiziškai. Iš žmogaus nieko nelieka – tik faktas, kad jis buvo. Buvo, bet neturėjo vilties. Ir todėl – iš tikrųjų nebuvo.

Tačiau vilties, kaip šviesos, jėga yra ta, kad ji prikelia žmogų net iš nevilties. Net iš visiškos nevilties. Jei tik pats žmogus neleidžia užgesti paskutiniam vilties spindulėliui. Paskutiniam šviesos taškui pačiame žmoguje.

Šiandien mes Lietuvoje patys dalyvaujame lemtingoje vilties ir nevilties priešpriešoje, lemtingame vilties ir nevilties susidūrime.

Visus metus, iš tikrųjų – visus keturiolika metų, mes matėme, mes pergyvenome NIEKŠYBĖS AGRESIJĄ. Mus norėjo įtikinti, kad niekšybė politikoje, versle, moksle, kultūroje, kasdieniame gyvenime – jau neatsiejama nuo mūsų NAUJO gyvenimo. Ir todėl jai, niekšybei, neverta, beprasmiška priešintis. Kur kas geriau – su ja susitaikyti, prie jos prisitaikyti, jos nematyti. Vaizduoti ir įsivaizduoti, kad jos nėra. Arba matyti ir galvoti, kad ji neišvengiama. Ir todėl tai – ne niekšybė, o gyvenimo dalis, jo norma. Ir todėl – ji būtina. O niekšai yra tie, kurie priešinasi niekšybei. Nes jie priešinasi normaliai naujo gyvenimo tėkmei. Jie eina prieš srovę. Ir todėl sukelia sąmyšį sraute, normalioje naujo gyvenimo tėkmėje. Ir todėl jie turi būti išmesti iš gyvenimo tėkmės. Iš srauto. Nustumti į pakraštį. Pašalinti. Kad netrukdytų normaliai gyvenimo tėkmei ir visiems ją palaikantiems: niekšams ir patarnautojams. Susitaikėliams ir prisitaikėliams.

Kad jiems būtų lengviau gyventi. Lengviau kartu plaukti. Ir nesukti galvos dėl jokių niekšybių. Priimti jas kaip gyvenimo, naujo gyvenimo normą. Matyti, kaip niekšybė apima visą mūsų gyvenimą, ir tylėti. Matyti, kaip mūsų gyvenimą apvagia Tautos tarnais apsimetę politikai, ir tylėti. Matyt, kaip mūsų dvasią naikina tie, kurie patys vartoja gyvenimą kaip muilą ir mums kuria muilo kultūrą. Ir tylėti. Matyti, kaip naujo gyvenimo niekšybės tampa gyvenimo vertybėmis. Kaip ateinančios į gyvenimą naujos kartos, jauni žmonės jau nemato, į kokį srautą jie įmetami. Ir kaip jie priima niekšybę kaip gyvenimo normą. Ir tylėti.

Matyt, kaip niekšybės sraute susivienija visos į naujo gyvenimo paviršių – į jo politiką, verslą, kultūrą – iškilusios menkystos. Ir tylėti. Tylėti arba įsilieti į tą patį niekšybės srautą.

Mes, dauguma mūsų, tylėjome. Tylėjome net tuomet, kai prieš mūsų akis mūsų NAUJO gyvenimo vedliai – partijų vadai ir funkcionieriai, Seimo statistai ir verteivos, teisingumo ir laisvės žodžio prekijai, mūsų laisvo gyvenimo sekliai ir jo aiškintojai – politologai, kaip vora išsirikiavusių niekšų, talžė vieno žmogaus orumą. Kad įtikintų mus savo jėga. Kad paniekintų mūsų viltį. Kad įstumtų į neviltį. Į tamsą. Į jų srautą.

Mes tylime net dabar, kai ta pati vora, iš tikrųjų tie patys VORAI vis dar neatlyžta, toliau rezga savo melo ir niekšybės voratinklį, kad jame užsmaugtų mūsų valią, mūsų paskutinę viltį – mūsų konstitucinę teisę patiems išsirinkti Respublikos Prezidentą.

Nes jie nori įpiršti mums neviltį. Įpiršti mums tai, ką mes jau turėjome. Niekšybę. Šįkart galbūt papudruotą. Apsimetančią, kad ji – ne iš srauto. Kad ji – iš mūsų. Iš Tautos. Iš liaudies. Iš demokratijos. Todėl pati turguje renka parašus už save. Už seną niekšybę. Arba Gedimino prospekte kartu su Tauta, su liaudimi, su mumis geria alų už naują gyvenimą naujoje Europoje. Ir galvoja, kad mes, Tauta, liaudis, jais žavimės. Kad ne mes juos, o jie mus atvedė į Europą.

Bet ką su jais, su jų niekšybėmis mes veiksime Europoje? Ir kodėl turėtume juos tempti į Europą? Kai jų srautas plaukia ir nori mus nunešti į visiškai priešingą pusę? Į tamsą, kurioje jau buvome. Į tamsą, kurioje nėra vilties. Kurioje – tik neviltis.

Tuo labiau, kad mūsų sieloje jau įsižiebė vilties spindulys. Mažytis vilties taškas. Jis neturi, jis negali užgesti. Jis neužges, jei neleisime jam užgesti. Jei neleisime užgesti mūsų gyvenimui.

Šaltinis: Respublika. 2004 m. gegužės 5 d.