Megabaitų saga, kaip pasiklausomi Europos politikai

Sausio 17 dieną JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė pagrindinius teiginius dėl Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) veiklos. Juose B. Obama pranešė apie draudimą specialiosioms tarnyboms sekti Jungtinėms Amerikos Valstijoms draugiškų valstybių lyderius.

Visai neseniai Europos elitas buvo šokiruotas dėl JAV specialiųjų tarnybų darbo metodų, kuriuos atskleidė buvęs CŽV bendradarbis Edwardas Snowdenas: VFR kanclerės ir Ispanijos ministro pirmininko telefonų pasiklausymas, Eliziejaus rūmų kibernetinės atakos. Kaip vystėsi šnipų saga, aiškinosi The New Times ekspertai.

Lapkričio 18 dieną VFR Bundestagas balsavo už specialiosios komisijos JAV nacionalinės saugumo agentūros veiklai tirti steigimą. Šiam pokarinėje Vokietijoje precedento neturinčiam veiksmui Berlynas ruošėsi keturis mėnesius. Jau iš pirmųjų E. Snowdeno paviešinimų, perduotų liepos mėnesį, tapo žinoma, kad Amerikos specialiosios tarnybos klausėsi vokiečių pokalbių ir matė internetinį susirašinėjimą. Tačiau tuo metu į jų gretas nebuvo įtraukta pati ponia federalinė kanclerė. „Man nieko nėra žinoma, kur manęs pasiklausė“, – pareiškė liepą Angela Merkel. O dar po mėnesio federalinės kanclerės tarnybos vadovas Ronaldas Pofalla ir VFR VRM vadovas Hansas Peteris Friedrichas pavadino JAV NSA šnipinėjimo klausimą išspręstu, – taip stojo apgaulinga tyla.

„Visi mygtukai nuspausti“

Spalio viduryje varpas suskambo jau asmeniškai VFR kanclerei. Žurnalas Der Spiegel išspausdino eilinę E. Snowdeno dokumentų porciją, iš kurios paaiškėjo: mobilusis A. Merkel telefonas amerikiečių buvo pasiklausomas net nuo 2002 metų. A. Merkel, kurios telefono pirmąją gyvenimo pusę klausėsi Stasi (VDR saugumas – vert. past.), buvo stipriai įgelta, tačiau vokiečių tinklaraščiuose kanclerės išgyvenimai buvo sutikti ne be sarkazmo. „Vokietijos vyriausybė pasielgė dviveidiškai. Į informaciją apie sisteminį piliečių sekimą ji neatkreipė dėmesio. Užtat dabar, kai atsirado įtarimas, kad A. Merkel telefonas pasiklausomas, buvo nuspausti visi mygtukai“, – parašė populiarus tinklaraštininkas Nico Lumma. „Pasirodė, kad pasiklausymas gali būti svarbi tema, jei ji liečia kanclerę asmeniškai“, – jam antrina tinklaraštininkas Holgeris Schmidtas.

Nusimanančio The New Times šaltinio Berlyne žodžiais, iniciatyva sukurti specialią Bundestago komisiją JAV NSA veiklai tirti priklauso asmeniškai kanclerei: „Klausimas praktiškai išspręstas, tik neaišku, ar bus atviri svarstymai.“ Surengęs skubų vizitą į Maskvą susitikti su E. Snowdenu Bundestago deputatas Hansas Christianas Ströbele turėjo išgirsti (arba neišgirsti) signalą: ar gali Berlynas tikėtis iš buvusio CŽV bendradarbio viešų parodymų? Sprendžiant iš kelionės rezultatų, Maskva nėra pasirengusi E. Snowdeną paleisti, o Berlynas – suteikti jam saugumo garantijas. Tačiau tapo aišku ir tai, kad E. Snowdenui prailgo buvimas Rusijoje: jis atvirai pasakė H. Ch. Ströbele, kad yra pasirengęs atskristi į Berlyną, jei vokiečiai garantuos, kad ten jo nepagrobs amerikiečiai.

O išklausyti E. Snowdeno, iš visko sprendžiant, pasirengę ne tik Berlyne, bet ir Paryžiuje; ten, taip pat per standžiuosius diskus iš E. Snowdeno nešiojamojo kompiuterio, sužinojo ne tik apie eilinių Prancūzijos piliečių pokalbių pasiklausymą, bet ir apie tai, kad 2012 metų gegužę, tarp pirmo ir antro prezidento rinkimų turo, saugumo tarnybos respublikos prezidento kanceliarijos ir jo artimiausių patarėjų kompiuteriuose aptiko šnipų programinę įrangą. Kaip aiškėja iš dokumentų, nepaisant NSA pareiškimo, kad jie neturi nieko bendra su incidentu, prancūzų specialiosios tarnybos buvo įsitikinusios: Vašingtonas apie specialias operacijas mažų mažiausiai žinojo. „Visai nebūtinai patys amerikiečiai atakavo Eliziejaus rūmus, jie puikiai galėjo tai pavesti šaliai, kuria pasitiki labiau nei Prancūzija, – anoniminiame pokalbyje su The New Times patvirtino informuotas prancūzų diplomatas. – Pavyzdžiui, E. Snowdeno dėka mes sužinojome, kad Danija padėjo JAV šnipinėti savo kaimynus.“

Pašnekovo žodžiais, Jacques'as Chiracas, būdamas prezidentu, naudojosi neapsaugotu ryšio kanalu: „Jam užsimindavo, kad tai lengvabūdiška, nes JAV pasiuntinybė yra viso labo už šimto metrų nuo Eliziejaus rūmų, bet jis tik numodavo ranka...“ Tačiau dabar prancūzų elitas, pabrėžė diplomatas, „yra visiškai nukautas amerikiečių veidmainyste“. Prancūzijos nacionalinis susirinkimas taip pat svarsto klausimą apie specialiosios komisijos dėl NSA veiklos tyrimo steigimą.

Made in Germany

Lapkričio 5 dieną šnipų saga pakilo į aukštesnę pakopą: eiliniame The Guardian straipsnyje tvirtinama, kad ant Britanijos pasiuntinybės Berlyne stogo buvo įrengtas specialus tentas, prikimštas sekimo aparatūros, o juo rūpinosi britų specialiųjų tarnybų bendradarbiai, turintys diplomatinį statusą. Šis faktas iliustruoja tezę, anksčiau išsakytą JAV nacionalinės žvalgybos direktoriaus Jameso Clapperio: Vašingtonas nerinko duomenų apie Europos piliečius tiesiogiai, tačiau juos gaudavo iš šalių sąjungininkių specialiųjų tarnybų. Ar europiečių pasipiktinimas ir rūstybė neatrodo pernelyg suvaidinti?

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tarptautinis specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas vyko vadinamąja „penkių akių“ aljanso linija, kuriai priklausė JAV, Kanada, Didžioji Britanija, Australija ir Naujoji Zelandija, o pastaruoju metu į „globalų darbą“ imta kviesti ir kitas valstybes. „Penkios akys“ žvalgyboje – tai daug svarbesnis aljansas nei NATO“, – The New Times paaiškino The Guardian politikos redaktorius Julianas Borgeris. Būtent jis dirba su žurnalisto Glenno Greenwaldo, tiesiogiai gavusio iš E. Snowdeno skandalinguosius dokumentus, medžiagomis. Remiantis naujausia G. Greenwaldo informacija, Britanijos vyriausybinių ryšių centro (GCHQ) agentai praėjusią vasarą apsilankė The Guardian redakcijoje ir privertė žurnalistus sunaikinti rūsyje esančius kompiuterių standžiuosius diskus, kuriuose galėjo būti saugoma slapta informacija. GCHQ atliko koordinatoriaus su Europos specialiosiomis tarnybomis vaidmenį. Kodėl būtent anglai? Jie naudojosi savo patogia geografine padėtimi – per Didžiosios Britanijos teritoriją pereina 80 % kabelių, jungiančių Senąjį ir Naująjį pasaulį. GCHQ, padedant specialiai programai Tempera, masiškai rinko elektroninio susirašinėjimo, telefono pasikalbėjimų, interneto aktyvumo ir kitokio judėjimo duomenis, vėliau perduodami visą informaciją NSA.

Na, o Europos kolegas britai mokė ne tik rinkti reikiamą informaciją, bet ir daryti tai nepažeidžiant vietinių teisės aktų. Pagrindinės bendradarbiavimo kryptys, J. Borgerio žodžiais, lietė pasikeitimą patirtimi, atrenkant duomenis iš optinio pluošto kabelių, darbą su telekomunikacijos kompanijomis ir įstatymų leidyba. Pastarasis tikslas – prastumti tinkamas specialiosioms tarnyboms įstatymų pataisas.

Ir jei kalbėsime apie tokias subtilybes kaip kanclerės telefono pasiklausymas Berlyne, kurių Europos politikai galbūt ir nežinojo, tai specialiųjų tarnybų darbo apimtis jiems greičiausiai buvo žinoma. Pagal dokumentus, patekusius į The Guardian rankas, GCHQ bendradarbiai dar 2008 metais džiūgavo Vokietijos specialiųjų tarnybų bendradarbių gebėjimu „maksimaliai efektyviai“ rinkti medžiagą iš stiklo pluošto kabelių. Kai britų Tempora tebuvo tikrinama, Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba jau turėjo pakankamas technines priemones ir prieigą prie interneto judėjimo. „Kai kurie jų kanalai gali perduoti nuo 40 iki 100 gigabaitų per sekundę“, – sakoma dokumente. Anglų susižavėjimas nebuvo atsitiktinis: po ketverių metų nuo minėtos ataskaitos, 2012-aisiais, GCHQ įranga leido kopijuoti duomenis viso labo 10 gigabaitų per sekundę greičiu (nepaisant to, kad naujoji įranga, pradėta naudoti tais pačiais metais, gerokai viršijo šį greitį), – pajuskite skirtumą!

Tačiau nors techniniu požiūriu Vokietijos specialiosios tarnybos ir aplenkė savo kolegas iš Britanijos, pastarieji savo ruožtu mokė vokiečius apeiti ar keisti vietinius įstatymus, ribojančius šiuolaikinių stebėjimo priemonių panaudojimo galimybes. „Be abejonės, Vokietijos vyriausybė žinojo apie duomenų rinkimą, – įsitikinęs J. Borgeris, – tačiau Berlyną šokiravo personalinis stebėjimas, taip pat Angelos Merkel.“

Įstatymas – tai ne apynasris

NSA medžiagose kalbama ir apie anglų bendradarbiavimą su Prancūzijos užsienio gynybos generaliniu direktoriumi, glaudžiai dirbusiu su kažkokia neįvardyta telekomunikacijos kompanija: „DGSE – gerai motyvuotas, techniškai aprūpintas partneris, parodęs didelį susidomėjimą, kad būtų išspręstos IP adresų problemos ir būtų dirbama su GCHQ bendradarbiavimo ir pasikeitimo informacija pagrindu.“ Specialiosios tarnybos iš abiejų Lamanšo krantų vykdė bendrus susitikimus ir net konferencijas, iš kurių viena 2009 metų kovo mėnesį buvo skirta klausimui, kaip sulaužyti elektroninio pašto šifrus, renkant metaduomenis. „Labai draugiškas susitikimas su DGSE liepą dėl šifravimo“, – ataskaitoje rašo Britanijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai, patikslindami, kad prancūzai buvo „labai patenkinti, galėdami pristatyti savo darbo rezultatus, kuriuose kalbama apie galimybę nustatyti šifro tipą vykstant greitam kopijavimui. Mūsų užduotis ta, kad įsitikintume, jog mes turime pakankamai pajėgumų Didžiosios Britanijos teritorijoje, kad galėtume palaikyti ilgalaikį bendradarbiavimą šifravimo sferoje“.

Nuo savo kaimynų neatsiliko ir ispanai. Nacionalinis ryšių centras (CNI) bendradarbiavo su neįvardinta Britanijos telekomunikacijų kompanija, kurios pavadinimas taip pat neatskleidžiamas, tačiau bendradarbiavimas su ja teikė specialiosioms tarnyboms „naujas galimybes ir davė netikėtų rezultatų“. Nors formalaus susitarimo tarp ispanų ir britų specialiųjų tarnybų nebuvo, „CNI žengė didelius žingsnius darbo su savo komerciniu partneriu iš Didžiosios Britanijos kryptimi… Komercinis partneris perdavė CNI kai kurią įrangą, apie tai mus informuodami, kas leido įtraukti CNI į IP adresų problemos aptarimą“.

Tam tikras pastangas britai dėjo, kad palengvintų savo partneriams ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse darbą įstatymų leidybos srityje. Pavyzdžiui, 2008 metais Švedija priėmė įstatymą, leidžiantį be teismo sutikimo tikrinti elektroninį paštą, keliaujantį už šalies ribų. „Įstatymo prastūmimas parlamente, nepaisant visuomenės pasipriešinimo, atsispindi slaptuose dokumentuose kaip Britanijos specialiųjų tarnybų sėkmė, – po metų jos suorganizavo konferenciją su savo kolegomis iš Stokholmo, kad aptartų darbą naujomis sąlygomis“, – paaiškino žurnalui J. Borgeris. Panašiu būdu Londonas bendradarbiavo ir su Danija. „Danai turi šiokių tokių problemų su teisėtvarka, kurios kol kas neleidžia jiems dirbti tais pačiais principais, kaip britų GCHQ“, – kalbama NSA dokumente. Dėl to, remiantis slaptomis centro ataskaitomis, britų specialiosios tarnybos „teikia danų advokatams juridinę paramą“.

„Nebūkite naivūs!“

Gali būti, būtent dėl to, kad su NSA aktyviai bendradarbiavo pagrindinių Europos valstybių specialiosios tarnybos, o duomenų rinkimo ir informacijos perdavimo centras buvo Londonas, politologai, kuriuos apklausė The New Times, nesitiki kokio nors rimto Europos ir JAV santykių pablogėjimo, ypač pačioje ES. „Nežinau, kaip tai vyksta teisiškai ir techniškai įvairiose šalyse, tačiau tai, kad visas pasaulis vienas kitą pasiklauso, yra visiškai žinomas faktas, – pasakė The New Times RF užsienio žvalgybos tarnybos atsargos generolas majoras Jurijus Kobaladzė. – Kai tai išaiškėja, visi dūsauja ir dejuoja, tačiau iš tikrųjų visi viską žino.“ Beje, pačioje Rusijoje atsiranda naujų patvirtinimų, kad specialiosios tarnybos ir toliau tęs savo darbą, nepaisant jokių skandalų ir visuomenės dėmesio jų veiklai: pagal tyrimą, atliktą Rusijos specialiųjų tarnybų ekspertų Andrejaus Soldatikovo ir Irinos Borogan, FSB Sočio žaidynių išvakarėse darbuojasi techninių priemonių sistemos linkme, leisiančia sekti bet kokius telefono pokalbius ar interneto susirašinėjimą visų, kurie bus olimpiniame Sočyje.

Su tuo, kad pasiklausymo skandalas neturės rimtų politinių pasekmių, sutinka ir Michaelis Emersonas, Europos politinių tyrinėjimų Briuselyje vyresnysis tyrėjas, praeityje buvęs Europos Komisijos pasiuntinys Rusijoje. „Nebūkite naivūs! Visas tas pasipiktinimas – tik kaukė“, – pasakė jis pokalbyje su The New Times. Tačiau ekspertas iš karto pripažįsta: „JAV, be abejonės, visiškai suįžūlėjo savo sąjungininkų sekimo apimtimis. Ir tai turi būti apribota įstatymais, kad visi žinotų tam tikras aiškias žaidimo taisykles, kurios tiksliai atmestų bent jau draugiškų valstybių vadovų pasiklausymą.“ Dabar, M. Emersono žodžiais, artėja prekybos susitarimas tarp ES ir Amerikos; tačiau jis nemano, kad „techniškai įmanomi kokie nors trukdžiai, net esant tam tikram pasitikėjimo palūžimui“.

JAV prezidentas B. Obama telefoniniame pokalbyje su A. Merkel spalio 23 dieną pažadėjo, kad jos telefonas ateityje nebus pasiklausomas. Tačiau, kaip mano The Guardian redaktorius J. Borgeris, „pažadais ir atsiprašymais reikalas nesibaigs“. Europos Parlamentas, jo žodžiais, „kažkuriuo momentu priims įstatymų paketą, kuris ne tik apribos specialiųjų tarnybų duomenų rinkimą, bet ir rimtai apsunkins Amerikos telekomunikacijų kompanijų darbą ES teritorijoje“. Taigi E. Snowdeno atskleidimai – tai vis dėlto gairė. Kad ir kaip suktumeisi.

Vizitas dėl užsakytos temos

Spalio 31 dieną Maskvos Šeremetjevo oro uoste nusileido lėktuvas, atskridęs iš Berlyno, kuriame buvo Bundestago žaliųjų partijos „Sąjunga 90“ deputatas H. Ch. Ströbele. Dar po trijų valandų 74 metų vokiečių politikas, praeityje garsus advokatas, susitiko su gavusiu prieglobstį Maskvoje buvusiu CŽV bendradarbiu E. Snowdenu. Apie H. Ch. Ströbele vizitą nežinojo nei VFR vyriausybė, nei Bundestagas, nei Vokietijos pasiuntinybė Maskvoje, kuri paprastai apie tokias keliones žino. Kaip pavyko H. Ch. Ströbele savarankiškai išspręsti visus procedūros klausimus, susijusius su tokia subtilia kelione į Rusiją, – mįslė. Beje, būtų logiška numanyti, kad apie deputato ketinimus galėjo žinoti jo senas pažįstamas, buvęs VFR kancleris, Rusijos prezidento draugas Gerhardas Schröderis. Prieš 40 metų jie abu teisme gynė Raudonosios Armijos frakcijos (Rote Armee Fraktion – vert. past.) kairiuosius teroristus.

Lygiai po paros, lapkričio 1 dieną, H. Ch. Ströbele grįžo į Berlyną ir surengė spaudos konferenciją, nuaustą iš užuominų ir nutylėjimų. Ar deputatas bendravo su Rusijos valdžios atstovais? „Ne, nebuvo jokių kontaktų, tik pateikiau pasą pasienio kontrolei oro uoste...“ Kur vyko susitikimas su amerikiečių bėgliu? „Mus gana ilgai vežė kažkur mikroautobusu tamsintais langais, vietos pasakyti negaliu. E. Snowdenas buvo su savo bendradarbe (WikiLeaks teisės patarėja Sarah Harrison – The New Times past.). Mobiliojo telefono į susitikimą H. Ch. Ströbele nepasiėmė „konspiracijos tikslais“, palikęs jį viešbučio seife. Deputatas, aišku, jau buvo susipažinęs su specialiųjų tarnybų darbo subtilybėmis: net jei mobilusis telefonas yra išjungtas, galima nustatyti jo šeimininko buvimo vietą. Na, o seifas tam, kad į aparatą, kol šeimininko nėra, netyčia neįlįstų „blakė“.

Tiesą sakant, dėl ko buvo ši kelionė? „E. Snowdenas yra pasirengęs atvažiuoti į Vokietiją ir duoti parodymus Bundestago komisijoje (dėl kanclerės A. Merkel pasiklausymo, The New Times past.), jei jis bus tikras, kad tuomet galės saugiai likti VFR ar kitoje panašioje šalyje.“ Išvažiavęs iš Rusijos, E. Snowdenas automatiškai netenka laikino pabėgėlio statuso ir negali sugrįžti, paaiškino H. Ch. Ströbele, iš esmės pažodžiui pakartojęs tai, ką tą pačią dieną, lapkričio 1-ąją, Maskvoje pasakė E. Snowdeno advokatas Anatolijus Kučerena.

Žurnalistų klausimas: „O ar galėtų tokios komisijos nariai ar Vokietijos prokuratūros atstovai apklausti vertingą liudininką Maskvoje?“ – „Ne, negali... Be to, ir pats E. Snowdenas atmeta tokią galimybę.“ Kodėl? H. Ch. Ströbele neatsakė.

Užtat pasakė, kad pirmuosius kontaktus su E. Snowdenu jo padėjėjai užmezgė dar liepą, kai amerikietis buvo Šeremetjevo oro uosto tranzitinėje zonoje. „Aš buvau pasirengęs paaukoti vasaros atostogas ir bet kokiu momentu sėsti į lėktuvą, kad tik galėčiau asmeniškai susitikti su E. Snowdenu.“ Kodėl tada toks susitikimas neįvyko ir kodėl jis įvyko dabar, apie tai H. Ch. Ströbele ir vėl nutarė patylėti. Tačiau šia tema Vokietijoje yra kita nuomonė.

„Niekas rimtai netiki, kad ši H. Ch. Ströbele kelionė būtų įmanoma be aktyvaus Rusijos valdžios dalyvavimo, – tvirtina žinomas vokiečių apžvalgininkas Güntheris Lachmannas. – Reikalas tas, kad visas šis skandalas – kaip reta sėkminga Kremliaus inscenizacija tam, kad suskaldytų Atlanto sąjungininkus, kaip įmanoma stipriau pakenktų Europos ir JAV santykiams. Maskva vėl prisiminė H. Ch. Ströbele, kad pakurstytų visuomenės diskusijų ugnį apie E. Snowdeną, – ir mūsų deputatas kaipmat sutiko atvažiuoti.“

Pabaigai

Šalys NSA partnerės:

A grupė – glaudaus bendradarbiavimo šalys: Didžioji Britanija, Australija, Naujoji Zelandija, Kanada.

B grupė – intensyvaus bendradarbiavimo šalys: Austrija, Belgija, Čekija, Graikija, Vengrija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Pietų Korėja, Ispanija, Turkija, Islandija, Danija, Vokietija, Švedija, Norvegija, Lenkija, Italija, Japonija.

C grupė – riboto bendradarbiavimo šalys: Prancūzija, Izraelis, Indija, Pakistanas, Brazilija, Argentina, PAR, Meksika.

D grupė – bendradarbiavimo išimties atvejais šalys: Kinija, Venesuela, Indonezija.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru