2019 m. rugsėjo 15 d.

 

LUNI: revoliucijos nepadarėme, užtat pasitūsinome

Paskelbta: 2014-01-07 16:45 Autorius: Domas Kunčinas | ore.lt

Galbūt Vilniuje ir jo apylinkėse pastebėjai nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių būrį, ginkluotą garsiakalbiu, fotoaparatais, žibintuvėliais ir smalsumu degančiomis akimis? Jau kelerius metus „lunatikai” tyrinėja mažiau matytus ar visai nematytus miesto paribius ir užribius, lipa ant nebaigto statyti daugiaaukščio šalia Savivaldybės, lenda po žeme į nuotekų kolektorius, susipažįsta su aplinka, kurios nėra oficialiuose giduose.

Be šių „lunatikų” pasivaikščiojimų yra ir mažiau matoma Laisvojo universiteto (LUNI) pusė – paskaitos, susitikimai, kino peržiūros, vasaros stovyklos. Čia nagrinėjamos įvairiausios temos, tačiau žymiai įdomiau, jog jos kedenamos dažnai iš netikėto, nepatogaus, nepopuliaraus taško. Šiame universitete nėra vienos teisingos tiesos, kaip nėra ir hierarchinio dėstytojų ir studentų santykio.

LUNI siekia, jog žmonės būtų atviri ir aktyvūs dalyviai visuomenėje, o ne būtų pasyvūs stebėtojai ar dominuojančios nuomonės atstovai. Svarbu, kad universitete įgytos žinios leistų praplėsti teorinį ir praktinį mūsų bendruomenės narių akiratį, kad būtų ugdomas kritinis mąstymas, kuriamos visuomeninės ir gyvenimo būdo alternatyvos. Mokymosi programos sudarinėjamos bendru sutarimu, informacija apie planuojamus užsiėmimus skelbiama internete ir kitais nepriklausomais žiniasklaidos kanalais.

Prieš 5 metus būrelis entuziastų įkūrė LUNI  – alternatyvų savišvietos tinklą, siekiantį suburti įvairius žmones bei jų grupes: dėstytojus, studentus, socialinius aktyvistus, mokinius, dirbančiuosius, – visus tuos, kurie nori mokytis, aktyviai dalintis žiniomis ir būti išgirsti.

Per pirmuosius savo gyvavimo metus LUNI tapo tikra ateities eksperimentų laboratorija. Jis tarsi klajoklis dažnai keitė savo vietą, į jo veiklą įsitraukė įvairių sričių žinovai, kurie laisvai dalinosi savo sukauptomis žiniomis, bendruomenė nuolatos keisdavosi, ateidavo vis naujų žmonių. Čia buvo galima aptarti pačius įvairiausius dalykus: kritikuoti sekuliarios visuomenės viziją, sužinoti, kaip savarankiškai pasistatyti namą, mėgautis audiovizualine poezija.

Mūsų pašnekovas, vienas pagrindinių LUNI iniciatorių Darius Pocevičius – poetas, vertėjas, literatūros kritikas, kontrkultūros aktyvistas. 1990 m. baigė ekonomikos studijas, dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje, studijavo Frankfurto prie Maino J. W. Goethes universitete. Vėliau dėstė rinkodarą Vilniaus universitete, rašė disertaciją. 2000 m. įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos kultūrinėje spaudoje išspausdino daugiau kaip 100 recenzijų, esė ir kultūrinių apžvalgų. Neformalios meno aktyvistų grupės „Kultūros teroristai“ narys. Interneto svetainių tekstai.lt ir anarchija.lt redaktorius. „Kas yra šiuolaikinė kultūra? Kultūros prasmė vienintelė – palaikyti istorijos vyksmą ir, remiantis kultūrinės viršenybės prerogatyva, įteisinti vienų žmonių dominavimą kitų atžvilgiu. „Rimtoji kultūra“ yra ne kas kita, o valstybės ir kapitalo įrankis mūsų protui bei dvasiai pavergti. Gadinti hegemoninės kultūros gaminimo mašiną, vadinasi, griauti rimtąją kultūrą. Griaudami rimtąją kultūrą mes kartu kuriame kontrkultūrą, kuri išvartys velniop visas hegemonines pavaldumo struktūras ir atvers kelią naujiems fiziniams bei kalbiniams žmonių ryšiams“, – sako jis.

- LUNI buvo įkurtas 2008-aisiais, kaip nepasitenkinimo aukštojo mokslo reforma išdava. Per tuos 5 metus Lietuvos švietimo sistema niekur taip ir nepajudėjo?

- Ji ir negalėjo niekur pajudėti. Klaidinga buvo pati šios reformos prielaida, grįsta tikėjimu, kad viską sureguliuos „nematoma rinkos ranka“. Juk buvo tikimasi, kad įvedus „krepšelius“. t y. įteisinus ir unifikavus mokestį už aukštąjį švietimą, didieji universitetai – VU, VDU, MRU ir KTU – pradės dėl jų konkuruoti tarpusavyje ir visos problemos išsispręs pačios. Tai tas pats, kas tikėti, jog konkurencija tarp didžiųjų prekybcentrių – „Maximos“, „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ – šalyje išspręs skurdo problemą. Gryni juokai, ir tiek.

- Kas per LUNI veiklos laiką labiausiai nuvylė, o kas pradžiugino?

- Labiausiai nuvilti turėtų faktas, kad LUNI taip ir nesukūrė rimtos alternatyvos Molochui – valstybinio švietimo sistemai, o liko tik fakultatyviniu savišvietos priedėliu prie jos. Tam yra kelios priežastys. Pirmoji – jaunimo ir apskritai daugelio žmonių abejingumas bei vartotojiškumas. LUNI veikia „Pasidaryk pats“ principu: ką pasidarome, tą ir turime. Bėda ta, kad tų darančių nėra labai daug. Visi kiti nori ateiti „ant gatavo“ ir elgiasi kaip inoringi klientai restorane, kuriems viskas turi būti patiekta ant lėkštutės. Antroji priežastis, kodėl LUNI iniciatyva neišplito, yra Lietuvos provincijos mirtis. Pamažu numirė visos iniciatyvos įsteigti LUNI filialus ir mažuose miesteliuose (Joniškyje, Kuršėnuose, Plungėje), ir didesniuose miestuose (Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje). Šiandien LUNI veikia tik dviejuose didmiesčiuose – Kaune ir Vilniuje.

Bet dėl to per daug nenusimename. Juokais ir ne visai juokais dažnai sakome: „Revoliucijos nepadarėme, užtat pasitūsinome.“ Ir iš tikro: alternatyvos nesukūrėme, užtat sukūrėme 8 ar 9 „lunatikų šeimas“ – poreles, kurios susipažino Laisvajame universitete ir kurios toliau sau draugauja. Švietimo ministerijos irgi nenugriovėme, užtat patyrėme daugybę keistų ir (ne)juokingų nuotykių – buvome atakuoti ir išmatomis (per pirmąją paskaitą amžinatilsėje Užupio „Galeroje“), ir dūminiais užtaisais (per antifašistinio filmo peržiūrą). O LUNI kelionėse po neįprastą Vilnių patirti nutikimai kartais primena ne kokį nors kelio filmą, o… stebuklinę pasaką. Daugelis prisimena, kaip vienas „lunatikas“ atrado kelionėje po Antakalnio kalvas pamestą moterišką batelį ir įdėjo jo nuotrauką į „Facebook’ą“, tarytum rinkdamasis nuotaką kaip „Pelenėje“…

- Kaip galėtų atrodyti idealus LUNI studentas?

- Demografinės idealaus studento charakteristikos atitinka vidutines LUNI renginių lankytojo (-os) charakteristikas. Tai nepabrėžtos lyties, tautybės ir politinių įsitikinimų 20–30 metų amžiaus žmogus, dar besimokantis viename iš universitetų arba jį jau metęs.

Iš bendraamžių tarpo jį išskiria savitos psichografinės savybės. Tai šiek tiek pižoniškas, šiek tiek snobiškas, šiek tiek hipsteriškas, šiek tiek pankiškas ir be proto smalsus keistuolis, nepritampantis prie meinstrymo ir ieškantis visokiausių intelektinių marginalijų.

Na, o pats idealiausias LUNI studentas priklauso vadinamajai „AlkoLUNI“ grupuotei. Alkolunatikas, kantriai ir tyliai išsėdėjęs visą paskaitą, neatpažįstamai pasikeičia jai pasibaigus, kai dalis aktyviausių paskaitos klausytojų persikrausto į greta esantį barą jos aptarti (dažnai kartu su lektoriumi). Štai tada jis neužsičiaupia ir gali be galo intelektualiai diskutuoti aptariama tema iki devinto prakaito ir alaus bokalo.

- Oficialieji universitetai studentams skelbia plius minus vienatinę tiesą, tuo tarpu LUNI pateikia įvairius požiūrius, kartais gal net prieštaraujančius vienas kitam. Jūs neskelbiate tos vienintelės tiesos?

- Neturime jokios mokymo programos ir jokių švietimo direktyvų. Tiesa, vieną savidirektyvą turime. Tai greičiau etinis imperatyvas, draudžiantis Laisvajame universitete pasisakyti tiems, kurie priklauso tuometiniam politiniam, akademiniam ir kultūriniam elitui. Taigi būkite ramūs: LUNI paskaitose ar seminaruose niekada neišvysite nei L. Donskio, nei V. Landsbergio.

- Šiandien yra daugybė įvairiausių daugumai pasiekiamų informacijos kanalų, kokiu principu šią informaciją atrenka LUNI? Kaip suprantu, LUNI lektoriumi gali tapti kiekvienas, turintis ką pasakyti?

- Taip, LUNI lektoriui ar lektorei iš esmės jokių apribojimų nėra – juo (ja) gali tapti kiekvienas. Tiesa, prieš 2–3 metus turėjome suburti grupelę žmonių, kuri atsijotų įvairiausio plauko religinių sektų bei „dvasinių mokymų” atstovus, tada plūste užplūdusius LUNI. Dabar ta grupelė vėl nereikalinga, nes sektantai dėl jiems vieniems žinomų priežasčių ėmė ir nurimo.

Per 5-erius metus natūraliai susiformavo LUNI prijaučiančių terpė, tad lektorių ilgai ieškoti nebereikia. Varomoji LUNI jėga – žmonės, neradę sau vietos akademiniame ir kultūriniame meinstryme, savo kailiu pajutę mokslinių programų bei projektų suvaržymus. Laisvasis universitetas jiems suteikia tribūną, kurioje galima išbandyti pačias netikėčiausias idėjas.

- Ar yra koks nors kontaktas tarp LUNI ir oficialių švietimo įstaigų? T. y. ar pastarieji domėjosi jūsų veikla, bendradarbiavo ar konsultavosi?

- Ne, niekada. Neskaičiuojant faktų, kad pirmasiais metais mus išmetė iš VU centrinės bibliotekos auditorijos, o dabar mes kartais partizaniškai renkamės VU Chemijos fakultete, daugiau jokių kontaktų nebuvo ir nėra. Gyvename lyg paralelinėse visatose: mes – sau, oficialus švietimas – sau.

Logiška ir natūralu. Juk iš tikrųjų neturime nieko bendra. Valstybiniai universitetai privalo per metus rinkai patiekti tiek ir tiek kvalifikuotos ir klusnios darbo jėgos, o mes ką? Mes galime tik „sugadinti” tą darbo jėgą – štai ateis koks nors būsimas valdžios sraigtelis į LUNI paskaitą, prisiklausys eretiškų minčių, o tada, žiūrėk, ir ims maištauti…

- O gal susilaukėte saugumo dėmesio, kaip valstybės pagrindus destabilizuojantis elementas?

- Prie LUNI ištakų stovėjo beveik grynai anarchistinis kolektyvas, bet dabar jis išsisklaidė ir išsivažinėjo po visą pasaulį. LUNI „supopsėjo”, atsiskiedė įvairiais miesto tyrinėtojais, keliautojais ir šiaip visokiais marginalais. Ir tai yra gerai, nes pirmaisiais metais iš tikrųjų buvome panašūs į gana uždarą kairiųjų radikalų sektą. Tada saugumas gal mumis ir domėjosi, dabar – tikrai ne.

- Kas labiausiai motyvuoja užsiimti LUNI veikla?

- Mus supančio pasaulio absurdas ir prieš jį nukreiptas maištingas įniršis. Puikiai suprantu, kad ne ką tepakeisime, bet bejėgystės jausmą visada pakeičia įniršis. Tą įniršį galima pavadinti ir gyvenimo meile – juk gyvename tikrai žinodami, kad mirsime. Ar ne?

- Ar dabartinis visuomenės modelis turi ateitį?

- Kuo puikiausią, jei matuosime šiandien įprastais valstybiniais gerovės matais (užimtumu, gimstamumu, pramonės ir prekybos augimu, BVP prieaugiu, eksporto ir importo saldo). Laimingiausias visuomenes šiuo požiūriu buvo sukūrę autoritariniai ir totalitariniai režimai – Hitlerio, Stalino, Franco. Smetonos režimas irgi išgabendavo daugiau kiaulių nei įsiveždavo ponams taip reikalingo šilko ir brokato.

Jokios, jei matuosime asmeninės žmonių laisvės ir gerovės matais. Kad galėtume tą padaryti, turime nužudyti kiekviename iš mūsų tupintį mažą kubilių arba mažą grybauskaitę. Tik tada galėsime kalbėti apie visuomenę, kurioje valdymas bus pakeistas savivalda, o švietimas – savišvieta.

- Ačiū už atsakymus.

Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras