Lietuvoje vagiamas net asfaltas (Vagystė kaip socialinis reiškinys)

Tikriausiai žmonės vogė visais laikais. Gal tik išskyrus pirmykštę bendruomeninę santvarką, kai dar nebuvo privačios nuosavybės ir atskiras individas buvo visiškai ištirpintas bendruose reikaluose. Tokiomis sąlygomis vogti iš bendruomenės reiškė faktiškai vogti iš savęs.

Dar XVIII amžiuje prancūzų filosofas - švietėjas Ž. Ž. Ruso yra išreiškęs tokią mintį: kas pirmasis atsitvėrė žemės sklypą ir pasakė tai „ mano“ ir surado pakankamą kiekį naivuolių, kurie jam patikėjo, - tas ir buvo visų žmonijos nelaimių pradininkas, nes žemė ir visi jos turtai priklauso visiems. Po to ir prasidėjo įvairiausių nusikaltimų era. Reali gyvenimiškoji žmonių būtis pasirodė stipresnė nei krikščioniškos moralės principai draudžiantys vogti. Kiek vėliau anarchizmo teorijos pradininkas Ž. Prudonas suformulavo savo „geležinį“ postulatą: „nuosavybė – tai vagystė“.

Mūsų įvairūs „ekspertai ir analitikai“, o taip pat kai kurie politikai ir vienas kitas verslo magnatas, vos ne visas nepriklausomos Lietuvos bėdas bando kildinti iš tarybinių laikų. Taip pat ir vagystes. Nors tarybinis socializmas buvo grindžiamas valstybine visuomenine nuosavybės forma, bet vagystės iš tikrųjų egzistavo. Pagrindinė tarybinio socializmo problema buvo ta, kad per visą TSRS egzistavimo laikotarpį taip ir nebuvo surastas veiksmingas mechanizmas, kaip sujungti visuomeninę nuosavybę ir individualius žmonių interesus. Iš čia atsirado „nesavo“ nuosavybės fenomenas bei darbuotojų „šeimyniškumo“ jausmo praradimas.

Šiandien naujojo socializmo teoretikai tokį mechanizmą jau surado. Paradoksas, bet jis susikūrė dabartinio kapitalizmo sąlygomis ir jo teorinį pagrindimą galima surasti atidžiau perskaičius K. Markso kūrinius, daugiau įsigilinus į jo turiningą dialektinę mintį apie „individualizuotą visuomeninę nuosavybę“. Visuomeninės nuosavybės privalumus ir individualų materialinį interesą galima sujungti per akcijas, kooperaciją, smulkų ir vidutinį verslą, projektinį darbą, autorines sutartis, kokybės grupes, savivaldos asociacijas, visuomenines organizacijas ir kitas šiuolaikiškos visuomeninės ir gamybinės vadybos formas. Šiam reikalui tinkamai pasitarnauja ir dabartinės informacinės technologijos.

Kaip teigė kitas marksizmo klasikas V. Leninas: materialinę - techninę socializmo bazę yra paruošusi imperialistinė kapitalizmo stadija. Deja, kapitalizmo sąlygomis šis ekonomikos individualizavimo mechanizmas visiškai neapsaugo sistemos nuo vagysčių ir grobstymų būtent todėl, kad yra orientuotas į privačios nuosavybės efektyvumo didinimą. Jeigu tarybiniame socializme visuomeninė nuosavybė buvo suvokiama dažnai kaip „niekieno“, tai kapitalizmo tikrovėje privati nuosavybė suprantama kaip svetima, kaip ‘kažkieno“, bet ne mano. Čia dar svarbu suvokti, kad privati nuosavybė – tai ne dantų šepetukas ir ne nuosavas automobilis. Tai gamybos priemonės.

Kadangi tarybiniais laikais panašaus mechanizmo dar nebuvo, žmonės valstybinę - visuomeninę nuosavybę nesuvokdavo kaip savo asmeninę. Todėl neretai ir vogdavo iš valstybės, paslapčia „išsinešdami“ iš fabrikų, gamyklų, kolūkių, dirbtuvių ar įstaigų įvairią smulkią produkciją.

Kita vertus, tai nebuvo toks masiškas reiškinys, kaip šiandien teigia įvairaus plauko tarybinio laikotarpio mitologizatoriai. Kiekviename tarybinio liaudies ūkio objekte ir sumoje visoje visuomenėje vagių buvo mažuma.

Kapitalistinėje Lietuvoje kita situacija. Čia dominuoja privati nuosavybė ir konstituciškai įtvirtintas privačios nuosavybės „šventumas“. Smulkmeniškos vagystės vyksta dažniausiai iš oligopolinių prekybos centrų, kuriuose kruopščiai dirba apsauga ir dažniausiai vagišiai būna pagauti vietoje, nesukeliant dėl to didelio triukšmo. Dėl stambaus masto vagysčių kitas reikalas. Kadangi pati valstybė mūsuose faktiškai yra privati kapitalo valda, todėl ir vagystė mūsų visuomenėje yra įgavusi „prichvatizuoto“ privatizavimo, valstybinio reketo bei turtinių-piniginių spekuliacijų pavidalą. Pagal ES statistikos standartus vagystės kaip tik ir priskiriamos nusikaltimams nuosavybei.

Įvairiomis formomis ir mastais vagiami faktiškai visi nuosavybiniai turtai: biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšos, žemė, vandens telkiniai, miškai, žaliavos, įranga, detalės, prekės, bankai, viešbučiai, mokesčiai, elektra bei kitos komunalinės paslaugos, žmonės bei jų asmeniniai duomenys. Vagiamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Kauno bendrovė „Autokasta“ įsigudrino net 3810 tonų nefrezuoto asfalto pavogti. Vagia vieni iš kitų: ir valstybė, ir verslas, ir darbuotojai, ir namų ūkiai. Vagia individualūs asmenys ir žmonių grupės. Vagia mažmenines prekes ir urmu. Vagia realioje ir virtualioje erdvėje. Klesti Lietuvoje ir „inteligentiška“ vagystės forma - plagiatas. Oficialios statistikos duomenimis, vagystės pastaraisiais metais mūsų šalyje sudaro apie pusę visų užregistruotų nusikalstamų veikų.

Kuo iš esmės skiriasi vagystė tarybiniais ir dabartiniais laikais?

- Tarybiniais laikais, vaizdžiai kalbant, vogdavo „maišais ir kibirais“, dabar - „vagonais ir cisternomis“. Vagysčių mastai tiesiog nepalyginami. Tarybinėje visuomenėje dominavo smulkios paprastų ir pavienių žmonių vagystės. Dabar dažniausiai vagiama didmeniniu mastu, grupėmis ir grupuotėmis, prisidengus įvairių firmų ir korporacijų ar valstybinių institucijų „stogu“. Kai kurios akcinės bendrovės vis daugiau panašėja į mafijozines reketininkų organizacijas. Sąžiningas ir atsakingas verslas nepriklausomoje Lietuvoje ne taisyklė, o išimtis.

- Tarybiniais laikais vagystės elitiniuose sluoksnose buvo itin retas reiškinys ir apsivogę valstybės tarnautojai buvo baudžiami griežčiau nei eiliniai piliečiai. Dabartinėje Lietuvoje dažniausiai vagiama pasinaudojant savo tarnybine ar elitine padėtimi ir rimtesnės bausmės už tai išvengiama. Valdininkus ir politikus liečiančios rezonansinės teisminės bylos vilkinamos iki senaties termino. Stambiausios vagystės valstybiniame sektoriuje net nevadinamos vagystėmis, o tiesiog turto iššvaistymu, už kurį numatyta tik minimali arba administracinė atsakomybė.

- Tarybiniais laikais už smulkią vagystę galima buvo patekti į kalėjimą. Dabartinėje Lietuvoje už stambias aferas - į elitą. Kiek yra kilę įvairių skandalų dėl neskaidrių sandorių bei viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo mūsų politikų ir valdininkų tarpe? Dėl jų įvairiaspalvės praeities ir dabarties? Deja, visi jie dažniausiai pasibaigia dozuotais žiniasklaidos paviešinimais ir švelniais kolegų pagrūmojimais. Tarybų Lietuvoje apsivogęs politikas iš politikos buvo šalinamas visiems laikams. Vagystės faktas reiškė jo karjeros pabaigą. Dabartinėje Lietuvoje vagystės, ypač stambios, neretai politizuojamos, o vagis-politikas įgauna kankinio aureolę ir tai net suteikia jam papildomą karjerinį postūmį.

Apibendrinant galima teigti, kad tarybiniais laikais mažuma vogdavo iš daugumos. Dabar gi visi vagia iš visų. Prie šių skirtumų ženkliai prisideda ir ideologiniai skirtumai. Anais laikais visa švietimo ideologija bei žiniasklaida buvo orientuota į sąžiningo darbo, visapusiško asmenybės tobulėjimo, dvasinių-kultūrinių vertybių dominavimo žmogaus gyvensenoje ugdymą. Dabar iš visų teleekkranų ir interneto portalų laisvai liejasi piniginio totalitarizmo ideologija, propaguojamos besaikio vartojimo ir staigaus praturtėjimo idėjos.

Privačia nuosavybe pagrįstos santvarkos pagrindą sudaro pagal „užgrobiamosios teisės“ (Markso terminas) principą pridėtinės vertės pasisavinimas, kuris iš esmės yra kriminalinis nusikaltimas valstybiniu mastu. Prie viso to dar prisidėjo ir nacionaliniai lietuviško privatizavimo ypatumai. Kaip žinia, po nepriklausomybės paskelbimo dalis valstybinių įmonių buvo nustekentos ir parduotos už centus, o kitos atiteko „saviems“ buvusiems komunistiniams ir sąjūdistiniams nomenklatūrininkams už taip vadinamą „sutartinę“ kainą. Privatizavimas Lietuvoje faktiškai buvo stambaus masto vagystė.

Kriminalinėje visuomenėje ir gyvenimas tampa pusiau kriminalinis.