2024 m. gegužės 2 d.

 

Lietuvoje išleistos knygos autorius dr. E. Aleksanderis: „Pomirtinis gyvenimas egzistuoja“

3
Paskelbta: 2013-11-28 14:23 Autorius: ekspertai.eu

Temos apie pomirtinį gyvenimą nuolat kelia diskusijų tarp tikinčiųjų ir mokslinius įrodymus pasitelkiančių tikėjimo skeptikų. Ar galima patekti į Dangų ir kas žmonių laukia po mirties? Į šiuos klausimus stengiasi atsakyti neurochirurgas Ebenas Aleksanderis neseniai Lietuvoje išleistoje knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“. Gydytojas septynias dienas buvo komos būsenos ir patyrė ypatingus išgyvenimus, kuriuos prilygino pomirtiniam gyvenimui. Visus savo potyrius jis aprašė bestseleriu tapusioje knygoje.

Pernai Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistas „Gyvas dangaus įrodymas“ tapo kultine knyga. Jos parduota jau daugiau nei du milijonai egzempliorių. Gydytojo autobiografija net 55 savaites, t. y. ilgiau nei metus išsilaikė „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše. Šiuo metu ji yra išleista daugiau nei 30 šalių, tarp jų ir Lietuvoje.

2008 m. gerą neurochirurgo reputaciją turėjęs ir prestižinio Harvardo universiteto Medicinos mokykloje dėstęs E. Aleksanderis susirgo meningitu. Staiga užklupusi liga nugramzdino gydytoją į komos būseną, atskirdama jo sielą nuo fizinio kūno. Su kiekviena diena, praleista ligos patale, jo organizmas nenumaldomai silpo, tačiau dvasia pasinėrė į naujus, dar niekada neišgyventus potyrius. Kaip medikas teigia knygoje, jis patyrė artimą mirčiai būseną (angl. Near-death experience, NDE).

E. Aleksanderio teigimu, ištikus komai jo sąmonė tapo nepriklausoma nuo smegenų, nustojo funkcionuoti ta smegenų dalis, kuri kontroliuoja mintis ir emocijas. „Mirtis – tai iliuzija. Įstabaus grožio amžinybė laukia mūsų po mirties – pripildyta angelų, debesų, drugelių ir netgi anksčiau išėjusių giminaičių“, – apie savo patyrimus kalba leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Gyvas dangaus įrodymas“ autorius.

Jis manė, kad iš komos pabudęs žmogus nieko neprisimena. Netikėjo, jog žmogus gali taip atsigauti, kad galėtų papasakoti savo prisiminimus.

„Taigi galite įsivaizduoti mano nustebimą, kai labai aiškiai prisiminiau, ką patyriau, ištiktas komos. Išgyvenau šoką, nes mano prisiminimus sunku paaiškinti mediciniškai. Atsigavus po komos, per 6 savaites mano prisiminimų aprašymą sudarė daugiau nei 20 000 žodžių. Mano vyriausiasis sūnus, kuris tuo metu studijavo neuromokslus, patarė užrašyti viską, ką atsimenu“, – viename iš interviu sakė neurochirurgas.

E. Aleksanderis knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“ rašo, kad patyręs gilią komą jis buvo nukeliavęs į didingą ir įkvepiančią Kūrėjo karalystę. „Didžiąją kelionės dalį kažkas buvo su manimi. Moteris. Ji buvo jauna ir labai detaliai pamenu, kaip atrodė. Jos skruostikauliai aukšti, o akys – ryškiai mėlynos. Auksinių plaukų garbanos įrėmino jos mielą veidą. Ji nevartojo žodžių, tačiau aš supratau visą jos perteikiamą prasmę: tu esi mylimas ir tau nieko nereikia bijoti“, – knygoje prisimena neurochirurgas.

Jis rašo, kad kai pirmąkart pamatė moterį, jiedu vaikštinėjo ant keistai išmarginto paviršiaus. „Po akimirkos supratau, kad tai – drugelio sparnas. Tiesą sakant, aplink mus buvo milijonai drugelių – plačios plasnojančios bangos, neriančios į miškus ir vėl grįžtančios. Tai buvo ore judanti gyvenimo spalvų upė“, – įspūdžiais dalijasi gydytojas.

Neurochirurgo knyga sulaukė ir daug skeptiškų reakcijų. Neva gydytojo vadinamas pomirtinis gyvenimas gali būti jo sapnai ar haliucinacijos. Tačiau E. Aleksanderis labai aiškiai nutildė kritikus, pateikdamas savų mokslinių argumentų.

„Dauguma artimų mirčiai būsenų ypatingos tuo, kad taip lengvai ir laikui bėgant neužsimiršta kaip sapnai ar haliucinacijos“, – tvirtina gydytojas. Jo teigimu, sergant meningitu nustoja funkcionuoti ta smegenų dalis, kuri kontroliuoja mintis ir emocijas.

Sugrįžusio iš komos gydytojo gyvenimas pasikeitė. „Tai, kas man nutiko, sunaikino ankstesnį tikėjimą. Aš siekiu visą savo likusį gyvenimą skirti sąmonės tyrinėjimams ir įrodyti faktą, kad mes esame daug daugiau nei mūsų smegenys“, – teigia E. Aleksanderis. Jis drauge su John R. Audette įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Eternea“, kurios pagrindinė pozicija – visi gyvi dalykai turi sielą ir egzistuoja dvasinė patirtis.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
3. Linas
(2021-01-08 23:00:48)
(5.20.34.151) Parašė:

Pomirtinis gyvenimas Jump to navigation Jump to search Hieronymus Bosch paveikslas „Palaimintųjų pakilimas” Charonas plukdo mirusiųjų sielas per Stiksą. Josep Benlliure Gil piešinys Pomirtinis gyvenimas (taip pat požeminis pasaulis, mirusiųjų karalystė) – teorinė idėja, kad žmogaus siela (sąmonė) tebeegzistuoja po fizinės kūno mirties. Tai gali būti suvokiama ir kaip transcendentinė erdvė, ir kaip reali vieta. Idėja apie pomirtinį pasaulį ar kitokias egzistencijos po mirties formas sutinkama praktiškai visuose tikėjimuose ir kultūrose.[1] Abraominėse religijose (krikščionybėje, islame, judaizme) tikima, kad po mirties siela atsiskiria nuo kūno ir patenka į vieną iš dviejų pomirtinių erdvių – Rojų arba Pragarą (dalyje krikščioniškų srovių dar išskiriama tarpinė erdvė – skaistykla). Dieviškojo teismo metu nusprendžiama, kurios sielos patenka į Rojų ir būna greta Dievo, o kurios patenka į Pragaro kančias. Žydų sekta Sadukiejai tikėjo Dievu, bet netikėjo pomirtiniu gyvenimu. Indijos religijose (hinduizme, sikhizme, džainizme) tikima reinkarnacija – mirusiojo siela patenka į naują kūną ir pamiršta buvusį gyvenimą. Budizme panaši koncepcija yra atgimimas. Persikūnijimas priklausąs nuo buvusių gyvenimų (karmos) – kuo geresnis žmogus buvo, tuo geresnes sąlygas gaus naujame gyvenime, o gyvenę netinkamai gali persikūnyti į gyvūną, patirti kančias. Toks persikūnijimų ratas vadinamas samsara, o tikinčiojo tikslas yra galiausiai persikūnyti į Dievą (mokša) arba (budizme) pasiekti nirvaną. Senovės egiptiečių tikėjime mirusiojo siela keliauja į mirusiųjų kraštą Aaru. Ten Ozyris sveria mirusiojo širdį – jei ji lengvesnė už plunksną, siela keliauja tolyn, o jei sunkesnė – atiduodamas demonui Amit. Egiptiečiai taip pat tikėjo prisikėlimu iš mirusiųjų, todėl atlikdavo mumifikaciją, prie mirusiojo palikdavo Mirusiųjų knygą. Senovės graikai tikėjo, kad po mirties siela, Hermio padedama, keliauja į mirusiųjų pasaulį – Hadą. Į jį savo valtimi per Stiksą plukdo Charonas. Ten mirusiojo siela teisiama ir patenka į Eliziejų, Hadą arba Tartarą. Panašiai pomirtinis gyvenimas suvoktas ir skandinavų mitologijoje – jis skirstytas į Valhalą (išrinktųjų karalystę), Helą (daugumos atilsio vietą) ir Niflhelą (kančių vietą nusidėjėliams). Senovės lietuvių mitologijoje dausos minimos kaip protėvių buveinė, kurioje gyvena mirusių vėlės bei žiemoja paukščiai. Vėlė, esanti anapusiniame pasaulyje, suprantama antropomorfiškai. Įvairiuose pagoniškuose tikėjimuose dažnai egzistuoja sielos persikūnijimo į gamtos tvariniją idėja. Senovės lietuvių tikėjime užsimenama apie žmogaus virsmą žvėrimi, gyvuliu, paukščiu, augalu, medžiu. Tačiau žmogaus atgimimas nauju žmogaus kūnu neminimas. Zoomorfiniai ir kt. gamtos objektai laikomi totemais.[2] Moksliniu požiūriu, nėra jokių įrodymų, kad po smegenų mirties žmogaus sąmonė kažkokia forma išlieka. Tokia būsena vadinama amžinąja užmarštimi. Šiam požiūriui oponuojama pasitelkiant apymirtines patirtis, patirtas išgyvenusiųjų klinikinę mirtį. Kita vertus, paprastai pastarosios patirtys laikomos haliucinacijų, vaistų, pakitusios sąmonės būsenos padariniais.[3] Tačiau tai netiesa. Kiti tituluoti mokslininkai neigia mechaninį požiūrį į sąmonę ir siūlo kvantinės sąmonės tikrą teoriją. Pagal kurią mirtis tikrai nenutraukia sąmonės egzistencijos. 4 Visų šių aiškinimų esmė ta pati — kad kūnas miršta, o siela išlieka. Nuo senų senovės šitaip yra skiepijamas tikėjimas, jog mirusieji mato, girdi, mąsto — tai yra kažkokiu pavidalu toliau gyvena sąmoningą gyvenimą. Tačiau kaip tai įmanoma? Jausmai ir mintys yra atsiejami ir egzistuoja nepriklausomai nuo smegenų veiklos. Kai asmuo miršta, smegenys žūva. O atminties galia, emocijos, pojūčiai patys savaime atskirai išsilaiko. Tai yra kad sąmonė toliau veikia!



2. ttt-2
(2013-11-28 20:31:20)
(62.80.225.123) Parašė:

Dar papildysiu - tikrai labai "vertingą' knygą išvertė į lietuvių kalbą ir išleido. Bėda, tik kad jos negali niekur panaudoti, nes tualetinis popierius ir švelnesnis ir pigesnis ir ko gero įdomesnis



1. ttt
(2013-11-28 20:27:55)
(62.80.225.123) Parašė:

Tai bent "atradimas" Visi žino, kad "pomirtinis gyvenimas" tęsiasi kirmelių skrandeliuose ir labai sekmingai, tik nereikia mirusių deginti ir viskas tęsis dar labai ilgai ir turiningai



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras