2019 m. rugsėjo 21 d.

 

Lietuvių kilmė ir tautinis charakteris (video)

7
Paskelbta: 2014-06-04 20:45 Autorius: Mindaugas Peleckis

Romowe Rikoito - Swentagrēiwa

Apie lietuvių kilmę ir nacionalinį charakterį prirašyta nemažai, tačiau čia neketinama atlikti išsamios visų parašytų veikalų analizės. Mus domina keli esminiai dalykai.

1)      Kas buvo ir yra lietuviai.

2)      Koks lietuvio nacionalinis charakteris.

3)      Kokie galimi lietuvių lingvistiniai, mitologiniai, gimininiai ryšiai su kitomis tautomis ir tikėjimais.

Lietuviai ir prūsai

Prieš nagrinėdami šiuos svarbius klausimus apie lietuvių tapatybę, privalome nusistatyti, ką vadinsime lietuviais. Atmetame šiuolaikines oficiozines, „glamūrines“, „eurosąjungines“ teorijas apie lietuvius kaip „šiuolaikinius europiečius“, taip pat pseudoistorines teorijas apie lietuvius kaip gotus (Jūratė Statkutė de Rosales), sarmatus (Aivaras Lileika, Mindaugas Lučka ir bendrija „Sarmatija“), trakus, prygus ar bulgarus (Jonas Basanavičius), atlantų palikuonis (Algimantas Kurtinaitis), „pirmąją pasaulio tautą“ (Juozas Jokubauskas ir kiti), baskų giminaičius (Oskaras Milašius). Kadaise buvo populiarios ir teorijos apie tai, kad lietuviai yra romėnų ir (arba) graikų palikuonys[1]. Visa tai rodo (pseudo)mokslininkų, rašytojų išradingumą ir, viena vertus, yra pagirtina – ieškojimuose neretai gimsta tiesa. Tačiau pabandykime remtis patikrintais duomenimis, tikrais liudijimais, o ne nežinomų jėgų „apreikštomis“ hipotezėmis.

Mūsų manymu, kilmės prasme lietuviai – ypač sena, tačiau toli gražu ne pirmoji tauta, kuri yra (kaip ir nemažai kitų tautų) bent jau dvisluoksnė. Pirmasis sluoksnis – senieji autochtonai, ne indoeuropiečiai, garbinę Žaltį. Antrasis sluoksnis – senųjų autochtonų ir indoeuropiečių, kuris iš pradžių atnešė vyriškų dievų panteoną, Sovijaus mitą, vėliau – krikščionybę, simbiozė.

Kaip sinonimą „seniesiems autochtonams“ galime vartoti ir Kanadoje paplitusį terminą Pirmosios Tautos (First Nations), kuriomis šioje šalyje vadinama maždaug 630 tautelių, - visos, išskyrus europiečius, inuitus (eskimus) ir metisus. Nepagalvokite, kad išėjome iš proto, keldami hipotezę, kad lietuviai – viena Pirmųjų Tautų pasaulyje, Europoje. Tai liudija gausūs archeologiniai kasinėjimai. Lietuviai – senoji Europos tauta, nors ir suindoeuropietinta, tačiau mūsų šaknys, kaip ir mūsų pirmoji – Žalčio totemo – religija nėra indoeuropietiška. Nesame nei gotai-gudai, nei sarmatai, nei Atlantidos palikuonys (nors kas žino...). Esame Senosios Europos palikuonys, tokie pat keisti ir išsiskiriantys kaip kaukaziečiai, baskai, keltų tautos - ypač tokios kaip kernovijonai (kernowyon). Pastarieji mus ypač sudomino, nes savo tėvynę vadina Kernow (anglicizuotai tai – Kornvalis, Cornwall) – o tai labai primena mūsų sostinės Kernavės pavadinimą. Galbūt tai tik sutapimas, nors kai tiek daug sutapimų aptinkame nagrinėdami senąją Lietuvą, kyla mintis, jog tai nėra sutapimai.

Mokslininkų lietuviai vadinami įvairiai, priskiriami prie įvairių pavadinimų. Mums puikiai žinomi terminai aisčiai, baltai, venetai. Indoeuropiečių kalbų skirstyme lietuviai priskiriami baltų kalbų grupei, kurioje, be lietuvių, gyvos liko tik latvių ir latgalių kalbos (kai  kas latgalių kalbą laiko latvių kalbos dialektu). Prūsų kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus (g. 1950), būtent prūsų kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei prūsų kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių kalbos laurai. Dabar jie tenka lietuvių kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 puslapiai trečiajame katekizme yra lašas jūroje. Naujoji prūsų kalba – tai ne senosios gaivinimas, o kūrimas pagal analogiją su išlikusiomis formomis bei su lietuvių ir latvių kalba“[2].

Rimčiausiais prūsų kalbos tyrinėjimais A. Butkus vadina V. Toporovo (http://prussk.narod.ru), Vytauto Juozapo Mažiulio, Michailo Jekimovo (dar žinomo kaip Mikkelis Klussis ir Letas Palmaitis; http://wirdeins.prusai.org/ , http://donelaitis.vdu.lt/prussian), Janio Endzelyno (1873-1961) darbus.

V. J. Mažiulis (1926-2009) išleido net kelias solidžias knygas, skirtas prūsų kalbos tyrinėjimams: „Prūsų kalbos paminklai“ (1966-1981), „Prūsų kalbos etimologijos žodynas“ (1988-1997), „Prūsų kalbos istorinę gramatiką“ (2004).

Be minėtų katekizmų, dar egzistuoja vadinamasis Elbingo žodynėlis (http://www.prusistika.flf.vu.lt/Tekstai/Elbing.html), Simono Grunau žodynėlis (http://www.prusistika.flf.vu.lt/Tekstai/Grunau.html) bei keli smulkieji prūsų kalbos paminklai, taip pat – prūsiški toponimai ir antroponimai.

Elbingo žodynėlis – seniausias žinomas prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas, surastas 1825 metais Elbingo (dab. Lenkija) mieste. Žodynėlis, kuriame yra 186 puslapiai (paskutinis tuščias), nurašytas nuo originalo, sudaryto XIII-XIV a. Elbingo žodynėlyje – 802 prūsų ir vokiečių kalbos žodžių, sugrupuotų į 32 temines grupes, pvz., religinės sąvokos, įrankių, gyvūnų, augalų, spalvų pavadinimai ir pan. Jau pirmas žodynėlio žodis deywis atspindi pagrindinį prūsų kalbos garsyno skirtumą nuo rytų baltų kalbų – išlaikytą baltišką dvibalsį ei, kuris, pvz., lietuvių kalboje tam tikrais atvejais pavirto į ie, plg. lie. dievas. Žodynėlio duomenys rodo, kad prūsų kalboje buvusios trys daiktavardžių giminės: vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji (pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk. azaran]). Taigi prūsų kalboje buvusi išlaikyta sena indoeuropiečių kalbų ypatybė – bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi, pvz., rusų ar vokiečių kalbose, tačiau išnykusi lietuvių kalboje: pastarojoje visi buvę bevardės giminės daiktavardžiai yra perėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojo pr. assaran lietuvišką atitikmenį ežeras.

Simono Grunau (1470-1531) žodynėlyje – 101 prūsiškas žodis, išverstas į lotynų kalbą. Ir Elbingo žodynėlio autorius, ir jo tiek perrašinėtojas buvo vokiečiai, o ne gimtakalbiai prūsai, dėl to žodynėlyje yra nemaža klaidų bei netikslumų. Dar daugiau klaidų yra žodynėlyje, įdėtame į XVI a. Simono Grunau „Prūsų kroniką“.

„Prūsų kalba – tai iki šių dienų neišlikusi baltų kalba, dar iki XVIII a. pradžios vartota dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje bei piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Kitaip nei vienintelės dvi gyvosios baltų kalbos, – lietuvių ir latvių, – kalbininkų vadinamos rytų baltų kalbomis, prūsų kalba priskiriama vakarų baltų kalbų pogrupiui, kuriam, manoma, galėjusios priklausyti dar ir jotvingių bei kuršių kalbos. Iš visų mirusių baltų kalbų prūsų kalba visų pirma išsiskiria tuo, kad ji apie save yra palikusi ne tik fragmentinius liudijimus ja kalbėjusių žmonių gyventos teritorijos vietovardžiuose bei istorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose, bet ir rašytinių paminklų – jais remdamiesi mokslininkai šiandien gali ne tik pakankamai patikimai atkurti pačią kalbą, bet ir šį tą spręsti apie prūsų materialinę bei dvasinę kultūrą. Maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų savarankišką raidos kelią pradėjęs vakarų baltų kalbų pogrupis, o vėliau ir iš jo išsirutuliojusi prūsų kalba iki pat išnykimo XVII/XVIII a. sandūroje (pasak vieno 1700 m. datuojamo istorinio liudijimo, 1677 m. miręs paskutinis prūsiškai kalbėjęs senelis Kuršių nerijoje, tačiau „tenai tokių dar esą“) laikui bėgant įgijo įvairių specifinių, tik sau būdingų bruožų, neaptinkamų kitose kalbose, tačiau kita vertus, besivystydama nepriklausomai nuo rytinių baltų kalbų, ji išsaugojo ir daugybę pastarosiose vėliau išnykusių senovinių ypatybių. Taigi tuo metu, kai dar buvo vartojama, prūsų kalba ne vienu atžvilgiu buvusi archajiškesnė už, pvz., lietuvių kalbą, kuri šiandien, kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvoji indoeuropiečių kalba. Dėl šios priežasties prūsų kalbos faktai yra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams. Todėl nenuostabu, kad šia kadaise išnykusia ir daug kam nežinoma kalba jau ne pirmas šimtmetis domisi įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Galima paminėti vos keletą svarbesnių kapitalinių prūsistikos veikalų autorių: tai ir žymiausias visų laikų latvių baltistas Janis Endzelynas, II pasaulinio karo metais dviem kalbom (latvių bei vokiečių) paskelbęs iki šiol nepasenusią prūsų kalbos gramatiką, ir žymusis rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas, parengęs penkis nepaprastai išsamaus prūsų kalbos tezauro tomus, ir amerikietis Williamas Schmalstiegas, originalios prūsų kalbos gramatikos anglų kalba autorius, ir lenkas Wojciechas Smoczyńskis, savo šalyje suorganizavęs kelias tarptautines mokslines prūsistikos konferencijas, be to, neseniai išleidęs nemažos apimties prūsų kalbos veiksmažodžių žodyną, ir originaliomis idėjomis pasižymįs olandų indoeuropeistas Frederikas Kortlandtas, savo asmeninėje interneto svetainėje paskelbęs visus prūsų kalbos rašytinius paminklus. Ypač daug prūsistikai nusipelnęs yra ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mažiulis, parengęs kelis epochinės reikšmės veikalus, kurių necituoti negali nė vienas save gerbiantis šių dienų prūsų kalbos tyrėjas: kritinį dviejų tomų prūsų kalbos tekstų leidimą, keturtomį etimologijos žodyną ir istorinę gramatiką“, - teigia Prūsų kalbos paveldo duomenų bazės sudarytojai[3].

Iš tikrųjų, norint suprasti, kas tokie buvo ir yra lietuviai, mums būtina suvokti ir tai, kas buvo ir yra kitos baltų tautos.

„Visų pirma prūsų kalba ypatinga tuo, kad ji yra anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudyta baltų kalba. Seniausias iki šių dienų išlikęs baltiškas tekstas – ilgą laiką mokslui buvęs nežinomas prūsiškas humoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vos prieš keletą dešimtmečių Bazelio universiteto bibliotekoje atrastą XIV a. foliantą:

Kayle rekyſe. thoneaw labonache thewelyse.

Eg. koyte. poyte. nykoyte. penega doyte.

Dėl to, kaip tiksliai reikėtų skaityti šį tekstelį, kalbininkai nėra priėję vieningos nuomonės, tad čia pateikiama tik viena iš galimų interpretacijų (V. Mažiulio): „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti.“ Geriau įsiskaitę, dvieilyje nesunkiai atpažįstame kai kuriuos bendrabaltiškos kilmės žodžius, nors ir ne visai tą patį reiškiančius prūsų bei lietuvių kalbose, plg. pr. labonache, thewelyse, poyte, doyte ir lie. labas, tėvelis, puota, duoti. Iš kitų prūsų kalbos paminklų Bazelio tekstelis išsiskiria tuo, kad jo autorius turbūt buvęs gimtakalbis prūsas – manoma, kad tai galėjęs būti prūsų kilmės Prahos universiteto studentas. Tačiau yra pareikšta ir nuomonė, kad teksto autorius galėjęs būti vokietis, tik užrašęs kolegos prūso tariamus žodžius – tą esą rodo pernelyg dažnai pasitaikanti nemotyvuota žodžių galūnė -e, atspindinti tam tikrus to meto vokiečių kalbos tarmių ir rašybos reiškinius.

Pagrindiniais prūsų kalbos šaltiniais laikytini kad ir negausūs, bet vis dėlto iki mūsų dienų išlikę trys XVI a. Karaliaučiuje išleisti katekizmai – vieninteliai bent kiek didesnės apimties rišlūs prūsiški tekstai. Pirmasis jų, pasirodęs 1545 m., t. y. pora metų anksčiau už M. Mažvydo katekizmą, yra ne tik pirmoji prūsų, bet ir apskritai pirmoji baltiška knyga. Ypač svarbus mokslui yra trečiasis, 1561 m. išleistas katekizmas, kurį parengė Pabečių bažnyčios pastorius vokietis Abelis Willis, talkininkaujant savo parapijos laisvajam valstiečiui Pauliui Megottui. Šis tekstas iš kitų visų pirma išsiskiria savo apimtimi (yra keliskart ilgesnis už pirmuosius du katekizmus) ir ypač tuo, kad jame specialiu diakritiniu ženklu (brūkšneliu) žymimi kirčiuoti ilgieji žodžių balsiai. Kruopšti šio ženklo vartojimo analizė leidžia atkurti pakankamai archajišką ir ne visada su lietuvių kalba sutampančią prūsų kalbos kirčiavimo sistemą. Pvz., būdvardžius su priesaga -ing- prūsai, kitaip nei mes dabartinėje lietuvių kalboje, kirčiuodavo ne tik priesagoje (plg. lie. gėdìngas), bet ir šaknyje, plg. pr. (ni)gīdings „begėdiškas“. Toks kirčiavimas atitinka ir senuosiuose lietuvių raštuose paliudytą formą gė́dingas. Vietoj šaknyje kirčiuoto lie. žẽmė prūsai turi galūnėje kirčiuotą semmē (tarsi būtų žemė̃), kurį vieni kalbininkai laiko senoviškesniu variantu, kiti – prūsų kalbos naujove, treti išvis mano, kad brūkšnelis šiame žodyje galėtų žymėti netgi ne kirtį, o visai kitą fonetinę ypatybę“[4].

Mokslininkų ir entuziastų dėka, prūsų kalba atgimsta, tiksliau, sukurta ir tebekuriama naujoji prūsų kalba. Prūsų kalbos atgaivinimo judėjimui pradžią davė Leto Palmaičio parengta naujosios prūsų kalbos gramatika ir žodynas[5]. „Vadovaudamiesi griežtai apsibrėžtais principais ir pasitelkdami giminiškų kalbų duomenis bei pačios prūsų kalbos žodžių darybos priemones, aktyvistai naujosios prūsų kalbos žodyną nuolatos papildo žodžiais, dėl senųjų tekstų skurdumo nepatekusiais į autentiškus prūsų kalbos paminklus, kuria terminus pavadinti įvairiems prūsų dar nežinotiems reiškiniams, pvz., traukiniui, lėktuvui ar telefonui. Naująja prūsų kalba rašomi ir į ją verčiami literatūros kūriniai, jos virtualiai mokomasi interneto pokalbių svetainėse, be didesnių susikalbėjimo sunkumų ji vartojama entuziastų elektroniniuose laiškuose – visa tai rodo, kad prūsų kalba iš aptrupėjusio muziejinio eksponato šiandien pamažu vėl atgyja – tegu ir specifine forma – kaip gyvai funkcionuojantis kultūros reiškinys“[6].

V. Toporovas kalba ir apie mirusias baltų kalbas – galindų (minimi dar II a. Ptolemėjaus, XI-XII a. rusų metraščiuose, 1326 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“), jotvingių (sūduvių; pirmąsyk minimi II a. Ptolemėjaus kaip sūdinai; http://www.suduva.com/virdainas), kuršių (apie juos rašoma nuo 853 metų, taip pat – ir islandų „Egilio sagoje“), žiemgalių, sėlių. „Neabejotina, kad egzistavo ir daugiau senovės baltų kalbų ir dialektų, kurių pavadinimų nežinome“, - konstatuoja V. Toporovas[7].

Bene rimčiausi prūsų kalbos ir kultūros tyrinėjimai vykdomi Karaliaučiuje (http://www.ekspertai.eu/romowe-rikoitoprusiskas-neofolkas-is-vandenstyloskadagiu-dykrosvideo/). Apie juos plačiau - kitą kartą.

Lietuvių nacionalinis charakteris

Kalbant apie lietuvių (ir glaudžiai su lietuviais susijusių tautų) tapatybę, būtina kiek plačiau paminėti kelis šaltinius.

Komentuodamas P. Dusburgietį, istorikas Romas Batūra rašo: „Prūsų, lietuvių ir latvių gyvenime daug kas buvo artima ir bendra. Dvasiniame pasaulyje – religijoje, tuo pačiu vardu vadintas aukščiausias dangaus Dievas, lat. Dievs, prūs. Deywis, Deyws. (...) Kaip liudija tyrinėjimai, baltų gyvenimas ir religijos anksčiau buvo daug artimesnės, jos išsiskyrė dėl vėlesnių istorinių, politinių aplinkybių. Dar XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs ir rašęs šiame leidinyje pateikiamas kronikininkas Petras Dusburgietis pabrėžė visų baltų dvasinių, religinių ryšių buvimą – Nadruvos Romovės bendrabaltiškąją reikšmę. (...) Nežiūrint į įvairius sunkumus prūsai, jotvingiai, kiti baltai, lietuviai atkakliai gynėsi nuo agresijos suvokdami ginties būtinybę Tėvynės laisvės ir baltų egzistencijos užtikrinimui. Jėgų tam teikė šimtmetinė, tūkstantmetinė laisvo gyvenimo patirtis gimtoje žemėj (pabraukta mano, - M. P.), tėvų ir protėvių kapai – „Milžinų kapai“ ir dvasinės tradicijos. “[8].

Mąstytojas, rašytojas Juozas Albinas Herbačiauskas (1876-1944) yra rašęs, kad „senieji lietuviai, išsiauklėję Perkūno, Patrimpo ir Aukopirmo tikėjime, tikrus kovoje su priešais stebuklus darė ir paliko mums tos savo paslaptingos galybės testamentą“[9].

Apie lietuvių giminaičių kuršių galią minima garsiojoje islandų „Egilio sagoje“, kurioje aprašomas tikros istorinės asmenybės – Egilio (910-990) – gyvenimas ir nuotykiai. Įdomus epizodas, kuriame Egilis lankosi kuršių (sen. isl. Kúrir) žemėje (Kúrland). Egilis ir jo vyrai ėmė plėšti kuršius ir juos žudyti, tačiau „kuršiai juos įnirtingai puolė, daugiausia laidydami ietis ir strėles, bet laikėsi atokiau, kad Egilio vyrai nepasiektų kalavijais. (...) Kuršiai prirėmė juos prie tvoros, kai kurie pro plyšius badė juos ietimis ir kardais, o kiti jiems užmetė ant ginklų drabužius. Egilio vyrai buvo sužeisti, paskui paimti į nelaisvę, surišti ir nuvesti į sodybą“. Kitoje „Egilio sagos“ vietoje minima, kad Egilis turėjo „puikų ginklą“, kurį gavo kuršių žemėje ir vadino Angimi (Naður)“[10].

Pasak Simo Karaliūno, seniausiam lietuvių kalbos sluoksniui priklauso „upių ir ežerų vardai“, kurie „leidžia nustatyti senuosius dabartinių indoeuropiečių kalbų grupių arealus“[11]. Tai tik dar kartą patvirtina mūsų hipotezę apie senovės lietuvių Žalčio ir vandens religiją.

Erazmas Stela (Erasmus Stella, tikr. Johannes Stüller, 1460-1521) veikale „De antiquitatibus Borussiæ“ („Apie Prūsijos senybes“, 1518) mini legendinį Prūsijos įkūrėją Vaidevutį (Widewuto), kuris buvęs alanų (iranėnų tautos) kilmės, 500-aisiais metais susideginęs. Lietuvių tautos paraleles su iranėnų tautomis yra nagrinėjęs ir D. Razauskas[12]. G. Beresnevičius apie šiuos jo tyrinėjimus rašė: „Norėtųsi, užbėgant už akių būsimiems tyrinėjimams ir hipotezėms, pasakyti kai ką nuo savęs. Juk dabar galima formuoti požiūrį, kad tokia pati arijų atšaka, tik pasukusi ne į Indiją ar Iraną, o į šiaurę, yra ir baltai. Arba, galimas dalykas, ne tiek pasukusi, kiek likusi arya šiauriniame sparne. Ir tokiu atveju visi baltiškieji kalbiniai ir mitologiniai archaizmai sąlygoti to, kad mūsų protėviai paprasčiausiai „liko vietoje“ kaip ir skitai arba pasistūmėjo labai nedaug, ir tie iranėniški sutapimai, kuriuos ir man su nustebimu yra tekę šen bei ten konstatuoti, yra ne tautų ir genčių kelionių rezultatas, o padarinys to, kad stebime šiaurinę ir pietinę tos pačios arijų protėvynės nuoskalą. Taigi ne kontaktais, o autochtoniškumu viską galima aiškinti?“[13]

Tuo tarpu E. Stelos knygoje galime rasti ir paraleles su greičiausiai Gedimino broliu Margiriu, kuris su bendrapiliečiais susidegino Pilėnuose 1336 m. vasario 25 d. Ši data – ypač svarbi Lietuvos istorijai.

„Pilėnų dvasios nereikėtų laikyti savižudiška. G. Beresnevičius knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) analizavo Pilėnų tragediją ir parodė, kad gynėjai žudėsi laikydamiesi tam tikrų religinių papročių. G. Beresnevičius rašo, kad ranką prieš save iš tikrųjų pakėlė tik du asmenys – paslaptinga senolė žynė ir pats Margiris. Kitus jie nužudė jų sutikimu. „Bet ir pati senolės savižudybė (kirviu persiskelta galva), ir Margirio savižudybė (persirėžiant pilvą, plg. japonų charakirį; gal tai ritualinė kario savižudybė, iškrintanti iš „paprastos“ savižudybės konteksto), rodos, turi bendrą ritualinį „užnugarį“. Pilėnų gynėjų mirtis – ritualinė mirtis, o ne paprasta savižudybė. Žinoma, galima tik spėlioti, kokia buvo šio ritualo religinė motyvacija. Bet palyginimo dėlei galima vėl atsigręžti į senąsias Indijos karines tradicijas. „Mahabharatoje“ sakoma, kad mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai – galima „netekti abiejų pasaulių“: pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio. Tada, kai prasidėjo mūšiai prie Veliuonos, ta vietovė dar taip nesivadino, ji buvo vadinama Junigeda. Įsiplieskus mūšiams imtas vartoti Veliuonos vardas, kuris aiškiai rodo vėlių įsitraukimą į kovas. Nemuno pakrantės buvo aplaistytos kovotojų krauju. Atrodo, kad Pilėnų drama nebuvo vienintelė, ko gero, tik ją vieną ir aprašė viduramžių kronika. Jeigu Pilėnų gynėjai atliko karinį ritualą, jų turėjo būti ir daugiau. Todėl ginčai, kur iš tikrųjų įvyko ši tragedija – Punioje, Molavėnuose, Pypliuose ar, anot J. Basanavičiaus, Trempuose – neturėtų būti labai svarbūs. Minėti Pilėnus reikėtų visur. Pilėnų dramos esmė ne savižudybė. Lygiai taip pat pokario partizanų savižudybės bunkeriuose reiškė apsisprendimą nepasiduoti, likti laisviems, nors ir mirties kaina. Gedimino laikų Lietuva jau buvo ypatinga šalis, turinti bendrą ugnies garbintojų religiją. Tik palaikomi tokios religijos dvasios lietuviai galėjo apginti savo kraštą, savo valstybę. Tuo metu lietuviai sugebėjo sukurti neįveikiamą Nemuno gynybinę liniją, kurios gynėjai buvo daugelis pilėnų“[14], - teigia J. Trinkūnas, įrodydamas, jog lietuviai nebuvo savižudžių tauta, kaip bandoma įteigti.

„Lietuvių prigimtinė pasaulėžiūra yra gyvenimo pasaulėžiūra ir meditavimas joje įpintas į patį gyvenimą. Tai reiškia, kad laikantis visų šios pasaulėžiūros principų pats gyvenimas žmogų pakylėja į aukštesnių virpesių sritį. Tokioje pasaulėžiūroje esantis žmogus yra arčiau dievų taip įgydamas didesnę jų apsaugą ir palaiminimą. Todėl nenuostabu, kad senovės lietuviai be baimės atremdavo žymiai skaitlingesnius, už jų pačių kariaunas, užpuolikų būrius. O pilėnų atvejis parodo, kad senovės lietuviai buvo ištikimi savo pasaulėžiūrai“[15], - rašė Mindaugas Lučka.

Savižudžiais lietuviai tapo postsovietiniais, o ypač – eurosąjunginiais laikais, kai pragyvenimo lygis ėmė smarkiai blogėti.

Tuo tarpu tokie kryžiuočių propagandistai kaip E. Stela rašė, kad prūsai buvę kone laukiniai (istoriškai įrodyta, kad tai – netiesa), „puolė į tokią beprotybę, kad pamaldžiai ėmė garbinti gyvates, žvėris ir medžius. (...) Nežinojo nei įstatymų, nei pareigūnų, kadangi kiekvienam buvo leista tiek, kiek išdrįsdavo. Niekuo jų gyvenimas nesiskyrė nuo žvėrių“[16].

Ačiū Dievui, kad prūsai net E. Stelos laikais, t. y. XVI a. pradžioje dar garbino gyvates, gyveno harmonijoje su gamta ir „nežinojo pareigūnų“. Tai tik darsyk įrodo, kad lietuvių (tuo pačiu ir prūsų, kitų baltų tautų) tautinis charakteris – tvirtas.

Dar vieną panašią į E. Stelos nesąmonę, neva lietuviai (arba kitos baltų tautos) buvę barbarai, neseniai paskleidė teutonų palikuonys bei jų ir „bumblauskine“ ideologija persisėmę lietuviai, įgyvendinantys interneto projektą „Orbis Lituaniae“. Jame – apie 700 „istorijų apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Prieš daugiau nei du šimtus metų išnykusį LDK pasaulį mėgina aprėpti profesionalūs istorikai, menotyrininkai ir filologai, suprantamai ir įtaigiai pasakojantys apie viską - nuo kūrybos iki karybos, nuo mitų iki mokslo, nuo dvasinio gyvenimo iki medicinos. Projekto tikslas – pateikti įvairialypę LDK visuomenės, kultūros, politikos, ūkio, kasdienio gyvenimo reiškinių panoramą glaustų pristatymų pavidalu. Naršydami Orbis Lituaniae išvysite įvairialypę LDK visuomenės, kultūros, politikos ir kasdienybės panoramą, pateiktą glaustų pristatymų pavidalu. Susipažinsite su didvyriais, nevidonais ir bastūnais, kurių likimai leidžia pažvelgti į praėjusias epochas iš labai arti. Sužinosite ką karaliaus Mindaugo žmona Morta išvadino beždžione. Kuo sirgo senosios Kernavės gyventojai. Kas buvo pirmas lietuvis, užsiropštęs į Egipto piramidę. Kodėl kadaise buvome įsitikinę, kad esame kilę iš romėnų. Kas stebėjo žvaigždes gulėdamas. Drąsiau įsivaizduoti LDK pasaulį jums padės gausybė vaizdų: ir senų ir naujai sukurtų. Orbis Lituaniae susiliejo istorikų ir dailininkų, kurie sukūrė savo, dažnusyk šelmiškus ir linksmus, vizualinius pasakojimus, vaizduotės. Orbis Lituaniae bus ko pasisemti ir tiems, kurie išmano LDK istoriją ir beveik nieko apie ją nežinantiems, tačiau žingeidiems praeities naršytojams“[17].

Toks istorijos komiksizavimas, suprimityvinimas, subulvarinimas (nenuostabu, kad ant „Orbis Lituaniae“ istorijų kabliuko užkibo vienas bulvarinių šalies dienraščių) – dar pavojingesnis nei (ne)sąmoningas pseudoistorinių teorijų kūrimas. Geriau jau tebūnie lietuviai – Atlantidos gyventojų palikuonys, bet nereikia paversti šlovingos Lietuvos praeities niekinga.

Skaitytojai, susižavėję gražiais paveikslėliais, turėtų žinoti, jog šis projektas, dar vadinamas Virtualios istorinės Lietuvos informacine sistema, finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, bendra projekto vertė – 3,6 mln. litų[18]. Projekto užsakovas – Vilniaus universitetas.

Viena pirmųjų į bulvarinę spaudą išėjusių ančių, kurią paskelbė šio brangaus projekto organizatoriai, - „faktas“, kad pirmasis lietuviškas žodis, išgirstas užsieniečių, buvo „ba“.

Štai kas rašoma apie neva žiaurius lietuvius: „1207 metų žiemą, prieš pat krikščionių Kalėdas, lietuviai, sutelkę nemažą kariauną, surengė didelį išpuolį į lyvių žemes. Naktį persikėlę per Dauguvos upę 1207 m. gruodžio 24 d. jie pasiekė dabartinio Turaidos miestelio Latvijoje apylinkes. Kadangi šios vietovės gyventojai iš anksto nebuvo įspėti apie lietuvių artėjimą, daug jų žuvo, o dar daugiau pateko į nelaisvę. Dalis lietuvių pajėgų pasuko prie šios pilaitės su bažnyčia, kurioje 1207 m. gruodžio 25-osios rytą Kristaus gimimo garbei du kunigai aukojo šv. Mišias. Parapijiečiai, išgirdę apie lietuvių artėjimą, spruko iš bažnyčios; vieni, pasileidę į miškus, išsigelbėjo, kitus, nuskubėjusius į namus, lietuviai paėmė į nelaisvę arba nukovė. Pagrindinėms pajėgoms apsupus bažnyčią, lietuviai iš karto į ją nepuolė, bet pirma nuskubėjo į kunigo namus, kaip karo grobį išsivedė arklius, gyvulius, o visą maistą ir namų apyvokos daiktus susikrovė į roges. Tuo metu bažnyčioje likę kunigai, pasikliaudami tik dangaus pagalba, aukojo šv. Mišias. Toliau leiskime prabilti šaltiniui: „Dievo malone baigę šv. Mišias, nuima nuo altoriaus apdangalus ir visus indus, sudeda juos zakristijoje į kampą ir pačiame kampe susėdę pasislepia. Iškart po to vienas iš priešų įeina į bažnyčią, apeina ją iki pat zakristijos ir, išvydęs tuščią altorių ir nematydamas ko nugriebti, taria „Ba“ ir išeina pas saviškius. Pasiėmę viską, ką tik rado, lietuviai savo keliu patraukia atgal“. Ką galėtų reikšti šis mįslingas Ba? Dabartinėje lietuvių kalboje toks žodis irgi yra. Jis, sutinkamas ir kitose kalbose, yra universali tam tikros emocijos ar vidinės būsenos išraiška, vadinamas jaustukas, ištiktukas, šių dienų kalba tariant, savotiškas emotikonas. Šis pirmas istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas paprasto lietuvio žodis parodo jo stiprų emocinį pradą, gaivališkumą, vitališkumą. Henriko Latvio „Kronika“, kurioje yra šis pasakojimas, buvo parašyta praėjus maždaug 20 metų po pasakojamų įvykių (1225–1227). Neaišku, ar kampe iš baimės lindėdami kunigai vokiečiai, vargu ar mokėję vietinių žmonių kalbą, tiksliai perdavė tai, ką lietuvis ištarė jų bažnyčioje“[19].

„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose“ aprašytoje Henriko Latvio (Heinrich von Lettland, Henricus de Lettis, 1187-1259) „Senojoje Livonijos kronikoje“ (1225-1227) nieko panašaus nerasime, apie tai nekalba ir ją komentuojantys R. Batūra bei N. Vėlius.

Manoma, kad Henrikas Latvis iš tikro buvo katalikybės ideologas, Rygos vyskupo Alberto tarnybos kunigas, vertėjas, kilęs iš Vokietijos, aktyviai dalyvavęs mūšiuose. Pasak R. Batūros, ši kronika „aprašo vokiečių ekspansijos į lyvių, latgalių, estų žemes pradžių, šių žemių pavergimą ir prievartinį gyventojų krikštijimą“[20].

N. Vėlius pastebi, kad „Henriko Latvio aprašytuosius žalčius Kuoknesės kalne galima sieti su žalčių kultu“[21].

Ši pastaba mums yra labai svarbi, parodanti, kad XIII a. pradžioje Latvijoje Žaltys dar buvo aktyviai garbinamas.

Galimas dalykas, kad, nužudžius Žaltį Lietuvoje, jo kultas persikėlė mitologiškai „moteriškesnę“ Latviją.

Svarbiausi senovės lietuvių ryšiai su kitomis tautomis. Oskaras Milašius: lietuviai, latviai ir baskai – išrinktosios tautos

Mistikas, poetas Oskaras Milašius (1877-1939) lietuvius ir latvius kartu su baskais vadino „viena senųjų tautų, liudijančių priešistorinių laikų civilizaciją“[22]. O. Milašius 1937 metais parašė ypač mums svarbų veikalą „Lietuvių tautos kilmė“ („Les origines de la nation lithuanienne“). Šioje mokslinėje studijoje O. Milašius, remdamasis archeologijos, istorijos, lingvistikos ir net kraniologijos (tai – mokslas, tiriantis kaukolės formą, sandarą, raidą) duomenimis, teigia, jog lietuviai ir latviai, kaip ir baskai, yra gretintini tautos išrinktumo idėja, gyva šių tautų savimonėje. O. Milašiaus manymu, lietuviai, latviai ir baskai kilę iš Iberijos pusiasalio, o tai įrodo ir Aušrinės žvaigždės kultas. Pasak O. Milašiaus, pagal pailgą veido formą lietuviai – arijai, tačiau fokloras ir tradicijos rodo senuosius klodus: iberai ir baltai galėjo turėti kontaktų prekiaujant gintaru.

O. Milašius kaip vizionierius ir diplomatas numatė, kad būtinas Pabaltijo valstybių Aljansas. Deja, jo patarimo paklausyta nebuvo. 2004 metų gegužės 1 d. Lietuva, politikams net neskaičius stojimo sutarties, prastomis sąlygomis, papirkus nemažai žmonių buteliu alaus, buvo įmurkdyta į žlungančią Europos Sąjungą (tiesa, viešai žlugimo požymiai pasimatė tik po kelerių metų).

Kalbant apie Aušrinės žvaigždės kultą, reikėtų paminėti, kad lietuvių mitologijoje Aušrinę (Aušros deivę, Dangaus deivę, Rytmetėlę, Venerą) vadino antrąja Saule. Jos antipodė – Vakarinė (Žvorūna). Pirmąsyk Aušrinė paminėta Jano Łasickio (1534–1602) kaip „kylančios saulės spindulių deivė“. Senovės lietuviai planetas taip pat vadino savais vardais: Jupiterį – Indraja, Saturną – Sėlija, Marsą – Žiezdre, Merkurijų – Vaivora, Žemę – Žemyne.

Aušrinės žvaigždės kultas susijęs su indoeuropiečių protėvių aušros deivės kultu. Rigvedoje net 20 iš 1028 himnų skirta hinduistų aušros dievybei Ušas („karvė, aušra“; indoeuropiečių prokalbėje - *h₂ausos-). Graikai Aušrinę vadino Eos, romėnai – Aurora. Lietuvą apkrikštijus, Aušrinė sutapatinta su Marija. Aušrinės simbolis – pentagrama, karvė, marių kumelė (Žalčio valdų chtoniškoji būtybė).

Pakalbėkime plačiau apie baskų mitologiją, kuria taip žavėjosi O. Milašius. Ar tikrai esama paralelių su lietuviškąja pasaulėžiūra?

Baskų Žaltys – Sugaar (Sugar, Sugoi, Suarra, Maju; pavadinimas kilęs iš baskų kalbos žodžio suge, „gyvatė“ ir vyriškos giminės priesagos –ar; esama versijų, kad kita etimologija susijusi su žodžiais su, „ugnis“ ir gar, „liepsna“) – piešiamas panašiai kaip ir lietuvių, latvių saulutės-svastikos. Jis siejamas su audromis ir perkūnu (lietuvių mitologijoje Žaltys ir Perkūnas taip pat susiję). Sugaar vaizduojamas kaip gyvatė arba drakonas, jis yra deivės Mari palydovas. Baskų mitologijoje yra ir septyniagalvis drakonas Herensuge.

Sugaar palydovė Mari (baskų k. amari „motina“ kartu su priesaga) – baskų jūrų deivė, undinė, sirena (lamia). Ji labai graži, turi anties kojas, ilgus plaukus, kuriuos dažnai šukuoja auksinėmis šukomis pajūryje ir vilioja vyrus. Kai kurios baskų jūros deivės vadinamos itsaslamiak – turinčiosios žuvų uodegas. Lamijos padeda tiems, kurie joms palieka maisto ant upės kranto naktį. Tokie žmonės sulaukia pagalbos darbe (ypač žemės ūkyje). Tikima, kad kai kurie tiltai – naktimis pastatyti lamijų.

Mari gyvena aukšto kalno urve, kur kas penktadienį susitinka su Sugaar. Tai – raganų (sorgina; kilo iš sor „kurti“ ir –gin „daryti“, taigi – „kūrėjų“) ritualinis susitikimas Akelarre. Manoma, kad sorginos (dgs. sorginak) pastatė vietinius megalitus – didžiulius akmenis, kurių esama ir Lietuvoje, keltų, germanų kraštuose.

Mari – pagrindinė Baskų mitologijos dievybė, dažnai vaizduojama kaip raudonai apsirengusi moteris, identifikuojama su raudonos spalvos gyvūnais (karve, avinu, arkliu), juodu ožiu. Ji taip pat pasirodo kaip moteris ugnyje, moteris-medis (Eglė iš lietuviškojo teogoninio mito!), žaibas.

Sorginos dažnai dainuoja:

Ez geala, ba geala,

Hamalau mila hemen geala.

„Mūsų nėra, bet mes iš tikrųjų esam,

Mūsų – keturi tūkstančiai“.

Ši senojo pasaulio ritualinės giesmės liekana greičiausiai yra kažkas panašaus į lietuvių sutartinėse kartojamus ritualinius žodelius („dobile“, „leliumai“ ir kt.). Tuo pačiu buvimo ir nebuvimo dichotomijos paneigimas rodo, jog baskų mitologijoje slypi gilūs klodai.

Sorginos dažnai pasiverčia gyvūnais, dažniausiai katėmis.

Ispanijos inkvizicija ir Europą apėmusi raganų panika XVI-XVII a. išnaikino daug raganų, žydų, musulmonų. 1610 metais Logroño mieste buvo surengtas parodomasis dvylikos moterų sudeginimas, apkaltinus jas raganavimu. Inkvizicija išnagrinėjo 7000 baskų raganų bylų. Išžudyta tūkstančiai moterų.

Vadinamojo baskų nacionalizmo tėvas, rašytojas Sabin Polikarpo Arana Goiri (1865-1903) kažkuo primena Vydūną (tikr. Vilhelmas Storostas, 1868-1953), - jis taip pat kūrė savo rašto sistemą, kuri, deja, nebuvo priimta kuriant norminę baskų kalbą (Euskara Batua). S. P. A. Goiri, vadinamas tiesiog S. Arana, tikėjo, kad baskų tauta („rasė“) yra visiškai skirtinga nuo ispanų (dėl to jis, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai neklydo), kuriuos vadino maketo. S. Arana buvo pirmasis, pareiškęs, kad baskai – atskira rasė, sukūrė politinį baskų judėjimą, simbolius (vėliavą, himną, šalies pavadinimą).

Baskų kalba (Euskara) tekalba 715 000 žmonių (663 000 Ispanijos teritorijoje, 51 000 – Prancūzijos). Tai – unikali kalba, priskiriama vadinamosioms izoliuotosioms kalboms (kaip, pvz., korėjiečių, ainų, burušaskių), paskutinioji likusioji iš iki indoeuropiečių gyvenusių tautų Europoje[23].

Suomių lingvistas Kalevi Wiik (g. 1932) 2008 metais iškėlė hipotezę, kad baskų kalba buvo kalbama visoje paleolito laikų vakarų Europoje. Pasak mokslininko, baskų kalbų grupė, iš kurios liko tik viena kalba, buvo užgožta indoeuropiečių[24].

Baskai, pasak K. Wiik, priklauso genų haplogrupei R1b. Šis mokslininkas savo tyrinėjimuose derina archeologiją ir lingvistiką, kaip ir M. Gimbutienė, be to, tyrinėja ir genetiką.

K. Wiik teigia, kad baltų, slavų ir germanų kalboms didžiulę įtaką padarė Uralo kalbos, iš kurių trys tebėra gyvos Baltijos šalių arele – lyvių, ingrų ir votų (Latvijoje, Sankt Peterburgo apylinkėse, Estijoje). K. Wiik manymu, po paskutiniojo ledynmečio, 23-8 tūkst. m. pr. Kr., Europa buvo padalinta į tris regionus – refugiumus: Iberijos (baskų), Balkanų ir Ukrainos. Baltų kalbų kilmė, pasak K. Wiik, sietina su Balkanuose (Starčevo ir Kioriošo kultūrų aplinkose) ir Centrinėje Europoje (Juostinės keramikos aplinkoje) vartotomis indoeuropiečių kalbomis bei tarmėmis. Tuo pačiu baltų genofondas genetiškai daugiausiai siejasi su Ukrainos ir Iberijos refugiumais[25]. Mūsų genuose, pasak suomių mokslininko, esama ir balkaniškojo elemento. Tuo tarpu keltų pradinė teritorija, pagal vieną iš hipotezių, taip pat esantis Iberijos pusiasalis[26].

„Remiu samių kalbos kaitos hipotezę, manydamas, kad samių ankstyvoji kalba buvo baskų kalba[27], - teigia. K. Wiik.

Įvairių mokslininkų teorijose baskų kalba siejama ir kitomis kalbomis, pvz., kaukaziečių (ypač kartvelų arba gruzinų), berberų, finikiečių.

Viena aišku – baskai, kaip ir lietuviai bei latviai yra iš senojo pasaulio, senosios Europos, į kurią, pasak K. Wiik, žmonės atsikraustė maždaug prieš 40 000 metų.

Palikdami baskus kiek nuošalyje, dar norėtume akcentuoti lietuvių Žalčio tikėjimo panašumą su senąja ilyrų (albanų) religija, dar vadinama paleobalkaniškąja religija.

Ilyruose buvo du pagrindiniai kultai: gyvatės ir saulės, kurie iki šiol stebimi Albanijos kaimuose[28]. 2005 metais Albanijos vyriausybė net paskelbė senovinę pavasario saulėgrįžos šventę nacionaline.

Gyvatės kultą albanų mitologijoje atstovauja Ora („laikas“), keičianti formą iš moters (grua) į gyvatę (gjarpër). Su gyvatės uodega albanų mitologijoje vaizduojama ir Llama, gyvenanti kalnuose, grobianti vaikus. Su lietuvių Perkūnu lyginamas albanų Shurdhi. Drakonu, susirangiusia gyvate vaizduojama albanų dievybė Bolla (pietų Albanijoje – Bullar).

V. Rubavičius: „Einame išnykimo link“

Filosofas, poetas, publicistas Vytautas Rubavičius – pesimistas ir teigia, kad „einame išnykimo link“[29].

Pasak mąstytojo, „visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis, – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. (...) Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena. (...)  Pažiūrėkime į dabartinės diasporos kultūrinę reikšmę. Ar iš emigracijos, vykstančios jau 20 metų, mes sulaukiame lietuvių kultūros produktų? Vienas kitas kūrinys. Dailės – vargu, šiek tiek literatūros rašinių, kompozitorių kūrybos negirdėti. Matome, kaip iš esmės nusilpsta kultūrinės kūrybos galia. Taip yra jau vien dėl to, kad visa žmogaus energija skiriama kurtis naują gyvenimą ir socialinius santykius naujoje erdvėje. (...) Europos Sąjungos politika yra grindžiama viena, mano galva, esmine nuostata –išnacionalinti valstybes ir paversti jas formalia struktūra. Kitaip tariant, atsieti žmones nuo valstybės ir teritorijos, nuo gimtinės. (...) Mes nuėjome kitu keliu. Mums kultūra nesvarbi, ir jau senokai gyvename be aiškesnių kultūros politikos gairių. Mums nesvarbus tautos išlikimas, nes apie lietuvybę, bent jau politiniu lygmeniu, nekalbama. Švietimo sistemą kuo skubiausiai pavertėme švietimo paslaugų tiekimo sistema. Perėmėme ekonomikos supratimą, kad švietimas yra paslaugos: perki – parduodi. Jokių sąsajų su žeme, su tauta. O tie, kurie kalba apie sąsajas, (...) Nenoriu pasirodyti esąs pesimistas ar gražaus mūsų politinio elito juodintojas, todėl siūlau įdėmiai paskaityti reikšmingą dokumentą – nacionalinę pažangos strategiją Lietuva 2030. Toje strategijoje nėra nei lietuvybės, nei lietuvių kultūros plėtros (pabraukta mano, - M. P.). Neįvardytos joje nei mus ištikusios bėdos bei kylančios grėsmės, nei nusakyti būdai, kaip su tomis grėsmėmis tvarkytis. (...) Man atrodo, kad kol kas nei mūsų politinis ekonominis, nei akademinis elitas neatlieka savo esminės priedermės – būti atsakinga tautos ir visuomenės savimone“[30].

Filosofas Stanislovas Juknevičius teigia: „Mes esame per maži, kad galėtume daryti įtaką globaliems procesams. Bet pakankamai dideli, kad bandytume juos suvokti. Ir nedarytume didelių kvailysčių“[31].

Tomo Balkelio manymu, valstietija nesukūrė lietuvio tapatybės, jis visiškai atmeta tradiciją, akcentuodamas, kad „kuriant lietuvių tapatybę reikšmingą vaidmenį suvaidino“: moterys, karo pabėgėliai, rusai, žydai, lenkai[32]. Mūsų manymu, toks pareiškimas tolygus Tėvynės išdavystei. Beje, prieš išverčiant knygą į lietuvių kalbą, ji buvo išleista kaip Thomas‘o Balkelis‘o veikalas 2009-aisiais leidykloje „Routledge“.

Ne ką labiau intelektu sublizga ir „bumblauskinės“ istorijos (tai nieko bendra su tikrąja Lietuvos istorija neturintis savąją istoriją rašantis klanas, paneigęs, pvz., Adolfo Šapokos atradimus) puoselėtojai. Darius Baronas vienoje „oficiozinės“ istorijos knygoje paneigia Sovijaus mitą, nors jo egzistavimas įrodytas daugybės mokslininkų – G. Beresnevičiaus, Iljos Lemeškino, Marijos Gimbutienės ir kitų. Kaip žinome, Sovijaus religinė reforma (bene pirmoji po žalčiažudystės), kaip teigė G. Beresnevičius, įveikė metempsichozės - pomirtinės būties kitame (medžio, paukščio, žvėries) kūne sistemą, įtvirtindama „užpasaulinę“ ar „transcendentinę“, nekūnišką erdvės sampratą[33]. Tuo tarpu „Lietuvos istorijos“ III tome, kuriame rašoma „bumblauskinė“ istorija, teigiama: „Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę“[34].

Klausimas: kam tokia knyga reikalinga? Atsakymą galėtų pasakyti bet kuri buhalterė.

Kalbėdamas apie 1009-1387 metų Lietuvos istoriją, D. Baronas XIV a. Lietuvą vadina „pagonių imperija, savo šerdyje pavirtusia užvažiuojamąja karčiama“. D. Baronas Algirdą ir Kęstutį įvardija kaip politikus, „nesaistomus moralės“: „Pagonio atveju tai galiausiai ypač ir nestebina“[35].

Baltarusių filosofas Aliaksejus Dzermantas, kalbėdamas apie lietuvių tapatybę, akcentuoja, kad „baltarusių istorija ir tradicija, kaip dvi šaknys, yra persipynusi su lietuvių – jų neįmanoma atidalinti, nepažeidus pirmapradės gyvybinės darnos. Senasis Lietuvos ąžuolas metė giles, o iš jų išaugo Baltarusijos medis, kurio kamienas jau kitas, atskiras, jis veržiasi į dangų savaip. Vis dėlto abu ąžuolai prisikėlė ir auga kartu, po tuo pačiu dangumi, drauge sudarydami šventąjį gojų. Lietuva yra šita bendra šventovė, ir kiekvienas, kas ją gerbia, - lietuvis“[36].

„Kodėl, po galais, mes blogiausi, jei iš tikrųjų esame unikaliausia pasaulio tauta ir valstybė. O ir gyvename Europos centre. Ne itin tai ir juokinga“[37]. Su šiais G. Beresnevičiaus žodžiais sunku nesutikti.

Kaip 1911 metų liepos 14 d. Lietuvos mokslo draugijos suvažiavime kalbėjo Vydūnas, „žmogus yra savo esybėje liepsna iš dieviškosios ugnies. (...) Visur, nuo rytų lig vakarų, pastebimos lygios apeigos ugnies garbinime. Visur kalbama ir apie medį ir žaltį. (...) [Žaltys] prie visų ugnies aukurų randasi, kur juos tik stato arijų tautos. Šis simbolas reiškia labai daug. Ir reiškiniai dar lyg būtų priešingi vienas kitam. Vyriausiai vienok rodos, kad žaltys yra simbolas, jog gyvybė pasirodo pavidalais, kurie laiks į laiką pasikeičia; toliau žaltys yra gudrybės, išminties simbolu“[38].

Išvados

Iš šio gana sudėtingo ir faktų gausa, ir jų netikėtumu (taip pat ir pačiam autoriui) skyriaus galima padaryti kelias išvadas.

1)      Lietuviai, kadaise garbinę Žaltį ir Motiną Gamtą visais jos pavidalais (taip pat ir žvaigždes, visatą), gyvenę darnoje su ja, buvo laiminga ir taiki tauta. Tai buvo ne indoeuropiečių tauta, artima samiams, baskams, gruzinams ir kitoms seniausioms Europos tautoms.

2)      Indoeuropiečių atėjimas į Lietuvą pakeitė lietuvius. Prasidėjus natricidui, žalčių genocidui, buvo apnaikinti senojo tikėjimo pagrindai, kurie atgimė karingesne forma. Gimė dievų panteonas, baltų gentys tapo karingos ir gerai žinomos ne tik kaip gintaro pirkliai, bet ir kaip narsūs kariai, apie ką liudija, pvz., islandų šaltiniai.

3)      Lietuvos krikštas – dar viena didelė Lietuvos nelaimė. Teatleidžia man krikščionys už šiuos žodžius, tačiau krikščionybė lietuviams – svetima. XX a. pab. – XXI a. pr. suklestėję tautiniai sąjūdžiai (muzikiniai, folkloriniai, idėjiniai), įvairios savosios tapatybės paieškos rodo nenumaldomą norą surasti save. Kas mes, lietuviai?

Gali būti, kad mūsų šaknys – Ukoko plokštikalnėje, esančioje tarp Rusijos, Kazachstano ir Mongolijos maždaug 3 km aukštyje. Ten gyvenusių pazyrykų tautos kurganai labai primena lietuviškuosius... Bet apie tai – atskira kalba.

Taip pat neturėtume pamiršti, kad, pasak Z. Zinkevičiaus, gintaras minimas dar X a. pr. Kr. asirų dantiraštyje[39].

„Mūsų santykis su protėvių kultūra – tai, kaip mes ją suvokiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, jų papročiai, ritualai bei dainos – priklauso nuo to, kiek mes pajėgūs suvokti jų prasmę“[40]. Ritualas – tai praeities atkartojimas. Užuot atkartoję žalčiažudystę, galime imtis gerų darbų atkartojimo, juk Žaltys visuomet buvo mūsų globėjas. Galbūt tai mūsų išeitis?

Viliuosi, kad ši knyga bent iš dalies į šį klausimą atsako. Arba bent pateikia nuorodas, kur reikėtų ieškoti atsakymų.

Turėjome ir turime daug išminčių, protingų, išmintingų ir geravalių žmonių, todėl Žalčio prakeiksmą, virtusį padidėjusiu nusikalstamumu, girtavimu, narkomanijos, prostitucijos, savižudybių paplitimu, emigracijos išaugimu, galime nugalėti. Prisiminkime, ką kalbėjo ir kūrė Vydūnas, M. K. Čiurlionis, O. Milašius, N. Vėlius, M. Gimbutienė, G. Beresnevičius ir begalė kitų šviesių žmonių. Lietuva gali būti laisva nuo bet kokios imperijos (pirmiausia – vidinės) pančių.

Ir viskas – tik mūsų rankose. Teatgimsta Lietuva-Žalčiava-Aistuva[41].

„Giminingos lietuvių ir latvių kalbos iki šiol yra mįslė mokslininkams, nežinia iš kur atklydo šios gentys, apsigyvenusios Nemuno ir Dauguvos žemupiuose“, - 1953 metais rašė Czesławas Miłoszas[42]. Mes – mįslė.

Ir tepadeda mums savas – ne svetimas - Dievas. 

 

[1] Gintaras Beresnevičius. Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. Vilnius, Sapnų sala, 2003.

[2] Iš privataus susirašinėjimo su A. Butkumi, 2012 11 20.

[4] Ten pat.

[5] Letas Palmaitis. Bazinis lietuvių-prūsų kalbų žodynas tolesnei leksikos rekreacijai (Sembos tarmė), 2007. http://donelaitis.vdu.lt/prussian. Žiūrėta 2012 11 24.

[7] Языки мира: Балтийские языки / РАН. Ин-т языкознания; Ред. колл.: В. Н. Топоров, М. В. Завьялова, А. А. Кибрик И др. - М.: Academia, 2006, c. 33.

[8] Romas Batūra. Baltai-prūsai-jotvingiai ir Lietuva šimtmetinėse laisvės kovose, in: Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 279-297.

[9] Ten pat, p. 297.

[10] „Egilio saga“. Vilnius: Aidai, 2012, p. 125, 139.

[11] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, p. 438.

[12] Dainius Razauskas. Vėjūkas. Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

[13] Gintaras Beresnevičius. Vėjo dievo vardai. Šiaurės Atėnai, 2005 05 21, Nr. 749. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=749&kas=spaudai&st_id=3984. Žiūrėta 2012 11 25.

[14] Jonas Trinkūnas. Pilėnai Indijoje. Šiaurės Atėnai, 2006 12 02, Nr. 823, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=823&kas=straipsnis&st_id=4791. Žiūrėta 2012 11 25.

[16] Erazmas Stela. Apie Prūsijos senybes. Vilnius: Aidai, 2004, p. 40-41.

[17] http://www.ldkistorija.lt. Žiūrėta 2012 11 25.

[20] BRMŠ I, p. 275.

[21] Ten pat, p. 277.

[22] Elina Naujokaitienė. Oskaras Milašius – mistikas ir hermetinis poetas. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 220.

[23] R. L. Trask. The History of Basque. Routledge, 1997.

[25] Kalevi Wiik. Europiečių šaknys. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009, p. I.

[26] Ten pat, p. 302.

[27] Ten pat, p. 391.

[28] Mark Tirta. Mitologjia ndër shqiptarë. Tirana: Akademia e Shkencave e Shqipërisë, 2004.

[30] Ten pat.

[31] Stanislovas Juknevičius. Pasąmonė ir religija. Monografija. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 230.

[32] Tomas Balkelis. Moderniosios Lietuvos kūrimas. Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 244.

[33] Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos. Studija. Vilnius: Taura, 1995.

[35] Vytautas Ališauskas (sudarytojas). Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006, p. 44.

[36] Aliaksejus Dzermantas. Kaip galima būti lietuviu Baltarusijoje? // Liaudies kultūra, 2011, Nr. 3, p. 51.

[37] Beresnevičius, Gintaras. Ant laiko ašmenų. Vilnius: Aidai, 2002, p. 61.

[38] Vydūnas. Raštai III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 43-44.

[39] Zinkevičius, Zigmas. Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 21.

[40] Aleksandras Žarskus. Rėdos ratas. Kaunas: Dakra, 2009, p. 7.

[41] Aistuvos viziją dar 1967 metais užrašė J. Trinkūnas. Trinkūnas, Jonas (sudarė). Baltų religija šiandien. Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija, 2011, p. 34-37. Joje krivis rašė: „Mūsų žemę, kalbą, dainą, papročius ir senąjį tikėjimą išlaikė paprasti kaimo žmonės. (...) Regėkime tą gyvybę, juskime ją, gaivinkime ją“.

[42] Miłosz, Czesław. Pavergtas protas. Esė. Vilnius.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
7. Indraja
(2014-11-20 16:35:50)
(78.62.8.18) Parašė:

,Senovės lietuviai planetas taip pat vadino savais vardais: Jupiterį – Indraja, Saturną – Sėlija, Marsą – Žiezdre, Merkurijų – Vaivora, Žemę – Žemyne.'tai gal Perkunas(Indra) gyvena Jupiteryje?



6. su malonumu ir vel
(2014-11-20 14:53:33)
(78.62.8.18) Parašė:

klausiausi Romowe Rikoito



5. tai vadinasi,
(2014-06-06 20:14:36)
(78.62.8.18) Parašė:

ne Dievas ,o Deivis( Deywis) is tikruju .



4. Kernow
(2014-06-05 15:18:13)
(78.62.8.18) Parašė:

Kernavej,ant piliakalnio..,nusileidus saulei..,ypatinga jausena...



3. Ausrine
(2014-06-05 14:57:35)
(78.62.8.18) Parašė:

girdejau,kad Ausrine Perkuna paviliojo (nuo Saules)



2. Gediminas
(2014-06-05 14:43:27)
(193.219.133.9) Parašė:

Dėkui Autoriui už įdomius pastebėjimus. Noriu išsakyti tik vieną pastabą: senųjų vaizdinių atgaivinimas yra pavojingas dalykas. Jogos praktikose, kuomet įvedami į sąmonę tam tikri vaizdiniai, visuomet būtina turėti šalia žmogų, jau sėkmingai realizavusį savyje tuos naujus vaizdinius, kitaip pasekmės psichikai gali tapti nevaldomos.



1. gera cia muzika skamba ,paklausykit..
(2014-06-04 23:42:07)
(78.62.8.18) Parašė:

Kayle rekyſe. thoneaw labocenzūrae thewelyse. Eg. koyte. poyte. nykoyte. penega doyte. „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti.“ ) ---------



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras