Lietuva žengia į susinaikinimą?

Žinios iš statistikų nedžiugios. Per tris šių metų mėnesius lietuvių emigravo beveik dvigubai daugiau nei per tą patį laiką praėjusiais metais. Kas trečias išvykstantis - 20-30 metų, kas ketvirtas - 30-40 metų. Kas sparčiau nyksta - miestai, miesteliai ar kaimai, statistikai neanalizuoja. O gal ir analizuoti nebėra reikalo. Tereikia pervažiuoti per Lietuvos pakraščius, ir baimė suima - dingsta Lietuva. Tiksliau - lietuviai. Kas mūsų laukia? Apie tai kalbėjomės su menininku, skulptoriumi, verslininku, visuomeninės istorijos bei pasaulėjautos tyrinėtoju marijampoliečiu Romu Šimanausku.

- Kaip mūsų Lietuvos provincija atrodys be žmonių?

- Yra tokia patarlė, kuri byloja, kad šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Atvyks ir čia gyvens kitokie „lietuviai“; geltonos odos spalvos, juodos ar pilkos. Pažvelkime į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją ar Prancūziją - ten pilna visokiausių rasių žmonių. Dauguma jų telkiasi didesniuose miestuose. Kaimuose ar rajonuose jų nepamatysi. Pavyzdžiui, jei nori suskaičiuoti to kvartalo tamsaus gymio žmones, nereikia eiti į didžiuosius prekybos centrus. Ir prie lošimo automatų juos gali skaičiuoti, stebėti jų elgseną. Tarsi ornitologas paukščius. Dauguma jų nieko nedirba, gyvena iš pašalpų. Jie vykdo misiją, dėl kurios juos į šalį įsileido Norvegijos valdžia. Jie čia pakviesti taisyti šalies demografinės situacijos. Kadangi pašalpos ir socialiniai pinigai pririšti prie vaikų, šie spartuoliai vaikų prigimdo po dešimt ar daugiau. Jie labai sunkiai asimiliuojasi. Kiek sykių viešėjau Norvegijoje - itin retas iš jų dirbo paprastus ar kvalifikuotus darbus. Nei statybose, nei prie gatvių remonto, nei administracijoje jų beveik nematysi. Na, vienas kitas turkas atsidaro savo kebabų užeigas. Dar keletas šeimos verslų - kinų, indų ar tajų virtuvės. Tuo metu šalies kriminalinėje statistikoje mirguliuoja įvairiausių kitataučių pavardės.

Jei niekas nepasikeis, mūsų šalies laukia panašus likimo vingis. Na, ironizuojant galima pažiūrėti į tai pozityviai - jie sukurs daugiau darbo vietų. Reikės dvigubai daugiau policijos darbuotojų, sienų apsaugos pareigūnų, kalėjimo departamente atsiras daug darbo vietų, saugos tarnybų darbuotojų reikės daugiau, seifų, grotų, šarvuotų automobilių paklausa padidės. Kaip kils vartojimas ir BVP! Visi likę etniniai lietuviai turės platų darbų pasirinkimą.

Bet, ačiū Dievui, Lietuva dar turi natūralų imunitetą - beveik niekas čia iš kitataučių nenori ilgiau likti. Kažkaip mūsų šalyje svetimtaučiams parazituoti sąlygos nepalankios.

- Neseniai mačiau reportažą per televiziją - vieno Lietuvos rajono kaimo mokykloje iš 300 vaikų liko mažiau nei 50. Kad nereikėtų mokyklos uždaryti, įsteigė kažkokį tvarinį - senukus kompiuteriais moko naudotis, ką rankdarbių, ką - dar ko. Ar tai begalima vadinti tradicine lietuvių mokykla? Kam save apgaudinėti?

- Dėl vaikų skaičiaus, manyčiau, ne emigracija atliko pagrindinį vaidmenį. Jei šiandien turime tokią situaciją mokykloje ir ji nesurenka mokinių ir negali suformuoti pirmų klasių, reikia priežasties ieškoti kitur. Atsigręžkime atgal ir pamatysime, kas sukėlė tokias pasekmes. Ten ir problemos reikia ieškoti. 2008-aisiais, 2009-aisiais ar 2010-aisiais Lietuvoje buvo ekonominė krizė. Tai Lietuvos didžiosios depresijos laikotarpis. Iš mokslo žinome, jog depresijos prislėgti žinduoliai nesidaugina. Tvyro didelė baimė dėl rytojaus, dėl darbo, dėl išlikimo. Viena sau krizė gal nebūtų padariusi tokio poveikio, bet prieš tai dar buvo išpūstas ir dirbtinai skatinamas vartojimas, siūlant visokiausiais įmantriausiais būdais paskolas. Tad tautiečiai dar ir prisiskolino iki sąmonės netekimo. Ir štai tokioje situacijoje į svečius užsuka panelė Krizė. Antstoliai atiminėja butus, namus, automobilius, teismai pluša išsijuosę. Aplinkui bankrotai, iškeldinimai. Kas tokioje situacijoje planuos vaikus ar šeimos plėtrą? O kur dar nuolatinis gąsdinimas karo grėsme... „Teroristai“, „rusai puola“... Manau, kad kaip tik šie „kontraceptikai“ ir sumažimo gimstamumą.

- Žagarėje, Šiaurės Lietuvos miestelyje, pagal istorijos šaltinius, senesnėje nei Ryga, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo 14 tūkst. gyventojų, daugiau nei pusė jų buvo žydai. Šiandien žydo nė vieno, o gyventojų, daugiausia senjorų, vos apie vieną tūkstantį...

- Žydai buvo taip pat emigrantai Lietuvoje. Bet jie buvo visiškai kitokie emigrantai - priešingi šių dienų naujiems, Europos Sąjungos priskirtiems Lietuvai pabėgėliams. Jie kūrė įvairiausias dirbtuves, dirbo patys ir davė darbo kitiems, mezgė ryšius su kitomis šalimis, nešė naujoves. Tokių emigrantų dabar nė su žiburiu nerasi. Karas visus žydus pražudė arba privertė bėgti. O kai nėra gamybos, pramonės, menkiausio darbo bei uždarbio, žmonės keliasi gyventi ten, kur gali darbo rasti ir pramisti. Tad didmiesčiai po truputį sutraukė daugumą žmonių. Štai ir turime situaciją, kai lieka tik senoliai, kurie turi pragyvenimo šaltinį - pensiją, iš kurios sugeba kažkaip išsiversti. Štai kas atsitinka vietovei, kai iš jos pasitraukia verslūs žmonės. Lietuvoje būti verslininku nėra pati palankiausia terpė. Ji su kiekvienais metais tik sunkėja. Tuo metu būti samdomu darbuotoju gana palanku. Palankiausia turėti kažkokią savo veiklą ir dirbti vienam, teikti kokias nors paslaugas, kažką gaminti, prekiauti.

- Bet iš to Lietuva neišgyvens. Neišgyvens iš vieno kito jaunesnio verslininkaujančiojo, kuris, turėdamas proto ir patirties, žlugimo atveju yra numatęs nišą išnešti kudašių svetur. Kas bus su tuščiais kaimais? Juos suars ir suakės?

- Be abejo, suars ir suakės, ir rapsus užsės. Nepaliksi gi dirvonuoti žemės. Jei jos niekas nedirbs, išnuomos didiesiems ūkininkams ir šie ją prižiūrės. Taip jau atsitikę su dauguma smulkiųjų, vadinamųjų trihektarininkų. Smulkieji ūkininkai neturi jokių šansų konkuruoti su pramoniniu žemės ūkiu. Nebent didmiesčių žmonės pakeistų savo sąmonės lygį ir pradėtų pirkti ekologišką maistą. Tada savo nišą gal rastų ir mažieji ūkininkai. Bet vilties yra, nes vis labiau populiarėja tikri, chemikalais neišpūsti maisto produktai. Jų vis daugiau ieškoma ir mokama už juos beveik dvigubai. Dar yra stebimos naujosios kaimų plėtros apraiškos, kur pavargę nuo miesto rutinos ir nesibaigiančio transporto išmetamųjų dujų smogo į provinciją bėga gabūs eruditai. Jie ten įkuria vienkiemius ir puoselėja savo sodybas. Kiti įkuria ekologinius ūkius ir su šeimomis bando pragyventi iš tų ūkių, augindami kas vaistažoles, kas grybus, avis ar šinšilas.

- Kartojasi civilizacijos vystymosi grimasos?

- Visos civilizacijos turi savo raidos stadijas. Pradžia, vystymasis, įsiviešpatavimas, klestėjimas, išsigimimas, degradacija, žlugimas. Tokias stadijas perėjo daugelis visuomenės darinių. Ko gero, nė vienas visuomenės modelis neišsisuka nuo šių stadijų. Praeito tūkstantmečio 1972 metais amerikiečių mokslininkas Džonas Kelhunas (John B. Calhoun) atliko eksperimentą, kurį pavadino „Visata 25“. Šis eksperimentas buvo atliekamas su pelėmis. Buvo pagaminta keturių kvadratinių metrų ir pusantro metro aukščio talpykla, kurioje sudarytos idealios sąlygos pelėms veistis. Įrengta daugiau, nei reikia, lizdų, pridėta maisto, vandens visoms pelėms daugiau nei pakankamai. Paprastai tariant, sukurtas tikras pelių rojus. Mokslininkas norėjo pažaisti Dievą ir ten įleido 4 poreles sveikų pelių. Pajutusios rojų, pelės pradėjo daugintis kaip bakterijos. Kas 55 dienas jų skaičius padvigubėdavo. Bet po 315 eksperimento dienų prieauglis pradėjo lėtėti. Susiformavo hierarchija. Po to atsirado atstumtųjų kategorija. Rojaus sąlygomis labai pailgėjo pelių amžius. Kad ir labai lėtai populiacijai didėjant, bet vis dėlto didėjant, pelių pasaulyje pradėjo reikštis nervingumas ir nepasitenkinimas, kildavo agresijos proveržių. Agresija pasireikšdavo ne tik santykiuose su aplinkiniais, bet ir su savo vaikais. Dažnai pelės užmušdavo savo vaikus, o pačios išsidangindavo į aukštutinius lizdus ir tapdavo atsiskyrėlėmis. Vėliau atėjo kita fazė, kurią mokslininkas pavadino mirties faze. Atsirado „narcizai“ - kasta, kuri niekur nesikišo, nekovojo, nesidaugino. Tik ėdė, tuštinosi bei per dienas kedeno ir prižiūrėjo savo kailiukus. Po to sekė stadija, kai pelės pradėjo masiškai praktikuoti homoseksualizmą ir nepaaiškinamai agresyvų elgesį, panašų į mazochizmą. Nors įvairaus maisto buvo apstu, pelės pradėjo naikinti viena kitą, plito kanibalizmas. Jos užmušdavo savo vaikus ir juos suėsdavo. Taip pat ėsdavo ir kitas peles, kurias pavykdavo nugalabyti. Praėjus 1780 dienų, mirė paskutinis pelių rojaus gyventojas.

Jeigu pelių elgsenos modelis būdingas visiems žinduoliams, tai aktualu ir žmonėms. Remiantis šiuo eksperimentu galima pabūti orakulu ir išpranašauti Gintaro šalies likimą bei nesunkiai nustatyti, kurioje rojaus stadijoje tarpsta mūsų žaliuojančių lygumų šalis. Vaikus jau žudo Lietuvoje, homoseksualizmas plinta ir su plakatais marširuoja gatvėmis.

Dž.Kelhunas pagal eksperimento rezultatus sukūrė dvi mirčių teorijas. Pirmoji mirtis aplanko, kai susikivirčija jaunoji ir senoji karta. Tai - dvasios mirtis. Nebelieka nieko šventa. Vaikas pjauna tėvą, tėvas - vaiką. Tik dvasingumas žmogų daro žmogumi ir išskiria iš gyvūnų. Antroji mirtis, pagal Dž.Kelhuno teoriją, - fizinio kūno mirtis. Manau, kad dėl šios smegenų epidemijos išnyko didžiosios civilizacijos. Jas lengvai nugalėdavo barbarų tautos, dar nespėjusios užsikrėsti savinaikos virusu.

Ir šios visuomenės grupės ligos nėra išgydomos. Kad ir kaip mokslininkas stengėsi, net išėmė kelias pelių poreles iš pelių rojaus ir jas perkėlė į visiškai naują talpyklą, kur tik jos vienos viešpatavo, niekas nepasikeitė. Pelės ir toliau nesidaugino ir išmirė, kaip ir jų gentainės. Matyt, kažkas įvyksta genetiniame lygmenyje, kai populiacija gyvena didelės koncentracijos vietovėse. Visos šių negandų apraiškos iš esmės vyrauja megapoliuose. Todėl peršasi išvada, kad jei nėra noro apsikrėsti ten plintančiu virusu, laikas grįžti į kaimus, imti į rankas žagrę, susigrąžinti dvasines vertybes ir gyventi ekologiniame ūkyje, nesivaikant per didelio patogumo ir pertekliaus. Būti patenkintam tuo, ką turi.

Šaltinis: respublika.lt