Lietuva ir užsienis per savaitę

Iš Alytaus traukiasi ir „Coca-Cola“ gamintojai. O bendrovė „Estrella Baltics“ bulvių traškučių pas mus taip pat nebegamins.

„Auksinės šakutės“ ir investuotojų iškeliavimas iš Lietuvos. ES ir JAV ekonominiai nesutarimai ir valdžios kaita Uzbekistane. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje skandalas Lietuvos kariuomenėje. Viešųjų pirkimų tarnybą paskelbė, kad įvairius virtuvės įrankius iš bendrovės „Nota bene“ ji pirko aštuonis kartus brangiau, nei rinkoje. Šiame kontekste svarbūs du momentai. Pirma, akivaizdu, jog visa tai eilinė priešrinkiminė istorija, siekiant dar labiau numušti lyderiaujančių socdemų reitingą. Antra, tai visiškai nereiškia, kad reikia ignoruoti patį „auksinių šakučių“ faktą, rodantį, jog kariuomenė su jos augančiu biudžetu (J. Olekas sako, kad 2 proc. BVP gynybai ne riba) kažkam yra patogus lėšų įsavinimo šaltinis. Įdomus krašto apsaugos ministro bendrapartiečio B. Bradausko pareiškimas: „Pasakiau aiškiai ir tiesiai mūsų partiečių nuomonę. Ne dėl to, kad jis [J. Olekas] kaltas. Jis nėra kaltas, kariuomenės vadas kur kas kaltesnis [o prezidentė, anot premjero, apskritai tik kursto skandalus]. Bet, kad nuramintų visuomenės nuomonę jis pasitraukt galėtų – mėnuo laiko liko – ir įrodinėti savo tiesą pasitraukęs iš šito posto. Kaip jis nuspręs, čia jo reikalas“. Kitaip tariant, saviškis, žinoma, nekaltas, bet kadangi iki rinkimų tik mėnuo liko, gali ir atsistatydinti, kas turėtų padėti išgelbėti partijos reputaciją. Norisi paklausti, ar galimi korupciniai nusikaltimai mūsų šalyje kada nors bus viešinami ir tiriami atsietai nuo politinės kovos?

Antroje vietoje smūgis Lietuvos investiciniam įvaizdžiui. Bendrovė „Estrella Baltics“ bulvių traškučių pas mus nebegamins. Iš Alytaus traukiasi ir „Coca-Cola“ gamintojai. Pastarosios įmonės vadovybėje 1996-2004 metais dirbęs Saulius Galadauskas teigia, kad tokios globaliai valdomos kompanijos sprendimus priima vadovaujantis ekonomine logika, ir spėja, jog tai natūralus optimizavimo procesas. Tačiau gal reikėtų padaryti taip, kad ekonominė logika verstų jas likti Lietuvoje, o ne bėgti iš jos. Kaip šiame kontekste pažymėjo laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas: „Matyt, visų tų veiksnių pasekoje šios įmonės, ypatingai „Coca-cola“, nusprendė, kad jiems gaminti, pilstyti savo gėrimą žymiai patogiau yra Lenkijoje. (…) Daug kas sako, kad Lenkija tiesiog didesnė ir su ja nepakonkuruosi. Konkuruoti reikia. (…) Įmanoma, kad pas mus gamintų, čia stovėtų gamyklos, bet viską reikia daryti labai greitai, tiksliai, efektyviai. Per pastarąją savaitę nuskambėjo žinia, kad susijungia du bankai, o centrinę būstinę įsteigs Estijoje. Būstinės steigimas Estijoje rodo vieną iš sisteminių problemų – finansinių paslaugų apmokestinimas kai kuriose vietose Estijoje yra palankesnis. Bankų, finansiniame sektoriuje mes Estijai pralaimime. Čia yra tendencija, dėl kurios reiktų sunerimti“. Sunerimti? Čia ne apie mūsų valdžią – ji sunerimsta tik prieš rinkimus, besirūpindama savo interesais, bet tuo pat metu nepraleidžia progos garsiai pakalbėti apie tai, kiek daug padarė, gerindama investicinį klimatą Lietuvoje.

Trečioje vietoje Lietuvos užsienio politika. L. Linkevičius siūlo didinti spaudimą Rusijai. „Turime būti nuoseklūs sankcijų atžvilgiu, vengti konfliktinių žinių apie sankcijų reikšmę, efektyvumą. Tai vienintelė spaudimo Rusijai priemonė. Jei sankcijų efektyvumas netenkina – įveskime papildomas. Rugpjūtį girdėjome Rusijos pareiškimus apie galimą pasitraukimą iš Normandijos proceso – negalima to leisti,“ – konstatavo ministras. Nežinia, ar spėjo šiuo klausimu su juo pasikonsultuoti Merkel ir Olandas, prieš vykdami į Kiniją. Bendrai paėmus, mūsų URM pretenduoja į Rusijos „žinovo“ statusą, bet ligi šiol nesuprato, kad Vakarų agresyvumas Rusijos atžvilgiu tik priverčia ją mobilizuotis ir duoti atkirtį, t.y. savo raginimais L. Linkevičius ne sprendžia, o gilina problemą, dar pusdamas prieš besikeičiančios europinės pozicijos vėją. Be to jis kaip visada nepastebėjo fakto, kad Kijevas nuo pat pradžių nenorėjo vykdyti jam nenaudingų Minsko susitarimų, ir žinios, kad „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ apkaltino Ukrainą slaptų kalėjimų turėjimu. Kaip sakoma, apie draugus arba gerai, arba nieko (tiesa, aukščiau minėtas J. Olekas nuliūdino bičiulius, pareiškęs, kad Lietuva nepirks Ukrainos karinės technikos, nes ji mums netinka)

Užsienis

Be komentarų.

JAV senatorius Harry‘is Reidas kreipėsi į FTB su prašymu ištirti, ar Rusija gali falsifikuoti šalies prezidento rinkimus, kadangi mato „vis daugiau įrodymų, kad tarp Rusijos valdžios ir Donaldo Trumpo prezidentinės kampanijos yra tiesioginis ryšys“.

Pirmoje vietoje europiniai reikalai. Atrodo, transatlantinės prekybinės sutarties pasirašymas neįvyks. Aiškiausiai šiuo atveju pasisakė Prancūzijos užsienio prekybos ministras M. Feklis: „Amerikiečiai neduoda nieko arba siūlo trupinius. Sąjungininkai taip nesielgia“. Tuo pat metu Europos Komisija išrašė 13 mlrd. eurų skolos sąskaitą „Apple“. Amerikiečiai įsižeidė. JAV finansų ministerijos atstovas pareiškė, kad tokie žingsniai kenkia „Jungtinių Valstijų ir ES ekonominio bendradarbiavimo dvasiai“. Reiškia Vašingtono milijardinis „užvažiavimas“ ant „Volkswagen“ ar prancūziško banko „Paribas“ nekenkia, o „obuolio“ sudrausminimas iš karto kenkia. Pagaliau, toliau skinasi sau kelia Europos kariuomenės idėja. Šį kartą įkurti ją pasiūlė Vengrija ir Čekija. Galima tik sveikinti tokį europiečių ryžtingumą, nes „Senajam žemynui“ jau seniai metas geopolitiškai suaugti. Beliko poniai Merkel pamojuoti ranka (lygtais, neilgai liko laukti), nes, kaip konstatavo „Handelsblatt“: „Ponios Merkel širdis plaka Amerikai“.

Antroje vietoje Ukraina. Porošenkos nepakvietė į G-20 suvažiavimą, kur Putinas svarstys jo šalies likimą su Merkel ir Olandu be jo. Tuo pat metu pažymėtina, kad prorusiški veikėjai vis dažniau kalba apie tai, jog Ukrainoje bręsta naujas perversmas. Gal tai tik gandai, bet Porošenkos administracijos vadovas jau atsistatydino (suprask, pabėgo), o Rusija vėl tikrina savo kariuomenės parengtį. Vakaruose teigiama, kad įsiveržimo atvejui jie turi planą, tik bėda ta, kad Putinas pastoviai sudaužo tuos planus į šipulius. Prieš rinkimus Amerikoje Ukrainoje dar gali būti staigmenų su strateginėmis pasekmėmis.

Trečioje vietoje naujienos iš tolimos Centrinės Azijos. Ten mirė Uzbekistano prezidentas I. Karimovas. Epochos pabaiga. Ekspertai iš karto pradėjo spėlioti, kas galėtų pakeisti ilgametį šalies lyderį. Lemiamas žodis, matyt, priklausys uzbekiško KGB vadovui R. Inojatovui – pats, greičiausiai, nepretenduos, bet gali paremti dabartinį Uzbekistano premjerą Š. Mirzijajevą pastarojo kovoje su finansų ministru R. Azimovu (pasirodė gandai, kad jam jau skirtas namų areštas). Tuo pat metu pažymėtina, kad pirmas labiau siejamas su Maskva, o antras su Vakarais. Bendrai paėmus, permainų Uzbekistane seniai laukta su dideliu nerimu, nes mušis dėl valdžios jame gali destabilizuoti visą regioną. Kita vertus, valstybės elitui turėtų pavykti susitarti vien todėl, kad niekas nenori rizikuoti prarasti viską (tam tikras turto ir įtakos perskirstymas, žinoma, įvyks, bet esmė – išlikti sistemoje). Ir dar įdomus sutapimas – kol uzbekai galvoja, ką daryti, kaimyninėje Kirgizijoje teroristas-savižudis pabandė susprogdinti Kinijos ambasadą.